Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) veiksmų, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2018 m. vasario 8 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 22.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių PN-AK, jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti (kokios teisės normos buvo pažeistos), taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpoje Nr. 22, kurios plotas buvo apie 16 kv. m, ir kurioje apie 7,5 kv. m užėmė joje esantis inventorius bei tualeto patalpa, buvo laikomi trys nuteistieji, todėl buvo pažeista 3,6 kv. m vienam asmeniui turinti tekti ploto norma.

Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas už bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimus nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. vasario 8 d. atliko nuobaudas Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 22, kurios plotas buvo 14,18 kv. m ir joje buvo įrengtos, kaip patvirtino ir pats pareiškėjas, 3 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,72 kv. m. Taigi, minimaliai tenkančio vienam asmeniui kamerų tipo patalpoje ploto norma pažeista nebuvo.

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovo pateiktus duomenis, kaip minėta, skunde bei skundo papildyme patvirtino, kad kameroje Nr. 22 gyveno trys nuteistieji. Tokiu būdu byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus dėl ploto normos neužtikrinimo pagrįstais bei konstatuoti, kad V. S. ginčo laikotarpiu, atliko bausmę nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kurios nulemtų neturtinės žalos padarymo fakto konstatavimą.

Nors pareiškėjas akcentavo, jog dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, jog apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo, eliminuoti kameroje laikomo baldų, inventoriaus užimamą plotą.

Pareiškėjas akcentavo, jog gyveno antisanitarinės būklės patalpoje, kurioje sienų, lubų danga vietomis buvo atsilupusi, nelygiais paviršiais, kameros įrenginiai (durys, grotos, durų langelis, vamzdžiai) buvo surūdiję, dažai nusilupinėję, langas sulaužytas, suskilinėjęs, aštriomis briaunomis, elektros lizdai techniškai netvarkingi, radijo imtuvo laidai neizoliuoti, kietasis inventorius (lovos, stalas, suoliukas, spintelės) taip pat techniškai netvarkingas.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos būklės, kurioje jis buvo apgyvendintas, dėl antisanitarinės būklės patalpų, atsilupusių dažų nuo kameros įrenginių, nukritusio nuo sienų, lubų tinko, nelygių paviršių ir kt. Atvirkščiai, jis pateikė Pravieniškių PN-AK 2018 m. kovo 8 d. raštą Nr. 7-739 iš kurio matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją dėl minėtų kameros Nr. 22 trūkumų ir jam buvo atsakyta, kad ši kamera yra tinkama gyventi, o gavus informaciją apie trūkumus, jie nedelsiant yra šalinami. Kad minėtus veiksmus, įstaiga atlieka, patvirtina byloje esantis 2018 m. kovo 8 d. raštas Nr. 7-739. Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 30 d. pažyma Nr. 88-515 patvirtina, kad kamerų tipo patalpose yra užtikrinama tinkama langų būklė. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl antisanitarinės būklės patalpų, atsilupusių dažų nuo įrenginių, nuo sienų, lubų, nukritusio tinko, nelygių paviršių, netvarkingo inventoriaus galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (dėl antisanitarinės būklės patalpų, atsilupusių dažų nuo įrenginių, nuo sienų, lubų kritusio tinko, nelygių paviršių ir kt.) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsižvelgiant į išdėstyta, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl žemos temperatūros šaltuoju metų periodu bei dėl oro trūkumo šiltuoju metų laiku, taip pat nurodė, jog gyvenamojoje patalpoje buvo didžiulė drėgmė, tiek sanitariniame mazge, tiek bendro naudojimo patalpoje – duše buvo pelėsis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015) 16, 17 ir 39 punktais pažymėtina, jog atsakovės atstovas į bylą pateikė Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 30 d. pažymą Nr. 88-515 iš kurios matyti, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 22 temperatūra yra užtikrinama, patalpa vėdinama įrengtos mechaninės vėdinimo sistemos pagalba. Minėtame dokumente taip pat nurodyta, kad kameroje pelėsis gali atsirasti tik dėl pačių nuteistųjų netinkamai atlikto darbo, t. y. nuteistieji privalo savo gyvenamąją patalpą vėdinti bei ją išvalyti taip, kad ant sienų, lubų nebūtų matomas pelėsis. Minėtina, jog byloje taip pat yra dokumentai (įsakymas, aprašas, žurnalas) pagrindžiantys nuteistųjų pareigą tvarkyti patalpas. Pravieniškių PN-AK 2018 m. kovo 8 d. raštas Nr. 7-739 patvirtina, jog dušinė yra valoma kasdien ir joje pelėsio nėra. Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėjas skunde teigė, jog kreipėsi į įstaigos administraciją dėl elektrinio šildytuvo išdavimo, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Skirtingai nei nurodo pareiškėjas, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dėl elektrinio šildytuvo išdavimo nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas savo teiginių dėl kamerų tipo patalpoje Nr. 22 buvusios netinkamos temperatūros, patalpose buvusio pelėsio, neįrodė, todėl jie atmetami.

Pareiškėjas taip pat neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog kamerų tipo patalpoje Nr. 22 buvo blogas apšvietimas, dėl ko nusilpo regėjimas.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Higienos norma HN 76:2010 (akto redakcija galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios 6 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustatė, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Panaši nuostata yra įtvirtinta ir nagrinėjamu atveju aktualioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015. Atsižvelgiant į tai, kad kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėto neveikimo, nes šie reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kita vertus, byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes dėl netinkamo patalpų apšvietimo. Į bylą pateikta Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 30 d. pažyma Nr. 88-515 patvirtina, kad įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas atitinka dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl pablogėjusio regėjimo. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo apšvietimo yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai.

Pareiškėjas taip pat kėlė pretenzijas dėl nehigieniškų, antisanitarinės būklės čiužinio, antklodės, pagalvės bei nurodė, kad jo žodiniai prašymai pakeisti minkštąjį inventorių, likdavo be atsako ir tik pateikus rašytinį prašymą, pastarasis maždaug po mėnesio laiko buvo tenkintas.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 42, 43 punktus, draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 22 ne kartą yra pastebėjęs įvairių nariuotakojų ir kitų kenkėjų, taip pat graužikų.

Taip pat atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl to, kad duše nebuvo užtikrintas privatumas įrengiant dušo patalpos duryse langelį, kadangi minėtus teiginius paneigia į bylą pateiktas pareiškėjo Pravieniškių PN-AK 2018 m. kovo 8 d. raštas Nr. 7-739. Nepagrįstais ir atmestinais laikytini pareiškėjo teiginiai, kad kameroje nebuvo karšto vandens, kadangi teisės aktai karšto vandens tiekimo į kamerų tipo patalpas nenumato.

Pareiškėjo teiginius dėl nehigieniškų, techniškai netvarkingų bei antisanitarinės būklės dušo patalpų paneigia pareiškėjo į bylą pateiktas Pravieniškių PN-AK 2018 m. kovo 8 d. raštas Nr. 7-739, kuriuo pareiškėjui atsakoma į jo prašymą ir kuriame nurodoma, jog dušinėje maudymosi vietos viena nuo kitos atskirtos iki lubų, durų ar užuolaidų įrengimo dušinėje teisės aktai nenumato, kūno, plaukų prausiklių dozatoriai dušinėje yra įrengti, taip pat paneigia pareiškėjo nurodomus argumentus dėl dušinėje esančių keturių dušo čiaupų, nurodydami, kad yra įrengta 15 dušo čiaupų, pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja dušinėse naudojamo vandens kalkėtumo lygio, todėl vanduo nėra tiriamas. Taigi, byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą dėl dušo patalpos netinkamo įrengimo.

Atmestini pareiškėjo argumentai ir dėl to, kad gyvenamosiose patalpose langai buvo apsaugoti grotomis, kadangi pagal teisinį reglamentavimą, t. y. pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 11.5. punktą langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis.

Pareiškėjas teigė, kad tualetas buvo įrengtas netinkamai, kadangi durys sandariai neužsidarydavo, todėl nebuvo užtikrintas privatumas, taip pat buvo sumontuotas tik tupimas klozetas, kurio buvo neįmanoma išvalyti dėl susikaupusių nešvarumų, o paprašius papildomai priemonių jos nebuvo išduodamos.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant, ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Ginčo laikotarpiu galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti įrengtas klozetas arba unitazas. Kadangi teisės aktai nenumato, kokio tipo tualetai (sėdimi, tupimi ar pan.) turi būti gyvenamosiose patalpose, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo. Nors pareiškėjas teigė, kad sanitarinio mazgo durys sandariai neužsidarė, todėl jį matė kiti nuteistieji, tačiau teismo vertinimu, tai tik pareiškėjo subjektyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais įrodymais, kadangi uždarius duris neįmanoma matyti patalpoje esantį žmogų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu, atmestini kaip neįrodyti.

Patalpoms, kurias pagal Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys (pvz. laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (Higienos normos HN 134:2015 37 punktas).

Atsakovės atstovas nurodė, jog nuteistiesiems valymo priemonės išduodamos nuolat, bei pateikė šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, o tai nesudaro galimybės Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punkto pažeidimo konstatavimui. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos Ūkio skyrių su prašymu papildomai išduoti valymo priemones sanitarinio mazgo valymui ir šis pareiškėjo prašymas nebūtų tenkintas, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais.

Pasivaikščiojimo kiemeliai, anot pareiškėjo buvo taip pat antisanitarinės būklės, techniškai netvarkingi, nes vandens nubėgimo skylė buvo neveiksminga, iškvietimo mygtukai veikdavo sunkiai, suoliukai buvo purvini bei sulūžę, pasivaikščiojimo kiemelių durų langeliai nebuvo uždengti, todėl galėjo jį stebėti kiti nuteistieji.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK ne kartą kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus, tačiau gydytojai nesugebėjo, o gal ir nesistengė tinkamai suteikti medicininę pagalbą, todėl jis kentė skausmus, nemigą, stresą.