Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės ir Vidos Stonkuvienės,

atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialo atstovui Augeniui Pranui Demeniui,

2015 m. birželio 16 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. patikslintą skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Litgrid“ ir R. Š. dėl pripažinimo daiktinės teisės – servituto – teisės tiesti požemines, antžemines komunikacijas žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), įregistravimą negaliojančiu bei valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. (4.6.10) RS-881 „Dėl daiktinių teisių (servituto) išregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis pareiškėjas teigia, jog nustatant servitutus visais atvejais turi būti tarnaujančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Pabrėžia, kad servitutas buvo įregistruotas 2013 m. gruodžio 10 d., nors tuo metu jau į šį Žemės sklypą buvo įregistruotos pareiškėjo nuosavybės teisės. Mano, kad AB „Litgrid“ panaudoti prieš pareiškėją šią daiktinę teisę (t. y. servitutą) negali, nes neturi pareiškėjo sutikimo servitutui nustatyti. Teigia, jog pagal formuojamą teismų praktiką patvirtinamas nuosavybės teisės prioritetas prieš teisę į servituto nustatymą, todėl tik esant pareiškėjo sutikimui, toks servitutas gali būti į įregistruotas.

Teigia, jog atsakovas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą išregistruoti servitutą, kadangi pareiškėjas prašė išregistruoti daiktinės teisės įregistravimą tuo pagrindu, kad VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas apskritai negalėjo jos įregistruoti, nes jau buvo pasikeitęs Žemės sklypo savininkas, o toks servituto įregistravimas reiškia naują servituto nustatymą. Tokiu būdu pažeidžiama servitutų nustatymo privačiam žemės sklypui tvarka, įtvirtinta Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo J. G. atstovės V. G. bei advokatė Gražina Mauručaitienė patikslintą skundą palaikė ir prašė jį tenkinti jame nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Pareiškėjas J. G. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (II t., b. l. 59).

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. Š. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (II t., b. l. 58-59).

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama trečiajam suinteresuotam asmeniui R. Š. nedalyvaujant.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. (4.6.10) RS-881 „Dėl daiktinių teisių (servituto) išregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) panaikinimo bei dėl daiktinės teisės – servituto – teisės tiesti požemines, antžemines komunikacijas žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), įregistravimo pripažinimo negalijančiu.

Dėl VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. (4.6.10) RS-881 teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 19 d. tarp R. Š. ir AB „Litgrid“ buvo sudaryta servituto sutartis (minėta, toliau – ir Servituto sutartis), kuria R. Š. (tuometinis žemės sklypo savininkas) suteikė AB „Litgrid“ (servituto turėtojui) teisę naudotis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 0,2004 ha (minėta, toliau – ir Žemės sklypas) dalimi (I t., b. l. 11-19). Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu bei proceso šalių paaiškinimais, daiktinė teisė – servitutas – Nekilnojamojo turto registre pagal AB „Litgrid“ 2013 m. gruodžio 3 d. prašymą buvo įregistruota 2013 m. gruodžio 10 d. (I t., b. l. 9-10). 2013 m. spalio 2 d. tarp pareiškėjo ir R. Š. buvo sudaryta mainų sutartis (minėta, toliau – ir Mainų sutartis), kuria R. Š. Žemės sklypą perleido nuosavybėn pareiškėjui J. G. (I t., b. l. 20-37). Nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą pareiškėjas Nekilnojamojo turto registre įregistravo 2013 m. spalio 16 d. (I t., b. l. 9-10).

2014 m. birželio 6 d. pareiškėjas VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui pateikė prašymą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro 2013 m. gruodžio 10 d. įregistruotą servitutą (I t., b. l. 38). Prašyme nurodė, kad tarp R. Š. ir AB „Litgrid“ 2012 m. gruodžio 19 d. sudaryta Servituto sutartis, vadovaujantis jos 7.1 punktu, įsigalioja nuo servituto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos, t. y. 2013 m. gruodžio 10 d., o ginčo sklypas 2013 m. spalio 16 d. pagal Mainų sutartį tapo pareiškėjo asmenine nuosavybe. Prašyme nurodė, kad servitutas Nekilnojamojo turto registre 2013 m. gruodžio 10 d. įregistruotas be savininko (t. y. pareiškėjo J. G.) žinios. Karu su prašymu pareiškėjas pateikė Mainų sutartį, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą bei Servituto sutartį.

VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2014 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. (4.6.10) RS-881 pareiškėjo prašymo netenkino (I t., b. l. 39-40). Teisiniu skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindu nurodytas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 2 punktas. Sprendimas argumentuojamas tuo, kad pareiškėjas kartu su prašymu nepateikė dokumentų, patvirtinančių daiktinės teisės pasibaigimą, nors pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas, norėdamas išregistruoti daiktinę teisę į nekilnojamąjį daiktą, turėjo pateikti tokius dokumentus.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2014 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. (4.6.10) RS-881, pateikė skundą Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, kuri 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu cspr1-215 pareiškėjo prašymo netenkino (I t., b. l. 44-45). Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija minėtame sprendime iš esmės nurodė analogiškus VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo nurodytiems argumentus.

Teismas šioje byloje įvertins, ar teisėtai ir pagrįstai VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas skundžiamu sprendimu pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus atsisakė išregistruoti daiktinę teisę – servitutą – Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas reglamentuoja žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro statusą, šio registro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnis reglamentuoja Nekilnojamojo turto registre įregistruotų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ir juridinių faktų išregistravimą. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.130 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog servitutas baigiasi: 1) jo atsisakius; 2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku; 3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui; 4) pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei; 5) išnykus servituto būtinumui; 6) suėjus senaties terminui. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad servitutas gali pasibaigti tik šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais. Servituto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimo momentas, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytus atvejus (CK 4.130 straipsnio 3 dalis). CK 4.130 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dėl servituto pabaigos į viešą registrą gali kreiptis tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto savininkas.

Minėta, kad pareiškėjas VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui kartu su prašymu išregistruoti daiktinę teisę – servitutą, pateikė šiuos dokumentus: 1) 2013 m. spalio 2 d. Mainų sutartį, sudarytą tarp R. Š. ir pareiškėjo; 2) 2012 m. gruodžio 19 d. Servituto sutartį, sudarytą tarp R. Š. ir AB „Litgrid“; 3) Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (I t., b. l. 38). Akivaizdu, kad pareiškėjas nepateikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatytų dokumentų, kurie patvirtintų, kad daiktinė teisė – servitutas – į nekilnojamąjį daiktą Žemės sklypą baigėsi, ar pasikeitė daiktinės teisės turėtojas (šiuo atveju AB „Litgrid“). Darytina išvada, kad VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas skundžiamame sprendime teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų daiktinės teisės pasibaigimą.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje reglamentuojami daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų įregistravimo nekilnojamojo turto registre teisiniai pagrindai, t. y. išvardijami daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami Nekilnojamojo turto registre. Registro tvarkytojas turi teisę ir pareigą atsisakyti vykdyti registravimą tik nustatęs Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nurodytas aplinkybes, kurių sąrašas yra baigtinis. Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 (toliau – ir Nuostatai), 19 punkte nustatyta, kad registro tvarkytojas, gavęs prašymus įregistruoti arba išregistruoti nekilnojamojo turto registro objektą arba pakeisti duomenis apie jį, vertina duomenis ir priima sprendimą nekilnojamojo turto registro objektą įregistruoti, išregistruoti arba pakeisti jo duomenis, o Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nurodytais atvejais – atsisakyti objektą įregistruoti ar išregistruoti arba pakeisti duomenis apie jį.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad VĮ Registrų centro veikla pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla, todėl šiuose teisiniuose santykiuose VĮ Registrų centas laikomas viešojo administravimo subjektu. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą inter alia VĮ Registrų centrą įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje akcentuoja, jog veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-211/2012, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-512/2014).

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijas reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas bei Nuostatai, šios funkcijos yra formalizuotos nustatant, kas gali kreiptis su prašymu bei kokie dokumentai sudaro pagrindą pakeisti įrašus Nekilnojamojo turto registre.

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas teisėtai konstatavo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatytų dokumentų, kurių pagrindu įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, todėl teismas sprendžia, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė išregistruoti daiktinę teisę – servitutą, įregistruotą žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini). Skundžiamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, todėl jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo panaikinti.

Dėl servituto įregistravimo pripažinimo negaliojančiu

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje taip pat prašo pripažinti daiktinės teisės – servituto – teisės tiesti požemines, antžemines komunikacijas Žemės sklype įregistravimą negaliojančiu.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, kad teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Centrinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjas į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą nesikreipė su prašymu pripažinti daiktinės teisės – servituto – teisės tiesti požemines, antžemines komunikacijas Žemės sklype įregistravimą negaliojančiu, o kreipėsi dėl minėto servituto išregistravimo ir neigiamas teritorinio registratoriaus sprendimas buvo skundžiamas Centriniam registratoriui. Nors pareiškėjas privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka skundė VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta išregistruoti daiktinę teisę – servitutą, tačiau Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendime Nr. cspr1-215 nurodė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnį, kuriame yra reglamentuota prašymų įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus padavimo tvarka, t. y. pasisakė ir dėl servituto įregistravimo/išregistravimo teisėtumo. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimas dėl administracinio akto, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas išregistruoti servitutą, panaikinimo yra susijęs su kitu reikalavimu – įregistruoto servituto pripažinimo negaliojančiu, į tai, kad Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija fragmentiškai pasisakė dėl servituto įregistravimo teisėtumo, į tai, kad byla teisme (bendrosios kompetencijos bei administraciniame) nagrinėjama ilgą laiką, bei vadovaudamasis ekonomiškumo, protingumo ir teisingumo kriterijais sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimas dėl servituto įregistravimo pripažinimo negaliojančiu turi būti išnagrinėtas šioje byloje iš esmės.

Minėta, jog 2012 m. gruodžio 19 d. tarp R. Š. ir AB „Litgrid“ buvo sudaryta Servituto sutartis, kuri Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota 2013 m. gruodžio 10 d. Mainų sutartimi R. Š. 2013 m. spalio 2 d. perleido Žemės sklypą pareiškėjui J. G., kuris savo nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre įregistravo 2013 m. spalio 16 d.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Prašymą įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija ar jų įregistravimu suinteresuotas asmuo. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Nekilnojamojo turto registre įregistruotų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ir juridinių faktų išregistravimo tvarką nustato Nekilnojamojo turto registro nuostatai. Šių Nuostatų 43 punktas numato, kad prašymai pakeisti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos ir kt., registruojami ta pačia tvarka kaip ir prašymai įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos ir kt. Nuostatų 60.3 punktas nustato, kad nagrinėjant prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos ar pakeisti nekilnojamojo daikto registro duomenis, patikrinama, ar nėra aplinkybių, numatytų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje – t. y. aplinkybių, iš kurių nustačius bent vieną, prašymą atsisakoma tenkinti. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 1 punkte numatyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma nors viena iš šių aplinkybių: 1) asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti; 2) dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų; <...> 4) dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, yra panaikintas, pripažintas neteisėtu ar kitokiu būdu pripažintas netekusiu galios ir kt.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą. Registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, reglamentuojančiame šio registro duomenų teisinį statusą, nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Remdamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi bei minėta Servituto sutartimi, AB „Litgrid“ turėjo teisę kreiptis į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą dėl servituto įregistravimo, kadangi pagal Servituto sutartį, kuri nebuvo bei nėra nuginčyta įstatymo nustatyta tvarka, AB „Litgrid“ yra servituto turėtojas.

CK 4.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. To paties straipsnio 2 dalis nustato, jog iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. CK 4.125 straipsnyje numatyta, jog sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas. CK 4.111 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka.

Paminėtos Civilinio kodekso nuostatos suponuoja išvadą, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos atsiranda tik įregistravus daiktinę teisę, tačiau tai nepaneigia sandoriu nustatyto servituto, kaip daiktinės teisės, sekimo paskui daiktą principo, nes CK 4.124 straipsnio 2 dalis nustato tik iš servituto kylančių teisių ir pareigų įgyvendinimo pradžios momentą (t.y. teisė tiesti, naudoti ir aptarnauti antžemines ir požemines komunikacijas atsiranda tik įregistravus servitutą).

Servituto sutarties turinys patvirtina, jog tuometinis Žemės sklypo savininkas R. Š. šios sutarties 5.10 punktu įsipareigojo perleidus nuosavybės, naudojimo ar valdymo teises į žemės sklypą, perduoti galiojančius servitutus ir kitus įsipareigojimus pagal Servituto sutartį naujam savininkui, valdytojui arba naudotojui. Mainų sutarties 2.10 punkte, kuriame aptarti Nekilnojamojo turto registro duomenys, apibūdinantys Žemės sklypą, nurodyta, kad Žemės sklypui yra taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos – Elektros linijų apsaugos zonos, įregistruotos Apskrities viršininko 2002 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 709 (I t., b. l. 31). Trečiasis suinteresuotas asmuo R. Š. atsiliepime pažymėjo, kad ruošiant Mainų sutarties projektą, pareiškėjui buvo pateikti visi dokumentai susipažinimui su sklypo valdymu bei numatytais apribojimais. Paminėtos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas, būdamas pakankamai apdairus bei rūpestingas, turėjo žinoti apie Žemės sklypui taikomus apribojimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. kovo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2012, kurią patikslintame skunde mini pareiškėjas, pažymėjo, kad servituto, kaip daiktinės teisės, registracija yra neįmanoma ir teisiškai nepagrįsta, jei registracijos metu faktiškai neegzistuoja galimybė naudotis svetimu daiktu. Kaip ir minėta, Žemės sklypui jau ankščiau buvo nustatytos Elektros linijų apsaugos zonos, o sandoriu nustatytas servitutas yra iš esmės šių apsaugos zonų ribose, todėl esant sudarytai nenuginčytai Servituto sutarčiai bei atsižvelgus į tai, kad faktiškai egzistuoja galimybė naudotis svetimu daiktu, todėl sprendžiama, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai pagal suinteresuoto asmens AB „Litgrid“ prašymą ir pateiktus galiojančius dokumentus (Servituto sutartį) įregistravo daiktinę teisę – servitutą, nustatytą žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu teismas sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimo ir pripažinti daiktinės teisės – servituto – teisės tiesti požemines, antžemines komunikacijas žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), įregistravimą negaliojančiu.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. G. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.