- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-14
- Bylos Nr.
- 1A-99-64-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-47-3-00025-2011-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Klavdija Kruminienė (pirm.), Vaclovas Iždonas, Bronius Zalaga
- Kaltinamasis
- M. R., D. R.
- Nukentėjusysis
- S. Ž.
- Advokatai
- Marius Mikalauskas, Irina Petkienė
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,
dalyvaujant nukentėjusiajai ir privačiai kaltintojai S. Ž. ir jos atstovei advokatei Irinai Petkienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos S. Ž. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
D. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei 187 straipsnio 1 dalį išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.
Nukentėjusiosios S. Ž. civilinis ieškinys atmestas.
Iš S. Ž. priteista M. R. ir D. R. kiekvienam po 500 Lt proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
D. R. buvo kaltinama tuo, kad ji 2011 m. gegužės 11 d. apie 10.30 val. (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) ežero, tampė S. Ž., laužė jai ranką, įmetė jai priklausantį 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia X3“ į vandenį, ko pasekoje jis buvo sugadintas nepataisomai, sudavė ne mažiau dviejų smūgių ranka (galimai kitu kietu buku daiktu) į veidą, tuo padarė kairės akies apatinio voko vidiniame bei nosies nugarėlės poodinę kraujosruvą, išmušė viršutinio žandikaulio 23-čio danties karūnos vainikėlį, tokiu būdu nepataisomai sugadindama 350 Lt vertės dantų protezą.
M. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2011 m. gegužės 11 d. apie 10.30 val. (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) ežero pagaliu ne kartą trenkė S. Ž. per kojas, rankas, nugarą ir kitas kūno vietas, ko pasekoje padarė jai kairio riešo poodinę kraujosruvą, kairės plaštakos kraujosruvas, dešinės alkūnės kraujosruvas, apimančias ir žasto apatinį trečdalį bei dilbio viršutinį trečdalį, dešinio klubakaulio sparno poodinę kraujosruvą, kairės blauzdos apatinio trečdalio bei kulno srities poodines kraujosruvas, dešinės pėdos nykščio žaizdą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir privati kaltintoja S. Ž. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti M. R. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o D. R. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei 187 straipsnio 1 dalį, tenkinti jos civilinį ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus bei nustatytas aplinkybes, todėl padarė neteisingas išvadas dėl kaltinamųjų kaltės, įrodymų nebuvimo. Teigia, kad teisme ji aiškiai nurodė ją sumušusius bei jos turtą sugadinusius asmenis, papasakojo visas įvykio aplinkybes, kad jos parodymus teisme patvirtino liudytojai V. Ž. (sutuoktinis) anūkas V. Ž., kurie matė ją iš karto po įvykio, matė jai padarytus sužalojimus bei nuvežė ją į ligoninę. Taip pat teigia, kad iš dalies jos parodymus patvirtino teisme apklausti policijos pareigūnai I. K., V. M., M. S., kurie po įvykio atvyko apžiūrėti įvykio vietos bei paėmė iš jos pareiškimą. Be to, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialistas 2011 m. gegužės 18 d. pateikė aiškią ir nedviprasmišką išvadą Nr. G 702/11(03), kurioje konstatuota, jog jai padaryti kūno sužalojimai: kairės akies apatinio voko vidiniame kampe bei nosies nugarėlės kairėje gelsvai melsva baigianti rezorbuotis 1,5x1,5 cm dydžio poodinė kraujosruva, viršutiniame žandikaulyje kairėje likusi nušlifuota 23 danties karūna be protezuoto metalo vainikėlio, kairio riešo užpakaliniame paviršiuje 2x2 cm dydžio baigianti rezorbuotis poodinė kraujosruva, šviežesnės rausvai melsvos poodinės kraujosruvos matomos kairės plaštakos nugariniame paviršiuje bei kairėje alkūninėje duobėje buvusių injekcijų vietose, 16x12 cm dydžio gelsvai melsva poodinė kraujosruva stebima dešinėje alkūnėje, apimanti ir žasto apatinį trečdalį bei dilbio viršutinį trečdalį, rankos funkcija alkūnės sąnaryje pilna, dešinio klubakaulio sparno projekcijoje rausvai melsva gelsvėjančiais pakraščiais 11x6 cm dydžio poodinė kraujosruva, kuri labiausiai išryškėjusi kraštinėse dalyse, kairės blauzdos apatinio trečdalio vidiniame paviršiuje, nusileidžianti iki pėdos vidinio skliauto bei kulno srities gelsvai melsva 14x12 cm dydžio poodinė kraujosruva. Ekspertas taip pat konstatavo, jog sužalojimai įgauti bukos traumos pasekoje, paveikus šias vietas kietais bukais daiktais maždaug prieš savaitę laiko iki objektyvios apžiūros, galimai apžiūrimosios nurodytu laiku, t. y. 2011 m. gegužės 11 d. Šią savo išvadą teismo medicinos ekspertas pagrindė apklausiamas teisme todėl mano, kad ši išvada negali niekam kelti abejonių.
Skunde nurodo, kad teismas dėl neaiškių priežasčių visus šiuos išvardintus įrodymus ignoravo, o rėmėsi kitais bylos duomenimis, kurie leido kaltinamuosius pripažinti nekaltais. Liudytojas A. Š. parodė, kad jis susipažinęs su ligos istorija, mato, kad 2011 m. gegužės 11 d. buvo apžiūrėta pacientė (nukentėjusioji), kuri kreipėsi į (duomenys neskelbtini) Apskrities ligoninės priėmimo skyrių dėl sumušimo, kad pacientė nurodė, jog ją sumušė kaimynai su rykšte, buvo aprašyti sužalojimai, jis matė, padarė rentgeno nuotraukas, lūžių nebuvo nustatyta, sužalojimų veide nebuvo, nes jų neaprašė, o ligos istorijoje jis pažymėjo, kad rasti sužalojimai nešvieži, tai buvo besirezorbuojančios kraujosruvos, kadangi jis nenustatė priežasčių guldyti ligonį į traumatologijos skyrių, ji buvo paguldyta į vidaus ligų skyrių dėl astmos paūmėjimo. Liudytojas negalėjo paaiškinti kodėl skiriasi jo ir teismo medicinos specialisto išvada, nes jis nėra teismo med. ekspertas. Teigia, kad šie liudytojo parodymai akivaizdžiai prieštarauja teismo med. eksperto išvadai ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Galvoja, kokiu būdu liudytojas galėjo fiksuoti nešviežius sužalojimus, jeigu ekspertas darydamas apžiūrą fiksavo sužalojimus savaitės senumo. Teigia, kad gydytojas, duodamas parodymus buvo šališkas, kadangi ligoninėje dirba kaltinamųjų giminaitė.
Išteisintieji M. R. ir D. R. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo S. Ž. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Telšių rajono apylinkės teismo 2011-11-25 nuosprendį palikti nepakeistą, nes S. Ž. parodymai nuo pat pradžių buvo nenuoseklūs, ji juos keitė ir teismo proceso metu. Nors nukentėjusioji remiasi specialisto išvada, tačiau tas pats specialistas, apklausiamas teisme, nurodė, kad išvadą surašė remdamasis tik pačios S. Ž. parodymais, jokių medicininių dokumentų jis nematė ir jais vadovautis negalėjo. Todėl daro išvadą, kad specialisto išvada yra subjektyvi. Be to, teismo medicinos ekspertas R. P. P. parodė, kad sužalojimų laiką akte jis nurodė tokį, kokį pasakė pati S. Ž., nors pripažino, kad galėjo būti 2-3 dienų paklaida. Nors S. Ž. specialistui nurodė, kad konflikto metu jai buvo nulaužtas dantų protezas, tačiau jokių sužalojimų žandikaulio srityje ar burnos gleivinėje nebuvo, o protezas galėjo nulūžti ir prieš pat atvykstant pas jį. Apklaustas liudytoju gydytojas A. Š. nurodė, kad priėmė apžiūrai S. Ž. ir surašė matomus kūno sužalojimus, kurie buvo nešvieži, nors ji kreipėsi tą pačią konflikto dieną, apie jokį nulaužtą dantų protezą nepasakojo. Nepagrįstas S. Ž. teiginys, kad gydytojas A. Š. šališkas, nes jokia jų giminaitė ligoninėje nedirba ir tai jie supranta tik kaip siekį bet kokia kaina apkaltinti juos. Atkreipia dėmesį į tai, kad S. Ž. į ligoninę 2011-05-11 buvo paguldyta ne dėl kūno sužalojimo, o dėl astmos priepuolio, o tai rodo, kad nukentėjusioji paprasčiausiai bet kokiomis priemonėmis siekė pakenkti jiems, kadangi skundai prieš juos ir ypač jų žentą A. U. (jų buvo apie 40), parodo ypatingą S. Ž. ir jos šeimos priešiškumą jų atžvilgiu.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji ir privati kaltintoja S. Ž. bei jos atstovė adv. I. P. prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji ir jų gynėjas adv. M. M. prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei tvirtina nukentėjusioji, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad nukentėjusiajai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.
Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas išdėstė išteisinančius M. R. ir D. R. bylos duomenis, motyvuotai atmetė nukentėjusiosios S. Ž. ir liudytojų – nukentėjusiosios vyro ir anūko parodymus, ir visiškai pagrįstai, nustatytus prieštaravimus vertino kaltinamųjų naudai ir kaltinamuosius išteisino, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Be to, iš skundžiamo nuopsprendžio matyti, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga, dėl to apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nustatytus prieštaravimus dėl faktinių aplinkybių, įrodymų tyrimo prasme, apylinkės teismas pagrįstai vertino M. R. ir D. R. naudai, atmesdamas nukentėjusiosios S. Ž. ir jos artimų šeimos narių – vyro bei anūko – parodymus kaip M. R. ir D. R. kaltinančius.
Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. siekiant sukelti fizinį skausmą, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti arba sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojų, kurie betarpiškai būtų matę įvykusi konfliktą tarp M. ir D. R. ir nukentėjusiosios nėra, o nukentėjusioji S. Ž. kaltinimus M. R. ir D. R. grindžia savo bei jos artimų žmonių – vyro ir anūko – parodymais, specialisto išvada.
Kaip iš bylos matyti nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs, ji juos ne kartą keitė ne tik apie jai padarytus sužalojimus, bet ir kokius neteisėtus veiksmus kaltinamieji atliko jos atžvilgiu. Iš karto po įvykio nukentėjusioji pas ją atvažiavusiems policijos pareigūnams parodė, kad su R. kilo konfliktas, D. R. nuspyrė kibirą su drabužiais į vandenį, sulaužė kibirą, puolė ją su mediniu pagaliu ir norėjo išvaryti, jai neinant, M. R. trenkė pagaliu per kojas, per rankas, o D. R. tempė ją už rankų (medžiagos Nr. 86-AT-00250-11 10 lapas). Po savaitės apklausiama liudytoja S. Ž. parodė, kad R. žvejojo ant tilto, kad tarp jų kilo konfliktas ir priėjęs M. R. trenkė jai pagaliu per nugarą, per kojas, kitas kūno vietas, pribėgusi D. R. laužė ranką, o M. R. toliau mušė lazda, kad po M. R. suduoto vieno smūgio į veidą, jai buvo išmuštas danties protezas, bei sušlapo jos mobiliojo ryšio telefonas (medžiagos Nr. 86-AT-00250-11 11 lapas). Teismo medicinos ekspertui S. Ž. parodė, kad ją sumušė kaimynas M. R. medine lazda į įvairias kūno vietas, o norint atimti medinę lazdą, išsprūdęs lazdos galas trenkė į veidą, vėliau atėjusi D. R. kumščiu smogė į veidą ir suko kairį riešą (16 b. l.). Teisme nukentėjusioji tvirtino, kad ją lazda mušė D. R. jai stovint vandenyje, o jai norint išeiti, M. R. lazda trenkė per nugarą, kai ji pradėjo stumdytis už nutvertos lazdos, D. R. jai sudavė į kairės pusės žandikaulį su rankoje turėtu kažkokiu daiktu ir po to sudavė į kairįjį smilkinį, laužė jos kairę ranką, o M. R. ją mušė per nugarą ir kojas, jai nugriuvus, D. R. spyrė.
Byloje liudytojais aplklausti nukentėjusiosios vyras V. Ž. ir anūkas V. Ž. paties konflikto nematė, tačiau tvirtino, kad S. Ž. išėjo skalauti drabužių, o grįžo sumušta: kruvinu sutinusiu veidu, kruvina koja, o šonas buvo „juodai-mėlynas“. Tačiau iš karto po įvykio pas nukentėjusiąją atvykę policijos pareigūnai jos veide sužalojimų nematė, dėl padarytų sužalojimų veide ar nuskelto danties protezo nukentėjusioji jiems nesiskundė, pareigūnai patvirtino matę kruviną kojos pirštą, kurį nukentėjusioji galimai buvo pati susižeidusi, bei buvo patinusi ranka ties alkūne. Be to, liudytoja V. M. parodė, kad pati nukentėjusioji jai negalėjo nurodyti aplinkybių kaip susižalojo kojos nykštį, aiškino, kad galbūt kur nors užkliuvo.
Sugretinus nukentėjusiosios parodymus su liudytojų parodymais matyti, kad S. Ž. kiekvienam asmeniui skirtingai nurodė vis kitas sužalojimų padarymo aplinkybes ir tai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai nėra nuoseklūs ir jais besąlygiškai tikėti nėra pagrindo. Kadangi liudytojai V. ir V. Ž., I. K., V. M. ir M. S. paties konflikto nematė, jų parodymai yra išvestiniai įrodymai, paremti pačios nukentėjusiosios teiginiais, todė ir jais besąlygiškai tikėti negalima.
Nors byloje esančioje specialisto išvadoje yra konstatuoti padaryti sužalojimai nukentėjusiajai, tačiau ši išvada nepatvirtina nukentėjusiajai padarytų sužalojimų atsiradimo priežasčių, tuo labiau nepatvirtina, kad tokius sužalojimus galėjo padaryti būtent M. ir D. R., ir kad jie turėjo tokį tikslą. Be to, iš specialisto išvados matyti, kad šis dokumentas surašytas tik pagal nukentėjusiosios S. Ž. nurodytas aplinkybes, neįvertinus VšĮ Telšių ligoninės medikų mediciniuose dokumentuose užfiksuotų duomenų. Pastebėtina, kad teismo medicinos specialistas nukentėjusiąją objektyviai apžiūrėjo praėjus po įvykio savaitei. Teismo posėdyje ekspertas patvirtino, kad 2011-05-18 apžiūrėjo nukentėjusiąją, jai prašant, ir remiantis jos paaiškinimais surašė specialisto išvadą. Ekspertas patvirtino, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai buvo nešviežūs, todėl jų padarymo laikas gali būti su paklaida – 2-3 dienos anksčiau ar vėliau, nei nurodė nukentėjusioji arba jos nurodytu laiku. Taip pat ekspertas teisme paaiškino, kad danties protezas galėjo nulūžti tiek tiesioginio smūgio metu, tiek ir valgant ar kandant kietą maistą ir išvadą dėl danties protezo lūžio davė tik remdamasis nukentėjusios paaiškinimu, nes sužalojimų žande ar burnos gleivinėje nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Iš nukentėjusiosios ligos istorijos matyti, kad ją VšĮ (duomenys neskelbtini) ligioninėje 2011-05-11 apžiūrėjęs gydytojas traumatologas pagal pačios nukentėjusiosios žodžius užfiksavo, kad ją sumušė kaimynai su rykšte, tačiau traumatologas šviežių kraujosruvų neužfiksavo (54 b. l.). Ligos istorijoje užfiksuotus duomenis gydytojas traumatologas A. Š. patvirtino teisme.
Sugretinus teismo medicinos eksperto išvadoje nurodytus duomenis, eksperto paaiškinimus bei liudytoju apklausto gydytojo traumatologo A. Š. parodymus matyti, kad nebuvo užfiksuoti sužalojimai nukentėjusiajai žando srityje ir smilkynyje, dėl ko daroma išvada, kad specialisto išvada nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, jog jai buvo suduoti smūgiai į veidą. Nukentėjusios veide buvo užfiksuotas vienintelis sužalojimas – kraujosruvą nosies nugarėlės kairėje pusėje, pereinantis į apatinio voko vidinį kampą, šis sužalojimas pagal eksperto paaiškinimą galėjo atsirasti suduodant būtent į nosies nugarėlės kairę pusę. Nei medicininiuose dokumentuose, nei teismo eksperto išvadoje nenurodyta, kad nukentėjusiajai buvo laužiama ranka, nes nepalikta jokių matomų žymių. Pastebėtina, kad pati nukentėjusioji ekspertui nurodė, kad norint atimti lazdą iš M. R., išsprūdęs lazdos galas trenkė jai į veidą (16 b. l.). Taigi, byloje esanti specialisto išvada nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, jog būtent kaltinamieji tyčia sužalojo nukentėjusiąją.
Įvertinus nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, teismo medicinos eksperto paaiškinimus, specialisto išvadoje nurodytus duomenis, kolegija daro išvada, kad šių įrodymų visuma nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, jog ją tyčia sužalojo M. ir D. R..
Žemesnės instancijos teismas
Priešingai nei nukentėjusiosios parodymai, kaltinamieji viso proceso metu nuosekliai aiškino visas įvykio aplinkybes, kad konfliktas tarp jų ir nukentėjusiosios kilo dėl nukentėjusios neteisėto elgesio, kad jie tik nenorėjo leisti jai eiti per jų žento sodybos teritoriją, todėl lazda užtvėrė kelią, kad nukentėjusioji nutvėrusi lazdą, pati pradėjo stumdytis ir taip bandė atsilaisvinti kelią, kad besistumdydama nukentėjusioji elgėsi agresyviai, nagais bandė jiems perbrėžti veidus, todėl D. R. suėmė nukentėjusiąją už rankų, norėdama taip nutraukti konfliktą. Tokie M. ir D. R. parodymai byloje surinktais įrodymais nėra paneigti, bet juos iš dalies patvirtina ir pačios nukentėjusiosios nenuoseklūs parodymai, jog ji su M. R. stumdėsi laikydamasi už laizdos, kad D. R. buvo sugriebusi ją už rankų.
Kaip jau buvo minėta BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes – kad kilusio konflikto iniciatorė buvo pati nukentėjusioji, kad ji savo elgesiu skatino patį konfliktą, nesiekė jo išvengti, pati ėmė stumdytis su kaltinamaisiais, todėl nukentėjusiajai kilusio konflikto ir stumdymosi įsikibus į lazdą su M. R. metu, o D. R. suėmus nukentėjusiajai už rankų, galėjo būti padaryti sužalojimai, tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti, kad M. ir D. R. turėjo išankstinę apibrėžtą tyčią sužaloti nukentėjusiąją, kad tie sužalojimai nukentėjusiajai galėjo būti padaryti dėl neatsargumo. Kadangi BK 140 straipsnyje nenumatyta baudžiamoji atsakomybė už nežymaus sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, daroma išvada, kad teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė nukentėjusiosios iškeltus kaltinimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi principu in dubio pro reo, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti tik prielaidomis, besąlygiškai patikint tik nukentėjusiuoju ar kaltinamuoju.
Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl kaltinimo D. R. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad konflikto, vykusio 2011-05-11 apie 10.30 val. metu buvo nulaužtas nukentėjusiajai 23 danties protezas. Taip pat pati nukentėjusioji parodė, kad telefoną ji turėjo įsikišusi į kišenę, o drabužius skalavo įsibridusi į vandenį ežere ir kokiu metu telefonas sušlapo nežino. Byloje nesurinkta įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad D. R. tyčia įmetė nukentėjusiosios telefoną į vandenį ir, kad iš viso matė, jog S. Ž. turi telefoną. Nors byloje esantys dokumentai patvirtina, kad nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefonas „Nokia X3“ buvo sušlapęs ir neveikiantis, tačiau tai neįrodo, kad telefonas nustojo veikęs ir sušlapo dėl tyčinių išteisintosios D. R. veiksmų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, nuosprendyje nurodytus motyvus ir argumentus, dėl ko buvo priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis, išteisinantis M. ir D. R. dėl jiems pareikštų kaltinimų – M. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o D. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį – neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti, su jomis sutinka, todėl nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmeta.
Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas M. ir D. R. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai atmetė nukentėjusiosios S. Ž. pareikštą civilinį ieškinį.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintieji M. ir D. R. pateikė pinigų priėmimo kvitus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), prašydami priteisti iš S. Ž. bendrai 2000 Lt už jų patirtas išlaidas gynybai apeliacinės instancijos teisme. Prašymas tenkinamas iš dalies.
BPK 105 straipsnio 5 dalyje pasakyta, jog tuo atveju kai kaltinamasis baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo skundą išteisinamas, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.
Sprendžiant išlaidų atlyginimo klausimą, būtina atsižvelgti į kaltinamajam pareikšto kaltinimo sunkumą, specialių žinių reikalingumą, gynėjo suteiktos pagalbos kompleksiškumą, teisinei pagalbai teikti skirtą darbo laiką, nukentėjusiojo turtinę padėtį ir panašiai.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad išteisintųjų M. ir D. R. interesus apeliacinės instancijos teisme gynė adv. M. M.. Už šias paslaugas, pagal pinigų priėmimo kvitus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) išteisintieji M. ir D. R. savo gynėjui sumokėjo po 1 000 Lt, o bendrai 2000 Lt. Tačiau, įvertinus tai jog M. R. buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymu, o D. R. buvo kaltinama nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje padarymu, kurie pagal įstatymą priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai, bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme trukmę – nukentėjusiosios apeliacinis skundas išnagrinėtas per vieną teismo posėdį, teismo posėdžiuose sugaištą darbo laiką, išteisintiesiems suteiktos gynėjos pagalbos kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, be to, pastebėtina, kad adv. M. M. privalėjo susipažinti su visos bylos medžiaga, nes jis nedalyvavo pirmosios instancijos teisme, bei atsižvelgiant į suformuotą praktiką dėl proceso išlaidų atlyginimo (Lieytuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-90/2012, 2K-605/2011, Šiaulių apygardos teismo nutartis Nr. 1A-269-354/2010), kolegija išteisintųjų R. patirtas išlaidas laiko pagrįstomis iš dalies, priteisiant jiems po 500 Lt iš nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos S. Ž..
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsnio 5 dalimi,
nutaria:
atmesti nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos S. Ž. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio.
Iš S. Ž. priteisti po 500 Lt M. R. ir D. R. jų turėtas proceso išlaidas gynybai. Nutartis galutinė ir neskundžiama.