Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Svajūno Knizlerio ir Lino Žukausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo N. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį ir nubaustas:

pagal BK 199² straipsnio 1 dalį 300 MGL (11 298 Eur) bauda;pagal BK 302 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1 883 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - 340 MGL (12 804,40 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 21 d. (dvi dienos) bei, vadovaujantis BK 65 straipsniu, 1 (viena) laisvės atėmimo diena prilyginta 2 MGL dydžio baudai, ir N. M. nustatyta galutinė bausmė – 336 MGL (12 653,76 Eur) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. M. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2.1.1. punkto reikalavimus, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr.4-312, Žin., 2007, Nr. 83-3410 (2007 m. liepos 26 d.) redakcija), ir 3.1.2. papunkčių reikalavimus, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 4-759, Žin., 2013, Nr. 92-4590 (2013 m. rugpjūčio 31 d.) redakcija), 2015 m. spalio 19 d. tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, nuo (duomenys neskelbtini) esančios tyrimo metu tiksliai nenustatytos vietos, automobiliu „FORD TRANSIT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabeno 47 500 vnt. cigarečių pakelių „Fest“ ir 3 vnt. cigarečių pakelių „Minsk Capital“, nepažymėtų Lietuvos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir sudaro 112 563,41 Eur vertės, kol 2015 m. spalio 19 d., apie 15.20 val., (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas policijos pareigūnų.N. M. nuteistas ir už tai, kad iki 2015 m. spalio 19 d. neturėdamas teisėto pagrindo laikė ir gabeno svetimą E. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) vardu 2012 m. gruodžio 7 d. išduotą dokumentą – asmens tapatybės kortelę Nr. 13123766, kol šį dokumentą 2015 m. spalio 19 d. asmens kratos metu, atliktos Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate, adresu (duomenys neskelbtini), rado ir paėmė policijos pareigūnai.Nuteistasis N. M. prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nuosprendį, kuriuo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl procesinių teisės normų pažeidimo surašant nuosprendį, vertinant įrodymus, teismo išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, iš dalies šališkai vertino N. M. teisiančias aplinkybes, netinkamai taikė įstatymą dėl BK 302 straipsnio 1 dalies, todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20, 301, 305 straipsniai, 329 straipsnio 1 punktas).Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnio 1 dalyje, padarymo, pažeidė nekaltumo prezumpciją, nurodydamas, kad N. M. parodymus teismas atmeta kaip nepagrįstus jokiais objektyviais bylos įrodymais, ir darydamas tokias išvadas sąmoningai nevertino byloje nustatytų N. M. teisinančių aplinkybių. Be to, teismas nuosprendį grindė prielaidomis ir subjektyviais išvedžiojimais, nenurodydamas objektyvių duomenų patvirtinančių N. M. subjektyvinį daromos veikos suvokimą.Atkreipia dėmesį, kad N. M. parodymus patvirtina apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad automobilio „FORD TRANZIT“ šoninių langų stiklai tamsinti, salone už sėdynių prie automobilio lubų pritvirtinta medžiaginė, tamsiai pilkos spalvos pertvara. Liudytojų V. J. ir R. G. parodymais, kad nieko nesimatė nei iš laiko pusės, nei iš vairuotojo dalies. Nors teismas nurodė kas yra užfiksuota 2015 m. spalio 19 d. apžiūros protokole apžiūrint transporto priemonę „FORD TRANZIT“, tačiau sąmoningai ignoravo, kad buvo paimti septyni rankos pėdsakai, tačiau nė vienas iš įvykio vietoje paimtų pirštų pėdsakų nėra paliktas N. M. ir tai patvirtina jo duotus parodymus, jog jis netikrino kas yra transporto priemonės viduje, už pertvaros. Tai, kad automobilyje yra mobili pertvara, neduoda jokio pagrindo teigti, kad N. M. galėjo pakelti pertvarą, nes apžiūros protokole užfiksuotose nuotraukose matyti, jog ji pakelta tik iškrovus prekes, tačiau nenustatyta, ar ją buvo įmanoma pakelti kai automobilis buvo pilnai pakrautas ir kaip pertvara iš viso buvo tvirtinama. Teigia, kad labiau tikėtina, jog pertvara buvo tvirtinama iš krovinio gabenimo pusės, o ne iš vairuotojo bei keleivio pusės.Išvedžiojimais, o ne byloje surinktais įrodymais, yra pagrįstos teismo išvados, jog jis neapžiūrėjo ir niekaip kitaip neįsitikino transporto priemonės kategorija, o pasitikėjo visiškai nepažįstamu asmeniu, o tai prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad šiuos duomenis N. M. galėjo žinoti iš transporto priemonės dokumentų, t. y. „FORD TRANZIT“ techninio paso, kuris buvo šalia vairuotojo – daiktų dėtuvėje – ir tai patvirtino liudytojas V. J., jog jam dokumentus pateikė N. M..Nesutinka ir su teismo išvada, jog jo kaltę patvirtina ir rašytiniai įrodymai – N. M. mobilaus ryšio telefono Nr. 86 41 49 953 apžiūrų ir juose fiksuotų duomenų rezultatai, užfiksuoti duomenys apie jo naudojamo telefono prisijungimus prie bazinių stočių, nes jis nurodė, kad su nepažįstamu asmeniu (duomenys neskelbtini) garažuose bendravo apie 8.20 val., tačiau minėtu laiku duomenų apie prisijungimą prie konkrečios celes nėra, nėra ir duomenų į kokių celių veikimo zoną patenka minėti (duomenys neskelbtini) garažai, todėl teismo išvada, jog jo naudojamas telefono abonentas buvo prisijungęs „visai prie kitų, nė yra (duomenys neskelbtini), miesto vietoje esančių celių“ – paremta išvedžiojimais, o ne bylos medžiaga. (duomenys neskelbtini) netiksliai nurodytas N. M. susitikimo ir išvykimo laikas nei patvirtina, nei paneigia jo parodymų, kad nežinojo ir nesiaiškino, apie tai, koks krovinys yra pakrautas „FORD TRANZIT“ autobusiuke, kurį sutiko padėti pervežti. Pirmosios instancijos teismo šališkumą ir išankstinę nuomonę apie N. M. rodo liudytojo R. G. parodymų vertinimas, nes remtasi tik minėto liudytojo teisme duotais parodymais, bet visiškai nevertinta ikiteisminio tyrimo metu duotų jo parodymų ir liudytojo V. J., iš kurių matyti, kad N. M. prisipažino, jog automobilyje esančios dėžės yra ne jo ir jis nežino, kas jose yra, nes buvo paprašyta tik pervaryti automobilį.Teismas nuosprendyje vertino ir rėmėsi tik dalimi liudytojų parodymų, neatsižvelgė į dalį byloje esančių rašytinių įrodymų (tame tarpe ir į specialisto išvadą), nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio reikalavimų – nuosprendyje nurodyti tik kaltinamojo kaltumą neva patvirtinantys įrodymai, tuo tarpu kaltinimui prieštaraujantys duomenys ignoruojami, jie nuosprendyje net nenurodyti, neaptarti, nemotyvuoti, dėl ko teismas šiuos įrodymus atmetė.Dėl aukščiau paminėtų priežasčių Panevėžio apygardos teismo nuosprendis dėl BK 199² straipsnio 1 dalies turi būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis. Apeliantas nesutinka ir su tuo, jog buvo nuteistas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, jog N. M. asmeniškai, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo ir laikė E. K. asmens tapatybės kortelę. N. M. nurodė, kad E. K. paprašė paskolinti pinigų ir pasiūlė savo pasą kaip užstatą, todėl jis sutiko ir paskolino jam 60 Eur. Liudytojas V. Ž. tokius jo parodymus patvirtino. Byloje nėra jokių objektyvių parodymų patvirtinančių, kad N. M. turėjo tikslą neteisėtai užvaldyti E. K. asmens dokumentus, todėl jo veikoje nėra ir tiesioginės tyčios. Vien ta aplinkybė, kad pas N. M. rastas svetimas dokumentas, pati savaime neįrodo jo tyčios dėl šio konkretaus dokumento laikymo ir gabenimo.Pažymi, kad asmuo, kuriam buvo išduota ši asmens tapatybės kortelė, pats paliko N. M. ir žinojo, kur yra jo dokumentas, tačiau jo neatsiėmė ir neinformavo teisėsaugos institucijų apie dokumento praradimą, dingimą, pagrobimą ar pan. Byloje nėra objektyvių įrodymų patvirtinančių, kad E. K. būtų reikalavęs jo tapatybės kortelę grąžinti, o N. M. atsisakęs.Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo teismų praktikos, todėl nepagrįstai N. M. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, nes veikos padarymo dienai atsakomybę už asmens dokumento paėmimą kaip užstatą, numatė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 204 straipsnis (šiuo metu Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 534 straipsnis).Esant tokioms aplinkybėms mano, kad jo veikoje nėra nusikaltimo požymių, o galima tik administracinė atsakomybė, todėl nuosprendis ir šioje dalyje turi būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.Nuteistojo N. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl nuteistojo kaltės tyčia, neteisėtai, pažeidžiant nustatytą tvarką gabenti akcizais apmokestinamas prekes Lietuvos Respublikos teritorijoje, teisingai šią veiką kvalifikavo pagal BK 199² straipsnio 1 dalį. Tačiau apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuteistasis N. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus padarė priešingą išvadą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, todėl ši nuosprendžio dalis naikinama ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą buvo pažeistas BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo principas, nes jo manymu nuosprendyje nebuvo vertinama įrodymų visuma ir pasisakyta tik dėl jo kaltę teismo manymu patvirtinančių įrodymų, bet neanalizuoti jo kaltę paneigiantys įrodymai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Būtent apie teismo nešališkumo pažeidimą objektyviąja prasme savo apeliaciniame skunde ir nurodo apeliantas. Tačiau pažymėtina, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės bylos Nr. 2K-243/2009, 2K-195/2010, 2K-550/2010, 2K-401/2012). EŽTT jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų neišsamiu išnagrinėjimu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (žr., pvz., Boldea c. Roumanie, no 19997/02, arr?t du 15 février 2007; Rupa c. Roumanie (no1), no 58478/00, arr?t du 16 décembre 2008). Apeliantas teismo šališkumą būtent ir sieja su jo manymu neišsamiu įrodymų ištyrimu, jų netinkamu vertinimu, prieštaravimų tarp atskirų įrodymų šaltinių nepašalinimu. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jo aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl N. M. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje, įrodytumo, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – N. M. teisinančius – įrodymus, taip pat įvertintas byloje esančių įrodymų visetas, nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai bei išvados. Teismas šioje dalyje išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius visus – tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek jį teisinančius – įrodymus, pateikė jų viseto analizę, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę. Tačiau kaip jau buvo minėta pirmiau apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuteistasis N. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje, bet ir tai nėra pagrindas pripažinti, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas.Nuteistasis N. M. nepagrįstai prašo jį išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje, nes jis nepadarė šios nusikalstamos veikos. Šiame straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už akcizais apmokestinamų prekių įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, naudojimą ar realizavimą pažeidžiant tam nustatytą tvarką. Šios nusikalstamos veikos objektas yra šių prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo bei realizavimo tvarka, papildomas objektas – valstybės mokesčių (finansų) sistema. Nusikaltimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais: akcizais apmokestinamų prekių įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu. Baudžiamoji atsakomybė už minėtus veiksmus atsiranda tada, kai jie atliekami pažeidžiant nustatytą tvarką. Taigi nustačius, jog pažeisti Lietuvos Respublikos ar tarptautiniai teisės aktai, kuriais reglamentuota akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo bei realizavimo tvarkos, kyla baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį. Akcizais apmokestinamų prekių gabenimu laikomas šių prekių pervežimas iš vienos vietos į kitą pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką bet kokia transporto rūšimi, bet kokiu būdu, taip pat nepriklausomai, kokioje transporto priemonės vietoje prekės yra sudėtos, jos paslėptos ar ne ir pan. Be to, akcizais apmokestinamų prekių pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvarką gabenimo būdas veikos kvalifikacijai neturi reikšmės. Už BK 199² straipsnyje nurodytų veiksmų atlikimą baudžiamoji atsakomybė taikoma tik tada, jei akcizais apmokestinamų prekių vertė yra didesnė nei 250 MGL. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl laikomas baigtu nuo straipsnyje nurodytų veiksmų atlikimo momento. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pažeidžia teisės aktuose nustatytą akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo ar realizavimo tvarką ir siekia tai daryti. Bylos įrodymais nustatyta, kad iš N. M. vairuoto automobilio „FORD TRANSIT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išimta 47 503 vnt. cigarečių pakelių nepažymėtų Lietuvos Respublikos banderolėmis. Iš 2015 m. spalio 19 d. apžiūros protokolo matyti, kad automobilyje rasta 3 cigarečių pakeliai „Minsk“ ir 95 kartoninės dėžės su užrašais „Fest“ (t. 1, b. l. 22-37). Iš 2016 m. rugpjūčio 30 d. apžiūros protokolo matyti, kad ant 95 dėžių, kurios paimtos apžiūros metu iš automobilio, yra baltos spalvos etiketės ir užrašai rusų kalba bei pavadinimu „Fest“. Kiekvienoje dėžėje yra po 50 cigarečių pakelių (500 vnt. cigarečių) „Fest“ baltos raudonos spalvų su užrašu „Fest“ (rusų kalba) su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurie supakuoti skaidriose pakuotėse – blokuose po 10 vnt. tos rūšies cigarečių pakelių. Viso 95 kartoninėse dėžėse yra 47 500 vnt. cigarečių pakelių „Fest“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Kiekviena dėžė po apžiūros plombuota. Iš Kauno teritorinės muitinės 2015 m. spalio 23 d. rašto Nr. (9.44/01)-1B-15892 bei 2015 m. gruodžio 1 d. rašto Nr. (9.44/01)-1B-17676 matyti, kad 47 500 vnt. cigarečių pakelių „Fest“ muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 112 554 Eur, o 3 vnt. cigarečių pakelių „Minsk Capital“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 9,41 Eur (t. 1, b. l. 101-102, 105-106). Šių aplinkybių neginčija ir pats nuteistasis N. M.. Tokiu būdu neginčijamai nustatyta, kad buvo neteisėtai gabenama akcizais apmokestinamos prekės tabako gaminiai – 47 500 vnt. cigarečių pakelių „Fest“ ir 3 vnt. cigarečių pakelių „Minsk Capital“, nepažymėtų Lietuvos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir sudaro 112 563,41 Eur. Nuteistasis N. M. neigia žinojęs, jog jo vairuojamame autobusiuke yra sukrautos minėtos cigaretės. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, o iš jo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme ir išsamiai aptartų šio teismo nuosprendyje seka, kad N. M. vyko remontuoti autobusiuko, kuris stovėjo užmiestyje netoli (duomenys neskelbtini), ir ketino automobilį parvaryti į savo garažą, o apie jame buvusias akcizines prekes – cigaretes nieko nežinojo, nes neapžiūrėjo autobusiuko salono nei iš išorės, nei iš vidaus (t. 4, b. l. 71-72). Iš tiesų liudytojas V. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ten kur sėdėjo vairuotojas buvo uždėta tamsi pertvara, todėl iš jo pusės nesimatė, ką jis veža. Pateikus fotonuotraukas (t. 1, b. l. 26) paaiškino, kad šoniniai langai buvo tamsinti ir per juos nesimatė, kas buvo viduje (t. 4, b. l. 39). Liudytojas R. G. teisme parodė, kad kol neatidarė autobusiuko galinių durų nieko nematė, iš vairuotojo dalies irgi nieko nesimatė (t. 4, b. l. 40). Iš 2015 m. spalio 19 d. ir 2016 m. gegužės 17 d. apžiūros protokolų matyti, kad tikrai N. M. vairuojamo autobusiuko šoniniai stiklai tamsinti ir vairuotojo, keleivio sėdimas vietas nuo likusios salono dalies skiria pertvara, todėl nesimato salonas (t. 1, b. l. 22-37, 75-80). Šie įrodymai tik patvirtina tą faktą, kad vežant autobusiuku akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes buvo kruopščiai pasiruošta, t. y. išimtos sėdynės, autobusiuko langai užtamsinti, specialiai uždėta medžiaga skirianti saloną nuo vairuotojo, tačiau jie nepaneigia, kad N. M. žinojo ką gabena autobusiuku.Liudytojas R. G. teisme taip pat parodė, kad sustabdžius mikroautobusiuką vairuotojas sakė, jog veža drabužius nuo (duomenys neskelbtini) pusės ir jį turi pasitikti prie (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 40). Tokie liudytojo parodymai patvirtina, kad N. M. žinojo apie autobusiuke gabenamą krovinį ir siekdamas išvengti patikrinimo melagingai nurodė gabenamų prekių turinį. Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad nebuvo tirti ir vertinti liudytojų R. G., V. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie jo manymu patvirtina, jog jis nežinojo kas buvo pakrauta į mikroautobusiuką. Liudytojas R. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2015 m. spalio 19 d. važiuojant tarnybiniu automobilių „MITSUBISHI PAJERO SPORT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris pažymėtas spec. ženklais, (duomenys neskelbtini) pastebėjo baltos spalvos automobilį „FORD TRANSIT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį sustabdė patikrinimui. Asmeniui pateikus vairuotojo pažymėjimą paaiškėjo, jog automobilį vairavo N. M.. Paprašė vairuotojo atidaryti automobilio galines duris, o jas atidarius pamatė, kad automobilis pilnai pakrautas kartoninėmis dėžėmis, ant kurių buvo matyti užrašai rusų kalba „Fest“. Be to, vienos dėžės kampas buvo nuplyšęs ir matėsi cigarečių blokai. Kai pasiteiravo N. M. kas čia, jis atsakė, jog tai ne jo. Aiškino, kad kažkas paprašė nuo (duomenys neskelbtini) pusės automobilį nuvairuoti iki (duomenys neskelbtini). N. M. mažai bendravo, todėl daug jo ir nekalbino. Įtarę, kad gabenamos nelegalios, akcizais neapmokestinamos prekės apie tai informavo budėtoją (t. 1, b. l. 115-116). Taigi minėtas liudytojas iš esmės davė analogiškus parodymus teisme duotiems parodymams. Nuteistasis tik neigė, jog autobusiuke esančios prekės yra jo, o tai nepatvirtina jo duotų parodymų, jog jis pareigūnams sakęs, kad nežino kas yra autobusiuke. Tokius liudytojo R. G. parodymus iš dalies patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo V. J. parodymai, kad atidarius autobusiuko galą ir pamačius dėžes buvo pasiteirauta vairuotojo, kas tai per dėžės, kas jose, į ką N. M. atsakė, jog automobilis ne jo (t. 1, b. l. 108-109). Nuteistojo kaltę įrodo ne tik minėtų liudytojų parodymai, bet ir byloje esantys rašytiniai ir kiti įrodymai, kurie buvo ištirti pirmosios instancijos teisme. Iš 2016 m. rugpjūčio 11 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog mobilaus ryšio telefono Nr. 86 41 49 953 abonento jungimasis prie „Bitė“ bazinių stočių buvo tirtas laikotarpyje nuo 2015 m. spalio 12 d. iki 19 d. Taip pat nustatyta, kad mobilaus ryšio telefono Nr. 86 41 49 953 naudotojas 2015 m. spalio 19 d., nuo 07:53:34 val. iki 14:24:44 val., jungėsi prie bazinių stočių PAN 22C ((duomenys neskelbtini)), PAN 01C ((duomenys neskelbtini)), PAN 07A ((duomenys neskelbtini)), PAN 08C ((duomenys neskelbtini)), PAN 23A ((duomenys neskelbtini)), PAN 03C ((duomenys neskelbtini)), PAN 23A ((duomenys neskelbtini)), PAN 03A ((duomenys neskelbtini)), PAN 08A ((duomenys neskelbtini)), PAN 04B ((duomenys neskelbtini)), PAN 62B ((duomenys neskelbtini)) (t. 2, b. l. 26-27, 31-34). Prie bylos pridėtame CD diske esančiose SIM kortelių Nr. 86 89 11 850, Nr. 86 05 27 093, Nr. 86 41 49 953, Nr. 86 85 83 290, Nr. 86 38 38 735 išklotinėse užfiksuota, kad mobilaus ryšio telefono Nr. 86 41 49 953 naudotojas 2015 m. spalio 19 d. pirmą kartą užfiksuotas būtent 07:53:34 val. prie celės PAN 22C, kuri randasi (duomenys neskelbtini), t. y. 2 km atstumu nuo nuteistojo minėtos (duomenys neskelbtini), prieš tai dieną, t. y. 2015 m. spalio 18 d., 22:11:08 val. jungėsi prie celės PAN 19B, kuri randasi (duomenys neskelbtini), todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad byloje nėra duomenų apie ankstesnius šio mobilaus ryšio telefono abonento prisijungimus. Iš aukščiau aptartų duomenų matyti, kad minėtas abonentas visos dienos metu jungėsi prie celių, kurios buvo kitame miesto gale nė jo garažas ir tai, kad prie celės PAN 62B, kuri randasi (duomenys neskelbtini) abonento naudotojas prisijungė ne tik 14:09:04 val., 14:24:44 val., bet ir 10:01:06 val., 10:04:18 val. Kas rodo, kad N. M. į (duomenys neskelbtini) buvo atvykęs tą pačią dieną net kelsi kartus. Įvertinus išklotinėse esančius duomenis matyti, jog N. M. (duomenys neskelbtini) buvo apie 14.24 val., o Policijos pareigūnų buvo sustabdytas 2015 m. spalio 19 d., 15.20 val., (duomenys neskelbtini). Tad jeigu tikėti nuteistojo teisme duotais parodymai, tai jis nuvyko iki (duomenys neskelbtini) ir grįžo iki (duomenys neskelbtini) per 1 val., nors realus atstumas tarp šių miestų yra apie 66 km, todėl pirmyn ir atgal turėjo važiuoti mažiausiai 132 km/h greičiu ir čia neįskaičiuojant laiko, kuris pagal nuteistąjį buvo sugaištas apžiūrint automobilį dėl gedimo. Pažymėtina ir tai, kad policijos pareigūnai N. M. vairuojamą automobilį sustabdė ne dėl greičio viršijimo, o todėl, kad prieš tai buvo gauta informacija apie pavogtą baltą mikroautobusiuką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pas N. M. rastas mobilaus ryšio telefonas Nr. 86 89 11 850 įvykio dieną naudojo blackberry.net paslaugą nuo 00:49:08 val. ir net tuomet kai šį telefoną automobilyje turėjo N. M., t. y. 15:00:10 val., 15:04:37 val., 15:12:09 val. Iš apžiūros protokolo matyti, kad 2015 m. spalio 19 d. dalyvaujant specialistui E. G. ir N. M. buvo apžiūrėtas mikroautobusiukas „FORD TRANZIT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame rasta 95 dėžės su cigaretėmis „Fest“, 3 vnt. cigarečių pakelių „Minsk Capital“, nepažymėtų Lietuvos Respublikos banderolėmis, automobilinė radijo stotelė „President“, nešiojama radijo stotelė „Owouxun“, kuri pajungta prie laido-antenos ir veikė 440.100 KG-889 diapazonu (t. 1, b. l. 22-37). Visa tai ir aukščiau aptartos aplinkybės įrodo, kad N. M. naudojosi ne tik jam duotu „Blackberry“ telefonu, bet ir automobiline radijo stotele „President“, nešiojama radijo stotele „Owouxun“, kurios veikė jo sulaikymo metu, o tai įrodo atitinkamą N. M. pasiruošimą ir naudojimąsi susisiekimo priemonėmis, kurios padėtų jam neteisėtai pervežti akcizais apmokestinamas prekes.Nuteistojo N. M. parodymai, kad jis vyko pasiimti sugedusio autobusiuko, kurį vairavo iki savo garažo, paneigia asmens kratos ir transporto priemonės apžiūros protokolai, iš kurių matyti, kad nei pas N. M., nei mikroautobusiuke nebuvo rastos automobilio taisymui reikalingos detalės ar įrankiai (t. 1, b. l. 22-37; t. 3, b. l. 35-37). Liudytojai R. G., V. J. parodė, kad vairuotojas jiems teigęs, jog automobilį reikėjo pervaryti kažkur nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 108-109, 115-116), tačiau N. M. nieko neparodė apie sugedusio automobilio taisymą ar jo parvarymą į savo garažą, kuris buvo Panevėžyje. Todėl N. M. duoti parodymai teisme prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams ir apygardos teismas pagrįstai jais nesivadovavo.Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus įrodymus ir byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, kad N. M. suvokė, kad jis pažeidžia teisės aktuose nustatytą akcizais apmokestinamų prekių gabenimo tvarką ir siekė tai daryti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai N. M. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 199² straipsnio 1 dalį.Nusikaltimo, numatyto BK 302 straipsnio 1 dalyje, objektyvioji pusė gali pasireikšti įvairiais alternatyviais veiksmais: antspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko pagrobimu ar neturint teisėto pagrindo įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, panaudojimu ar realizavimu. Pagrobimas yra tada, kai kaltininkas straipsnyje paminėtus dalykus neteisėtai paima arba gauna iš teisėto šių dalykų turėtojo fizinio ar juridinio asmens prieš jo valią, sau ar tretiesiems asmenims. Neturint teisėto pagrindo yra tada, kai kaltininkas neteisėtai jam teisėtu pagrindu nepriklausančius dalykus sandorių ar kitu pagrindu užvaldo ar įgyja kitokiu būdu (išskyrus pagrobimą), arba keičia šių dalykų buvimo erdvėje vietą, arba perleidžia tretiesiems asmenims. Veika gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad neturėdamas teisėto pagrindo įgyja, laiko, gabena, siunčia, panaudoja ar realizuoja antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką, ir nori taip elgtis. Pagrobimo atveju kaltininkas supranta, kad neteisėtai pagrobia fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausančius dalykus, numato, kad dėl tokios veikos nukentėjusysis neteks jų, ir nori tokių pasekmių.Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad N. M. parodymai ir duomenys, jog E. K. nesikreipė dėl prarasto dokumento, N. M. atsakomybės nepašalina, kadangi jis neturėjo teisėto pagrindo laikyti E. K. asmens tapatybės kortelės. Tačiau teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl liudytojo V. Ž. parodymų, nemotyvavo N. M. tyčios. Nuteistasis N. M. parodė, kad pažįsta E. K. iš matymo, nes ne kartą matė savo kieme. Tuomet, kai E. K. paprašė jo paskolinti 60 Eur, buvo su draugu V. Ž. prie (duomenys neskelbtini), esančios „Norfa“. Žinojo, kad jis nedirba ir visada turi problemų, todėl E. K. pasiūlė kaip užstatą palikti savo asmens dokumentą (t. 4, b. l. 72-73). Pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas asmens tapatybės kortelės savininkas E. K.. Iš bylos duomenų matyti, kad E. K. nesikreipė į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių dėl prarastos asmens tapatybės kortelės Nr. 13123766 ir nepranešė, kad prarado minėtą dokumentą (t. 4, b. l. 86, 89). Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyresnioji tyrėja L. Š. 2016 m. gegužės 2 d. ir rugpjūčio 1 d. tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad su asmens tapatybės kortele Nr. 13123766 atlikti visi būtini procesiniai veiksmai, jos grąžinti teisėtam savininkui E. K. nėra galimybės, nes nežinoma nei jo gyvenamoji, nei būvimo vieta tik gauti duomenys, kad jis galimai išvykęs į užsienį (t. 3, b. l. 72-73). Nuteistojo nurodomas aplinkybes patvirtino ir liudytojas V. Ž., kuris parodė, kad prisimena situaciją, kai jis buvo su N. M. ir prie jų priėjo N. M. draugas ar pažįstamas ir paprašė paskolinti pinigų. N. M. paprašė, kad kaip užstatą paliktu savo asmens dokumentą. Matė kaip N. M. padavė pinigus, o tas asmuo paėmė pinigus ir padavė asmens tapatybės kortelę. Tą asmenį matė pirmą kartą, todėl to asmens neatpažintų, bet prisimena, jog jis neaukštas, smulkus, pasirodė, kad jo ausys atlėpusios, jaunas, maždaug liudytojo amžiaus. Kadangi nedalyvavo pokalbyje, tai girdėjo tik tai, jog tas asmuo prašė paskolinti pinigų, tačiau nieko negali pasakyti apie duotą sumą pinigų ir to asmens vardą. Kiek suprato, tai N. M. turėjo atiduoti tapatybės kortelę, kai jam bus grąžinti pinigai (t. 4, b. l. 79). Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų patvirtinančių, kad E. K. būtų reikalavęs iš N. M. savo tapatybės kortelę grąžinti, o šis atsisakęs, ar tai, jog priėmęs asmens tapatybės kortelę kaip užstatą, N. M. turėjo tyčią šį svetimą asmens dokumentą įgyti, juo disponuoti. Iš esmės N. M. atlikti veiksmai atitinka tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisių pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 204 straipsnio nuostatas, kuriose nurodyta, kad administracinė atsakomybė kyla už asmens dokumento paėmimą kaip užstato. Šios teisės normos prasme vienas asmuo nors ir neturi teisėto pagrindo, bet laisva kito asmens valia gauna jo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą už skolą ar kitus įsipareigojimus, kuriuos įvykdžius būtų grąžinamas paliktas dokumentas. Toks asmens tapatybę patvirtinančio dokumento paėmimas kaip užstato suponuoja ir tai, kad tas asmuo ne tik paima, bet ir laiko iki kol bus grąžinta skola ar įvykdyti kiti įsipareigojimai. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad N. M. padarė tuo metu galiojusio ATPK 204 straipsnyje (šiuo metu ANK 534 straipsnyje) numatytą administracinį nusižengimą, todėl jis turi būti išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 305 straipsnio 5 dalies 1 punktas).Nuteistajam N. M. už neteisėtą gabenimą akcizais apmokestinamų prekių paskirta tinkama bausmė. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje: į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, įvertino kitas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes.Už šią nusikalstamą veiką skiriant N. M. bausmę buvo atsižvelgta, kad jis padarė sunkų nusikaltimą, iki šiol nebuvo teistas, nekartą baustas administracine tvarka, nėra įrašytas į psichotropinių ir priklausomybės ligų įskaitą, dirbo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus T. V. charakterizuojamas kaip atsakingai dirbantis asmuo, gyvena su sugyventine (t. 3, b. l. 107-109, 162, 176-189; t. 4, b. l. 20, 91-93, 162). Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl pagrįstai skyrė švelnesnę įstatymo sankcijoje numatytą bausmę – baudą. Pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktą už sunkų nusikaltimą numatyta iki 1 500 MGL (56 490 Eur), o N. M. paskyrė žymiai mažesnę 300 MGL (11 298 Eur) baudą nė vidurkis, kuris būtų 750 MGL (28 245). Kadangi N. M. išteisinimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, naikinama Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu už šią nusikalstamą veiką paskirta 50 MGL (1 883 Eur) bauda, bausmių subendrinimas ir galutinė bausmė 336 MGL (12 635,76 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės už BK 199² straipsnio 1 dalį – 300 MGL (11 298 Eur) baudą, įskaitytinas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2015 m. spalio 19 d., 16.55 val., iki 21 d., 9.56 val., (dvi dienas) (t. 3, b. l. 33-34, 100-103) bei, vadovaujantis BK 65 straipsniu, 1 (vieną) laisvės atėmimo diena prilyginama 2 MGL dydžio baudai, todėl nuteistajam N. M. nustatoma galutinė bausmė – 296 MGL (11 147,36 Eur) dydžio bauda.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį, kuria N. M. pripažintas kaltu pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 50 MGL (1 883 Eur) bauda, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį:

N. M. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria N. M. vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta 340 MGL (12 804,40 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę, paskirtą Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, t. y. 300 MGL (11 298 Eur) baudą, įskaityti laiką išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 21 d. (dvi dienas) bei, vadovaujantis BK 65 straipsniu, 1 (vieną) laisvės atėmimo dieną prilyginti 2 MGL dydžio baudai, ir N. M. nustatyti galutinę bausmę – 296 MGL (11 147,36 Eur) dydžio baudą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.