- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-29
- Bylos Nr.
- ATP-537-72/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-08-3-01839-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Tomas Zdanavičius
- Pažeidėjas
- E. P.
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Danutė Švitinienė Adm. teisės pažeidimo byla Nr. ATP-537-72/2012
2012 m. spalio 29 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Tomas Zdanavičius, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – E. P., a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas skundžiamu 2012-09-10 nutarimu E. P. nubaudė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 50 str. 1 d. 300 Lt bauda, už tai, kad ji 2012-07-30 apie12.00 val. Panevėžio rajone, Paliūniškio kaime, (duomenys neskelbtini), pasisavino 6 vnt. jurginų kelmų, priklausančių D. P., kurių vertė 60 Lt. Teismas konstatavo, jog E. P. kaltė dėl pažeidimo padarymo įrodyta liudytojų A. D., D. P. paaiškinimais ir jų duotais parodymais teisme, administracinio teisės pažeidimo protokolu, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariato 2012-08-10 raštu. Skirdamas E. P. baudą, atitinkančią sankcijoje numatytą minimumą, teismas atsižvelgė į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidimo padarymo motyvus, pažeidėjos asmenybę – administracine tvarka nebausta, į pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – pažeidimą padarė asmuo, sulaukęs 74 metų. Teismas atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Skundžiamu nutarimu priteista iš E. P. atlyginti D. P. administraciniu teisės pažeidimu padarytą 60 Lt turtinį nuostolį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu E. P. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutarimą ir bylą nutraukti. Nurodo, kad teismas savo nutarime visiškai ignoravo jos paaiškinimus, kad jurginų kelmai, kuriuos ji persodino 2012 m. liepos 30 d., jai pačiai priklausė asmeninės nuosavybės teise. Niekada neneigė, kad išsikasė ir kitoje vietoje pasodino 6 vienetus jurginų kelmų. Tačiau taip pat išsamiai aiškino, kad tie jurginai priklausė jai, kad juos anksčiau iš jai priklausančio sklypo buvo išsikasęs ir jos žemėje, kuria neteisėtai ir savavališkai naudojasi, pasisodinęs kaimynas S. P.. Tik jurginams pražydus, pagal jų žiedų formą atpažino, kad tai jos jurginai, todėl juos vėl persodino į savo sklypą. Nurodo, kad bylos medžiaga nepatvirtina, kad jurginų kelmai, kuriuos ji persodino, jai yra svetimi. Pirmosios instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti ir motyvuoti, kodėl mano, kad jurginų kelmai yra D. ir (ar) S. P., o ne jos nuosavybė, tačiau to nepadarė. Byloje nėra jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių D. P. nuosavybės teisę į nurodytus jurginų kelmus. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien tik D. P. parodymais, jos nuosavybę laikė kaip savaime suprantamą dalyką. Nurodo, kad esant akivaizdžiam prieštaravimui tarp posėdžio metu apklaustų asmenų parodymų dėl nuosavybės teisės į jurginų kelmus, pirmosios instancijos teismas, užuot ėmęsis priemonių šiems prieštaravimams pašalinti, besąlygiškai ir nemotyvuotai priėmė D. P. parodymus, o jos parodymus atmetė. Liudytoja A. D., tvirtindama, kad jurginus pavasarį pasodino jos motina D. P., galėjo sąmoningai ar nesąmoningai suklysti. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino tokių liudytojos A. D. žinių šaltinio. Iš minėtos liudytojos parodymų taip pat matyti, kad ji pati nedalyvavo pasodinant jurginus, taigi negalėjo tiksliai žinoti, kas tuos jurginus pasodino. Be to, jos parodymai vertintini kritiškai jau vien todėl, kad ji yra D. P., tariamos jurginų kelmų savininkės, dukra. Mano, kad liudytojos D. P. akcentuota aplinkybė, esą pagal geodezinius matavimus žemės, kurioje prieš 2012 m. liepos 30 d. persodinimą augo jurginai, savininkai yra jų šeima, neturi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Visų pirma, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių jos ir D. P. nuosavybės teises į žemės sklypus. Antra, nesvarbu, kam priklausančioje žemėje prieš persodinimą augo jurginai – bet kokiu atveju jie jai priklausė asmeninės nuosavybės teise. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime visiškai nemotyvavo, kodėl mano jurginų kelmų bendrą vertę esant 60 Lt, ir įpareigojo ją šią sumą atlyginti D. P. kaip padarytą turtinį nuostolį. Tokią jurginų kelmų vertę nurodė D. P., tačiau jos daugiau nepatvirtina jokia bylos medžiaga. Kadangi bylos medžiaga nepatvirtina, kad ji padarė nurodomą pažeidimą, pirmosios instancijos teismas turėjo administracinio teisės pažeidimo bylą jos atžvilgiu nutraukti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus laikinai einanti Prevencijos poskyrio viršininko pareigas Virginija Masiulienė prašo palikti Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarimą nepakeistą. Nurodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu apylinkės teismo nutarimu apeliantei E. P. skirta administracinė nuobauda už ATPK 50 str. numatyto pažeidimo padarymą, o būtent, už tai, kad ji 2012-07-30 pasisavino D. P. priklausiusius 6 vnt. jurginų kelmų, bendros 60 Lt vertės.
Pagal ATPK 50 str. administracinę atsakomybę užtraukia smulkusis (neviršijantis 1 MGL dydžio sumos) svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu, kai nėra BK 178, 182, 183, 184 str. numatytų sunkinančių aplinkybių. Pažymėtina, jog svetimo turto pagrobimas gali būti padarytas tik tyčia, t.y. asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti ( ATPK 10 str.).
ATPK 256 str. 1 ir 2 d. numato, jog įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.
ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš minėto straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. P. kaltė dėl jai inkriminuoto ATPK 50 str. numatyto pažeidimo padarymo visiškai įrodyta. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdžiuose ištirtus įrodymus, apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį bei liudytojus ir padarė faktines aplinkybes atsitinkančias išvadas. Teismo išvados dėl apeliantės kaltės padarius jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą pagrįstos ir motyvuotos. Su jomis visiškai sutinka ir apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas.
E. P. nepripažino ir apeliaciniame skunde nepripažįsta kaltės dėl ATPK 50 str. numatyto pažeidimo padarymo, teigdama, kad jurginų kelmus išrovė ir pasisodino savo darže, nes jie priklausė jai ir augo jai priklausančiame žemės sklype, kurį iš jos savavališkai yra pasisavinusi D. P. šeima. Tačiau tokia E. P. versija, kad ji jokio pažeidimo nepadarė, prieštarauja visai kitai įrodomajai bylos medžiagai, todėl pagrįstai atmesta.
Kaip liudytoja apklausta D. P. teisme parodė, kad jurginai priklausė jai, ji juos pavasarį pasodino savo valdoje, o E. P. juos iškasė ir parsinešusi pasodino savo žemėje. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų šios liudytojos teismo posėdyje duotus parodymus vertinti kaip neobjektyvius, jais abejoti, nes jie atitinka jos paaiškinime policijos pareigūnams nurodytas aplinkybes bei kitus skundžiamame nutarime aptartus įrodymus, kurie papildydami, patvirtindami vieni kitus, sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų padaryto administracinio teisės pažeidimo vaizdą. Tuo tarpu pačios apeliantės E. P. paaiškinimai nebuvo nuoseklūs ir proceso metu keitėsi, pvz., pirminiame savo paaiškinime policijos pareigūnams E. P. parodė, kad kaimynė D. P. iš jos pavogė žemę ir ji manė, kad daržovės ir gėlės auga jos (apeliantės) žemėje, todėl nuėjusi išsirovė 6 kelmus jurginų ir juos pasisodino pas save, tačiau teisme ji jau tvirtino, kad jurginai priklausė jai, kad ji juos pati pasodino ir išrovė, kiek kelmų jurginų išrovė, pasakyti negalėjo. Teismui pateikdama papildomą paaiškinimą E. P. jame nurodė, kad pati pasodino 5 kelmus jurginų savo žemėje. Kai jurginai paaugo, kaimynas S. P. juos iškasė ir pasodino už tvoros, tačiau jos žemėje, kurią turi užgrobę. Kai jurginai sužydėjo, pamatė, kad tai jos jurginai ir juos išrovė bei pasodino į tą pačią vietą, kur buvo pasodinusi pavasarį. Tačiau pažymėtina, kad tokių apeliantės teiginių nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Todėl apeliantės parodymai vertintini kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės. Atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, nustatytų įvykio aplinkybių ir išvados, kad E. P. padarė ATPK 50 str. numatytą administracinį teisės pažeidimą.
Administracinė nuobauda E. P. skirta teisingai, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, tinkamai atsižvelgus į pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir įvertinus padaryto pažeidimo pobūdį, motyvus, pažeidėjos asmenybę bei tai, kad nėra jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Įvertinus šių aplinkybių visumą, konstatuojama, jog piniginė bauda, atitinkanti straipsnio sankcijoje numatytą minimumą, skirta pagrįstai.
Administraciniu teisės pažeidimu padaryto turtinio nuostolio atlyginimo dydžio klausimas skundžiamu teismo nutarimu taip pat išspręstas teisingai. D. P. viso bylos proceso metu davė nuoseklius parodymus dėl pagrobtų jurginų kelmų skaičiaus ir patirtų nuostolių. D. P. nurodė protingumo kriterijų atitinkančią pagrobtų 6 vnt. jurginų kelmų bendrą vertę, todėl tai, kad nebuvo pateikta kitų reikalavimo dydžio pagrindžiančių rašytinių įrodymų, kurių, atsižvelgiant į pagrobto turto specifiką, praktiškai nėra įmanoma surinkti, nesudaro pagrindo manyti, jog turtinio nuostolio atlyginimo dydžio klausimas skundžiamu nutarimu buvo išspręstas netinkamai.
Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo apylinkės teismo nutarimą panaikinti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo nutarimas paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
NUTARĖ:
Palikti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutarimą nepakeistą ir E. P. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis neskundžiama.