Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 1.2.20.3.1; 1.1.7.2.5; 1.1.8.11; 2.4.2.1; 2.4.6.1

2025 m. balandžio 9 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Giačaitės ir Daivos Jankauskienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau - Kauno apylinkės teismas) 2025 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtas 7 mėnesių laisvės atėmimas; pagal BK 233 straipsnio 1 dalį paskirtas 4 mėnesių laisvės atėmimas; pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirtas 7 mėnesių laisvės atėmimas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmės subendrintos jas visiškai sudedant ir paskirta subendrinta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu bausmė sumažinta 1/3 dalimi ir paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, 9 dalimi, bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2024 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme (5 mėnesių laisvės atėmimu), prie griežtesnės bausmės pridedant visą švelnesnę bausmę ir paskirta galutinė subendrinta 1 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2024 m. gruodžio 4 d. iki 2025 m. sausio 29 d., vieną sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis BK 27 straipsniu, E. Č. pripažintas recidyvistu.

Iš E. Č. priteista civiliniam ieškovui M. K. R. 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimas ir 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, priteistų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise iki nukentėjusiojo pilnametystės paskirta nepilnamečio atstovė pagal įstatymą – motina K. Č.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. E. Č. Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2024 m. spalio 5 d. apie 22.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, netoli parduotuvės „A“, esančios (duomenys neskelbtini), smurtavo savo šeimos nario – kartu šeimoje gyvenusios buvusios sutuoktinės K. Č. nepilnamečio sūnaus M. K. R., gim. (duomenys neskelbtini), kuris yra išlaikytinis, atžvilgiu, tai yra tyčia kumščiais 4 kartus sudavė jam į galvą, taip smurtaudamas sukėlė M. K. R. fizinį skausmą ir padarė jam poodines kraujosruvas kairio smilkinio ir dešinio momens srityse, tai yra nežymiai sutrikdė nepilnamečio nukentėjusiojo sveikatą. Tokie E. Č. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Be to, jis pripažintas kaltu dėl to, kad 2024 m. lapkričio 23 d., tiksli valanda nenustatyta, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), prieš tai 2024 m. lapkričio 20 d. būdamas pasirašytinai supažindintas su 2024 m. lapkričio 26 d. 10.00 val. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose planuojama atlikti nukentėjusiuoju pripažinto nepilnamečio M. K. R., gim. (duomenys neskelbtini), apklausa, pažeisdamas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 28 d. nutartimi paskirtą kardomąją priemonę - įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo M. K. R. ir nesiartinti prie jo arčiau nei 20 metrų atstumu - neteisėtais veiksmais, grasindamas iš nepilnamečio nukentėjusiojo atimti jo naudojamą kompiuterį, reikalaudamas apklausoje meluoti ir nieko nesakyti apie 2024 m. spalio 5 d. įvykį, siekė paveikti, kad nukentėjusysis M. K. R., apklausiamas teisme kaip nukentėjusysis, duotų melagingus parodymus. Tokie E. Č. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 233 straipsnio 1 dalį.

Be to, jis pripažintas kaltu dėl to, kad 2024 m. gruodžio 4 d. apie 01.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sugriebė buvusiai sutuoktinei K. Č. už plaukų ir juos tampė, bei kumščiu sudavė ne daugiau, kaip dešimt kartų, į veidą, taip smurtaudamas sukėlė K. Č. fizinį skausmą ir padarė poodines kraujosruvas kaktos dešinėje pusėje ir paviršines muštines žaizdeles apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, tai yra nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Tokie E. Č. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad kaltinamojo kaltę ir be jo prisipažinimo įrodo nukentėjusiųjų K. Č. ir nepilnamečio M. K. R. parodymai, liudytojo M. S. parodymai, teismo medicinos specialistų išvados, nukentėjusiosios apžiūros protokole užfiksuoti sužalojimo požymiai, parduotuvės vaizdo ir garso įrašas bei nepilnamečio nukentėjusiojo skambučio garso įrašas policijai dėl nukentėjusiosios sumušimo. Teismas nustatė, kad E. Č., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė tris nesunkius, baigtus nusikaltimus, kuriuos sieja realioji nusikalstamų veikų sutaptis. Kadangi kaltinamasis kaltu prisipažino, proceso nevilkino, teismas tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau nuoširdaus jo gailėjimosi, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti. Teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis anksčiau teistas 13 kartų, teistumai neišnykę, linkęs smurtauti, baustas administracine tvarka, dažniausiai nusižengdavo būdamas neblaivus, nesilaikė orderio reikalavimų, baudų nemoka, iki suėmimo nedirbo, todėl nusprendė jam paskirti laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei galimų skirti bausmių vidurkis. Teismo įsitikinimu, nepilnamečio nukentėjusiojo atstovo prašomas priteisti 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra adekvatus ir proporcingas kaltinamojo padarytoms nusikalstamoms veikoms ir nukentėjusiojo partirtiems išgyvenimams, todėl priteistas iš kaltinamojo.

sušvelninti Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. nuosprendžiu jam paskirtą bausmę.

3.1. Skunde nurodoma, kad teismas neteisingai pritaikė BK materialinės teisės normas, kas nulėmė neteisingą jam inkriminuotų veikų kvalifikavimą ir neproporcingai griežtos bausmės paskyrimą.

3.2. Nuteistasis mano, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog K. Č. yra jo šeimos narė, nes su K. Č. santuoką yra oficialiai nutraukęs (santuokos nutraukimo iniciatorė buvo ji pati). Šeimoje buvo dažnos konfliktinės situacijos, K. Č. ir jos sūnus M. K. R. patys nenorėjo, kad jis gyventų kartu su jais ir vestų bendrą ūkį. Vien aplinkybė, kad po santuokos nutraukimo kartais likdavo nakvoti pas K. Č. ir jai duodavo pinigų jos poreikiams, neįrodo, kad juos sėjo glaudūs emociniai, socialiniai ar psichologiniai ryšiai, ar, kad planavo vesti bendrą ūkį. Dėl menkiausios priežasties jam buvo kviečiama policija ir Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Nukentėjusioji nuolat reikšdavo nepasitenkinimą dėl jo veiksmų. Po skyrybų retai būdavo nukentėjusiųjų draugijoje, todėl nepagrįstas teismo argumentas, kad nukentėjusioji smurtą patyrė artimoje aplinkoje. Dėl šių priežasčių, nuteistasis mano, kad jo padaryti nusikalstami veiksmai netinkamai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o ne pagal 1 dalį.

3.3. Skunde teigiama, kad jo gyvenamoji vieta deklaruota skyrium nuo nukentėjusiųjų – (duomenys neskelbtini). Tai taip pat įrodo, kad jis neplanavo ir nevedė bendro ūkio su nukentėjusiaisiais. Priešingos išvados neleidžia daryti ir faktas, kad turi nukentėjusiosios buto raktus, nes jie turi bendrą vaiką E. K., gim. (duomenys neskelbtini), kurio poreikių tenkinimui jis perka įvairius daiktus, baldus ir kt., kurie yra nukentėjusiųjų bute. Taip pat kartais jų būste jis atlieka remonto darbus, nes nori, kad jo sūnus turėtų geras gyvenimo sąlygas.

3.4. Dėl kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad poveikis liudytojui negali būti preziumuojamas vien tik todėl, kad buvo nustatytas konfliktas su nukentėjusiuoju asmeniu. Juolab, kad iš kaltinimo formuluotės nėra aišku, kokie melagingi parodymai jam buvo reikalingi iš nukentėjusiojo asmens, t. y. būtent dėl kokių bylos aplinkybių jis neva vertė nukentėjusį asmenį meluoti.

3.5. Dėl epizodų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kaip tęstinių nusikaltimų, nuteistasis nesutinka, kad smurtas prieš nukentėjusiuosius buvo įvertintas kaip du atskiri epizodai, kadangi K. Č. ir M. K. R. yra motina ir sūnus, kartu gyvenantys ir vedantys bendrą ūkį. Be to, M. K. R. parodė, kad konfliktas su juo kilo ir tapo smurto priežastimi būtent dėl jo elgesio su K. Č. (norėjo apginti savo motiną). Akivaizdu, kad sūnaus ir motinos elgesys yra itin glaudžiai susijęs, siekiantis plėtoti seną (tą patį) konfliktą. Abu smurtiniai epizodai padaryti tame pačiam mieste, nedideliu laiko skirtumu, kas nuteistojo manymu, leidžia vertinti kaip vieną tęstinę veiką, o ne du atskirus epizodus.

3.6. Nuteistasis taip pat mano, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė, nes teismas nepagrįstai vadovavosi prokuroro pateikia negatyvia jo asmenybės charakteristika, neatsižvelgė į pozityvias jo asmenybės puses. Jis yra registruotas užimtumo tarnyboje, periodiškai dirba užsienyje, turi mažametį vaiką, kuriam teikia išlaikymą, jį reguliariai lanko, turi artimą ryšį. Taip pat jis periodiškai registravosi policijos įstaigoje, bendradarbiavo ir netrukdė tyrimui, nuoširdžiai gailisi. Kai sužinojo, kad policija jo ieško, pats prisistatė į policijos komisariatą. Be to, nuteistasis yra atlyginęs visą priteistą neturtinę žalą – 1000 Eur grynais pinigais, nukentėjusiojo motinai K. Č.

3.7. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai įvertino nepilnamečio M. K. R. fizinę būklę, kad jis yra nepajėgus jam pasipriešinti. Nuteistasis mano, kad nukentėjusysis dėl sportiško kūno sudėjimo, aukšto ūgio ir nuolat lankomų bokso treniruočių, yra fiziškai pajėgus su juo galynėtis. Be to, dėl paauglystėje būdingų elgesio sutrikimų M. K. R. pats dažnai išprovokuodavo konfliktus su juo, elgėsi nepagarbiai, netoleruodavo, kad būdavo šalia.

3.8. Nuteistasis taip pat nesutinka su teismo bausmių bendrinimo tvarka, t. y. būtent dėl bausmių sudėjimo. Mano, kad nagrinėjamu atveju bausmės jam turėjo būti subendrintos ne sudėjimo, o apėmimo būdu, t. y. griežtesnė bausmė turi visiškai apimti švelnesnę bausmę paskirtą pagal Kauno apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nuosprendį, nes juo buvo nuteistas taip pat už veiką padarytą apsvaigus nuo alkoholio (vairavimą išgėrus).

3.9. Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai jam paskyrė net 3 mėnesiais griežtesnę bausmę, nei siūlė prokuroras, tokiu būdu pažeisdamas BK 64 straipsnio nuostatas.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė skundą tenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuteistojo E. Č. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

6. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu prašoma sušvelninti nuteistajam E. Č. paskirtą bausmę, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis ginčija ir nusikalstamų veikų kvalifikavimą pagal BK 140 straipsnį, kaltę dėl poveikio liudytojui bei teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, kas ir sąlygojo per griežtą bausmės paskyrimą. Taigi, šiuo atveju keliamas ne tik bausmės paskyrimo, bet ir nuteistojo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų klausimas.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad E. Č. padarė nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje (nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinio skausmo sukėlimą šeimos nariui - nepilnamečiui posūniui), BK 233 straipsnio 1 dalyje (poveikį nukentėjusiajam) ir BK 140 straipsnio 2 dalyje (nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinio skausmo sukėlimą šeimos nariui – buvusiai sutuoktinei).

Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

8. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šio straipsnio 2 dalyje atsakomybė numatyta tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.

9. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek paduodamas apeliacinį skundą apygardos teismui savo kaltę dėl sukelto fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiesiems K. Č. ir M. K. R. pripažino visiškai. Tačiau apeliaciniu skundu ginčija šios nusikalstamos veikos kvalifikavimą, teigdamas, kad jo padaryti nusikalstami veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o ne pagal 2 dalį.

10. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nukentėjusieji ir kaltinamasis laikytini šeimos nariais, nes nukentėjusioji ir kaltinamasis gyvena kartu, veda bendrą ūkį, o nepilnametis nukentėjusysis gyvena kartu su jais ir yra išlaikytinis. Nuteistojo E. Č. teigimu, jis nėra nukentėjusiosios K. Č. šeimos narys (sugyventinis), nes jie išsiskyrę ir gyvena atskirai. Sutikti su šiuo skundo argumentu nėra pagrindo.

11. Asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, išlaikytiniai ar buvę sutuoktiniai (BPK 38 straipsnis).

12. BK 141 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad šiame kodekse nusikalstamą veiką padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai arba partneriai, taip pat nusikalstamą veiką padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikalstamą veiką padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio arba partnerio tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai arba partneriai.

13. Iš bylos duomenų nustatyta, kad nukentėjusioji K. Č. ir nuteistasis E. Č. yra nutraukę santuoką, tačiau ir po santuokos nutraukimo kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. Pats nuteistasis nurodė, kad turi nukentėjusiosios buto raktus, ten atlieka remonto darbus, jie turi bendrą nepilnametį vaiką. Taip pat duodamas parodymus teisme jis nurodė, kad nors su posūnio M. K. R. motina K. Č. išsituokė, tačiau ir toliau gyveno kartu, augino bendrą vaiką, jis prisidėdavo ir prie posūnio išlaikymo. Nukentėjusioji K. Č. taip pat patvirtino, kad su E. Č. gyveno apie septynerius metus, kartu augina vaikus, ir nors jie oficialiai išsiskyrę 2024 m. vasario mėn., tačiau gyveno tuose pačiuose namuose, vedė bendrą buitį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad nuteistasis savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs kitame būste, nepaneigia fakto, jog nukentėjusioji ir nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo sugyventiniai, o nukentėjusysis posūnis yra jo šeimos narys.

14. Taigi, pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nusikalstamas veikas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, teisingai nustatė, kad nusikaltimus E. Č. padarė savo šeimos nariams - buvusiai sutuoktinei K. Č. ir posūniui M. K. R.. Nuteistojo E. Č. veiksmuose nustatyti visi, t. y. tiek objektyvieji (smurtavimo), tiek subjektyvieji (tiesioginės tyčios), nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymiai.

Dėl tęstinės nusikalstamos veikos

15. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo nusikalstamų veiksmų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kaip tęstinės nusikalstamos veikos ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

16. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (bendros tyčios). Veiksmai paprastai turėtų būti tapatūs ir laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-719/2023). Apygardos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės nenustatytos.

17. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, E. Č. nuteistas už tai, kad padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje. Šios nusikalstamos veikos padarytos skirtingu laikotarpiu (2024 m. spalio 5 d. ir 2024 m. gruodžio 4 d.), skirtingose vietose (prie parduotuvės „A“, esančios (duomenys neskelbtini) ir namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) bei skirtingų nukentėjusiųjų atžvilgiu (nepilnamečiui M. K. R. ir buvusiai sutuoktinei K. Č.). Nors nukentėjusieji yra vienos šeimos nariai, gyvenantys kartu vienuose namuose, tačiau vien dėl to E. Č. smurtinių veiksmų negalima kvalifikuoti kaip tęstinių. Akivaizdu, kad E. Č. smurtaudamas ir taip sukeldamas nekentėjusiesiems fizinį skausmą bei nežymų sveikatos sutrikdymą, nebuvo jungiamas vieno sumanymo (bendros tyčios).

Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 233 straipsnio 1 dalį

18. BK 233 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme, arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Pagal šio straipsnio 3 dalį atsako tas, kas minėtą nusikalstamą veiką padarė panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą.

19. Apeliaciniu skundu nuteistasis neigia savo kaltę dėl poveikio nukentėjusiajam M. K. R. darymo. Teigiama, kad poveikis liudytojui negali būti preziumuojamas dėl kilusio konflikto su nukentėjusiuoju asmeniu, be to nėra nustatyta, dėl kokių bylos aplinkybių jis neva vertė nukentėjusį asmenį meluoti. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais.

20. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 233 straipsnį kvalifikuojamas ne tik prievartinis poveikis proceso dalyviui, kad šis duotų melagingus parodymus, bet ir neprievartinės jo formos, pvz., duodant atitinkamus nurodymus, įtikinėjant, prašant, siūlant pinigų ir pan. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl jis laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti asmenį duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą.

21. BK 233 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitiems asmenims, jog šie pateiktų ar perduotų melagingą informaciją, elgiasi pavojingai neteisėtai, nes trukdo įgyvendinti teisingumą arba priimti teisingą sprendimą. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl, be nurodytų aplinkybių, kaltės forma nustatoma tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) požymius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika – bei jos padarinius gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal kitas objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

22. Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno apylinkės teismo 2024 m. spalio 28 d. nutartimi E. Č. buvo paskirta kardomoji priemonė - įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo M. K. R. ir nesiartinti prie jo arčiau nei 20 metrų atstumu. Taip pat E. Č. 2024 m. lapkričio 20 d. buvo pasirašytinai supažindintas su 2024 m. lapkričio 26 d. Kauno apylinkės teisme planuojama atlikti nukentėjusiojo nepilnamečio M. K. R. apklausa. Tačiau nuteistasis pažeisdamas jam paskirtą kardomąją priemonę 2024 m. lapkričio 23 d. atvyko į nukentėjusiojo M. K. R. namus ir grasino iš nepilnamečio nukentėjusiojo atimti jo naudojamą kompiuterį, reikalaudamas apklausoje meluoti apie 2024 m. spalio 5 d. įvykį.

23. Tai, kad E. Č. siekė paveikti, jog M. K. R. apklausiamas teisme kaip nukentėjusysis, duotų melagingus parodymus, patvirtina byloje apklaustų asmenų parodymai. Nukentėjusysis M. K. R. parodė, kad prieš jo planuojamą apklausą teisme, į jo namus atėjo E. Č. ir prašė nieko nesakyti, grasino, kad jei viską pasakys, tai jis atims kompiuterį, padarys sunkų gyvenimą jo mamai. Liudytoja K. Č. taip pat parodė, kad 2024 m. lapkričio mėn. pabaigoje, jos sūnus M. K. R. jai pasakė, jog E. Č. jo prašė, kad jis apklausiamas teisme, sušvelnintų susidariusią situaciją ir pasakytų, kad jis jam sudavė delnu nestipriai, dar sakė, kad jei jis taip nesakys, tai jis atims kompiuterį. Teismas neturi pagrindo netikėti šiais nuosekliais ir išsamiais parodymais, kuriuos patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga.

24. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pats nuteistasis patvirtino, kad atėjo į M. K. R. namus, kur grasino iš nukentėjusiojo atimti kompiuterį, reikalavo, kad nesakytų, jog jis jį mušė. Nuteistasis pripažino, kad taip siekė paveikti nukentėjusįjį, siekė, jog jis duotų neteisingus parodymus, nes norėjo sušvelninti savo padėtį, kad tyrimas greičiau baigtųsi ir jis galėtų išvykti dirbti į užsienį.

25. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bandymas paveikti nukentėjusįjį laikomas baigtu nuo momento, kada kaltinamasis pradėjo atlikinėti draudžiamus veiksmus, kuriais siekė paveikti nukentėjusįjį teisme duoti melagingus parodymus, tai yra nuo grasinimų ir įtikinėjimų duoti neteisingus parodymus pradžios. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju neteisėtą poveikį nukentėjusiam asmeniui M. K. R. nuteistasis E. Č. padarė turėdamas suinteresuotumą bylos baigtimi, tikslą išvengti baudžiamosios atsakomybės ir palengvinti savo padėtį. Nustatyta, kad nuteistasis suprato, jog grasindamas ir bandydamas paveikti nuo jo smurto nukentėjusį asmenį, daro jam neteisėtą poveikį, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus bei suvokė, kad tokiu būdu neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą. Taigi, apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nebuvo nustatyta dėl kokių konkrečių aplinkybių jis vertė meluoti nukentėjusįjį, atmetamas, kaip visiškai nepagrįstas.

26. Apelianto skundo argumentas, kad teismas įvertino nepilnamečio M. K. R. fizinės būklės su juo galynėtis bei tai, kad pats nukentėjusysis dažnai išprovokuodavo konfliktus, neturi jokios teisinės reikšmės nustatant kaltę dėl poveikio nukentėjusiam asmeniui darymo, todėl dėl jų teismas nepasisako.

27. Taigi, jokie objektyvūs byloje surinkti ir ištirti duomenys nepatvirtina E. Č. apeliaciniame skunde išdėstytos pozicijos. Priešingai, įvertinus byloje surinktus įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu ir teisingumu, kurios paremtos byloje esančiais ir teisme tinkamai ištirtais įrodymais, kurių duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių

28. Pasak nuteistojo ir jo gynėjos pozicijos, nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti pripažinta ir tai, kad jis buvo išprovokuotas nukentėjusiųjų elgesio bei tai, kad atlyginta padaryta neturtinė žala. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dėl šių aplinkybių nieko nepasisakė. Šių dviejų lengvinančių aplinkybių pripažinimas, nuteistojo ir jo gynėjos įsitikinimu, turėtų lemti jam paskirtos bausmės sušvelninimą.

29. BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, o minėto straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Taigi, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję BK 61 straipsnio pakeitimai panaikino skiriamos bausmės dydžio skaičiavimą nuo bausmės vidurkio. Teisėjų kolegijos vertinimu, naujoji BK 61 straipsnio 2 bei 4 dalių redakcija šiuo atveju E. Č. teisinės padėties lengvinimo aspektu neįtakoja, nes yra nustatyta ne tik viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bet ir dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

30. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas E. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis kaltu prisipažino, proceso nevilkino (BK 59 straipsnio 2 dalis), tačiau nepripažino, kad gailėjosi nuoširdžiai, nes dėl panaudojo smurto kaltino ir nukentėjusiuosius. E. Č. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui bei tai, kad nusikalto būdamas recidyvistu. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymo visiškai sutinka.

31. Svarbu paminėti tai, kad kai kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos gali patvirtinti ne tik tai, kad jis laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau ir kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis baudžiamojo proceso metu nedavė nuoširdžių parodymų, kritiškai savo elgesio nevertino ir iš esmės dėl savo padarytų nusikaltimų nesigailėjo.

32. Nagrinėjamu atveju analizuojant ar yra pagrindas pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pažymima, jog kaltininko atsakomybę lengvinti galima tik tuo atveju, jei jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje pripažįstama, jog žalos atlyginimas laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kai kaltininkas iki teismo nuosprendžio atlygina visą žalą arba žymią jos dalį. Tai reiškia, kad kaltininkas, nebuvo teismo įpareigotas, o savo iniciatyva atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę ar neturtinę žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo dienos.

33. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusiojo M. K. R. pareikštas reikalavimas atlyginti 1000 Eur neturtinę žalą yra teisėtas ir pagrįstas, todėl civilinį ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš E. Č. nukentėjusiajam 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teigiamai vertintina tai, kad E. Č. sutinka su priteistos žalos dydžiu ir teigia, kad ją atlygino grynais pinigais nukentėjusiojo įstatyminei atstovei - motinai, tačiau šios aplinkybės negali švelninti nuteistojo teisinės padėties. Nesant byloje duomenų, kad nuteistasis atlygino nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dienos, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažinto BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos aplinkybės, kaip nuteistojo atsakomybę lengvinančios.

34. Apelianto teigimu, jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta ir tai, kad BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiųjų asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Apeliacinės instancijos teismas su šiuo E. Č. argumentu nesutinka. Provokuojančiu laikomas toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek prieš patį kaltininką, tiek prieš jam artimus asmenis, ir pan. Taigi paminėta aplinkybė pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia tuo atveju, kai nustatoma, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus.

35. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad konfliktai tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų kilo buityje. Tiek nukentėjusioji K. Č., tiek nukentėjusysis M. K. R. savo veiksmais neskatino ir neprovokavo E. Č. prieš juos panaudoti fizinį smurtą, tuo tarpu paties nuteistojo elgesys susidariusiose situacijose buvo konfliktiškas - būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nakties metu jis kėlė triukšmą, o įvykus žodiniam konfliktui panaudojo ir smurtinius veiksmus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

Dėl bausmės

36. Apeliaciniame skunde teigiama, jog apylinkės teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę, todėl prašo ją sušvelninti. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga konstatuoja, kad apylinkės teismas skirdamas bausmę nuteistajam laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje bei tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Nuteistajam paskirta bausmė yra proporcinga tiek jo padarytiems nusikaltimams, tiek jo asmenybei ir atitinka bausmės paskirtį, todėl paskirti jam švelnesnę bausmę ir pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

37. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį (BK 61 straipsnio 2 dalis).

38. Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

39. Už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiama viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Už BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiama viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Abi nusikalstamos veikos vertinamos kaip nesunkūs nusikaltimai (BK 11 straipsnio 3 dalis).

40. Byloje nustatyta, kad E. Č. padarė tris nesunkius nusikaltimus, nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstamos veikos yra baigtos. Nuteistasis anksčiau teistas net 13 kartų, teistumai neišnykę, o tai rodo, jog nuteistasis išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus, jo padarytos veikos nėra atsitiktinės, tai yra dėsningas jo netinkamo elgesio rezultatas. E. Č. yra linkęs smurtauti, teistas ir už nusikaltimus, susijusius su smurto naudojimu, taip pat buvo teistas ir užsienyje. Be to, iki suėmimo nuteistasis niekur nedirbo, nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje, neturėjo jokio legalaus pragyvenimo šaltinio. E. Č. daug kartų baustas už įvairių administracinių nusižengimų padarymą, tame tarp ir už agresyvų elgesį, dažniausiai nusižengdavo būdamas neblaivus, informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra. Tai patvirtina, kad skiriamos piniginės baudos nuteistajam jokio poveikio nedaro ir bausmės tikslų nepasiekia.

41. Ankstesniais nuosprendžiais E. Č. buvo skirtos ir švelnesnės bausmės – bauda, areštas, tačiau akivaizdu, jog tai teigiamo poveikio nuteistajam nepadarė. Apygardos teismo vertinimu, šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad nuteistasis nėra linkęs laikytis visuomenėje priimtų elgesio ir moralės normų. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad šiuo atveju paskyrus E. Č. švelnesnę bausmę negu laisvės atėmimas, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nusikaltimų nebedarys. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti paskyrus nuteistajam griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Tokia bausmės rūšimi nuteistasis bus tinkamai nubaustas, jam bus atimta galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas ir bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

42. Įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo laikyti netinkamu, per griežtu ar neproporcingu apylinkės teismo už kiekvieną nusikaltimą nustatyto bausmės dydžio. E. Č. buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, mažesnės nei galimų skirti bausmių vidurkis (pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atitinkamai po 7 mėnesius laisvės atėmimo, pagal BK 233 straipsnio 1 dalį paskirtas 4 mėnesių laisvės atėmimas), todėl dar labiau mažinti paskirtos bausmės dydį nėra jokio teisinio pagrindo.

43. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam E. Č. paskirtas bausmes subendrino visiško bausmių sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 3 dalis) ir subendrintą bausmę – 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimą, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažino vienu trečdaliu iki 1 metų laisvės atėmimo bausmės. Be to, apylinkės teismas, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę visiško sudėjimo būdu subendrino su Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2024 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme - 5 mėnesių laisvės atėmimu, prie griežtesnės bausmės pridedant visą švelnesnę bausmę ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – 1 metų ir 5 mėnesių laisvės atėmimą.

44. Nuteistojo manymu, bausmės jam turėjo būti subendrintos ne visiško sudėjimo, o apėmimo būdu. Pažymima, kad teismas bausmių apėmimą taiko, kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Iš Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2024 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio matyti, kad nuteistasis buvo nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį (nesunkus nusikaltimas) ir BK 243 straipsnį (baudžiamasis nusižengimas). Įvertinus nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir jų pavojingumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu bausmių bendrinimo taisyklės pažeistos nebuvo ir taikyti dalinį, o ne visišką bausmių sudėjimą, kaip to prašo apeliantas, šiuo atveju pagrindo nėra.

45. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai jam paskyrė griežtesnę bausmę, nei siūlė prokuroras, atmetamas kaip nepagrįstas. Teismo nesaisto prokuroro siūloma bausmė. Teisingumą vykdo teismas, o prokuroro pasiūlymai nėra teisiškai įpareigojantys. Teismas neprivalo sutikti su prokuroro pozicija ir gali skirti tiek griežtesnę, tiek švelnesnę bausmę, nei buvo siūloma.

Dėl kitų baudžiamosios bylos klausimų

46. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. kovo 25 d. pažyma dėl 196,46 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš nuteistojo E. Č., teikiant jam antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

47. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys.

48. Nagrinėjamoje byloje gynėja nuteistajam buvo paskirta vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas ir būtent šios normos pagrindu, nuteistajam buvo paskirta gynėja, nepriklausomai nuo jo valios. Spręsdama proceso išlaidų priteisimo iš nuteistojo klausimą, teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad nuteistasis niekur nedirba, jokio registruoto turto nuosavybės teise neturi, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog šios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijoje metu valstybės turėtos išlaidos iš E. Č. advokato pagalbai apmokėti neišieškotinos.

49. Įvertinus visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais teisinio pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.