Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui A. S., jo atstovei Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos teisininkei S. Ž.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo dalies, kuria pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas skundu (b. l. 2-6) kreipėsi į administracinį teismą ir prašė panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, ir Panevėžio apskrities VPK) viršininko 2017 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pareigūnams“ (toliau – Įsakymas) 2 punktą, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad su paskirta tarnybine nuobauda nesutinka. Jo nuomone, tiek Įsakymas, tiek tarnybinė nuobauda paskirta nepagrįstai, nenustačius tarnybinio nusižengimo sudėties, neobjektyviai įvertinus faktines aplinkybes, neišsamiai atlikus tarnybinį patikrinimą, nepašalinus prieštaravimų; be to, skundžiamame Įsakyme nėra nurodyta apskundimo tvarka.

Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad nei jis, nei kartu su juo specialiąją užduotį vykdęs kolega V. B. nebuvo paskirti vyresniaisiais. Tačiau nors nei vienas iš jų taip pat nebuvo paskirtas konvojaus viršininku, konvojaus viršininko padėjėju ar konvojuotojais, jie kolegiškai kartu atliko šioms pareigybėms priskirtinas funkcijas.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė S. Ž. skundą prašė tenkinti ir panaikinti skundžiamo Įsakymo dalį. Atstovės teigimu, atsakomybę pareiškėjui siūloma taikyti dėl dviejų teisės aktų pažeidimo, t. y. Rekomendacijų 57 punkto ir Vidaus tarnybos statuto 3 punkte įtvirtintos bendro pobūdžio nuostatos, kuri nenustato konkrečios elgesio taisyklės. Nagrinėju atveju pareiškėjui nebuvo nurodyta pareiga pradėti ikiteisminį tyrimą dėl suklastotų kartu su konvojuojamu nuteistuoju perduotų dokumentų. Aptariamo įvykio metu pareiškėjas vykdė tiesiogines funkcijas ir specialiąją užduotį – nuteistojo konvojavimą. Atstovė taip pat atkreipė dėmesį, jog tarnybinio patikrinimo medžiagoje yra vaizdo įrašas iš areštinės patalpų, tačiau Išvadoje jis nėra aptariamas. Iš minėtame įraše užfiksuotų vaizdų, galima spręsti, kad areštinės specialistas S. Ž. sutiko atlikti visus būtinus veiksmus dėl suklastotų dokumentų. Apibendrindama, atstovė tvirtino, kad visi surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas tarnybinio nusižengimo nepadarė.

Atsakovo Panevėžio apskrities VPK atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 102).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio apskrities VPK viršininko 2017 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamu įsakymu pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, už tai, kad jis, eidamas Panevėžio apskrities VPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyresniojo specialisto pareigas ir atlikdamas specialiąją užduotį, t. y. 2017 m. vasario 2 d. apie 20 val. 39 min. į Panevėžio apskrities VPK areštinę pristatydamas pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išduotus Europos arešto orderius Prancūzijos teisėsaugos institucijų perduotą nuteistą A. S. ir kartu su juo rastus akivaizdžiai suklastotus dokumentus, žinodamas, kad dokumentai suklastoti, nesiėmė jokių priemonių, kad būtų nedelsiant pradėtas tyrimas, t. y. nepateikė tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir tokiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalies, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 (2014 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. I-133 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 57 dalies ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3 punkto reikalavimus (b. l. 7; 11-16).

Sprendžiant, ar skundžiamu įsakymu paskirta nuobauda yra pagrįsta ir teisėta, būtina nustatyti, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių, taip pat tai, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-384/2013).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas eina Panevėžio apskrities VPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyresniojo specialisto pareigas, yra statutinis valstybės tarnautojas (b. l. 69-70), todėl jam taikytinas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, patvirtintas 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 29 d.). Vidaus tarnybos statuto penktojo skirsnio nuostatos įtvirtina pagrindinius vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų rūšis, kriterijus, kuriais turi būti vadovaujamasi skiriant tarnybinę nuobaudą, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką, kuri detaliau reglamentuojama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas, aktuali 2015 m. lapkričio 9 d. redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) nuostatomis.

Pagal Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 1 dalį, 33 straipsnio 1 dalį, bei Tvarkos aprašo 3 dalį, tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas. Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje tarnybinis nusižengimas apibrėžiamas kaip Vidaus tarnybos statute ir kituose teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas, padarytas dėl pareigūno kaltės. Tvarkos aprašo 3 punktas įtvirtina, jog tarnybinio nusižengimo sudėtį sudaro neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes – ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių. Šio statuto 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Korupcijos prevencijos įstatyme ar į Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją.

Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai, galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas statutinis valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos statute, pareigybių aprašymuose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose policijos veiklą, viešąjį administravimą, valstybės tarnybą, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-3015/2012; 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-577/2013; 2015 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1670-662/2015).

Pagal Tvarkos aprašo 28 punktą, pagrindas tarnybinei nuobaudai skirti yra tarnybinio patikrinimo išvada. Reikalavimus tarnybinio patikrinimo išvados turiniui nustato Tvarkos aprašo 13 punktas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra šio akto motyvuojamoji dalis. Todėl sprendžiant dėl įsakymo, kuriuo pareigūnui paskirta tarnybinė nuobauda, pagrįstumo, yra vertinamas jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados – turinys, tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių tikrumas ir padarytų išvadų pagrįstumas; patikrinami tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyti įrodymai, juos įvertinant pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-577/2013). Be to, būtina nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-384/2013). Teismas, siekdamas priimti objektyvų sprendimą, gali tirti byloje naujus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tarnybinio patikrinimo metu egzistavusias ir su nagrinėjamais pažeidimais susijusias aplinkybes, tačiau tarnybinio nusižengimo tyrimo ribos negali būti plečiamos (2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-577/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Tarnybos teisinių santykių srityje įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių valstybės tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tai lemia tarnybos teisinių santykių specifika, nes tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas tarnybinio ginčo teisme atveju privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti valstybės tarnautojui tarnybinę atsakomybę, atleisti jį iš tarnybos, perkelti į kitas pareigas ir pan. (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-2783/2014, 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-278/2014, 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-395/2013, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-2712/2012). Atsižvelgiant į minėtą praktiką nagrinėjimo tarnybinio ginčo atveju, kurio esmę sudaro pareiškėjui skirtos tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrįstumas ir teisėtumas, įrodinėjimo našta tenka atsakovui.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad skundžiamas Panevėžio apskrities VPK viršininko Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei atsižvelgiant į Panevėžio apskrities VPK 2017 m. kovo 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 11-16).

Išvadoje nurodyta, jog tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2017 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. S. ir V. B. komandiruotės į Paryžių (Prancūzijos Respublika)“, 2017 m. vasario 2 d. apie 20 val. 39 min. šie policijos pareigūnai pristatė į Panevėžio apskrities VPK areštinę nuteistąjį A. S., kuris buvo perduotas Prancūzijos teisėsaugos institucijų pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013 m. kovo 28 d. išduotą Europos arešto orderį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. spalio 16 d. išduotą Europos arešto orderį. Panevėžio apskrities VPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyresniajam tyrėjui A. S. buvo perduoti pas A. S. surasti dokumentai. Pristačius A. S. į Panevėžio apskrities VPK areštinę, A. S. surašė tarnybinį pranešimą apie konvojavimo eigą, o rastus dokumentus ir pinigus pasirašytinai perdavė Panevėžio apskrities VPK VTT AKS specialistui S. Ž., kuris Panevėžio apskrities VPK VTT areštinės budėtojo nurodymu atliko A. S. asmens kratą ir jo daiktų apžiūrą. Rastus dokumentus ir pinigus perdavė Panevėžio apskrities VPK VTT areštinės budėtojui, kad būtų užfiksuota Policijos areštinių ir sulaikymo patalpų modulyje, kurį užpildė ir priėmė tolimesnius sprendimus dėl A. S. patalpinimo į areštinę Panevėžio apskrities VPK VTT AKS specialistas A. Z. Išvadoje taip pat nustatyta, kad suradus pas A. S. dokumentus, kurie turėjo akivaizdžių klastojimo požymių, šis įvykis turėjo būti nedelsiant užregistruotas ir atlikti procesiniai veiksmai, tačiau nei pareiškėjas, nei S. Ž., nei A. Z. nesiėmė priemonių, kad būtų nedelsiant pradėtas tyrimas, o suklastoti dokumentai buvo įdėti į asmens bylą ir išsiųsti į Šiaulių apskrities VPK. Šiaulių apskrities VPK policijos pareigūnai, pastebėję, kad yra dokumentai, kurie galimai suklastoti, nedelsiant pradėjo ikiteisminį tyrimą.

Taigi, Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas, žinodamas, jog dokumentai yra suklastoti, nesiėmė jokių priemonių, kad būtų nedelsiant pradėtas ikiteisminis tyrimas, t. y. nepateikė tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo pradžios. Tarnybinio patikrinimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas būtų suinteresuotas ar siekęs, kad būtų nepradėtas tyrimas, todėl jis savo kaltais aplaidžiais veiksmais (neveikimu), kurie vertintini kaip nusikalstamas nerūpestingumas, pažeidė Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 punktą, Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 57 dalį, Pareigūnų etikos kodekso 3 punkte reglamentuotą atsakomybės principą.

Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl procedūrinių nuobaudos skyrimo aspektų, iš esmės ginčo šalys nesutaria dėl to, ar egzistavo pagrindai skirti nurodytą nuobaudą atsakovo įvardintais pagrindais.

Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 punktas įtvirtina bendrųjų pareigūno pareigų nuolatinio vykdymo principą, pagal kurį, pareigūnas privalo vykdyti bendrąsias pareigas ir specialiuose įstatymuose nustatytas pareigas. Aptariama teisės akto norma yra blanketinė, kuri nurodo, jog pareigūnas privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkrečiai neišdėsto šioje teisės normoje ar kituose Vidaus tarnybos statuto straipsniuose ar jų dalyse. Tokia teisės norma nukreipia į kitus teisės aktus, taip pat ir į specialius įstatymus, kuriuose nustatytos bendrosios pareigūno pareigos. Nagrinėjamu atveju tokiu įstatymu laikytinas Policijos įstatymas, kurio 25 straipsnio 1 dalies 2 punktą pažeidusiu laikytinas pareiškėjas. Pažymėtina, jog aptariamo įstatymo nuostata reglamentuoja policijos pareigūno pareigą, o konkrečiai, pareigą, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) arba pačiam esant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) liudininkams nustatyti, sulaikyti ir (ar) pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar įtariamą jų padarymu, ir policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka pranešti apie tai policijai. Šiame punkte nustatyti reikalavimai (išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijai) netaikomi pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos atlikimas iš esmės pakenktų policijos uždavinių įgyvendinimui. Sistemiškai vertintinas ir kitas Išvadoje bei Įsakyme nurodytas teisinis pagrindas, kurį pažeidusiu pripažintas pareiškėjas – tai Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 57 punktas. Šioje teisės normoje nustatyta pareiga darbuotojui, gavus informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, ją registruoti ikiteisminio tyrimo įstaigoje nustatyta tvarka ir organizuoti neatidėliotiną tokios informacijos patikrinimą. Minėta, jog pareiškėjas eina Panevėžio apskrities VPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Vertinant šias pareigas einančio vyresniojo specialisto pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas, matoma, jog viena iš pagrindinių funkcijų yra atlikti ikiteisminį tyrimą ir atsakyti už tai, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas pavestas tyrimas ar nusikalstama veika; taip pat ir už tai, kad pranešimai apie pradėtą ikiteisminį tyrimą ir jo eigą, priimti procesiniai sprendimai ikiteisminiame tyrime būtų laiku išsiųsti ikiteisminį tyrimą kontroliuojančiam prokurorui (6.3. punktas) (b. l. 69-70). Sisteminė aptartų teisės aktų analizė, sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjas, atlikdamas Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyresniojo specialisto pareigas, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, tame tarpe ir pradėti bei atlikti ikiteisminį tyrimą, taip, kaip tai numato Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos III skyriaus nuostatos.

Pareiškėjo teiginiai, jog atsakovas, pripažindamas pareiškėją padariusiu tarnybinį nusižengimą dėl minėtųjų Rekomendacijų 57 punkto, turėjo sistemiškai vertinti ir minėtųjų Rekomendacijų 56 punktą, numatantį, jog darbuotoju yra laikomas asmuo, policijoje dirbantis visą parą, galintis priimti skundus, pareiškimus ar pranešimus apie nusikalstamą veiką ir informaciją apie galimą nusikalstamą veiką, pavesti ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti neatidėliotiną informacijos patikrinimą, priimti sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą, teismo vertinimu, nepaneigia pareiškėjo pareigos vykdyti bendrąsias pareigas, nustatytas Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei išvardintas jo pareigybės aprašyme. Pažymėtina, jog šiuo atveju Rekomendacijos laikytinos poįstatyminiu teisės aktu, kuriame detalizuojamas aukštesnės galios teisės akte, t. y. Policijos įstatyme, policijos pareigūnui nustatytas įpareigojimas imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, šiuo atveju, imtis veiksmų, jog būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl kartu su nuteistuoju asmeniu perduotų jo turėtų suklastotų dokumentų, todėl nagrinėjamu atveju Rekomendacijų 57 punkto nuostata neturėtų būti vertinama vien formaliai ir pažodžiui. Ir nors šios situacijos aplinkybių kontekste pareiškėjas nebuvo policijoje, kaip ikiteisminį tyrimą atliekančioje įstaigoje, visą parą dirbančiu darbuotoju, tačiau Rekomendacijų 56 punkto nuostata negali būti vertintina siaurinamuoju aspektu. Pažymėtina, kad Rekomendacijų 57 punkte įtvirtintas įpareigojimas ikiteisminio tyrimo įstaigos darbuotojui, gavusiam informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, ją registruoti ikiteisminio tyrimo įstaigoje nustatyta tvarka ir organizuoti neatidėliotiną tokios informacijos patikrinimą, privalomas ir pareiškėjui, kuris yra ikiteisminio tyrimo įstaigos taip, kaip ji apibūdinama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 165 straipsnyje, t. y. policijos, darbuotojas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo pareigos įvardijamos kaip vyresniojo specialisto, tuo tarpu kartu su pareiškėju vykdyti specialiąją užduotį paskirto V. B. pareigos yra vyriausiojo postinio. Teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas V. B. teigė, jog pareiškėjas buvo vyresnysis. Pagal Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 1V-13, 3 priede išdėstytos lentelės „Nekarinių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų vidaus tarnybos ir policijos laipsnių priklausymas nuo vidaus tarnybos sistemos pareigūnų einamų atitinkamų pareigų“ duomenis, pareiškėjo einamos pareigos laikytinos aukštesnėmis nei V. B. Atsižvelgiant į tai, paneigtini pareiškėjo teiginiai, jog atlikdamas specialiąją užduotį, jis nebuvo paskirtas vyresniuoju. Darytina išvada, jog specialiųjų tarnybinių užduočių vykdymas negali paneigti policijos pareigūno einamų pareigų hierachinio lygmens, o kartu ir jo atsakomybės atlikti pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nurodė, kad 2017 m. vasario 2 d. pristatęs nuteistąjį asmenį A. S. į Panevėžio apskrities VPK areštinę, areštinės specialistui S. Ž. paminėjo, kad Prancūzijos kompetentingų teisėsaugos institucijų konvojaus pareigūnų perduoti A. S. sulaikymo metu jo turėti dokumentai galimai yra suklastoti. Pareiškėjo teigimu, tai jis nurodė 2017 m. vasario 2 d. tarnybiniame pranešime Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl ieškomo kaltinamojo, nuteistojo A. S., gim. (duomenys neskelbtini), sulaikymo“ (b. l. 37) bei tarnybinio patikrinimo metu 2017 m. vasario 23 d. pateiktame tarnybiniame pranešime Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 35). Vertinant 2017 m. vasario 2 d. pareiškėjo tarnybinio pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini) turinį, sprendžiama, kad pareiškėjas jame nurodė tik faktines aplinkybes, susijusias su tarnybinės užduoties vykdymu. Kartu su minėtuoju tarnybiniu pranešimu pateiktame lape (b. l. 38) pareiškėjas įvardino, kas yra perduodama Panevėžio apskrities VPK VTT AKS specialistui S. Ž., t. y. 1) pinigų suma; 2) vairuotojo pažymėjimas, išduotas A. D.; 3) Lietuvos Respublikos piliečio pasas, taip pat išduotas minėtojo asmens vardu. Duomenų, apie tai, kad areštinės darbuotojui perduodami dokumentai yra suklastoti ar galimai suklastoti, pareiškėjas šiame tarnybiniame pranešime nenurodė. Atliekant tarnybinį patikrinimą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, 2017 m. vasario 23 d. pateiktame tarnybiniame pranešime Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo“ (b. l. 35-36) pareiškėjas nurodė, jog pateikęs minėtuosius daiktus, Panevėžio apskrities VPK VTT AKS specialistui S. Ž. jis pasakė, kad A. S. su savimi turi A. D. išduotus galimai suklastotus dokumentus, kuriuos Prancūzijos kompetentingų teisėsaugos institucijų pareigūnas perdavė asmens perėmimo metu. Šiame tarnybiniame pranešime pareiškėjas taip pat paaiškino, kad specialistas S. Ž., apžiūrėjęs dokumentus, nurodė, jog pristatytą asmenį, jo turimus daiktus, o taip pat minėtus dokumentus, t. y. A. D. išduotus dokumentus: pasą, vairuotojo pažymėjimą paliktų jam, nes jis pats informuos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos Operatyvaus valdymo skyriaus budėtoją ir bus iškviesta operatyvinė grupė. Tarnybiniame pranešime pareiškėjas taip pat nurodė, kad specialistas S. Ž. pasirašė, patvirtindamas ant pareiškėjo pateikto tarnybinio pranešimo, kad buvo pristatytas konvojuotas asmuo bei pateikti aukščiau minėti dokumentai (b. l. 35). Tai, jog pareiškėjas Panevėžio apskrities VPK VTT AKS specialistui S. Ž. pasakė, kad A. S. su savimi turi A. D. išduotus dokumentus, kurie yra galimai suklastoti ar neteisėtai įgyti ir kuriuos perdavė Prancūzijos kompetentingų teisėsaugos institucijų pareigūnas asmens perėmimo metu, patvirtino ir Panevėžio apskrities VPK VTT AKS vyriausiasis postinis V. B. 2017 m. kovo 9 d. tarnybiniame pranešime Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 34). Iš Panevėžio apskrities VPK VTT AKS specialisto A. Z. 2017 m. kovo 9 d. tarnybinio pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl suklastotų dokumentų“ taip pat matoma, kad pareiškėjas, pristatęs A. S. į areštinę ir pateikęs tarnybinį pranešimą dėl jo sulaikymo, pasakė, kad jo dokumentai galimai suklastoti, tačiau tarnybinio pranešimo apie galimai suklastotus dokumentus neturėjo, nors būdamas įvykio liudininku, turėjo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią galimai nusikalstamai veikai. Tarnybiniame pranešime minėtasis specialistas teigė, jog jis iš karto pasakė pareiškėjui, kad surašytų tarnybinį pranešimą ir apie tai praneštų Panevėžio apskrities VPK budėtojui. Kaip tvirtino A. Z., pareiškėjas pasakė, kad tarnybinį pranešimą surašys išėjęs iš areštinės ir apie tai praneš Panevėžio apskrities VPK budėtojui. Tačiau nei minėtame 2017 m. vasario 2 d. tarnybiniame pranešime Nr. (duomenys neskelbtini), nei pareiškėjo pranešimo (ROIK (duomenys neskelbtini)) apie A. S. pristatymą ir patalpinimą į Panevėžio apskrities VPK areštinę išraše BIRT ataskaitų žiūryklėje (b. l. 43-44) nėra duomenų apie tai, kad kartu su Prancūzijos teisėsaugos institucijų perduotu asmeniu, būtų perduoti ir suklastoti dokumentai. Teismas sprendžia, jog kartu su 2017 m. vasario 2 d. tarnybiniu pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktas dokumentas, kuriame pareiškėjas išvardino pridedamus dokumentus, nurodydamas kieno vardu, pavarde ir asmens kodu šie dokumentai išduoti, nėra laikytinas pranešimu apie galimai suklastotus dokumentus. Teismas, ištyręs Panevėžio apskrities VPK Vidaus tyrimo poskyrio tarnybinio patikrinimo išvados „Dėl policijos pareigūnų veiksmų nereaguojant į galimą nusikalstamą veiką“ medžiagą (Reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) nenustatė, jog pareiškėjas būtų pateikęs kitus tarnybinius pranešimus ar kitokios formos pranešimus, kuriais būtų siekęs nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą.

Remdamasis byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, teismas konstatuoja, jog atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas, turėdamas pakankamai duomenų apie galimai suklastotus dokumentus bei nesiimdamas aktyvių veiksmų, o tame tarpe ir nepateikdamas tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo pradžios, pagrįstai pripažino pareiškėją pažeidusiu Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 punktą, Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Pareigūnų etikos kodekso 3 straipsnį. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjas tarnybinį nusižengimą atliko neveikimu. Sprendžiant dėl tarnybinio nusižengimo padarymo neveikimo forma, atsižvelgiama į tai, kad šis nusižengimas pasireiškia tuo, jog asmuo suvokia, kad teisės aktai, reglamentuojantys jo tarnybinę veiklą, reikalauja, kad jis veiktų atitinkamu būdu, tačiau jis tokių veiksmų neatlieka, t. y. lieka pasyvus, nesant objektyvių priežasčių, galinčių atimti iš jo galimybę veikti iš jo reikalaujamu būdu (2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2013/2012; 2013 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-578/2013). Nustačius, jog pareigūnas objektyviai negalėjo atlikti veiksmų, kurių neatlikimu jis kaltinamas, tarnybinė atsakomybė negalima (2011 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-642/2011). Šiuo aspektu teismas pažymi, kad nagrinėdamas bylą nenustatė objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog pareigūnas negalėjo atlikti veiksmų, kurių neatlikimu jis kaltinamas.

Įvertinus byloje esančius įrodymus, taip pat darytina išvada, kad tarnybinis patikrinimas, kurio išvada remiantis yra priimtas sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui, atliktas visapusiškai ir objektyviai, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytos tvarkos ir nustatytų pagrindinių procedūrų, tarnybinio nusižengimo sudėtis pareiškėjo veiksmuose atskleista, konstatuojant pareiškėjo veiksmus (neveikimą), nurodant šiais veiksmais (neveikimu) pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus, tarnybinio tyrimo išvada išsami ir motyvuota, skirta nuobaudos rūšis adekvati padarytam pažeidimui. Teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų nuoseklumas, logiškumas bei byloje surinktų tiek tiesioginių, tiek netiesioginių įrodymų visuma, jų šaltinių vertinimas leistinumo, pakankamumo ir patikimumo aspektais dėl tarnybinio nusižengimo fakto konstatavimo, leidžia daryti išvadą, kad tarnybinis nusižengimas įrodytas, pareiškėjui tarnybinė nuobauda skirta pagrįstai.

Pareiškėjas taip pat teigė, jog skundžiamame Įsakyme nėra nurodyta jo apskundimo tvarka, kaip tai numato Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 2 dalis. Pažymėtina, kad skundžiamas Įsakymas yra individualus teisės aktas, todėl jam taikomi ir bendrieji individualaus administracinio sprendimo (viešojo administravimo) reikalavimai. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Atkreiptinas dėmesys, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3283-492/2017). Nagrinėjamu atveju apskundimo tvarkos nenurodymas nesutrukdė pareiškėjui ABTĮ nustatytais terminais kreiptis į teismą, ir taip įgyvendinti teisę į gynybą, todėl šis procedūrinis pažeidimas nelaikytinas esminiu.

Remdamasis byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma bei atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad Panevėžio apskrities VPK viršininko 2017 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pareigūnams“ 2 punktas, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti skunde nurodytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2017 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pareigūnams“, kurio 2 punktu pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.