- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-10
- Bylos Nr.
- eI-1474-162/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00262-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vida Stonkuvienė, Dalia Gumuliauskienė, Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje
- Atsakovas
- Skuodo rajono savivaldybės tarybos
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės ir Vidos Stonkuvienės,
dalyvaujant pareiškėjo Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje atstovei Vidai Randakevičienei,
2017 m. spalio 24 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje pareiškimą atsakovei Skuodo rajono savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Klaipėdos apskrityje pareiškimu prašo ištirti ar Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifo nustatymo“ 1.4 punktas, kuriuo didiesiems mokesčių mokėtojams nustatytas 2,5 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metams tarifas, atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto įstatymo 6 straipsnio 2 dalį.
Pareiškėjas pareiškime nurodo, kad Skuodo rajono savivaldybės taryba 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T9-202 (toliau – ir Sprendimas) nustatė nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2016 metams, galiosiančius Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje. Mano, kad Sprendimo 1.4 punktu didiesiems mokesčių mokėtojams nustatytas 2,5 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metams tarifas prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai.
Pažymi, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatyta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato nekilnojamojo turto mokesčio tarifą nuo 0,3 procento iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Jeigu, vadovaujantis šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, nuo kito mokestinio laikotarpio mokestis už šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą bus skaičiuojamas taikant naujai atlikto nekilnojamojo turto masinio vertinimo metu nustatytą vertę, kitą mokestinį laikotarpį galiosiantį mokesčio tarifą savivaldybės taryba gali nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 dienos. Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėti) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Pabrėžia, jog aptarta Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis neatsiejama nuo šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, kadangi joje įtvirtintas mokesčio tarifų intervalas, tačiau ne konkretus mokestis, kurį savivaldybė gali intervalo ribose konkretizuoti, atsižvelgdama į Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje išvardintus kriterijus. Atkreipia dėmesį, kad Skuodo rajono savivaldybės taryba Spendimo 1.4 punktu nustatydama nekilnojamojo turto mokestį nekilnojamojo turto mokėtojams, kurie priskirtini didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai, rėmėsi didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašu, patvirtintu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas ir į jį įrašyti subjektai negali būti laikomi mokesčių mokėtojų kategorija Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo prasme. Be to, situacija, kai nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorija apibrėžiama neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto valdymą ir/ar naudojimą, kaip to reikalauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnis, yra neteisinga.
Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. birželio 3 d., 2007 m. lapkričio 29 d. ir 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimuose konstatavo, jog esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos turi būti nustatyti įstatymu. Mano, kad mokesčių mokėtojai ir jų kategorijos pagal dydį galėtų būti diferencijuojami tik tada, kai tokią klasifikaciją ir aiškias mokesčio mokėtojų kategorijas įtvirtintų įstatymas, tačiau nei didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorija, nei sąrašas, nei kriterijai, pagal kuriuos subjektai įtraukiami į tokius sąrašus nėra nustatyti įstatymu. Todėl didžiųjų mokesčio mokėtojų kategorija nėra ir negali būti pripažįstama įstatymu įtvirtinta kategorija, kuria remiantis būtų galima diferencijuoti nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojus pagal mokesčio mokėtojo dydį.
Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje atstovė Vida Randakevičienė teismo posėdyje palaiko pareiškime išdėstytus argumentus.
Šalies argumentai
Atsakovės Skuodo rajono savivaldybės tarybos atstovė Lijana Beinoraitė teismo posėdyje nepalaikė pareiškime išdėstytų argumentų ir prašė tiriamo norminio administracinio akto dalį pripažinti teisėta.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodo, kad didelę apyvartą turintys subjektai yra ekonomiškai pajėgesni nei kiti asmenys, todėl nustatant skirtingus mokesčio tarifus yra siekiama pozityvių tikslų, t. y. didesnę dalį surinktų mokesčių galima panaudoti socialinėms reikmėms. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi yra nustatytas mokesčio tarifų intervalas, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybė gali konkretizuoti šį mokestį, t. y. gali nustatyti kelis mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami, atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčių mokėtojų kategorijas (dydį, formą ar socialinę padėtį). Mano, kad Sprendimo 1.4 punktas atitinka Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį. Pažymi, jog nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymo mokesčių mokėtojams, priskirtiniems didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai, metu buvo vadovaujamasi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo taisyklėmis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje nagrinėjamas pareiškėjo Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje abstraktus prašymas ištirti, ar Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifo nustatymo“ (minėta, toliau – ir Sprendimas) 1.4 punktas, kuriuo didiesiems mokesčių mokėtojams nustatytas 2,5 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metams tarifas, atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį.
Dėl prašomo ištirti administracinio akto norminio pobūdžio
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalį, norminis administracinis aktas – tai teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Norminiams teisės aktams priskiriami rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinti bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, orientuoti į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-739-662/2017). Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-678/2010, 2015 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-116-858/2015).
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, individualus administracinis aktas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Individualus administracinis teisės aktas yra įstatymo normų ar kitų hierarchiškai aukštesnės pakopos norminių teisės aktų normų taikymo priemonė tuo atžvilgiu, kad šis aktas turi būti pagrįstas inter alia (be kita ko) teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), o norminis administracinis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas todėl, kad juo iš esmės nustatomi atitinkamo įstatymo normų įgyvendinimo tvarka ir sąlygos. Skiriamasis jų bruožas yra tas, kad norminiu administraciniu aktu, nepaisant minėto jo taikomojo pobūdžio, yra nustatomos teisės normos, o individualiu administraciniu aktu teisės normos yra išimtinai tik taikomos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-566/2013, 2016 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-539-552/2016).
Aptariamų aktų požymiai yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar ginčijamas teisės aktas gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes.
Skuodo rajono savivaldybės taryba 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T9-202 nustatė nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2016 metams, galiosiančius Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje. Sprendimo 1.4 punktu, nekilnojam turtui, priklausančiam mokesčio mokėtojams, kurie priskirtini didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai nustatytas 2,5 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metams tarifas. T. y., minėtu Sprendimu nekilnojamojo turto mokesčio tarifai nustatyti rūšiniais o ne individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio ginčus dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimų, kuriais buvo nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifai rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei – didiesiems mokesčių mokėtojams, sprendė, kad tokie priimti aktai yra norminio pobūdžio, kadangi tokie aktai nėra individualizuojami, o juose įtvirtinamos bendros privalomojo pobūdžio taisyklės rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2014, 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1082/2014, 2014 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-893/2014, 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015, 2017 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017).
Prašomas ištirti Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimas Nr. T9-202 (norminis aktas) yra paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka ir galiojantis (prieiga internete: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/45153c80974711e5a6f4e928c954d72b).
Dėl teisės kreiptis į teismą su pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) numato specialią procesinę norminių teisės aktų teisėtumo tyrimo tvarką, kuri įtvirtinta ABTĮ II skyriaus pirmame skirsnyje. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 113 straipsnis).
ABTĮ 112 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai.
Vadovaudamasis ABTĮ 112 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas Vyriausybės atstovas Klaipėdos apskrityje kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T9-202 1.4 punkto atitiktį Nekilnojamojo turto įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, t. y. pareiškėjas pateikė abstraktų prašymą ištirti normino administracinio akto teisėtumą.
Dėl savivaldybės tarybos teisės nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatyta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos.
Nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarką nustato Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (1 straipsnis). Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog mokestį moka nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus. Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo turto mokestį už juridiniam asmeniui neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduotą naudotis nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį), nuosavybės teise priklausantį fiziniam asmeniui (asmenims) arba jo (jų) įsigyjamą, tuo laikotarpiu moka šis juridinis asmuo.
Taigi nekilnojamojo turto mokesčiu, remiantis įstatymu, yra apmokestinamos nekilnojamojo turto savininkų bei kitų nekilnojamojo turto valdytojų valdomos ir/ar naudojamos Nekilnojamojo turto registre registruojamos patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai, t. y. nekilnojamojo turto mokesčio objektai kaip juos apibrėžia šio įstatymo 4 straipsnis.
Žemesnės instancijos teismas
Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2005 m. birželio 7 d. Nr. X-233, kuris įsigaliojo 2006 m. sausio 1 d., 6 straipsniu (2005 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-233 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d.) įstatymų leidėjas nustatė fiksuotą 1 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Vėlesniais įstatymo pakeitimais minėtas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnis buvo keičiamas bei papildomas.
Nagrinėjamam ginčui aktualia 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija, įsigaliojusia nuo 2013 m. sausio 1 d., Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas pakeitė mokesčio tarifo intervalą ir nustatė jį nuo 0,3 procentų iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. sausio 1 d.) nurodyta, jog konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. <...> Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra akcentavęs, jog sprendžiant dėl Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte įtvirtintos išimtinės savivaldybės tarybos kompetencijos nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus įstatymų nustatyta tvarka apimties, būtina įvertinti, kad ji yra ribojama įstatymų imperatyvių reikalavimų. Tai reiškia, kad savivaldybės tarybos tvirtinami vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifai turi būti nustatyti tik pagal galiojančiuose įstatymuose numatytus kriterijus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015).
Dėl Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T9-202 1.4 punkto atitikimo Nekilnojamojo turto įstatymo 6 straipsnio 2 daliai
Byloje nustatyta, jog vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Skuodo rajono savivaldybės taryba 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T9-202 1 punktu nusprendė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2016 metams, galiosiančius Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje: fiziniams asmenims ir labai mažoms įmonėms – 0,5 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės (1.1 punktas); mažoms įmonėms – 0,8 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės (1.2 punktas); vidutinėms įmonėms – 1 procentas nekilnojamojo turto mokestinės vertės (1.3 punktas); nekilnojamajam turtui, priklausančiam mokesčio mokėtojams, kurie priskirtini didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai – 2,5 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės; nekilnojamajam turtui, kuris yra apleistas ir neprižiūrimas – 3 procentus nekilnojamojo turto mokestinės vertės (1.4 punktas) ir kt.
Pareiškėjo teigimu, Sprendimo 1.4 punktas prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai.
Nagrinėjamojo byloje tarp šalių kilusio ginčo objektu tapo savivaldybės pasirinktas nekilnojamojo turto mokesčio subjektų, turinčių mokėti didesnio tarifo nekilnojamojo turto mokestį, kriterijus – subjektai, kurie priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai. Atsakovas tokio kriterijaus pasirinkimą grindžia Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kuri numato, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus), šiuo atveju mokesčio tarifo nustatymo kriterijumi buvo ir mokesčio mokėtojo dydis. Pažymėjo, kad nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymo mokesčių mokėtojams, priskirtiniems didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai, metu buvo vadovaujamasi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo taisyklėmis.
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato mokesčių mokėtojų priskyrimo didiesiems mokesčių mokėtojams ir vidutiniams mokesčių mokėtojams kriterijus, faktines kriterijų reikšmes, Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) didžiųjų mokesčių mokėtojų ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašų sudarymo, atnaujinimo ir pakeitimo tvarką bei terminus (Taisyklių 1 punktas). Taisyklių 2 punkte nurodyta, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas – tai VMI viršininko įsakymu patvirtinti didieji mokesčių mokėtojai, kurių stebėseną ir kontrolę vykdo VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį ir gaunantys darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Taisyklių 4 punkte numatyta, jog didiesiems mokesčių mokėtojams priskiriami Mokesčių mokėtojų registre įregistruoti Lietuvos juridiniai asmenys, užsienio juridiniai asmenys ar organizacijos, taip pat užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos filialai ar atstovybės, kurie atitinka bent vieną iš šių kriterijų: 4.1) mokesčių mokėtojo praėjusių metų apyvarta, eliminavus atsitiktinius, vienkartinius pardavimus, viršijo 60 mln. litų ir darbuotojų skaičius einamųjų metų sausio 15 d. viršijo 10; <...>. Taisyklių 9 punktas nustato, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašai sudaromi dvejiems metams, o sąrašas patvirtinamas iki atitinkamų metų kovo 25 d. Apie įtraukimą į tokį sąrašą, juridiniai asmenys yra informuojami, be to, toks sąrašas yra paskelbiamas VMI interneto svetainėje.
Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus), turi būti suprantama kaip suteikianti diskreciją savivaldybės tarybai diferencijuoti nekilnojamojo mokesčio tarifus atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus – būtent nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijas, jų dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį. Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudaromas atsižvelgiant į kriterijus, kurie susiję su subjekto apyvartos dydžiu ir darbuotojų skaičiumi, tačiau šie kriterijai neapima mokamo nekilnojamojo turto mokesčio dydžio. T. y., didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudarytas administravimo tikslais ir negali būti tapatinamas su konkretaus mokesčio mokėtojų kategorija, nes nėra išskiriami kokie nors reikšmingi nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų požymiai, pagrindžiantys tokios subjektų grupės (nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų) priskyrimą dideliems nekilnojamojo turto mokesčio subjektams. Akcentuotina, jog tokią išvadą yra padaręs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimtame 2015 m. spalio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015 bei 2017 m. vasario 9 d. nutartyje Nr. eA-203-492/2017.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtuose procesiniuose sprendimuose taip pat akcentavo, jog kai nėra nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijos pagal jų dydį išskyrimo objektyvių kriterijų, nėra aišku, kodėl vieni subjektai į šią kategoriją patenka, nors nekilnojamojo turto neturi arba turi nedaug, tačiau nekilnojamojo turto mokesčio tarifas jiems yra didesnis, negu subjektams, nepatenkantiems į didžiųjų mokesčių mokėtojų kategoriją, tačiau, yra tokia galimybė, valdo daugiau nekilnojamojo turto, kuris tokiu atveju bus apmokestinamas mažesniu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog įstatyme nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne mokestį mokančių subjektų požymius, todėl nustatytu teisiniu reguliavimu negali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Situacija, kai nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorija apibrėžiama neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto valdymą ir/ar naudojimą, kaip to reikalauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnis, yra iš esmės neteisinga, neproporcinga ir iškreipia tikslus, kurių siekiama Nekilnojamojo turto įstatymu – iš esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomą Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, t. y. konkrečius objektus – apmokestinti vienodomis sąlygomis.
Kvestionuojamo Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifų nustatymo“ 1.4 punktu nustatytas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas nulemia šio mokesčio mokėtojų materialiąsias pareigas mokėti tam tikro dydžio nekilnojamojo turto mokestį, todėl šio mokesčio dydžio nustatymo kriterijai turi būti grindžiami įstatymu. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą remiantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma mokesčio mokėtojo kategorija – jo dydžiu, neturėtų būti suprantama kaip absoliuti savivaldybės tarybos diskrecija savarankiškai spręsti dėl mokesčio mokėtojų skirstymo pagal jų dydį. Atsižvelgiant į nustatytų tarifų įtaką mokesčio mokėtojų materialiosios pareigoms, darytina išvada, kad savivaldybės taryba, spręsdama dėl mokesčio mokėtojo dydžio, turi remtis objektyviais įstatymuose nustatytais kriterijais. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos turi būti nustatomi įstatymu (pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimai).
Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifų nustatymo“ 1.4 punktu padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas neteisėtai ir prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo, nes mokesčio mokėtojo dydis buvo nustatytas remiantis ne įstatymuose nustatytais kriterijais, neatsižvelgiant į konkretaus mokesčio (nekilnojamojo turto) rūšį ir Nekilnojamo turto mokesčio įstatyme keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, nepagrįstai diferencijuojant nekilnojamojo turto mokesčio sąlygas pagal mokestį mokančių subjektų požymius, nesusijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu. Analogiškai teisės normas aiškino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015, 2017 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017).
Teisėjų kolegija remiasi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir daro išvadą, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi keisti ar kurti naujas ginčo santykius reguliuojančių normų aiškinimo taisykles šiame ginčo teisiniame santykyje nėra pagrindo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.
Norminio administracinio akto dalies pripažinimo neteisėta teisinės pasekmės
Administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalis nustato, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.
Atsižvelgdama į tai, jog nekilnojamojo turto mokesčio tarifai nustatyti 2016 metams, t. y. norminio administracinio akto dalies taikymas iš esmės nukreiptas į praeitį, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T9-202 1.4 punktas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje pareiškimą patenkinti.
Pripažinti, kad Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifų nustatymo“ 1.4 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto įstatymo 6 straipsnio 2 daliai.
Nustatyti, kad panaikinta norminio administracinio akto dalis negali būti taikoma nuo jos priėmimo dienos.
Įsiteisėjusį sprendimą paskelbti Teisės aktų registre.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.