Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

2.1.1.3; 2.1.2.1; 2.1.6.2; 2.6.1.1; 2.6.8.1; 2.6.10.1; 2.6.10.5.1; 2.6.39.1; 3.1.3.2; 3.1.7.5; 3.1.7.6; 3.2.3.1; 3.2.6.1; 3.2.6.13

2018 m. kovo 23 d.

dalyvaujant ieškovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, atstovei I. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui Ž. J. dėl žalos atlyginimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas ERGO Insurance SE, veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, (toliau – ir ieškovas) teismui pateiktu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo Ž. J. (toliau – ir atsakovo) 2268,48 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas (elektroninės bylos apyrašo b. l. 1 – 4).

Ieškinys grindžiamas tuo, kad 2013 spalio 30 d. atsakovas su ieškovu sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta transporto priemonės „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. Draudimo sutarties 1.1 p. nurodoma, jog apdraudžiama transporto priemonė, kurios savininkas yra Ž. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2014 m. liepos 24 d. ieškovas iš savo korespondento Italijoje ERGO Assicurazioni S.p.A. gavo pranešimą, jog yra pareikštas reikalavimas dėl žalos, patirtos eismo įvykio metu 2014 m. vasario 19 d. Italijoje, Neapoli mieste, atlyginimo, kuomet atsakovui priklausančia transporto priemone „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sužalota pėsčioji L. C.. Draudikas (ieškovas) jokios informacijos iš draudėjo (atsakovo) apie įvykusį eismo įvykį nebuvo gavęs. 2014 m. liepos 24 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą prašydamas suteikti būtiną informaciją apie eismo įvykį draudžiamojo įvykio reguliavimui. Administruojant draudžiamąjį įvykį buvo nustatyta, jog transporto priemonė pretenzijos gavimo metu jau yra išregistruota iš Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro, taip pat transporto priemonė „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturi techninės apžiūros jau nuo 2013 m. spalio 5 d. Ieškovas negavęs jokių duomenų iš atsakovo, būtinų draudžiamojo įvykio administravimui, civilinės atsakomybės apimties nustatymui, žalos dydžio nustatymui ir nukentėjusiajai šaliai kreipusis į teismą su ieškiniu, draudikui per korespondentą Italijoje administruojant draudžiamąjį įvykį pagal vienos šalies, t. y. nukentėjusiosios pateiktą informaciją, buvo priimtas sprendimas dėl 2014 m. vasario 19 d. eismo įvykio metu padarytos žalos nukentėjusiajai L. C. išmokėjimo, kuriai buvo išmokėta 10.048,09 Eur dydžio draudimo išmoka. Ieškovas šį įvykį administravusiam atstovui užsienyje ERGO Assicurazioni S.p.A. apmokėjo 1290,00 Eur atstovavimo išlaidų. Ieškovas vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalimi ir Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 60 punktu, prašo priteisti iš atsakovo Ž. J. dalį išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 20 procentų išmokėtos draudimo sumos – 2268,48 Eur, dėl iš TPVCAPDĮ ir draudimo sutarties nustatytų pareigų neįvykdymo, nes draudikas iki 2014 m. liepos 24 d. nežinojo apie eismo įvykį, draudikas apie įvykį sužinojo tik iš korespondento pagal nukentėjusios šalies advokato pareikštą pretenziją, draudikui buvo užkirstas kelias operatyviai ir objektyviai išsiaiškinti patį eismo įvykį, eismo įvykio aplinkybes, dalyvius, asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydį bei civilinės atsakomybės už ją apimtį, draudėjui nebendradarbiaujant, nukentėjusi šalis pareiškė ieškinį teisme, draudikui buvo užkirstas kelias išsiaiškinti transporto priemonės „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) techninę būklę, apžiūrėti apdraustą transporto priemonę, operatyviai nustatyti transporto priemonės nuolatinę buvimo vietą, nuosavybės bei registracijos būseną, ieškovui kreipusis į atsakovą, atsakovas su draudiku nebendradarbiavo, neteikė draudiko prašomos informacijos. Ieškovas ruošdamas ieškinį teismui, patyrė 192,88 Eur išlaidų vertimo paslaugoms apmokėti, kurios, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsniu laikytinos tiesioginiais nuostoliais, kurie taip pat priteistini iš atsakovo.

Ieškovo atstovė I. S. teismo posėdžio metu ieškinį palaikė, prašė tenkinti, su atsakovo reikalavimu dėl atsakovo pakeitimo nesutiko, nurodydama, kad draudiko pareikštas reikalavimas kyla iš sudarytos draudimo sutarties, todėl pirkimo pardavimo sandoris nepakeičia draudimo sutarties šalies. Paaiškino, kad 2013 m. spalio 30 d. ieškovas su atsakovu sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – draudimo sutartį) ir joje yra nurodoma, kad ieškovas apdraudžia transporto priemonę „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurios savininkas yra atsakovas Ž. J.. Draudimo sutarties 3.25 punkte nurodoma, kad draudėjas įsipareigoja pateikti draudikui svarbią ir teisingą informaciją. 2014 m. vasario 19 d. įvyko eismo įvykis Italijoje, 2014 m. liepos 24 d. ieškovas gavo iš korespondento Italijoje informaciją, jog yra reiškiamos pretenzijos, būtent draudikui pagal sudarytą draudimo sutartį dėl 2014 m. vasario 19 d. eismo įvykio metu patirtos žalos atlyginimo. Dėl to buvo kreiptasi į draudėją (atsakovą), prašant paaiškinti ir nurodyti tam tikras įvykio aplinkybes ir paaiškinti situaciją. Atsakovas su draudiku nebendradarbiavo, neteikė jokios informacijos, neteikė jokių paaiškinimų, dėl ko susidarė tokia situacija, kad draudikas neturėdamas jokių patikimų įrodymų, kurie leistų draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką neturėjo galimybės atsisakyti mokėti išmoką ir ją išmokėjo. Susidarius šiai situacijai ieškovas reiškia ieškinį dėl nebendradarbiavimo ir nepranešimo draudikui jokios informacijos. Pagal TPVCAPDĮ yra reiškiamas reikalavimas tik dėl 20 procentų išmokėtos išmokos gražinimo. Draudikas atliko didelės apimties eismo įvykio tyrimą, Italijoje buvo samdomi nepriklausomi tyrėjai, kurie padėtų draudikui ištirti šį eismo įvykį ir nustatyti aplinkybes, tame tarpe ir nuosavybės formą. Yra pateiktas nepriklausomo tyrėjo atliktas 2014 m. rugsėjo 9 d. apklausos protokolas, kurį užpildė būtent asmenys savo ranka tame tarpe ir atsakovo minimas Italijos pilietis V. C., kuris nurodė, kad vairavo transporto priemonę „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurią būdamas mechaniku bandė dėl triukšmo, o šios transporto priemonės savininkas yra užsienietis, ir važiuodamas atbulomis atsitrenkė į 35-40 metų amžiaus moterį, moteris parkrito ir skundėsi fiziniais skausmais, jis nurodė, kad yra pasirengęs padėti ir prisiėmė kaltę už įvykį. Atsižvelgiant į tai nepriklausomi tyrėjai darė išvadą, kad transporto priemonė „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu priklausė Lietuvos Respublikos piliečiui – atsakovui. Atsakovo nurodomos aplinkybės – pateikta pirkimo pardavimo sutartis, kad V. C. yra nusipirkęs eismo įvykį sukėlusį automobilį yra nepatvirtintos, tai paneigia ir pats V. C.. Atliekant tyrimą transporto priemonė buvo rasta Neapolyje, bet ji vis dar tebeturėjo Lietuvos Respublikos registracijos valstybinius numerius. Tai patvirtina, kad transporto priemonė tebebuvo registruota Lietuvos Respublikoje ir greičiausiai buvo naudojama paties atsakovo Ž. J.. Atsakovas išlieka draudimo sutarties šalimi, nes negalima nustatyti, kada buvo sudaryta pirkimo pardavimo sutartis. Ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą, bet jis nė karto neatsiliepė ir neteikė jokių paaiškinimų. Atsakydamas ieškovo darbuotojams telefonu atsakovas nurodė, kad minėtą automobilį pardavė Gruzijos piliečiui, kuris gyvena Neapolyje, sakė jog pateiks pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau jos taip ir nepateikė, nors buvo prašoma kelis kartus. Draudikas, neturėdamas jokios patikimos informacijos apie transporto priemonės pardavimą, neturėjo galimybės atsisakyti mokėti didelės apimties apie 10000 Eur draudimo išmoką. Pačios pirkimo pardavimo sutarties originalo nematė ir pats advokatas ir neaišku ką jis patvirtino, nes jis teigė, kad gavo atsakovas sutarties originalą paštu, o pats atsakovas patvirtino, kad sutartį gavo elektroniniu paštu.

Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į ieškovės ieškinį (elektroninės bylos apyrašo b. l. 50 – 51) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, atsakovu byloje įtraukti Italijos pilietį V. C., o jį byloje laikyti trečiuoju asmeniu. Atsiliepime nurodė, kad 2013 metų lapkričio mėnesio pradžioje buvo išvykęs į Italiją, kur 2013 m. lapkričio 3 d. sudarė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. pardavė jam priklausantį automobilį „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Italijos piliečiui V. C., gyvenančiam (duomenys neskelbtini). Jie sutarė, kad pirkėjas atvažiuos į Lietuvą ir tada jie sutvarkys minėto automobilio perregistravimo jo vardu klausimą. Tačiau jis pamiršo apie minėto automobilio pardavimo įforminimą, o automobilio pirkėjas ir gi pamiršo apie įsipareigojimą atlikti automobilio perregistravimo formalumus. Būdamas minėto automobilio savininku ir jį vairuodamas V. C. autoįvykio metu sužalojo žmogų, dėl ko draudimo įstaiga, atlyginusį nukentėjusiajai žalą, iš jo (atsakovo), kaip formalaus automobilio savininko, neužbaigusio nuosavybės perregistravimo, pareikalavo atlyginti 2268,48 Eur patirtą žalą. Tačiau po 2013 m. lapkričio 3 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties surašymo, automobilio savininku buvo V. C. ir būtent jis turi būti patrauktas byloje atsakovu ir iš jo turi būti priteista draudimo įstaigos dėl jo veiksmų patirta žala.

Atsakovas Ž. J. teismo posėdžio metu su ieškovo ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad įvykio metu užsiimdavo mašinų pardavimu ir tų įvykių buvo ne vienas iš ne vieno draudimo, telefonu jis bendradarbiavo ir pasakė, kad jis nežino apie tą įvykį, jis iš paties draudimo sužinojo, kad įvyko kažkoks įvykis Italijoje ir jie jo reikalauja pateikti informaciją, kurios jis neturi. Atsakymo draudimui raštine forma nerašė, bet telefonu visą laiką pabrėždavo, kad jis nežino apie tą eismo įvykį nieko. Transporto priemonės „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutarties jis asmeniškai neturėjo, jis tą dokumentą buvo kažkur pametęs, o turėjo tik asmuo Italijoje. Kai draudimas prašė pateikti pirkimo – pardavimo sutartį, jos negalėjo gauti iš Italijos, nes negalėjo susisiekti su V. C., o kai prasidėjo teismas jau gavo sutartį, nes jau pavyko susisiekti. Jis į Italiją važiuodavo dažnai, ten varydavo mašinas parduoti, o iš ten parvarydavo Kirgizijos piliečiams mašinas. Pirkimo – pardavimo sutartį suformino Neapolyje, jis su mašina važiavo ten su tikslu ją parduoti. Jam buvo žinomos privalomos pareigos automobilį išregistruoti sudarius prikimo pardavimo sutartį, bet jis sutartį pametė, todėl nekreipė į tai dėmesio. Kai mašiną pardavė - draudimas galiojo, technikinė apžiūra negaliojo. Parduodamas mašiną atidavė ir draudimo sutartį, jos nenutraukė bei niekam neperrašė. Jam V. C. sakė, kad sutvarkys pas save dokumentus, todėl jis daugiau šiuo klausimu nesidomėjo. V. C. ekspertams nurodė, kad tik tvarkė mašiną, nes tikriausiai siekė išvengti atsakomybės, nežino, kodėl jis taip padarė. V. C. netvarkė jo sugedusios mašinos, o ji jam buvo parduota. V. C. padaręs eismo įvykį turėjo pranešti draudimui arba jam, bet jis nei jam nieko nepranešė, nei draudimui nepranešė. 2014 metais jis turėjo elektroninį paštą (duomenys neskelbtini), bet juo senokai nesinaudoja.

Atsakovo Ž. J. atstovas advokatas V. M. teismo posėdžio metu su ieškovo ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti atsiliepime nurodytais motyvais, kurį pagrindė teisiniais argumentais. Papildomai nurodė, jog atsakovas užsiėmė automobilių pirkimo pardavimo verslu, teikė tarpininko paslaugas, buvo labai užimtas, važinėjo po įvairias Europos šalis. Pabrėžė, kad pirkimo pardavimo sutartis įrodo, jog atsakovas nebuvo automobilio eismo įvykio metu savininkas, o eismo įvykio kaltininkas apsiėmė kaltę. V. C. turi būti pripažintas atsakovu, o ne trečiuoju asmeniu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2013 spalio 30 d. atsakovas su ieškovu sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta transporto priemonės „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė, sutartis galiojo iki 2014 m. spalio 29 d. (elektroninės bylos apyrašo b. l. 8 – 9). 2014 m. liepos 24 d. ieškovas iš savo korespondento Italijoje ERGO Assicurazioni S.p.A. gavo pranešimą, jog yra pareikštas reikalavimas dėl žalos, patirtos eismo įvykio metu 2014 m. vasario 19 d. Italijoje, Neapoli mieste, atlyginimo, kuomet atsakovui priklausančia transporto priemone „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sužalota pėsčioji L. C. (elektroninės bylos apyrašo b. l. 20 – 39). 2014 m. vasario 19 d. eismo įvykio metu transporto priemonė „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo be galiojančios techninės apžiūros (elektroninės bylos apyrašo b. l. 6), jos savininku VĮ „Regitra“ duomenimis buvo atsakovas Ž. J. (elektroninės bylos apyrašo b. l. 11, 13-14). 2014 m. liepos 24 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą prašydamas suteikti būtiną informaciją apie eismo įvykį draudžiamojo įvykio reguliavimui, atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad gavęs pranešimą su ieškovu bendravo telefonu, nurodė, kad elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) jis tuo metu naudojosi (elektroninės bylos apyrašo b. l. 5, 2018 m. kovo 5 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 53:52 iki 01:17:00 val.). Be to, 2014 m. spalio 23 d. elektroninis susirašinėjimas tarp ieškovo atstovės ir ieškovo korespondento Italijoje atstovų patvirtina, kad pats atsakovas ieškovą telefonu informavo, kad apie 2014 m. vasario 19 d. eismo įvykį nieko nežino, o transporto priemonę „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė Gruzijos piliečiui, kuris gyvena Neapolyje (elektroninės bylos apyrašo b. l. 37). Taigi ginčo byloje dėl atsakovo tinkamo informavimo, gavus ieškovo pranešimus, kreipiantis ieškovui į atsakovą su prašymu pateikti duomenis, nekilo.

Iš pateiktų fotonuotraukų (elektroninės bylos apyrašo b. l. 78) matyti, kad transporto priemonė, 2014 m. rugsėjo 9 d. vis dar buvo su Lietuvos Respublikos registracijos numeriais. 2014 m. rugsėjo 9 d. ekspertams draudėjo Ž. J. automobilį „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavęs Italijos pilietis V. C. pateikė paaiškinimą (elektroninės bylos apyrašo b. l. 84), kuriame nurodė, kad vairavo transporto priemonę „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurią būdamas mechaniku bandė dėl triukšmo, o šios transporto priemonės savininkas yra užsienietis. Iš 2015 m. birželio 9 d. elektroninio susirašinėjimo tarp ieškovo atstovės ir ieškovo korespondento Italijoje atstovų (elektroninės bylos apyrašo b. l. 38) matyti, kad atsakovas ieškovo atstovams nepateikė automobilio pirkimo - pardavimo sutarties, nors ieškovo atstovai jo net kelis kartus prašė ją pateikti. 2016 m. rugsėjo 12 d. ieškovas gavo 11388,09 Eur sąskaitą dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo (elektroninės bylos apyrašo b. l. 30), kurią 2016 m. lapkričio 2 d. atlygino ERGO Assicurazioni S.p.A. (elektroninės bylos apyrašo b. l. 19 – 20). 2017 m. vasario 14 d. ieškovo atstovė elektroniniu paštu ((duomenys neskelbtini)), kurį atsakovas teismo posėdžio metu nurodė naudojęs, atsakovo dar kartą prašė pateikti automobilio prikimo – pradavimo sutartį, kurią atsakovas ieškovo atstovams žadėjo pateikti (elektroninės bylos apyrašo b. l. 12). Ieškovas atsakovui siuntė pranešimus dėl padarytos žalos atlyginimo regreso tvarka, atsakovas neginčijo, kad negavo minėtų pranešimų (elektroninės bylos apyrašo b. l. 16 – 17). Iškėlus civilinę bylą teisme, 2017 m. gruodžio 20 d. atsakovas Ž. J. pateikė 2013 m. lapkričio 3 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties kopiją, advokato patvirtintą nuo elektroniniu paštu atsiųstos kopijos, kurioje nurodoma, kad transporto priemonę „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas 2013 m. lapkričio 3 d. pardavė V. C. (elektroninės bylos apyrašo b. l. 55). Nagrinėjamu atveju nėra ginčo nei dėl įvykio fakto, nei dėl įvykio metu įvykyje dalyvavusio automobilio apgadinimo fakto bei mąsto, nei dėl draudimo išmokos dydžio ir pagrįstumo. Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti ieškovui žalą, kuri kilo atsakovui nevykdant transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje numatytų pareigų.

Dėl atsakovo prievolės grąžinti išmokėtos draudimo išmokos dalį

Automobilis gali būti įgyjamas įvairiomis sutartimis, tarp jų ir pagal pirkimo – pardavimo sutartį. Automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Tai, kad atitinkamo daikto registravimas yra ne nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas, o daikto registravimu siekiama kitų tikslų, ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010, kt.). Pagal formuojamą teismų praktiką tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre.

Atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku, teigdamas, kad yra pardavęs automobilį kitam asmeniui, kuris turi pareigą grąžinti ieškovui nukentėjusiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, gali gintis sandorio sudarymo faktu, tačiau automobilio pirkimo pardavimo sutarties sudarymo faktas per se nepanaikina atsakovo atsakomybės esant draudimo sutarties, TPVCAPDĮ pažeidimams. Tokiu atveju atsakovas turi siekti, kad į bylos nagrinėjimą būtų įtraukta kita sandorio šalis ir pateikti įrodymus, patvirtinančius automobilio pardavimą (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku (ginčijant nuosavybės teisę į transporto priemonę, registruotą registre), turi pareigą ne tik pateikti automobilio nuosavybės teisės perleidimą patvirtinančius įrodymus, bet ir siekti byloje kitos sandorio šalies paaiškinimų. Neįtraukus į bylą kitos sandorio šalies ir nesant jos paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, vienos šalies paaiškinimai ir liudytojų parodymai apie automobilio pardavimą nėra pakankami padaryti išvadai, jog automobilio savininkas yra kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Nagrinėjamoje byloje atsakovas Ž. J., būdamas registre įregistruoto automobilio savininkas, siekdamas savo pareigą dėl draudimo išmokos grąžinimo perkelti kitam asmeniui, turėjo pareigą pateikti tinkamus automobilio pirkimą – pardavimą patvirtinančius įrodymus ir siekti įtraukti į bylos nagrinėjimą kitą galimo sandorio šalį (CPK 178 str.). Tačiau nei atsakovas, nei jį atstovaujantis profesionalus teisininkas advokatas savo iniciatyva neprašė, o teismui pasiūlius – nesutiko trečiuoju asmeniu įtraukti į bylos nagrinėjimą asmens, vairavusio automobilį ir sukėlusio eismo įvykį, dėl kurio kaltės atsirado žala. CPK 13 straipsnyje nustatyta, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis teisėmis. Dispozityvumo principas reiškia, kad, vykstant procesui, šalis pati nusprendžia, kokiomis procesinėmis priemonėmis ginti savo pažeistą teisę arba gintis nuo jai pareikšto materialinio ar kitokio reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Pažymėtina, kad nagrinėjant šį ginčą teisme ir atsakovui nurodžius aplinkybę, kad automobilį jis pardavė V. C., teismas parengiamojo teismo posėdžio metu ir vėliau teismo posėdžio metu suteikė atsakovui galimybę prašyti į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti V. C., tačiau atsakovas ir jį atstovaujantis advokatas su tokiu teismo siūlymu nesutiko ir prašė byloje pakeisti atsakovą į V. C., tačiau su tuo nesutikus ieškovui teismas vadovaudamasis CPK 45 straipsniu bylą nagrinėjo iš esmės. Taigi, atsakovas neprašė ir nesutiko įtraukti V. C. į bylą trečiuoju asmeniu. Be to, atsakovas nesiėmė priemonių, kad V. C. būtų apklaustas teisme bent kaip liudytojas. Šaliai, nepasirinkusiai tinkamos reikiamos procesinės gynybos priemonės, tenka neigiamų padarinių rizika. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad vienos sandorio šalies paaiškinimai, automobilio pirkimo pardavimo sutarties originalo ar tinkamai patvirtintos kopijos neturėjimas, ieškovui suabejojus pateiktos sutarties kopijoje nurodyto tariamo pirkėjo parašo autentiškumu ir nesant liudytojų parodymų apie automobilio pardavimą bei kitų patikimų sandorio sudarymo įrodymų, nėra pakankami išvadai, jog automobilio savininkas yra ne atsakovas, o kitas asmuo, padaryti, juolab byloje yra pateikti kitos sandorio šalies V. C. paaiškinimai (elektroninės bylos apyrašo b. l. 84), kuriais paneigiama atsakovo nurodyta aplinkybė dėl automobilio pardavimo ir kuriais jis nepripažįsta, jog yra transporto priemonės savininkas, nurodydamas, kad jis tik vairavo transporto priemonę „Renault Megane“ būdamas mechaniku, o šios transporto priemonės savininkas yra užsienietis. Pažymėtina, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CPK 6.270 straipsnis), kas lemia jo valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus juos eksploatuojant, todėl, teismo nuomone, atsakovas turėjo suvokti automobilio, nors ir parduoto, naudojimo riziką ir galimus neigiamus padarinius, juolab teismo posėdžio metu pripažino, kad užsiimdavo automobilių pirkimo pardavimo verslu, automobilį pardavė ne Lietuvos teritorijoje, kitos valstybės piliečiui, žinojo, jog automobilis bus eksploatuojamas kitoje valstybėje, tačiau automobilio neperregistravo, draudimo sutartimi ir jos vykdymu nesidomėjo, pirkimo pardavimo sutarties neišsaugojo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pripažino, jog tuo metu vykdė komercinę veiklą pirkdamas ir parduodamas automobilius, jis laikytinas verslininku CK 2.4 straipsnio 2 dalies prasme, todėl jis privalėjo tvarkyti visa kas susiję su verslu, saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą taip, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas, tačiau atsakovas nesilaikė šių nuostatų, parduodamas automobilį eksploatuoti Italijoje pakeitė įprastinę transporto priemonės buvimo vietą, apie tai neinformavo draudiko, taip pat neinformavo draudiko apie draudimo sutarties šalių pasikeitimą, draudimo sutartimi ir jos vykdymu nesidomėjo, automobilio neišregistravo iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės, dėl ko abejotina galimai įsigijusio minėtą automobilį asmens galimybė įsiregistruoti savo vardu automobilį, paaiškėjus draudiminiam įvykiui draudikui informacijos, tame tarpe ir pirkimo pardavimo sutarties, nepateikė, elgėsi pasyviai ir nerūpestingai, todėl draudėjui tenka visos pasekmės, kylančios iš draudimo sutarties ir įstatymų nustatytų įsipareigojimų nevykdymo, atsirandančios dėl to, kad draudikui nebuvo galima laiku nustatyti atsakingo draudiko, įvertinti draudimo rizikos.

Dėl nuostolių - išmokėtos draudimo išmokos dalies, atlyginimo

TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8 dalies 1 punkte nurodyta, kad įprastinė transporto priemonės buvimo vieta yra teritorija tos valstybės, kurios nuolatinį ar laikiną valstybinį numerio ženklą arba registracijos ženklą turi transporto priemonė. Pagal bylos duomenis įprastinė atsakovo transporto priemonės buvimo vieta laikytina Lietuva, kadangi automobilis pagal bylos duomenis turi nuolatinius Lietuvoje išduotus valstybinius numerio ženklus.

Vadovaujantis TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalimi, naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numato, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi apdraudžiama draudimo sutartyje ar (ir) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) nurodytą transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo. Kaip aukščiau byloje nustatyta, atsakovas buvo sudaręs draudimo sutartį su ieškovu, kurioje nurodoma, kad apdraudžiama transporto priemonė, kurios savininkas Ž. J..

TPVCAPDĮ 7 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad įprastinė transporto draudimo sutartis pasibaigia, jei transporto priemonė, kuri buvo apdrausta pagal įprastinę draudimo sutartį, įregistruojama kitoje valstybėje ir transporto priemonei išduodamas kitos valstybės valstybinis numerio ženklas, tačiau nagrinėjamu atveju kaip matyti iš bylos duomenų transporto priemonė draudiminio įvykio metu turėjo Lietuvoje išduotus valstybinius numerius, tuo metu automobilis buvo registruotas Lietuvoje, todėl konstatuojama, kad draudiminio įvykio metu šalių sudaryta įprastinė draudimo sutartis galiojo, ji nėra niekinė, nuginčyta arba nutraukta.

TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nurodytos eismo įvykio dalyvių ir nukentėjusių trečiųjų asmenų pareigos. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo: 1) imtis jam prieinamų, protingų priemonių galimai žalai sumažinti, imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta medicinos pagalba nukentėjusiesiems, pagal galimybes apsaugoti nukentėjusiųjų turtą; 2) apie eismo įvykį nedelsdamas pranešti policijai Kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais; 3) tais atvejais, kai eismo įvykio dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir, vadovaudamiesi Kelių eismo taisyklių nuostatomis, nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, – eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems eismo dalyviams pasirašyti. Tuo atveju, kai nė vienas eismo įvykio dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma ant švaraus popieriaus lapo, kuriame nurodomi eismo įvykio dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudininkai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos eismo įvykio dalyvių parašais. Pildoma tiek eismo įvykio deklaracijos egzempliorių, kiek yra eismo įvykio dalyvių; 4) pateikti kitiems eismo įvykio dalyviams informaciją, būtiną jo civilinę atsakomybę apdraudusiai draudimo įmonei nustatyti; 5) per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas; 6) per 5 darbo dienas raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie pateiktą pretenziją atlyginti žalą ar teisme pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo, pateikti visus būtinus paaiškinimus ir turimą informaciją. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad su eismo įvykiu susijęs transporto priemonės valdytojas ir pretenziją dėl padarytos per eismo įvykį žalos teikiantis asmuo privalo pateikti draudikui arba Biurui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, padėti jiems nustatyti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, laikytis draudiko ar Biuro nurodymų, jeigu jie buvo duoti, leisti draudikui ar Biurui ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį.

TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ (toliau – taisyklių) 60 punkte nurodyta, kad jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo: iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per Įstatymo 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį; iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu nesilaikė atsakingo draudiko nurodymų, raštu duotų po eismo įvykio; iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu atsakingas dėl padarytos žalos valdytojas ar jo atstovas nepranešė jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui ar jo atstovui apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudžiamąjį įvykį atsakingas draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką; iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu atsakingas dėl padarytos žalos valdytojas ar jo atstovas per 5 darbo dienas raštu nepranešė jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui apie pateiktą pretenziją atlyginti žalą ar teisme pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo. Šių taisyklių 63 punkte nustatyta, jog grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Nurodytas teisinis reguliavimas teisę reikalauti išmokėtos sumos ar jos dalies grąžinimo sieja tik su bendradarbiavimo pareigos nevykdymu, o ne su žalos draudikui atsiradimu, ir tik nustatant grąžintinos sumos dydį atsižvelgiama į įstatyme įtvirtintų aplinkybių visumą (nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, atsiradusios žalos dydį ir kt. aplinkybes). Pažymėtina, kad būtent tokios pozicijos laikomasi ir formuojamoje teismų praktikoje šiuo klausimu (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1562-577/2015; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-298-431/2013; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-661-160/2013; Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-502-413/2013; Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-527-657/2013 ir kt.)

Kasacinis teismas aiškindamas draudimo sutarties nuostatas yra nurodęs, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atlyginimo riziką, todėl abi draudimo sutarties šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos (žr. pvz., kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2003 ir kt.). Be to draudimo sutartis yra fiduciarinė sutartis, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, kuris lemia ir šios prievolės šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6. 38 straipsnio 3 dalis). Dėl šių priežasčių draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti. Draudėjo pareiga suteikti draudikui visą nurodytai sutarčiai reikšmingą informaciją gali lemti tiek šio apsisprendimą prisiimti draudimo riziką, tiek draudimo sutarties sąlygas, tarp jų ir draudimo įmokų bei draudimo išmokų dydžius. Draudimo sutarties šalių kooperavimasis leidžia draudikui prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Taigi draudėjas nuo sutarties sudarymo momento žino, kad jis dalyvauja draudimo teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos jis įgyja ne tik garantiją, kad dėl draudiminio eismo įvykio žala bus atlyginta, bet ir pareigų, kurias jis taip pat įsipareigoja vykdyti pagal draudimo sutartį. Tačiau tuo atveju, kai draudikas nustato, kad draudėjas nesilaikė savo pareigų pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jis taip pat įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą (grąžinti visą ar dalį draudimo išmokos) iš draudėjo (žr. pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-932-513/2015, Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-527-657/2013 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad draudiminio įvykio metu vykdė transporto priemonių pirkimo pardavimo komercinę veiklą, išeinančią ir už LR teritorijos ribų, todėl kaip ir kiekvienas verslininkas, užsiimantis transporto priemonių pirkimo pardavimo veikla, kaip transporto priemonių draudėjas turėjo organizuoti verslą ir veiklą taip, kad būtų užtikrintas įstatymų, įstatymų vykdymą nustatančių teisės aktų ir sutarčių tinkamas vykdymas. Taip pat kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas turėjo numatyti, nustatyti, kaip, kokia tvarka bus vykdomas jo nuosavybės teise valdytų ir perleistų transporto priemonių išregistravimas, perregistravimas, jo sudarytų draudimo sutarčių parduotoms transporto priemonėms nutraukimas ir pan. Tačiau atsakovas kaip pats pripažino teismo posėdžio metu, nors ir žinojo privalomas pareigas išregistruoti automobilį sudarius pirkimo pardavimo sutartį, tačiau sutartį pametė, nekreipė į tai dėmesio, manė, kad pirkėjas susitvarkys pas save dokumentus, todėl nesidomėjo, draudimo sutarties kitam automobiliui neperrašė, draudimo sutarties nenutraukė. Be to, atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad draudiko siųstus elektroninius laiškus gavo, kad elektroninis paštas autoriteris@mail.ru priklauso jam, kad nepateikė draudikui prašomos pirkimo pardavimo sutarties. Pažymėtina, kad atsakovas ne tik kad nepateikė prašomų draudiko įrodymų, jog transporto priemonė buvo parduota, tačiau net ir nenurodė draudikui jokių šio neinformavimo priežasčių, duomenų savalaikį nepateikimą pateisinančių pagrindų buvimą. Teismo posėdžio metu atsakovas taip pat negalėjo nurodyti jokių objektyvių draudiko prašomos informacijos nepateikimo priežasčių, paaiškindamas, kad tuo metu jis neturėjo sutarties, buvo ją pametęs, o susisiekti su pirkėju tuo metu nepavyko.

Taip pat byloje įrodyta, jog atsakovas, būdamas transporto priemonės įregistruotu savininku, turėjo įstatyminę pareigą pateikti duomenis apie draudiminį įvykį per tam tikrą TPVCAPD įstatyme nustatytą laiką, tačiau net ir praėjus šiam terminui neįvykdė ieškovės 2014 m. liepos 24 d. prašymo pateikti informaciją, susijusią su eismo įvykiu (elektroninės bylos b. l. 5), 2017 m. vasario 14 d. prašymo pateikti automobilio pirkimo pardavimo sutartį (el. bylos 1 t., b. l. 12), kas panaikino ieškovės galimybes užginčyti Italijos ekspertų žalos ataskaitas ir kitus duomenis apie priklausančią išmokėti draudimo išmoką bei kas turėjo esminės reikšmės galutiniam žalos sureguliavimui. Ieškovė siekė gauti informaciją spręsdama draudimo išmokos klausimus, bendravo su atsakovu telefonu, ką pripažino teismo posėdžio metu ir pats atsakovas, siuntė prašymus atsakovui draudimo sutartyje nurodytu gyvenamosios vietos adresu, taip pat elektroninio pašto adresu, kuriuo kaip teismo posėdžio metu pripažino pats atsakovas juo naudojosi, tačiau atsakovas prašomų duomenų neteikė, priežasčių draudikui kodėl negali pateikti nenurodė, elgėsi pasyviai, nerūpestingai. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Atsakovas, parduodamas automobilį eksploatuoti Italijoje pakeitė įprastinę transporto priemonės buvimo vietą, apie tai neinformavo draudiko, taip pat neinformavo draudiko apie draudimo sutarties šalių pasikeitimą, draudimo sutartimi ir jos vykdymu nesidomėjo, automobilio neišregistravo iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės, paaiškėjus draudiminiam įvykiui draudikui informacijos, tame tarpe ir pirkimo pardavimo sutarties, nepateikė, nebendradarbiavo su draudiku, elgėsi pasyviai ir nerūpestingai, tuo pažeisdamas pirmiau nurodytas įstatymo ir draudimo sutarties nuostatas. Taigi byloje nepaneigta atsakovo imperatyvaus (privalomojo) pobūdžio pareigos, reglamentuotos tiek TPVCAPDĮ 12 straipsnyje, tiek šalių draudimo sutarties 3.2.5 papunktyje, nevykdymas ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, todėl yra pagrindas tokį atsakovo elgesį pripažinti neteisėtu.

Pažymėtina, kad įrodinėti, jog draudėjas nepranešė draudikui apie eismo įvykį, nepateikė prašomos draudikui svarbios informacijos vykdyti sutarčiai turi ne draudikas (LR CPK 12, 178, 179 straipsniai). Draudikas teismui nurodė, kad negavo jokios informacijos iš draudėjo nei apie padarytą eismo įvykį, nei apie galimai perleistą automobilį, nei kitos draudiko prašytos informacijos. Taigi, draudėjui perėjo pareiga pateikti įrodymus, susijusius su įsipareigojimų pagal draudimo sutartį tinkamu vykdymu, su informacijos draudikui pateikimu, su tuo, jog jis aktyviai bendradarbiavo. Pažymėtina, kad draudėjas pats posėdžio metu pripažino, kad apie eismo įvykį nepranešė, nes nežinojo, informacijos nepateikė, nes jos neturėjo, prašomų duomenų nepateikė, pirkimo pardavimo sutarties nepateikė draudikui, nes sutartį buvo pametęs, o susisiekti tuo metu su pirkėju nepavyko (LR CPK 12, 178, 179 straipsniai). Atsakovas taip pat pripažino teismo posėdžio metu, kad draudimo sutarties nenutraukė, draudiko savalaikiai neinformavo apie galimai pasikeitusį apdraustos transporto priemonės savininką, apie apdraustos transporto priemonės eksploatavimą kitos valstybės teritorijoje nei tos, kurioje ji yra įregistruota, draudiko neinformavo. Vadinasi, atsakovas apskritai neįvykdė savo pareigos, numatytos draudimo sutarties 3.2.5 punkte, suteikti draudikui sutarties vykdymui svarbią ir teisingą visą informaciją ir pareigos apskritai elgtis apdairiai ir rūpestingai. Šiuo atveju teismas pažymi, kad rinkti informaciją, susijusią su eismo įvykiu, turi ne tik draudikas, nes įstatymas numato draudėjui pareigą, o ne teisę, teikti savo draudikui su eismo įvykiu susijusią visą reikalingą informaciją ir apskritai aktyviai bendradarbiauti. Dėl nurodyto atsakovo argumentas, jog jis nežinojo apie eismo įvykį, todėl neinformavo draudiko ir neteikė prašomų duomenų, laikytinas deklaratyviu ir atmestinas kaip nepagrįstas, pažeidžiantis normaliai atidaus, rūpestingo asmens standartą, šalių sudarytos draudimo sutarties 3.2.5 punkto ir TPVCAPDĮ 12 straipsnio nuostatas. Be to, atsakovas, būdamas draudiminių sutartinių santykių dalyvis, pažeidė bendradarbiavimo (kooperacijos) pareigą, įtvirtintą CK 6.200 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią šalys privalo padėti viena kitai įgyvendinti sutartines teises ir vykdyti sutartines pareigas, t. y. dėti visas pastangas, kad būtų pasiektas sutarties tikslas. Pažymėtina, kad į šalių kooperacijos pareigos turinį įeina ir pareiga keistis informacija, pranešti viena kitai apie sutarties vykdymo ypatumus, taip pat apie nenumatytas kliūtis ir pan. Atsižvelgiant į tai ir vertinant pagal vidutiniškai išsilavinusio, protingo ir apdairaus asmens (lot. bonus pater familias) standartą, konstatuotina, kad atsakovas, būdamas verslininku, užsiimančiu automobilių pirkimo pardavimo komercine veikla, elgėsi nerūpestingai ir neatidžiai, tokiu būdu pažeidė ir bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

Teismas, nustatęs, kad atsakovas kaip draudėjas neįvykdė savo pareigos savalaikiai pranešti draudikui apie įvykį, vėliau neatvykęs ir nesuteikęs draudikui jo prašomos jokios informacijos, bei nevykdęs kitų aukščiau nustatytų įstatyminių pareigų, papildomai įvertina ir tokias aplinkybes: pirma, nėra jokių draudėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, t. y. kad jis negalėjo pranešti draudimo sutarčiai vykdyti svarbios ir teisingos informacijos dėl savo sveikatos būklės ar kitų objektyvių pateisinamų priežasčių; antra, atsižvelgtina į paties draudėjo statusą – atsakovas vertintinas kaip verslininkas, užsiėmęs automobilių pirkimu pardavimu; trečia, nors nepranešimo apie eismo įvykį ir draudiminio įvykio nesieja tiesioginis priežastinis ryšys, tačiau atsiradęs ir atlygintas visos žalos dydis yra pakankamai didelis (11338,09 Eur), neabejotinai įtakotas ir fakto, jog draudimo objektas- apdrausta transporto priemonė, eismo įvykio metu buvo ne tos valstybės, kurios nuolatinį valstybinį numerio ženklą/ registracijos ženklą turėjo teritorijoje, o kitoje valstybės teritorijoje, kas prisidėjo prie sudėtingo žalos administravimo ir galutinio sureguliavimo mechanizmo. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo mažinti ieškovo prašomos grąžinti išmokėtos draudimo išmokos dalies. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad už draudimo išmokos dydžio apskaičiavimą atsakingas draudikas ir jis sprendžia, kokia informacija ar duomenys reikalingi draudimo išmokos klausimui spręsti. Dėl atitinkamos informacijos būtinumo sprendžia draudikas, o ne draudėjas, t. y. šiuo atveju atsakovas, todėl draudiko prašomos informacijos nepateikimas, draudėjui nurodant, jog tuo metu buvo labai užimtas, jog užsiimdavo mašinų pardavimu ir tų įvykių buvo ne vienas ir ne iš vieno draudimo, kad sutarties neturėjo, todėl nekreipė į tai dėmesio, neturėjo informacijos ir jos neteikė, rodo ne tik įstatymo ir draudimo sutarties pareigų pažeidimą, bet tai apskritai neatitinka normaliai atidaus, rūpestingo asmens standarto, juolab atsakovas pripažino, jog tuo metu automobilių pardavimas buvo jo verslas, kas tokiu atveju jam kaip verslininkui kelia didesnius atidumo ir rūpestingumo reikalavimus. Toks visiškas atsakovo abejingumas ir pasyvumas bei savo pareigos neatlikimas nulėmė tai, jog išmokėdamas draudimo išmoką ieškovas turėjo remtis vien tik nukentėjusiojo asmens pateikta informacija, todėl nurodytos aplinkybės suteikia ieškovui teisę reikalauti žalos atlyginimo regreso teise, o aplinkybių, dėl kurių būtų galima pateisinti mažesnės sumokėtos draudimo išmokos nei 20 proc. priteisimą, nenustatyta. Esant šioms teisiškai svarbioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, kad atsakovas neįvykdė pareigos informuoti, suteikti draudikui sutarties vykdymui svarbią ir teisingą informaciją, draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių, nepateikė turimos informacijos ir tai pagrindžiančių duomenų apie automobilio pardavimą, nenurodė objektyvių priežasčių, trukdančių pateikti draudiko prašomus duomenis, konstatuotina, kad atsakovas nebendradarbiavo nesant tam jokių pateisinančių objektyvių priežasčių, pažeidė vidutiniškai išsilavinusio, protingo ir apdairaus asmens standartą, todėl nustatyta 20 procentų dydžio grąžintinos išmokos dalis vertintina kaip proporcinga padarytiems sutarties pažeidimams. Draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiai, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į 20 proc. draudimo išmokos iš draudėjo, todėl ieškinio reikalavimas dėl 2268,48 Eur žalos atlyginimo tenkintinas visiškai (CK 6.280 straipsnio 1 dalis, CPK 178, 185 straipsniai). Pažymėtina, kad teisė reikalauti draudimo išmokos mokėjimo šiuo atveju kildinama ne iš žalos (nuostolių) draudikui padarymo, o iš TPVCAPDĮ ir šalių draudimo sutartyje reglamentuotos draudėjo pareigos bendradarbiauti su draudiku nevykdymo, atsakovui, atlyginus išlaidas, nebus užkirstas kelias regreso tvarka kreiptis dėl žalos atlyginimo priteisimo iš kalto dėl atsiradusios žalos asmens, kuris sukėlė eismo įvykį.

Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 6.210 straipsniu, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kito. Todėl iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo. Ieškovas teikdamas ieškinį teismui pateikė 2017 m. spalio 12 d. mokėjimo nurodymą Nr. HAN-229859 (elektroninės bylos apyrašo b. l. 7), kuriuo už ieškinį sumokėjo 51,00 Eur žyminio mokesčio, ieškinys tenkintinas visiškai, todėl ši suma priteistina iš atsakovo (CPK 93 straipsnis). Ieškovas ieškiniu prašė iš atsakovo priteisti 192,88 Eur vertimo išlaidų ir 4,30 Eur VĮ „Regitra“ išlaidų, pateikė 2017 m. spalio 16 d. sąskaitą Faktūrą Serija VN Nr. 20086577 ir 2017 m. vasario 14 d. išankstinio apmokėjimo dokumentą Nr. VL-368130 (elektroninės bylos apyrašo b. l. 15, 33, 71), kuriose nurodyta, kad už vertimo paslaugas ieškovui buvo išrašyta 118,17 Eur sąskaita, o už VĮ „Regitra“ išrašą ieškovui buvo išrašyta 4,30 Eur sąskaita, tačiau ieškovas byloje nepateikė šių sumų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, todėl nesant įrodymų, jog ieškovas šias sumas sumokėjo, jos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 178 straipsnis).

Teismas šioje byloje patyrė 1,83 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo valstybei nepriteistinos, nes jos neviršija minimalios 3,00 Eur dydžio valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo (TAR, 2014, Nr. 2014-12793)).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 263-270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo Ž. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), ieškovui ERGO Insurance SE, veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, įmonės kodas 302912288, Geležinio Vilko g. 6A, Vilnius, 2268,48 Eur (du tūkstančius du šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 48 ct) žalos atlyginimo, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 51,00 Eur (penkiasdešimt vieną eurą 00 ct) žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmus.