Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo L. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 str. 4 d., 183 str. 1 d. 120 MGL (4519,20 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 222 str. 1 d. 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 24 str. 4 d. ir 300 str. 1 d. 80 MGL (3012,80 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir L. Ž. paskirta 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda.

Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteistas ir A. I., tačiau nuosprendis šio nuteistojo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. Ž. nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio mėn. pabaigoje (duomenys neskelbtini), tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bet ne vėliau kaip 2013 m. spalio 28 d., būdamas mažosios bendrijos „I.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir veikdamas kartu su padėjėju A. I., organizavo mažajai bendrijai „I.“ patikėto turto iš patalpų adresu: (duomenys neskelbtini), pasisavinimą, t. y., turėdamas tikslą pasisavinti AB ,,G.“ priklausantį ir mažajai bendrijai „I.“ patikėtą turtą, bet siekdamas išvengti savo atsakomybės, organizavo tariamą mažosios bendrijos „I.“ pardavimą, tuo tikslu susirado tariamą mažosios bendrijos „I.“ pirkėją A. I., parengė fiktyvią mažosios bendrijos „I.“ 2013 m. spalio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį, fiktyvius 2013 m. spalio 28 d. priėmimo-perdavimo aktus, bei organizavo duomenų apie mažosios bendrijos „I.“ vadovo pakeitimą VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) filiale, po ko A. I. pasirašius fiktyvią mažosios bendrijos „I.“ 2013 m. spalio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį, fiktyvius 2013 m. spalio 28 d. priėmimo-perdavimo aktus, jokio patikėto ar mažajai bendrijai „I.“ priklausančio turto A. I. realiai neperdavė, o 2013 m. spalio 28 d. priėmimo-perdavimo akte minimą turtą: du šaldiklius Micro Concord, vieneto vertė 3630 Lt, keturis lauko baldų komplektus 4-1 su logo, vieneto vertė 1815 Lt, reklaminį stendą 363 Lt vertės, du stovus dviejų kranų, vieneto vertė 1815 Lt, keturis keg. vožtuvus, vieneto vertė 363 Lt, Co2 reduktorių 363 Lt vertės, keturias 30 l metalines statines, vieneto vertė 272, 25 Lt, pasisavino, tokiu būdu pasisavino 2013 m. balandžio 15 d. produkcijos tiekimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) jam patikėtą svetimą AB „G.“ priklausantį 21417 Lt vertės turtą.

Be to, L. Ž. nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio mėn. pabaigoje, tikslus laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, bet ne vėliau kaip 2013 m. spalio 28 d., veikdamas kartu su vykdytoju A. I. bendrininkų grupėje organizavo netikrų dokumentų pagaminimą, t. y. pagamino netikrus dokumentus: mažosios bendrijos „I.“ 2013 m. spalio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad L. Ž. už 2050 Lt A. I. parduoda mažąją bendriją „I.“, 2013 m. spalio 28 d. priėmimo-pardavimo aktą, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad L. Ž. A. I. perdavė 2 vnt. vitrininių šaldytuvų, 2 vnt. įrangos alui pilstyti, 4 vnt. stalų „G.“, 16 vnt. kėdžių, 8 vnt. bačkų ((duomenys neskelbtini)), tualetą toi-toi, kasos aparatą, 24 vnt. 0,5 l bokalų, 24 vnt. taurelių, 12 vnt. vyno taurių, 2 vnt. mob. telefonų samsung galaxy s4, 2 vnt. mob. telefonų samsung galaxy s2, šiukšlių konteinerį, 2013 m. spalio 28 d. priėmimo-pardavimo aktą, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad L. Ž. A. I. perdavė prekių už 5110,31 Lt, avansinę apyskaitą 6269,51 Lt sumai, 15151,62 Lt skolas tiekėjams,3758,74 Lt atlyginimų skolą, 400,20 Lt skolą VMI, 1598,62 Lt skolą SODRAI, šiuos žinomai netikrus dokumentus patvirtino savo parašu ir pateikė juos pasirašyti A. I..

Be to, L. Ž. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2013 m. spalio 23 d. būdamas mažosios bendrijos ,,I.“ (įm. k. (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini)) vadovu, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 21 straipsnį kaip ūkio subjekto vadovas būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis paslėpė MB ,,I.“ apskaitos dokumentus, o būtent tyrimui nepateikė MB „I.“ tiriamojo laikotarpio darbo užmokesčio ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių, inventorizacijos aktų, elektroninio kasos aparato žurnalo, registro „Didžioji knyga“ bei ūkinių operacijų suvestinės, kuriose remiantis apskaitos dokumentais būtų apibendrinti duomenys apie bendrijos ilgalaikį turtą, trumpalaikį turtą – skolas bendrijai ir bendrijos skolas tiekėjams, darbuotojams bei valstybės biudžetui ir taip nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 4 dalies nuostatų, nurodančių, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius, 16 str. 1 dalies nuostatų, nurodančių, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, ir 3 dalies nuostatų, nurodančių, kad apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine tvarka, apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo asmeniškai arba saugiu kvalifikuotu elektroniniu parašu, nes tiriamuoju laikotarpiu neregistravo, negrupavo turto (atsargų, skolų bendrijai) ir bendrijos skolų apskaitos duomenų registruose pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, dėl ko iš dalies negalima nustatyti MB „I.“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Skunde teigiama, kad A. I. savo pirminiais parodymais siekė išvengti proceso, nurodydamas, jog jis apskritai nieko nežino, tačiau liudytojų Ž. M., A. J., jo (L. Ž.) pateikti duomenys rodo priešingai, kad A. I. realiai dalyvavo atliekant MB „I.“ pirkimą bei perėmimą, tačiau procesu nesirūpino, kadangi veikė ne asmeniškai, o kartu su tarpininku A. J. ir pažįstamu Ž. M.. Apelianto manymu, abejotinas teismo motyvas, neva įrodantis A. I. padėjimą jam (L. Ž.) pasisavinti svetimą turtą, o būtent A. I. neatsakingumas prisiimant vadovavimą ir įsipareigojimus už įmonę, nors faktiškai jokios veiklos įmonės vardu nevykdė. Apelianto nuomone, ši aplinkybė, priešingai nei nurodė teismas, pagrindžia sandorio de jure ir de facto buvimą, tuo tarpu paskesnė įmonės veikla, šiuo konkrečiu atveju – bankrotas, negali būti pagrindu ir įrodymu apskritai, pripažįstant jį (L. Ž.) kaltu dėl svetimo turto pasisavinimo. Skunde teigiama, kad teismas neteisingai vertino A. I. veiksmus nesiimant realiai valdyti MB „I.“, nes tai vertino kaip dalį nusikaltimo įrodymo, vienareikšmiškai atmesdamas A. I. užimtumą dirbant (duomenys neskelbtini), siekiant išlaikyti jau esamas darbo vietas ir sutartis minėtoje šalyse, tokiu būdu nesugebant vienu metu administruoti bendrovių dviejose skirtingose valstybėse, pasitikint partnerių bei pažįstamų asmenų atsakingumu, aplaidžiai bei lengvabūdiškai tikinis išvengti atsakomybės. Apeliantas pažymi, kad teismas rėmėsi ne vien faktiniais duomenimis, išvadomis, o pateikė samprotavimų, prielaidų dėl sudaryto sandorio naudos. L. Ž. nuomone, akivaizdu, kad teisminio nagrinėjimo metu tiek nuteistieji, tiek liudytojai Ž. M. ir A. J. patvirtino aplinkybę, kad įsigijus bendriją, patalpose buvusią įrangą pasiėmė ir išsivežė A. I. su draugu, nesant tikslo jų pasisavinti, o tiesiog išsikraustant iš nuomojamų patalpų, ir tai niekaip neįrodo jo (L. Ž.) tikslo pasisavinti svetimą turtą. Skunde pažymima, kad užfiksuoti pokalbiai vyko daugiau nei prieš metus laiko, jie nebuvo susiję su asmeniniais gyvenimo įvykiais ar įsimintinais išgyvenimais, todėl logiška ir pagrįsta manyti, kad apklausiami asmenys negalėjo tiksliai nurodyti aplinkybių dėl menkos pinigų sumos (200 litų) panaudojimo ar nenustatytų, neidentifikuotų stalų pervežimo ir pan. Be to, teigiama, jog pokalbiai į baudžiamąją bylą buvo prijungti išskirtinai ikiteisminio tyrimo pareigūnų subjektyviais veiksmais, o tokiu būdu gauti ir prijungti telefoniniai pokalbiai, nesant jokių kitų objektyvių duomenų, negali būti vertinami kaip įrodymas apskritai, kadangi nėra niekaip susiję su kaltinimais, nėra objektyviai pagrįsti kitais duomenimis, išimti iš asmenų bendravimo konteksto. Apibendrindamas nuteistasis nurodo, jog dėl praėjusio ilgo laiko tarpo, dėl akivaizdaus pokalbių neaktualumo, minimos menkos sumos, eilinių ir neišsiskiriančių pokalbio turinio aplinkybių nėra galimybės visiems asmenims tiksliai, aiškiai, logiškai bei išsamiai paaiškinti pokalbių turinio, todėl pateikti paaiškinimai negali būti laikomi pagrindu kaltei pagrįsti.

Dėl patalpų raktų perdavimo apeliantas pabrėžia, jog į ikiteisminio tyrimo procesą dėl bendrijos įsitraukė ne tik nuteistieji, bet ir liudytojas Ž. M., pateikęs įmonės buhalterinius dokumentus bankroto administratorei, todėl vieno ar kito veiksmo atlikimas pašaliniam asmeniui, siekiant padėti A. I. išvengti atsakomybės dėl aplaidumo administruojant ir valdant įmonę, negali būti pagrindu vertinti išskirtinai jo (L. Ž.) veiksmus kaip nusikalstamus. Apeliantas daro išvadą, kad nuteistųjų bei aukščiau nurodytų liudytojų veiksmai, naudojant kitus asmenis bendrovių valdymui ar nuosavybėj įteisinti, mokant pinigines lėšas ir pan., yra teisinių santykių objektas, neuždraustas Lietuvos Respublikos įstatymais, todėl negali būti pagrindu baudžiamajai atsakomybei kilti.

Be to, skunde pabrėžiama, kad A. I. neatliko jokių aktyvių veiksmų valdant įsigytą įmonę, tačiau tiek pats, tiek Ž. M., tiek A. J. patvirtino, kad turtą iš patalpų išsivežė būtent A. I.. Buhalterinius dokumentus jis (apeliantas) taip pat perdavė A. I., po to, pastarasis juos perdavė Ž. M.. Įvertinęs minėtas aplinkybes kartu su telefoninių pokalbių turiniu, apeliantas daro išvadą, kad jo veiksmai sudarant atitinkamus dokumentus, juos pateikiant pasirašyti A. I., po to juos panaudojant VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filiale, nėra apsimestiniai ar fiktyvūs, todėl negali būti laikomi nusikalstamais.

Apibendrindamas apeliantas nurodo, jog MB „I.“ buhalteriniai dokumentai buvo perduoti A. I., kuriuos pastarasis laikė savo žinioje, iki tol, kol su Ž. M. žinia perdavė bankroto administratorei. Apelianto teigimu, byloje nėra nustatyta, kokie būtent dokumentai buvo perduoti A. I., tačiau pažymi, kad jis visus tinkamai užpildytus buhalterinius dokumentus perdavė A. I., tik nėra aišku, ar dokumentai visa apimtimi buvo perduoti bankroto administratorei, ar dalis jų nebuvo prarasti jiems būnant A. I. žinioje. Tokiu būdu, nesant objektyvių duomenų apie įmonės vestą buhalteriją, užpildytus dokumentus, nors ir daliai jų trūkstant, apelianto manymu, nėra pagrįsta pripažinti jį kaltu dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo.

Atsikirtimu į nuteistojo L. Ž. apeliacinį skundą Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Ričardas Bendikas prašo nuteistojo L. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis L. Ž. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, taip pat atlikęs įrodymų tyrimą – pakartotinai apklausęs nuteistuosius L. Ž., A. I., liudytojus A. J., Ž. M., konstatuoja, jog L. Ž. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 str. 4 d. ir 183 str. 1 d., 24 str. 4 d. ir 300 str. 1 d., 222 str. 1 d., yra visiškai įrodyta.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p., teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nuteistųjų L. Ž. ir A. I. parodymus, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, kitą rašytinę bylos medžiagą, įskaitant protokolus, kuriuose užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo L. Ž. lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinanti aplinkybė.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs A. I. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, padarė teisingą išvadą, jog jo parodymai dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių buvo nenuoseklūs, prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl pagrįstai rėmėsi pirminiais A. I. parodymais. Pirminės apklausos metu A. I. pripažino, kad jis L. Ž. už MB „I.“ perėmimą pinigų nemokėjo, jokių buhalterinių dokumentų, antspaudo ar įmonės turto faktiškai neperėmė, įmonės veikla nesidomėjo, net nėra buvęs alaus bare, adresu: (duomenys neskelbtini), perimta įmonė jokios veiklos vykdyti neturėjo (2 t., 27–28 b. l.). Apklaustas kaip įtariamasis A. I. patvirtino savo parodymus, nurodydamas, kad L. Ž. jį įkalbėjo laikinai tapti įmonės direktoriumi ir davė pasirašyti MB „I.“ pardavimo sutartį ir aktus dėl skolų ir viso turto perėmimo, tačiau pagal 2013 m. spalio 23 d. priėmimo-perdavimo aktą, kuriuo jis tariamai perėmė iš L. Ž. AB „G.“ turtą, jokios įrangos ir baldų savo žinion nėra gavęs, šį aktą galėjo pasirašyti su kitais įmonės pirkimo dokumentais, kuriuos padavė L. Ž.. Be to, nurodė, jog bylos tyrimo metu L. Ž. jį susirado, atidavė raktus nuo garažo, kuriame buvo įranga ir baldai, tačiau jis nežino, nei kam priklauso garažas, nei kaip ten atsirado minėti daiktai (2 t., 31–32, 35–36 b. l.). Akistatos metu A. I. taip pat nurodė, kad 2013 m. spalio 23 d. aktą pasirašė, bet asmeniškai nei daiktų, nei dokumentų neėmė (2 t., 52–53 b. l.). Iš aptartų A. I. parodymų akivaizdu, jog tarp A. I. iš L. Ž. buvo sudarytas fiktyvus sandoris. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. I., nors ir teigė, kad pirminiai parodymai jo parodymai yra neteisingi, paaiškinti, kodėl davė tokius parodymus, negalėjo ir patvirtino, kad tyrėja jo parodymus užrašė teisingai. Be to, iš užfiksuotų nuteistųjų telefoninių pokalbių su A. J., Ž. M., G. P. (1 t., 62–70, 73–87 b. l.) matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu minėti asmenys kalbėjo apie stalų ir kėdžių grąžinimą, 200 Lt sumokėjimą, o asmens, vardu A., neminėjo. Nors A. I. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu neigė, kad buvo kalbama apie įmonei „G.“ priklausančius baldus, tačiau nuosekliai ir logiškai paaiškinti, apie kokius stalus ir kėdes buvo kalbama, kam mokami 200 Lt, nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu negalėjo (3 t., 56–58 b. l., 4 t., 136–138 b. l.), o vertinant šiuos pokalbius su vėlesniais A. I. parodymais, darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistieji derino savo veiksmus, bandydami išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Būtent pirminiai A. I. parodymai atitinka kitą byloje esančią medžiagą. Iš liudytojo M. K. ir J. B. bei V. Š. parodymų matyti, kad nei darbuotojai, nei AB „G.“ apie įmonės savininko pasikeitimą L. Ž. informuoti nebuvo, nei J. B., nei V. Š. nematė A. I., be jų baro raktus turėjo tik L. Ž. (3 t., 54, 60, 61 b. l.). Nors L. Ž. nurodė, kad perrašius įmonę, grįžo į barą, jį užrakino ir raktus perdavė A. I. (3 t., 82 b. l.), liudytoja R. J. nurodė, kad raktus lapkričio mėnesio pabaigoje kontrolierei atnešė ne naujais savininkas, o L. Ž., ir apžiūrėjus patalpas, baldų bei įrangos ten nebebuvo. Minėtos liudytojos manymu, baldai dingo naktį, nes niekas to nematė (3 t., 59 b. l.). Liudytojas A. B. parodė, kad MB „I.“ perduotas AB „G.“ turtas buvo rastas garaže (3 t., 54 b. l.). Liudytojas S. G. paaiškino, kad dėl minėto garažo nuomos teiravosi L. Ž.. Nors šis garažas buvo išnuomotas ne pačiam L. Ž., o G. Š., pažymėtina, jog minėtą asmenį pasiūlė būtent L. Ž., o pats G. Š. neminėjo S. G., kad jam (G. Š.) reikia garažo (4 t., 33 b. l.).

Tiek A. I. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kad daiktų nuvežimu į garažą rūpinosi A., nes jis pats (A. I.) tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) (3 t., 51 b. l.), tiek L. Ž. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus, kad jis (L. Ž.) nežino, ar A. I. pasiėmė turtą iš baro, kad pastarajam kraustytis nepadėjo, paneigia liudytojo Ž. M. parodymai, kad jis matė, kaip A. I. su draugu susirinko įrangą, dėjo ją į automobilį, tuo metu buvo ir L. Ž. (3 t., 56–57 b. l.). Nors teisme A. I. tvirtino, kad pirkti įmonę jį įtikino A., 2014 m. balandžio 16 d. akistatos metu A. I. nurodė, kad būtent L. Ž. (o ne asmuo, vardu A.) jo prašė laikinai savo vardu persiregistruoti MB „I.“, jam tuo metu įmonė nebuvo reikalinga ir ją perėmė tik paprašytas L. Ž. (2 t., 52–53 b. l.). Taip pat atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad A. I. teigė, jog 2000 Lt davė A., kuris pinigus perdavė L. Ž., tada jie kartu – jis (A. I.) ir L. Ž. – nuvyko į Registrų centrą ir pasirašė dokumentus, A. nedalyvavo (3 t., 50–51 b. l.). Tačiau 2014 m. balandžio 16 d. akistatos metu A. I. teigė, kad nežino, ar pinigus mokėjo A. (2 t., 52–53 b. l.), o L. Ž. parodė, kad į Registrų centrą jie nuvyko trise, perregistravimo mokestį mokėjo A., ten jam buvo sumokėta už įmonę (3 t., 52–53 b. l.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad L. Ž. nurodė, jog Ž. M. įgyjant įmonę nedalyvavo (3 t., 53 b. l.), tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas Ž. M. parodė, kad jis dalyvavo antrame įmonės pirkimo sandėryje Registrų centre, ten jie (nuteistieji) pasirašinėjo dokumentus, o jis stovėjo nuošalyje (4 t., 137 b. l.).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. I. pateikė versiją, kurios laikėsi ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, kad MB „I.“ 2013 m. spalio mėnesį jam reikėjo, kadangi norėjo daryti bendrą Lietuvos ir (duomenys neskelbtini) įmonę (3 t., 50–52 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus aplinkybes, kad Lietuvoje perkamos įmonės veikla nebuvo niekaip susijusi su jo kitų įmonių veikla, tai, kad šią įmonę pirko už 2000 Lt su 20000 Lt dydžio įsiskolinimu, kad nepamena, kokius dokumentus pasirašė, kad pirko per tarpininką A., su kuriuo būtų kartu daręs verslą, tačiau pastarojo anketinių duomenų nežino, kyla pagrįstų abejonių šių A. I. parodymų teisingumu. Nors A. I. teigė, kad jam net ir su tokiomis skolomis įmonę pirkti buvo ekonomiškai naudinga, pažymėtina, kad A. I. teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti, kiek kainuoja įsteigti naują įmonę Lietuvoje, be to, nurodė, jog MB „I.“ turimu nuosavu turtu nesidomėjo, o vertinant A. I. teiginius, kad jam būtinai reikėjo įmonės Lietuvoje, nesvarbu kokia jos veikla, atkreiptinas dėmesys, kad A. I. tuo metu turėjo kitą įmonę Lietuvoje. A. I. pastarąją aplinkybę neigė, teigdamas, kad Lietuvoje daugiau jokios įmonės neturėjo, direktoriumi niekur nedirbo, o įmonė „V.“ tuo metu jau buvo bankrutavusi ir jos direktoriumi jis jau nebebuvo (3 t., 51 b. l.), tačiau iš bylos duomenų matyti, kad A. I. dirbo UAB „V.“ nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. vasario 14 d. (2 t., 104 b. l.).

Taip pat atkreiptinas dėmesys į dokumentų sudarymo datas. MB „I.“ direktoriaus įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad MB „I.“ direktorius A. I. įsako perduoti jam visą materialųjį turtą pagal perdavimo-priėmimo aktą (priedas prie įsakymo), datuotas 2013 m. spalio 23 d., nors A. I. iš vadovo pareigų L. Ž. atleido ir save į šias pareigas skyrė 2013 m. spalio 27 d. (1 t., 109 b. l.), o MB „I.“ pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta apskritai tik 2013 m. spalio 28 d. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. I. negalėjo paaiškinti, kodėl įsakymą rašė anksčiau negu pasirašė įmonės pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad yra sudaryti du perdavimo-priėmimo aktai: 2013 m. spalio 23 d. ir 2013 m. spalio 27 d. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis A. I. parodė, kad negali pasakyti, kiek pasirašė turto perdavimo aktų, ir negali paaiškinti, kodėl buvo pasirašyti du turto perdavimo aktai, tačiau patvirtino, jog parašai šiuose dokumentuose yra jo.

Dėl L. Ž. nuteisimo pagal BK 222 str. pažymėtina, jog 2014 m. rugpjūčio 13 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad dėl tyrimui nepateiktos MB „I.“ finansinės ataskaitos už 2013 m. ir neišsaugotų suvestinių registrų, kuriuose būtų apibendrinti duomenys apie bendrovės ilgalaikį turtą, trumpalaikį turtą – bendrijos skolas tiekėjams, darbuotojams bei valstybės biudžetui, elektroninio kasos aparato žurnalo, kuriame būtų fiksuojamos bendrijos pajamos, tyrimo metu iš dalies negalima nustatyti MB „I.“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Tiriamuoju laikotarpiu pagal juridinių asmenų duomenis bendrijos direktoriais nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. liepos 23 d. D. Ž., nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d. – L. Ž., nuo 2013 m. lapkričio 5 d. – A. I.. Tyrimui buvo pateikta darbo sutartis, surašyta liepos 11 d. su L. Ž. (2 t., 15–22 b. l.). L. Ž. tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu teigė, kad jis visus dokumentus (jie buvo dėžėje) perdavė A. I., o pastarasis galbūt ne visus dokumentus išsaugojo ar ne visus dokumentus perdavė bankroto administratoriui. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, dėl ko A. I. būtų turėjęs L. Ž. dokumentus sunaikinti ar kitaip prarasti, juolab, kad visi dokumentai iškart buvo perduoti Ž. M.. 2014 m. rugpjūčio 11 d. protokole užfiksuoti A. I. parodymai, kad jokio įmonės turto ir dokumentų iš L. Ž. neperėmė, realiai dokumentus pamatė tik kai juos reikėjo pateikti bankroto administratoriui (2 t., 58–59 b. l.). Kai gavo dokumentų dėžę, iš jos jokių dokumentų nebuvo išėmęs – visus perdavė Ž. M. (3 t., 51 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis A. I. patvirtino, kad įmonės dokumentus, sudėtus į dėžutę, perėmė jis ir juos perdavė Ž. M., kad šis nuneštų bankroto administratorei, o liudytojas Ž. M. patvirtino, kad A. I. prašymu paėmė iš pastarojo dokumentus ir perdavė bankroto administratorei (4 t., 137 b. l.). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal VĮ „Registrų centras“ duomenų bazės duomenis, MB „I.“ Finansinės atskaitomybės už 2013 m. VĮ „Registrų centras“ nepateikė (2 t., 15–22 b. l.). Esant tokioms aplinkybės, daryoma išvada, kad A. I., būdamas MB ,,I.“ vadovu laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2013 m. spalio 23 d., būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, netinkamai organizavo įmonės buhalterinę apskaitą, neišsaugojo ir nepateikė buhalterinių dokumentų, todėl pagrįstai nuteistas pagal BK 222 str. 1 d.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms nuteistojo L. Ž. apeliacinis skundas atmetamas. Naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo L. Ž. apeliacinį skundą atmesti.