Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio ( kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Meidaus,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Z. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo L. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 151 straipsnio 1 dalį ir nuteistas areštu 44 paroms, bausmę atliekant areštinėje poilsio dienomis.

Priteista iš L. Z. E. R. 3000 eurų neturtinei ir 100 eurų turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

1. L. Z. nuteistas už tai, kad laikotarpiuose nuo 2016-09-20 iki 2016-11-30 ir nuo 2017-03-13 iki 2017-03-19, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), būdamas J. M. teatro direktoriumi ir spektaklio „(duomenys neskelbtini)“ režisieriumi, pasinaudodamas nukentėjusiosios E. R., kaip šio teatro aktorės tarnybiniu priklausomumu bei panaudodamas psichinę prievartą, tai yra grasindamas padaryti taip, jog nukentėjusioji ateityje negalėtų įsidarbinti kituose teatruose ir negalėtų tęsti aktorės karjeros, reikalavo, jog nukentėjusioji su juo turėtų lytinius santykius, be to, 2017-03-13 apie 18 val. sugriebęs nukentėjusiajai už galvos, spausdamas pirštais jos veidą, prievarta bučiavo nukentėjusiąją bei kišo liežuvį jai į burną, tokiu būdu pasikėsino priversti nukentėjusiąją E. R. lytiškai santykiauti, tačiau savo nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusioji atsisakė lytiškai santykiauti, paviešino jos atžvilgiu atliekamus veiksmus bei kreipėsi į policiją.

2. Apeliantas L. Z. skundžia jo atžvilgiu priimtą apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimant išteisinamą nuosprendį, atmetant civilinį ieškinį, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

2.1 Nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, taip pat neįrodyta, kad jis padarė nusikalstamą veiką, nes ji iš viso nebuvo padaryta, byloje esantys duomenys niekaip nepatvirtina jo kaltės, jie negali būti teismo pripažinti įrodymais, dėl to jis kaltu pripažintas nepagrįstai.

2.2 Pažymi, kad apylinkės teismas priimdamas jį apkaltinamą nuosprendį rėmėsi liudytojų, niekaip nesusijusių su jam inkriminuota veika, parodymais, nes apklausė jo buvusius darbuotojus apie jo elgesį darbe, asmenines savybes ir pan. kas rodo teismo šališkumą ir tai, kad teismas išėjo iš kaltinimo ribų ir kaltu jį pripažino ne už konkrečią veiką, o už elgesį su aktoriais, profesinę metodiką ir asmenines savybes.

2.3 Mano, kad pripažindamas jį kaltu teismas iš esmės rėmėsi tik nukentėjusios parodymais, nes kiti teisme apklausti liudytojai - D. R., B. N., A., Š. J., V., N. J. ir kiti, parodė aplinkybes, apie kurias sužinojo iš nukentėjusios, arba žiniasklaidos, arba papasakojo aplinkybes, niekaip nesusijusiais su jam inkriminuota veika. Svarbu ir tai, kad jie teatre nebedirba ir turėjo pagrindą jį apkalbėti, todėl jų parodymais remtis teismas neturėjo pagrindo.

2.4 Apylinkės teismas nevertino gynybos pateiktų argumentų, susijusių su nukentėjusios nurodomomis aplinkybėmis dėl žymų jos veide, atsiradusių nuo jo tariamo spaudimo pirštais, nes byloje nėra jokių neginčijamų duomenų, kurie patvirtintų, kad žymės apskritai buvo; kad jas paliko jis, jei jos vis dėlto buvo; kad tos žymės yra būtent nuo spaudimo pirštais, nes pirminės apklausos metu tariamos žymės užfiksuotos nebuvo, o liudytojai apie nurodomas žymes žino tik iš nukentėjusios žodžių. Net jei vėliau kas nors tokias žymes ir matė, nėra jokių duomenų, kad tokias žymes paliko būtent jis, nes nei vienas iš liudytojų nenurodė matę, kad jis atliko kokius nors veiksmus, galėjusius jas palikti, todėl kaltinimas šioje dalyje yra visiškai neįrodytas, kaip ir kiti veiksmai, nurodyti kaltinime.

2.5 Tikina, kad kaltinimai, jog jis naudojo psichinę prievartą nukentėjusios atžvilgiu ir grasino jai neturėti galimybės dirbti aktore kitur, jei su juo neturės lytinių santykių, grindžiamas neleistinais įrodymais – garso įrašu, kuris buvo padarytas neteisėtai, nes jis apie tokius ketinimus informuotas nebuvo, juos daryti buvo ruoštasi iš anksto, be to, jie daryti turint tikslą juos panaudoti baudžiamajame procese. Darant garso įrašą ir apie tai neinformuojant, buvo pažeistas jo privatumas, nukentėjusioji atlikdama tokį veiksmą buvo apgalvojusi, kaip bendraus su juo ir ketino įrašyti būtent tai, ko jai reikėjo, t.y. ji veikė kryptingai, modeliuodama situacijas ir taip atitinkamas situacijas sukėlė tyčia, siekdama būtent tokio rezultato, kokio norėjo ir tokį gavo. Toks išankstinis kryptingumas rinkti įrodymus, ir siekis užfiksuoti būtent norimas situacijas, daro įrodymą nepatikimą, nes jis neatitinka įrodymų leistinumo kriterijų, priešingai, tokie veiksmai gali būti vertinami kaip neteisėtas informacijos apie privatų gyvenimą rinkimas, tačiau teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė, neteisėtai rinktus duomenis pripažino įrodymais nors neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese (LAT nutartis Nr. 2K-7-141/2008).

2.6 Nuosprendyje visiškai neaptartas ir neanalizuotas kaltinamajame akte inkriminuojamas pasikėsinimo institutas. Pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Tuo tarpu BK 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

2.7 Nurodo, kad jo veiksmai dėl seksualinio pobūdžio veiksmų nukentėjusios atžvilgiu – griebimo už galvos, prievartinio bučiavimo ir kt., nėra įrodyti. Tuo tarpu įrašytų pokalbių, jei teismas juos pripažins įrodymais, turinys, jo manymu, negali būti vertinamas niekaip kitaip, kaip tik rengimasis atlikti nusikalstamą veiką, nes jis niekada nebuvo pradėjęs realizuoti inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės, o vien pokalbiai apie tai, kad kokia nors nusikalstama veika galėtų būti atlikta, dar nėra ir negali būti laikoma pasikėsinimu ( pvz. nutartis 1A-3-300/2010, kuri skunde toliau plačiai cituojama). Nuosprendyje nepaaiškinta, kodėl inkriminuojami veiksmai laikytini būtent pasikėsinimu, o ne rengimusi įvykdyti nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, jog kaltinamajame akte jam inkriminuojamas pasikėsinimas padaryti veiką, jis turėtų būti išteisintas, kaip nepadaręs kaltinamajame akte aprašytos nusikalstamos veikos.

2.8 Taip pat nurodo, kad teismas neįvertino ir to, jog nukentėjusioji galimai neteisingai suvokė pačią situaciją, t.y. režisūrinį darbą, taikomas metodikas, režisieriaus pasitelktas priemones reikiamai emocijai iššaukti ir pan., nes režisieriaus bendravimas su aktoriais ir jų santykis profesine prasme, siekiant pastatyti gerą, įtaigų, įsimenantį, paveikiantį spektaklį, toli gražu nėra ir negali būti idealizuotas, steriliai mandagus, priešingai, gali būti naudojami ir gan drastiškai su teatriniu gyvenimu bei aktoriaus profesija sąlyčio neturintiems asmenims atrodančius veiksmus bei metodus. Nagrinėjamu atveju statomas spektaklis „(duomenys neskelbtini)" nukentėjusiajai kaip aktorei turėjo būti ypatingai sunkus, nes ji neatitiko vaidinamos herojės, kuri neišsiauklėjusi, grubi, nekultūringa, savybių. Visa tai galėjo lemti jo taikytas repeticijų metodikas bei netinkamą nukentėjusiosios jų supratimą, juo labiau, jog ji pati nebuvo profesionali, patyrusi aktorė, teatre tik buvo pradėjusi dirbti po studijų baigimo. Visa darbo metodologija šios bylos kontekste svarbi ir tuo, jog dirbdamas taip, kaip įprasta statant tokį spektaklį, jis neturėjo tyčios atlikti tokius veiksmus, kurie jam yra inkriminuojami ir už kuriuos jis buvo nuteistas.

2.9 Mano, kad didelę įtaką skundžiamo nuosprendžio priėmimui turėjo žiniasklaida, kurioje jis jau iki tol buvo „nuteistas“, nes viešoje erdvėje pasirodžiusiuose straipsniuose buvo suformuota nuomonė, kad jis yra kaltas ir dėl to atleistas iš darbo. Spaudoje pasirodę straipsniai minimi ir nuosprendyje. Mano, kad teismas turėjo atsiriboti nuo viešosios nuomonės, nuo žiniasklaidos formuojamos pozicijos ir viską vertinti išimtinai baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, remiantis tik byloje surinktais duomenimis ir juos analizuojant, tačiau šiuo atveju tai padaryta nebuvo. Be to, buvo pažeista jo teisė į uždarą procesą, nes prokurorė V. Ch. žurnalistams atskleidė uždaro teismo posėdžio informaciją - nurodė, kokią bausmę buvo paprašyta skirti ir šie duomenys buvo paviešinti 2018-04-17 (duomenys neskelbtini), bei nukentėjusioji, kuri davė interviu apie vykstantį procesą ir jo duotus parodymus teisme, kuris paskelbtas 2018-05-23 (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu teismas be aiškių motyvų atsisakė priimti jo siekiamus pateikti į bylą rašytinius įrodymus, kuriais jis norėjo atsikirsti į E. R. pateiktą psichologinę išvadą, dėl ko įžvelgia ir teismo šališkumą, o pareiškus teismui nušalimą jo prašymas taip pat nebuvo tenkintas.

2.10 Nesutinka, kad priteisdamas iš jo neturtinės žalos atlyginimą, apylinkės teismas rėmėsi ir psichologo pateikta išvada, nes apklausta specialistė parodė, kad išvadoje buvo naudota standartinė formuluotė patirtiems išgyvenimams, patirtam įvykiui apibrėžti, o iš vienkartinio bendravimo su nukentėjusiąją neįmanoma nustatyti, kokios jos savybės yra jai įprastos iš seniau ir kokios atsirado dėl konkretaus įvykio. Be to, pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kodėl priteisė nukentėjusiajai priteisė būtent 3000 eurų sumą neturtinės žalos atlyginimui.

4. Teismo posėdyje Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas tenkinti.

5. Apeliacinis skundas netenkinamas.

6. Apelianto skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad, anot nuteistojo, pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, rėmėsi išimtinai nukentėjusiosios ir jo atžvilgiu nusistačiusių asmenų parodymais bei neleistinais įrodymais, nepašalino abejonių ir prieštaravimų, apeliantas taip pat įžvelgia nuosprendį priėmusio teismo šališkumą, todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą apeliacinio skundo ribose.

7. Apeliantas abejoja pirmosios instancijos teismo nešališkumu motyvuodamas, kad į bylą nebuvo priimtas jo teikiamas įrodymas – konsultacinio pobūdžio raštas dėl psichologinio vertinimo išvados ( 5 T. b.l. 46-47).

7.1 Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, o ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Pažymėtina, kad teismas neturi pareigos besąlygiškai tenkinti visų proceso dalyvių pateikiamų prašymų, o iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad įrodinėjimas yra begalinis procesas. Kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, kokius konkrečius faktus liečia ir gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę teisingo sprendimo priėmimui ir spręsti dėl įrodymų priėmimo teisminiame procese, teisę turi išimtinai teismas. Nagrinėjamu atveju iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apylinkės teismas savo kompetencijos ribose atsisakė priimti gynybos teikiamą dokumentą atsižvelgdamas į kitų proceso dalyvių nuomonę dėl prašymo pagrįstumo, įvertinęs pateikiamo dokumento turinį ir nusprendęs, kad šis prašymas nėra pagrįstas. Matyti ir tai, kad kitus pagrįstus gynybos prašymus dėl pateikiamų įrodymų priėmimo teismas tenkino, taip pat kvietė prašomus apklausti liudytojus, todėl vien tai, kad nebuvo tenkintas prašymas dėl konsultacinio pobūdžio rašto (3 t., b. l. 154-155), nerodo teismo šališkumo. Šios aplinkybės nepaneigia ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas šį raštą prie bylos prijungti ir jį vertinti visų byloje esančių įrodymų viseto kontekste.

7.2 Apeliacinės instancijos teismui apelianto pateiktame ir teismo prie bylos prijungtame (duomenys neskelbtini) direktoriaus K. D. (duomenys neskelbtini) rašte (t. 5 b.l. 46), kuris surašytas jo autoriui susipažinus su nukentėjusiosios pirmos instancijos teismui pateikta (duomenys neskelbtini) psichologės, psichoterapeutės G. S. nukentėjusiosios E. R. psichologinio įvertinimo išvada (t. 3 b.l. 85), nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, kad psichologė, psichoterapeutė, atlikdama E. R. tyrimą neįžvelgė [E. R.] psichikos sutrikimo, manytina, jog E. R. galėjo patirti tik neaiškaus intensyvumo psichologinius išgyvenimus, spręsti apie E. R. psichikos sveikatos sutrikdymo mastą nėra jokio pagrindo.

7.2.1 Atsižvelgiant į tai, kad Psichologinio įvertinimo išvadoje įvertinta tik nusikalstamų veikų įtaka E. R. psichologinei būsenai, ši išvada apelianto pateiktu raštu nėra ginčijama, o L. Z. nebuvo kaltinamas ir skundžiamu nuosprendžiu nėra nuteistas už E. R. psichikos sveikatos sutrikdymą, K. D. rašte esanti informacija niekaip nepaneigia pirmos instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų.

8. Pagal BK 151 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasindamas panaudoti smurtą, panaudodamas kitokią psichinę prievartą arba pasinaudodamas asmens priklausomumu privertė jį lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su kaltininku ar kitu asmeniu.

8.1 Skundžiamu nuosprendžiu L. Z. nuteistas už tai, kad būdamas J. M. teatro direktoriumi ir pasinaudodamas šio teatro aktorės E. R. tarnybiniu priklausomumu, nuo 2016-09-20 iki 2016-11-30 ir nuo 2017-03-13 iki 2017-03-19 reikalavo su juo turėti lytinius santykius grasindamas, kad priešingu atveju ateityje trukdyti jos karjerai, o 2017-03-13, sugriebęs nukentėjusiąją už galvos, prievarta ją bučiavo ir taip pasikėsino priversti ją lytiškai su juo santykiauti, tačiau savo nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl to, kad nukentėjusioji pasipriešino jo veiksmams ir kreipėsi į policiją.

9.1 Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ( toliau BPK) 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu BPK 20 straipsnyje yra nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka, t.y. teisėtai gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais ir kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti ir, kad tik teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, kokie duomenys laikytini įrodymais.

9.2 Apeliantas neneigia garso įrašo autentiškumo, t. y. kad pateiktame garso įraše užfiksuotas jo ir nukentėjusios balsas. Kaip matyti iš garso įrašo turinio, pokalbio metu apeliantas reiškia nepasitenkinimą dėl to, kad nukentėjusioji atsisako su juo permiegoti nepaisant to, kad jis įdėjo daug pastangų dirbdamas su ja ir žada ateityje trukdyti jos aktorystės karjerai. Apylinkės teismas, įvertinęs duomenų pateikimo aplinkybes ir įraše užfiksuotą informaciją patikrinęs kitais baudžiamojo proceso veiksmais (apklausęs nukentėjusiąją, liudytojus), padarė pagrįstą išvadą, kad įraše užfiksuota informacija betarpiškai susijusi su šioje byloje nustatinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra reikšmingos teisingam bylos išsprendimui (BPK 20 straipsnio 3 dalis), ir pagrįstai įrašą pripažino įrodymu, kurį vertino kitų įrodymų kontekste.

9.2 Pažymėtina, kad joks įstatymas nedraudžia privačiam asmeniui slaptai įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis, o duomenys nepripažįstami įrodymais tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu. Neginčijama, kad nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu pateiktuose įrašuose, kurie aprašyti apžiūros protokole (t. 1, b. l. 90-97), užfiksuotas nukentėjusiosios E. R. ir apelianto L. Z. pokalbis. Matyti, kad jo metu nuteistasis nukentėjusiąją tikino, jog „ rankos paspaudimas reiškia, kad mes sutarėm, kad taip dirbam, taip aš viską ką įsipareigoju padarau, tu su manim permiegi ir tu šitą puikiausiai supratai“, į ką nukentėjusioji atsakė neigiamai. Tęsiantis jų pokalbiui nuteistasis toliau reiškė nepasitenkinimą teigdamas, kad „ aš tikrai, įdėjau savęs labai daug. Jeigu man tada tu esi nebereikalinga, tai esi nebereikalinga“, į ką nukentėjusiajai pasitikslinus, kad „jeigu aš nemiegu su jumis, tai aš jum nereikalinga ?“, nuteistasis paantrino, kad „mes taip buvome susitarę“ <...>„kai mes pradėjom statyti spektaklį su tavim. Ir tu puikiai tai žinai. Ir dabar nedaryk iš manęs locho. Ir rankos padavimas buvo kalba būtent apie tai. Ir ranką padavei man būtent apie tai“. Galiausiai tęsiantis pokalbiui nuteistasis E. R. tiesiogiai pareiškė, jog „ žinok, kad jeigu tu norėsi būti aktore, tai tik ne Lietuvoje, nes nei vienas teatras tavęs..., visi teatro vadovai turės užsirašę pavardę E. R.“, dėl ko nukentėjusiajai pasitikslinus, kokią jis turi galią, kad jos niekas nepriims, nuteistasis atsakė, jog „paprasta, telefonu paskambinai ir pasakei. <...> Aktorystėje šansų neturi. Galbūt, jeigu tu pasidarysi savo teatriuką, dar kažką, bet, kad tu taptum didele aktore, reikia, kad su tavim taip kas nors dirbtų kaip aš dirbu. Ir su tavim niekas nedirbs, todėl kad niekas nedirba taip su niekuo. Ir nebūsi tu aktore“.

9.3 Minimo pokalbio turinys vienareikšmiškai ir tiesiogiai parodo, kad L. Z., naudodamasis E. R. tarnybiniu priklausomumu, reikalavo su juo turėti lytinius santykius, o nukentėjusiajai nesutinkant grasino ateityje trukdyti jos karjerai ir šis įrodymas neginčytinai patvirtina, kad apeliantas padarė jam inkriminuotą veiką.

9.4 Iš šio nukentėjusiosios užfiksuoto pokalbio matyti ir tai, kad nukentėjusioji E. R. su L. Z. kalbėjo išimtinai apie jos ir apelianto tariamą susitarimą dėl jų artimų santykių, bei nukentėjusios karjerą, todėl skundo teiginiai, kad darant įrašą buvo pažeistas jo privatumas, nepagrįsti. Nepagrįsti ir skundo argumentai, kad ruošdamasi daryti įrašą ir jį darydama, nukentėjusioji pokalbį siekė pakreipti sau palankia linkme, nes iš pokalbio turinio akivaizdu, kad apeliantas kalbėjo savo iniciatyva, abu pašnekovai bendravo dialogo forma ir jokių provokuojančių klausimų, į kuriuos atsakinėdamas jis būtų galėjęs kalbėti nukentėjusiajai palankia linkme, nukentėjusioji jam neuždavė.

9.5 Šioje vietoje svarbu ir tai, ką pažymėjo ir apylinkės teismas, kad pradinėje tyrimo stadijoje L. Z. veika ikiteisminio tyrimo institucijų vertinimu buvo kvalifikuota kaip seksualinis priekabiavimas (BK 152 straipsnis), kuri aptariamo įvykio laikotarpiu buvo priskiriama privataus kaltinimo bylų kategorijai. Privataus kaltinimo procese būtent nukentėjusiajam buvo perkelta pareiga rinkti įrodymus ir palaikyti kaltinimą teisme, todėl akivaizdu, kad nukentėjusioji pokalbį su apeliantu įrašė siekdama apelianto kaltės įrodymus surinkti savarankiškai ir norėdama patvirtinti jos pačios nurodomas aplinkybes apie jos atžvilgiu padarytą neteisėtą veiką, todėl šiuo atveju apylinkės teismui nebuvo jokio pagrindo nukentėjusios pateikto garso įrašo laikyti neleistinu įrodymu ir nevertinti jo kitų įrodymų kontekste. Dėl to, atmetamas ir skundo teiginys, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi išimtinai tik nukentėjusios parodymais, nes jo kaltę patvirtina ir aukščiau minimas garso įrašas.

10. Be to, nukentėjusiosios E. R. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Visas aplinkybes apie jos atžvilgiu L. Z. atliktus prievartinio pobūdžio veiksmus E. R. išsamiai nurodė kreipdamasi į policijos įstaigą, kur kelis kartus buvo apklausta. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad L. Z. nuo pat jos priėmimo į J. M. teatrą dirbti aktore ėmė rodyti perdėtą dėmesį, kvietė pasivaikščioti, prašė pabučiuoti, o jai atsakius, prasidėjo nuolatiniai seksualinio pobūdžio pokalbiai, kad ji po spektaklio premjeros turės su juo permiegoti ir kurie galiausiai peraugo į aktyvius veiksmus - L. Z. ją sugriebęs už veido bučiavo prievarta, nuo ko ji gynėsi, o kitą dieną, bijodama tolesnių neprognozuojamų L. Z. veiksmų, kreipėsi į policiją.

10.1 Nors, kaip nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų, išskyrus pačią E. R., šiuo atveju nėra, kiti asmenys L. Z. ir E. R. repeticijose nedalyvavo dėl pjesės specifikos - buvo statomas monospektaklis „(duomenys neskelbtini)“, kuriame vaidino viena E. R. ir dėl ko repeticijos vyko kitiems asmenims nedalyvaujant, tačiau jos parodymais netikėti nėra pagrindo, nes juos iš esmės patvirtina aukščiau aptarto garso įrašo duomenys.

10.2 Be to, nėra pagrindo netikėti ir byloje liudytojais apklaustų D. R. (nukentėjusios mamos) ir B. N. ( nukentėjusios draugo) parodymais apie tai, kad E. R. nuo pat jos darbo J. M. teatre pradžios ėmė skųstis L. Z. elgesiu, pasakojo apie jo gašlų priekabiavimą ir reikalavimą su juo permiegoti, dėl ko E. R. išgyveno, jautėsi žeminama, tapo baikšti ir nepasitikinti, abu liudytojai matė paraudimus ant jos veido, kurie, pasak nukentėjusios, liko nuo prievartinio L. Z. elgesio, kuomet jis bandė prievarta ją pabučiuoti.

10.3 Minimų liudytojų parodymai yra iš esmės susiję su nukentėjusios jiems nurodytomis aplinkybėmis, kas aptartų asmenų parodymus teisėjų kolegijai leidžia vertinti kaip netiesioginius įrodymus, tačiau vien tik dėl šios aplinkybės jais nesiremti, sprendžiant L. Z. kaltės klausimą, pagrindo nėra, nes baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, kas neabejotinai patvirtina, jog tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tik tai, kad jais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia ir logiška grandine, kartu pažymint, kad kiekviena loginės sekos grandis turi būti pagrįsta patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais baudžiamosios bylos duomenimis ( pvz. LAT nutartis Nr. 2K-261-677/2015). Tuo labiau, kad šiuos liudytojų ir nukentėjusiosios parodymus patvirtina kiti duomenys - garso įrašas, kuriame užfiksuotas nukentėjusiosios pokalbis su nuteistuoju, bei T. P. parodymai apie tai, kad jam 2017-03-13 vežant E. R. namo ji papasakojo, kad L. Z. prie jos priekabiavo, suėmęs už veido bandė pabučiuoti prievarta, matė paraudimus ant jos veido, kad tuo metu E. R. buvo išsigandusi, sutrikusi, nežinojo kaip toliau elgtis, sakė, kad kreipsis į policiją.

10.4 Abejoti visų šių liudytojų parodymų, iš esmės paneigiančių L. Z. parodymus ir betarpiškai patvirtinančių jo kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, patikimumu bei objektyvumu, teisinio pagrindo nėra. Jų išdėstytos aplinkybės sutapo tarpusavyje, esminėse nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinėse aplinkybėse atitiko ir nukentėjusios parodymus bei jau aptartą garso įrašą. Be to, byloje nenustatytas šių liudytojų suinteresuotumas L. Z. nepagrįstai apkaltinti nusikalstamos veikos padarymu, todėl kolegija neturi pagrindo jais netikėti vien todėl, kad L. Z. su tokiu įrodymu vertinimu nesutinka ir teigia, kad jokių neteisėtų veiksmų nukentėjusios atžvilgiu neatlikęs.

10.5 Pažymima ir tai, kad liudytojais apklausiami A. V., Š. J. ir E. A. parodė, kad repeticijų metu L. Z. nuolat laidydavo gašlias replikas ir seksualinio pobūdžio užuominas, dėl ko aktoriai, kuriems jos buvo adresuojamos, jautėsi nepatogiai. Nors, kaip nurodoma skunde, šie liudytojų parodymai nėra tiesiogiai susiję su nuteistojo veika E. R. elgesiu, tačiau jie patvirtina, kad nuteistojo elgesys su jam pavaldžiais darbuotojais pastariesiems nebuvo moraliai priimtinas, o atsižvelgiant į tai, kad apeliantas neneigė, jog jo elgesys su nukentėjusiąja nebuvo išskirtinis ir į tai, kad E. R. repeticijos vyko nematant kitiems teatro darbuotojams, nėra pagrindo netikėti nukentėjusios parodymais, kad L. Z. su ja bendravo būtent jos nurodomomis aplinkybėmis.

10.6 Nesutiktina ir su skundo teiginiais, kad apklausiant asmenis apie jo (apelianto) asmenines savybes buvo išeita iš kaltinimo ribų ir, kad apeliantas nuteistas už elgesį su aktoriais ir profesinę metodiką, o ne konkrečią veiką, nes, kaip matyti, L. Z. pripažintas kaltu būtent už neteisėtus veiksmus E. R. atžvilgiu, jokie kaltinimai dėl neteisėtų veiksmų kitų asmenų atžvilgiu jam pareikšti niekada nebuvo, o liudytojų parodymai apie jo nederamą elgesį repeticijų metu tik patvirtino E. R. parodymus, jog toks elgesys L. Z. nėra svetimas.

10.7 Apeliantas savo neteisėtą elgesį nukentėjusios atžvilgiu apeliaciniame skunde bando pateisinti teigdamas, kad E. R., būdama jauna aktorė, jo veiksmus galėjo suprasti neteisingai, nes jis naudodamas savo darbo metodus bandė ją įtraukti į vaidmenį ir tyčios atlikti kokius nors neteisėtus veiksmus jos atžvilgiu neturėjo. Tokie jo skundo teiginiai paneigti pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų J. D. ir L. D., dirbančių teatro srityje, parodymais. Apklausiami asmenys vienareikšmiškai parodė, kad vieningos sistemos kaip režisierius turi dirbti su aktoriumi, nėra, bet tarp jų yra būtina ir reikalinga žmogiška pagarba. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į aukščiau aptartų parodymų visumą, akivaizdu, kad apeliantas repeticijų metu dirbdamas su jam darbo santykiais pavaldžia E. R., peržengė padorumo ribas, pasinaudodamas jos pavaldumu ir grasindamas kenkti jos karjerai ateityje reikalavo, jog ji su juo turėtų lytinius santykius, taip kėsinosi į jos seksualinio apsisprendimo laisvę, tačiau veikos nebaigė tik todėl, kad nukentėjusioji jam pasipriešino ir paviešindama L. Z. veiksmus kreipėsi į policiją.

11. Skunde apeliantas nesutinka ir su tuo, kad jo veika buvo kvalifikuota kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, nes, nuteistojo manymu, jis niekada nebuvo pradėjęs realizuoti inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės. Su tokiais jo skundo argumentais taip pat nesutinkama.

11.1 Iš aukščiau aptartų įrodymų – garso įrašo, nukentėjusios E. R. ir liudytojų D. R., B. N. parodymų akivaizdu, kad L. Z., pasinaudodamas E. R. tarnybiniu priklausomumu ir naudodamas psichinę prievartą – grasindamas kenkti jai aktorystės karjeroje ateityje, reikalavo su juo turėti lytinių santykių ir BK 151 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškė būtent tokiu jo reikalavimu. Šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo asmens privertimo lytiškai santykiauti su kaltininku, tuo tarpu pastangos priversti asmenį tenkinti lytinę aistrą ar lytiškai santykiauti, sudaro pasikėsinimą padaryti šį nusikaltimą. Kadangi, kaip jau buvo pasisakyta, apeliantas atliko aktyvius veiksmus savo tikslui įgyvendinti, tačiau jo nepasiekė ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių o tik todėl, kad nukentėjusioji atsisakė su juo turėti lytinius santykius ir apie jo neteisėtus veiksmus paviešino pranešdama policijos įstaigai, tokie L. Z. veiksmais pagrįstai kvalifikuoti kaip pasikėsinimas priversti nukentėjusiąją lytiškai santykiauti ir jis kaltu dėl savo neteisėtų veiksmų pripažintas visiškai pagrįstai.

12. Nesutiktina ir su skundo argumentais, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui įtakos turėjo žiniasklaida, nes iki tol pasirodžiusiuose straipsniuose jis jau buvo „nuteistas“. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo įsitikinimas, jog visuomenės informavimas apie aktualius įvykius gali suformuoti bylą nagrinėjančiam teismui išankstinę nuomonę, yra niekuo nepagrįstas. Pirmos instancijos teismas skundžiamą nuosprendį grindė išimtinai šioje byloje esančiais, išsamiai ir nešališkai ištirtais, įrodymais, juos įvertinęs pagal savo vidinį įsitikinimą, o apelianto nuomonė, kad teismo sprendimas buvo įtakotas žiniasklaidos, yra deklaratyvi. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Teismas motyvuotai pagrindė savo sprendimą, nuosprendyje išdėstyti motyvai visiškai atitinka faktines aplinkybes, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo fakto.

13. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsprendė ir civilinio ieškinio klausimą.

13.1 Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl neturtinės žalos atlyginimo teigdamas, kad teismas sprendimo, kodėl priteisia būtent tokio dydžio neturtinę žalą, nemotyvavo.

13.2 BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesiogiai turtinės ar neturtinės žalos.

13.3 Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma skunde, nuosprendyje ne tik išvardino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, bet ir pateikė pakankamai išsamius motyvus šiuo klausimu - atsižvelgė, kad apeliantas pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi intensyviais veiksmais gana ilgą laiką siekė paveikti nukentėjusiąja, kad ji sutiktų su juo lytiškai santykiauti, todėl nukentėjusioji visą darbo teatre laikotarpį jautė baimę, nežinomybę, stresą, pažeminimą ir kitas neigiamas emocijas, todėl akivaizdu, kad nukentėjusioji patyrė neturtinę žalą.

13.4 Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad teismas sprendė nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje nurodyto reikalavimo dydžio (5000 Eur) pagrįstumą ir, įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes susijusias su veikos padarymu, taip pat teisiamojo asmenybę ir jo galimybę atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą, priteisiamos neturtinės žalos dydį sumažino iki 3000 Eur. Tokią sumą pirmosios instancijos teismas nustatė kaip adekvačią ir proporcingą neturtinei žalai atlyginti. Su tuo kolegija neturi pagrindo nesutikti. Tuo tarpu apeliantas skunde nenurodo jokių naujų neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių, į kurias neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas. Todėl kolegija, pritardama apylinkės teismo motyvams ir jų nekartodama, pripažįsta, kad nukentėjusiajai E. R. skundžiamu nuosprendžiu priteista 3000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra teisinga, protinga ir sąžininga.

14. Po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, 2018-11-14 buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2018-11-06 pažyma, kurioje nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teiktos nukentėjusiajai E. R. išlaidos sudaro 1069,60 eurus.

14.1 Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu išlaidų už nukentėjusiajai teiktą antrinę teisinę pagalbą pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo klausimas skundžiamu nuosprendžiu nebuvo sprendžiamas, kad šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka skųstas nebuvo, kad pažyma gauta teisme baigus bylos nagrinėjimą ir proceso dalyviams ji nėra žinoma, jie šiuo klausimu neišreiškė savo nuomonės, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo klausimas šioje proceso stadijoje negali būti išspręstas ir dėl to nenagrinėjamas. Šis klausimas turi būti sprendžiamas BPK 361 ir 362 straipsniuose nustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo L. Z. apeliacinį skundą atmesti.