Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1044-516/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-10-04
Bylos Nr.: 2A-1044-516/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-888-2014-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Rasa Gudžiūnienė, Aldona Tilindienė
Ieškovas: akcinės bendrovės ,,Freda“
Atsakovas: Project Kunstoff
Trečiasis asmuo: Ergo Versicherung AG

Kategorijos

2.6.10.2.4.1Turtinė žala

Civilinė byla Nr. 2A-1044-516/2018Teisminio proceso Nr. 2-56-3-888-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1.; 3.2.4.11.; 3.3.1.13. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės ,,Freda“ ir atsakovės Project Kunstoff und Profilltechnik GmbH & CO. KG apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1222-343/2018 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Freda“ patikslintą ieškinį atsakovei Project Kunstoff und Profilltechnik GmbH & CO. KG (trečiasis asmuo – Ergo Versicherung AG) dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Freda“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės Project Kunstoff und Profilltechnik GmbH & CO. KG 145 478,63 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad iš atsakovės nuo 2008 m. pirkdavo produkciją baldams gaminti ir už prekes atsiskaitydavo pagal pateiktas sąskaitas. Šalys, be užsakymų ir užsakymų patvirtinimų bei sąskaitų faktūrų, pasirašydavo ir ilgalaikius susitarimus, kuriuose susitardavo dėl apmokėjimo terminų, atsakovės gaminamų produktų asortimento bei jų kainų. Tokie susitarimai tarp šalių buvo pasirašyti 2008 ir 2012 metais, kurie galiojo 12 mėnesių. 2010 m. vasario 11 d. ieškovė iš atsakovės užsakė 19 mm pločio ir 1 mm storio bei 21 mm pločio bei 1 mm storio baltos ir juodos spalvos ABS briaunų. Ieškovės pateiktą užsakymą atsakovė patvirtino 2010 m. vasario 18 d. užsakymo patvirtinimu, o produkciją ieškovei pristatė 2010 m. sausio 21 d., vasario 18 d. ir kovo 5 d. Iš atsakovės įsigytą produkciją ieškovė panaudojo „Udden“ serijos baldams pagaminti. Baldus ieškovė pardavė AB „Ikea of Sweden“.

3. Ieškovė paaiškino, kad 2012 m. sausio 20 d. gavo AB „Ikea of Sweden“ (toliau – ir Ikea) pretenziją dėl ieškovės pagamintų „Udden“ serijos baldų kokybės. 2012 m. sausio 30 d. ieškovė pateikė pretenziją atsakovei, informuodama apie nuostolius dėl atsakovės parduotų nekokybiškų prekių. 2013 m. kovo mėnesį Ikea grąžino ieškovei dalį brokuotos produkcijos. Kitą brokuotos produkcijos dalį Ikea sunaikino savo sąskaita, nes ji iš Lietuvos jau buvo eksportuota į kitas šalis. Prieš ieškovei sunaikinant grąžintą brokuotą produkciją, antstolio 2013 m. balandžio 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu konstatuoti ieškovei grąžintos produkcijos kiekiai bei užfiksuota, kad iš atsakovės pirktos briaunos, kurios buvo panaudotos baldams gaminti, yra atšokusios. Kleiberit 2012 m. liepos 25 d. atliktoje ekspertizėje konstatuota, kad briaunų atsiklijavimo nuo plokščių priežastis lėmė gamintojo neteisingai pasirinktas primeris ir tai, jog ant briaunų buvo nepakankamas primerio kiekis. 2012 m. lapkričio 15 d. nepriklausomo TŪV Rheinland LGA Products GmbH eksperto išvadoje taip pat fiksuota, kad ant briaunų esantis primeris nebuvo funkcionalus, o briaunų atsiklijavimo priežastis lėmė būtent šio primerio defektas. Atsižvelgdama į ekspertų išvadas, 2013 m. rugsėjo 13 d. ieškovė atsakovei pateikė pretenziją, reikalaudama atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl nekokybiškų briaunų. Atsakovė į pretenziją neatsakė, tačiau informavo, kad ši pretenzija buvo perduota atsakovės draudimo kompanijai Ergo Versicherung AG. Vėliau, atsakovės prašymu, brokuotų briaunų pavyzdžiai buvo persiųsti draudimo kompanijai. Atsakovės draudimo kompanija 2013 m. spalio 17 d. informavo ieškovę, kad pagal atsakovės atliktus vidinius tyrimo rezultatus briaunos buvo kokybiškos. Iš atsakovės draudimo kompanijos 2014 m. sausio 28 d. buvo gauti 2014 m. sausio 27 d. HQM induserv GmbH (toliau – ir HQM) atlikti laboratorijos tyrimo rezultatai, kuriais remdamasi atsakovės draudimo kompanija pareiškė, kad atsakovės briaunoms naudotas primeris buvo kokybiškas, o ieškovė netinkamai priklijavo briaunas. 2014 m. birželio 24 d. raštu atsakovės draudimo kompanija atsisakė geranoriškai spręsti tarp šalių kilusį ginčą ir atmetė ieškovės pateiktą pretenziją.

4. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartyje šioje byloje nustatyti prejudicinę reikšmę turintys faktai ir aplinkybės – buvo konstatuota atsakovės kaltė dėl nekokybiškų prekių pateikimo, tai, kad dėl šių neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovė yra patyrusi nuostolių, kurių dydį turi nustatyti pirmosios instancijos teismas. Ieškovė paaiškino, kad didžiausią dalį patirtų nuostolių sudaro AB „Ikea of Sweden“ neišmokėta 101 604,46 Eur suma už pagamintus ir vėliau privalomai sunaikintus gaminius (baldus). Antra, ieškovė patyrė 11 579,52 Eur nuostolius dėl brokuotų ir neparduotų gaminių sunaikinimo. Trečia, baldų su defektais nuvežimo sunaikinti ir sunaikinimo kaštai, kurių suma yra 3 417,52 Eur. Ketvirta, ieškovės patirtą žalą sudaro išlaidos, susijusios su brokuotų baldų sandėliavimu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., šių išlaidų suma – 4 138,72 Eur. Penkta, briaunų pavyzdžių siuntimas ekspertizės bendrovei sudaro 142,82 Eur. Šešta, ekspertizės išlaidas sudaro 2 400 Eur. Septinta, ieškovei privalant skubiai įvykdyti užsakymą ir nenorint mokėti baudų, teko įsigyti pakaitines briaunas, kurios kainavo daugiau, negu buvo mokėta už pirmesnes briaunas ir skirtumą sudaro 16 459,75 Eur suma. Aštunta, ginčo sprendimo ikiteisminiu būdu metu ieškovė privalėjo naudotis advokatų pagalba, už kurią sumokėjo 23 070,62 Eur. Ieškovė taip pat paaiškino, kad ji yra neapmokėjusi atsakovės sąskaitų Nr. 3202883, 3203373, 3203341, kurių bendra suma sudaro 17 334,78 Eur, todėl ieškovė atliko priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ir 17 334,78 Eur sumažino atsakovės įsiskolinimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apygardos teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 135 293,70 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. spalio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 22 763,60 Eur bylinėjimosi išlaidas, o trečiajam asmeniui iš ieškovės 394,10 Eur bylinėjimosi išlaidas; bylos dalį dėl 2 577,96 Eur priteisimo, ieškovei atsisakius ieškinio dalies, nutraukė, o likusią dalį ieškinio atmetė.

6. Teismas akcentavo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 5 d. nutartyje jau padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad briaunų atsiklijavimas įvyko dėl atsakovės netinkamo grunto panaudojimo, taigi, atsakovės neteisėti veiksmai ir kaltė pasireiškė tuo, jog ji panaudojo netinkamą gruntą briaunų gamyboje, netinkamai pagamintas, t. y. nekokybiškas briaunas, pardavė ieškovei. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat sprendė, kad pirkėjas (ieškovė) turi teisę iš pardavėjo (atsakovės) reikalauti nuostolių dėl nekokybiško daikto įsigijimo atlyginimo. Taigi, ieškovės nuostoliai dėl išbrokuotų baldų yra atsakovės veiksmų – patiektų brokuotų briaunų, kurios buvo panaudotos išbrokuotų baldų gamyboje, rezultatas.

7. Pasisakydamas dėl priteistinų nuostolių sumos, teismas, visų pirma, nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 5 d. nutartyje konstatavo, jog atsakovė yra atsakinga už išbrokuotą produkciją, taip pat ir už baltas spinteles, todėl teismas sprendė, kad yra įrodyta, jog atsakovė patiekė tiek baltos, tiek juodos spalvos brokuotas briaunas ir ji yra atsakinga už broko padarinius. Bendra brokuotų spintelių kaina yra 101 604,46 Eur. Ikea šios sumos nesumokėjo ieškovei, t. y. ieškovė patyrė tokio dydžio nuostolius, kurie priteistini iš atsakovės. Teismo vertinimu, šiuo atveju nėra aktualu, kas sudaro spintelės kainą, nes brokuotos spintelės buvo utilizuotos, t. y. nėra tikslo detalizuoti spintelės kainą, nes jokia jos dalis nebuvo panaudota ir nebūtų galimybės, kokią nors sumą eliminuoti iš bendros nuostolių sumos.

8. Dėl prašomos priteisti 11 579,52 Eur ieškovės pagamintų baldų, naudojant atsakovės brokuotas briaunas, kurios dėl gautų pretenzijų nebegalėjo būti parduotos Ikea, sumos, teismas paaiškino, kad šią sumą ieškovė apskaičiavo pagal pagamintų, tačiau nebeparduotų baldų vertę, t. y. 416 vnt., kaina 96,11 Lt, ir sprendė, jog ši suma priteistina, nes ieškovė įrodė, kad šių spintelių pardavimas buvo sustabdytas, jos utilizuotos, o priešingi įrodymai nepateikti.

9. Teismas nurodė, kad yra pagrįsta ir ieškinio dalis dėl 3 417,52 Eur ieškovės pagamintų baldų su defektais sunaikinimo išlaidų, nes baldų nuvežimo ir jų sunaikinimo kaštai yra įrodyti UAB „Ekonovus“ PVM sąskaita faktūra Nr. MM0000184 ir UAB „Transklauda“ PVM sąskaita faktūra Nr. 00661-a, o šių sąskaitų apmokėjimą patvirtina 2013 m. rugpjūčio 9 d. mokėjimo nurodymas Nr. B5249962086 ir 2013 m. birželio 20 d. mokėjimo nurodymas Nr. B5249961312.

10. Dėl 4 138,72 Eur ieškovės pagamintų baldų su defektais sandėliavimo bei išlaidų darbuotojams teismas pasisakė, kad: pirma, ieškovė neįrodė, jog patalpos buvo nuomotos brokuotiems baldams sandėliuoti; antra, neįmanoma atskirti, kokios išlaidos buvo patirtos dėl brokuotų baldų, o kokios įmonės veikloje; trečia, neįrodyta, kad visos brokuotos spintelės turėjo būti saugomos, įvertinus nurodytus argumentus dėl būtinybės baldus sunaikinti; ketvirta, neįrodyta, jog sandėliuoti brokuotus baldus buvo būtinybė tokį laiko tarpą; penkta, neįrodyta, kad tas patalpų plotas tuo metu buvo reikalingas ieškovės reikmėms ir jog tuo metu ji turėjo papildomų išlaidų kitoms patalpoms nuomotis.

11. Tenkindamas ieškovės prašymą dėl 142,82 Eur išlaidų, patirtų briaunų su defektais pavyzdžiams siųsti atsakovės draudimo kompanijai bei TUV Rheinland, atlyginimo priteisimo, teismas nurodė, kad šios išlaidos yra įrodytos, jos buvo būtinos, nes ieškovė siekė gauti įrodymus, kurie patvirtintų nekokybiškas briaunas, taip siekdama išspręsti ginčą ikiteismine tvarka.

12. Teismas pažymėjo, kad ieškinio dalis dėl 16 459,75 Eur papildomų išlaidų, kurios susidarė dėl pakaitinių briaunų pirkimo, kurias ieškovė nurodė skubiai įsigijusi, nes privalėjo įvykdyti Ikea užsakymą, kad nereikėtų mokėti baudų, atlyginimo netenkintina, nes ginčo teisiniai santykiai apsiriboja ginčo objektu esančios produkcijos pagaminimu ir žalos už jos sunaikinimą nagrinėjimu, o naujų briaunų pirkimas naujai produkcijai pagaminti išeina už brokuotų spintelių pagaminimo ribos, todėl naujų spintelių pagaminimo ir naujų briaunų įgijimo kaštai išeina už nagrinėjamo objekto ribų.

13. Teismas taip pat pripažino, kad 2 400 Eur išlaidų už TŪV Rheinland LGA Products GmbH atliktą ekspertizę suma yra ieškovės įrodyta, pagrįsta, todėl priteistina iš atsakovės.

14. Dėl 23 070,62 Eur išlaidų teisininkams apmokėti, iš kurių, ieškovės teigimu, 10 794,64 Eur išlaidų patirta advokatams Vokietijoje ir 12 275,98 Eur – advokatams Lietuvoje, teismas sprendė, kad ieškinys šioje dalyje tenkintinas iš dalies, nes akivaizdu, jog ginčą buvo siekiama išspręsti taikiu būdu, o atsakovei nepripažįstant savo kaltės, ieškovė privalėjo savo interesus ginti teisinėmis priemonėmis, tačiau įvertinus tai, kad šiuo atveju taikoma Lietuvos teisė, pripažintina, jog išlaidos teisininkams yra labai didelės, todėl spręstina, jog jos sumažintinos, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais iki 16 149,40 Eur.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

15. Ieškovė AB „Freda“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo sprendimą –ieškovės AB „Freda“ ieškinį tenkinti visiškai, papildomai iš atsakovės priteisiant 27 519,69 Eur nuostolių. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 5 d. nutartyje nenurodė, kad kokia nors ieškovės įrodinėjama žala yra nepagrįsta ir (ar) neteisėta bei jog ji negali būti priteisiama, o tik konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nenagrinėjo ieškinio ir atsiliepimo į jį argumentų dėl nuostolių dydžio. Teismas, skundžiamu sprendimu visiškai atmetęs reikalavimus atlyginti žalą dėl sandėliavimo išlaidų ir dėl pakaitinių briaunų pirkimo, netiksliai įvykdė Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-516-196/2017 nustatytus įpareigojimus bei priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą.

15.2. Iš viso Ikea grąžintų nekokybiškų gaminių buvo 3 462 vnt., šiems gaminiams saugoti buvo užimta 100 kv. m ieškovės nuomojamo iš UAB „Autosabina“ sandėlio ploto. Savo reikalavimams pagrįsti ieškovė pateikė sandėliavimo išlaidų Lentelę Nr. 1 bei sandėliavimo darbus atlikusių ieškovės darbuotojų darbo užmokesčio apskaičiavimo Lentelę Nr. 2, taip pat pateikė ir UAB „Autosabina“ PVM sąskaitų faktūrų ir ieškovės mokėjimų už sandėliavimo patalpų nuomą suvestinę bei UAB „Autosabina“ ir AB „Freda“ nuomos sutarčių su visais jų priedais kopijas. Apeliantė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, todėl ji niekada nesinuomoja patalpų ar neturi kitų išlaidų, kurios nėra būtinos jos veiklai, todėl teismo spėliojimas, kad galbūt nurodytas 100 kv. m patalpų plotas tuo metu nebuvo reikalingas jos reikmėms, t. y. laisvas, ir ieškovės nėra įrodyta, kad tuo metu ji turėjo papildomų išlaidų kitoms patalpoms nuomotis, yra visiškai nepagrįstas. Apeliantė 3 462 vnt. baldų sandėliavo tol, kol suprato, kad atsakovė iš esmės nepageidauja savo jėgomis ir sąskaita likviduoti ieškovei padarytos žalos, be to, ir tol, kol susirado ekonomiškiausią rangovą, kuris sutiko minėtus gaminius sunaikinti. Atsakovė neįrodinėjo nei nuomos kainos dydžio nepagrįstumo, nei galbūt per didelio nuomojamų patalpų ploto.

15.3. Apeliantės veiklos nenutrūkstamumui ir prievolių pagal jos sutartį su pirkėju AB „Ikea of Sweden“ įvykdymui užtikrinti (bei siekiant išvengti netesybų mokėjimo), apeliantė privalėjo pasirūpinti naujų ir kokybiškų ABS juostelių įsigijimu. Taip pat byloje nekilo ginčo, kad ieškovė buvo priversta ABS juosteles pirkti didesne kaina, nei buvo įsigijusi iš atsakovės. Net pati atsakovė analogiškas juosteles apeliantei pardavė didesne kaina, todėl yra visiškai aišku ir logiška konstatuoti, kad už ABS juosteles apeliantės permokėta suma yra apeliantės turėtos papildomos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), kurių ji nebūtų patyrusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovės veiksmų, t. y. jeigu nuo pat pradžių atsakovė būtų patiekusi kokybiškas ir sutarties sąlygas atitinkančias prekes. Be to, atsakovės už juosteles gauta didesnė kaina (didesnės pajamos) turi būti suprantama kaip atsakovės iš jo neteisėtų veiksmų gauta nauda, o tai neabejotinai turėjo būti pripažinta kaip apeliantės nuostolis. Taigi, tarp apeliantės patirtos žalos ir atsakovės veiksmų yra priežastinis ryšys.

15.4. Išlaidos advokatų teisinei pagalbai apmokėti, sprendžiant ginčą ikiteismine tvarka, buvo patirtos dėl pačios atsakovės ir jos civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko nesąžiningų veiksmų, kuriais apeliantė buvo kviečiama pradėti ikiteisminį ginčo sprendimą derybose, susirašinėjimuose, buvo priversta samdyti specialistus, ekspertus ir teisininkus, kurie atstovavo jos poziciją prieš atsakovę bei stengėsi įrodyti, kad netinkama produkcija yra būtent atsakovės. Jeigu atsakovė būtų iš karto atmetusi apeliantės pretenzijas, tuomet šios išlaidos būtų mažesnės, o tarp šalių kilusį ginčą būtų galutinai išsprendęs teismas. Ikiteisminis ginčo sprendimas vyko Vokietijos Federacinėje Respublikoje, todėl išlaidos teisininkams buvo kur kas didesnės už įprastai tuo metu taikomas Lietuvoje. Sprendžiant šio apeliantės reikalavimo patenkinimo klausimą, nėra galimybės taikyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) bei remiantis jomis mažinti nuostolių sumą, nes šiuos nuostolius apeliantė patyrė Vokietijoje.

16. Atsakovė Project Kunstoff und Profilltechnik GmbH & CO.KG apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

16.1. Teismas supainiojo ir klaidingai nustatė lex specialis (Romos I 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir lex generalis (Romos I 4 straipsnio 3 dalis) taikymo taisykles, t. y. ne atsakovė ir trečiasis asmuo turi įrodinėti bendrosios taisyklės galiojimą, o ieškovė, norėdama, kad būtų pritaikyta išimtinė taisyklė. Roma I 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad tiek, kiek šalys nepasirinko sutarčiai taikytinos teisės pagal 3 straipsnį, ir nedarant poveikio 5–8 straipsnių taikymui, sutarčiai taikytina teisė nustatoma taip: a) prekių pardavimo sutarčiai taikoma pardavėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. Taigi, tai bendro pobūdžio norma, kurios taikymas gali būti keičiamas tik tuo atveju, jei įrodoma, kad sutartis ir iš jos kylančios teisinės pasekmės labiau susijusios su Lietuvos Respublikos teise. Nei 2010 m. vasario 11 d. dienos užsakyme, nei 2010 m. vasario 18 d. dienos užsakymo patvirtinime šalys nesusitarė dėl sudaromam sandoriui taikytinos teisės, be to, užsakymo dėl prekių (ABS briaunų) pardavimo pateikimas ir jo patvirtinimas laikomas pirkimo–pardavimo sutartimi, o pardavėjas yra atsakovė, kuri įsteigta ir veiklą vykdo Vokietijoje, todėl pirkimo–pardavimo sutarčiai ir iš jos kylančioms teisinėms pasekmėms yra taikytina ne Lietuvos, bet Vokietijos teisė. Pirkimo–pardavimo sutartis nėra glaudžiau susijusi su Lietuvos Respublikos teise, nes ieškovė reiškia reikalavimą atlyginti nuostolius už nekokybiškus gaminius, kurie: 1) buvo pagaminti pagal Vokietijos kokybės reikalavimus; 2) buvo įgyti pagal pirkimo–pardavimo sutartį, kuriai taikoma Vokietijos teisė; 3) buvo pristatomi pagal EXW pristatymo sąlygas, kuriam taip pat taikoma Vokietijos teisė; 4) Draudimo bendrųjų taisyklių 12 dalyje įtvirtinta sąlyga, nustatanti, kad draudimo sutarčiai, sudarytai tarp atsakovės ir trečiojo asmens, taip pat taikoma Vokietijos teisė. Ieškovės nurodyta vienintelė aplinkybė, kad nuostoliai susiformavo Lietuvoje, nėra pakankama Roma I 3 straipsnio 3 dalies prasme taikyti lex specialis, nes šiame straipsnyje yra kalbama ne apie nuostolių, o sutarties akivaizdžiai glaudesnį susietumą su Lietuvos Respublika. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartyje ginčas dėl taikytinos teisės ir ieškinio senaties taikymo nebuvo kilęs, nes Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinys buvo visiškai atmestas.

16.2. Vokietijos Civilinio kodekso 438 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas dvejų metų ieškinio senaties terminas kreipimuisi į teismą su ieškiniu dėl nuostolių, patirtų dėl nekokybiškų daiktų, atlyginimo, skaičiuojamas nuo daiktų pristatymo pirkėjui momento. Ieškovė praleido dvejų metų ieškinio senaties terminą, nes ieškovė produkciją gavo 2010 m. sausio 21 d. ir 2010 m. vasario 18 d. Ieškovė neprašė teismo atnaujinti ieškinio senatį, nors apie tai, kad atsakovė prašo taikyti senatį žinojo nuo pirminio atsiliepimo į ieškinį. Be to, priešingai nei nurodė teismas, Ikea 2011 m. birželio 7 d. pretenzijoje (ataskaitoje) kalbama ne vien apie turkio / rožinės spalvos briaunų defektus, bet ir apie baltas briaunas. Pati ieškovė tiek pirminiame, tiek patikslintame ieškinyje nurodė, kad 2011 m. birželio 7 d. Ikea, pateikdama kokybės ataskaitą, informavo ieškovę apie pagamintų „Udden“ serijos baldų, kurių gamybai buvo panaudotos iš atsakovės pirktos briaunos, broką. Buvo pateiktas ir ieškovės darbuotojos R. R. ir atsakovo darbuotojo L. G. 2011 m rugsėjo 12 d. elektroninis susirašinėjimas, kuriame ieškovės darbuotoja nurodo, jog jie turi didelių problemų su 1.0-1.5 mm storio briaunomis (briaunos nukrenta) ir gavo piktą laišką iš Ikea dėl šių briaunų. Ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą ir pagal Lietuvos teisę, nes ieškiniui dėl parduotų daiktų trūkumų pareikšti taikytinas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. sausio 20 d. pateikė atsakovei pretenziją, kurioje informavo apie nuostolius, bei nurodė, jog atsakovė nepripažino, kad jos prekės yra nekokybiškos, taip pat nepripažino nuostolių. Kadangi ieškovė pripažino, kad gavo atsakovės atsisakymą atlyginti nuostolius, ir kreipėsi dėl ekspertizės atlikimo, tikėtina, jog atsakymą ji gavo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2012 m. liepos 25 d., kai buvo atlikta ekspertizė. Skaičiuojant šešių mėnesių senatį net ir nuo 2012 m. liepos 25 d., ieškovė praleido šešių mėnesių senatį. Net ir tuo atveju, jeigu būtų taikoma trijų metų ieškinio senatis reikalavimams dėl žalos atlyginimo, ją ieškovė vis tiek praleido. Ieškinyje ieškovė pripažįsta, kad jau 2011 m. birželio 7 d. sužinojo apie tai, kad jos teisės yra pažeistos. Trejų metų senatis suėjo 2014 m. birželio 7 d., tačiau ieškovė kreipėsi į teismą 2014 m. rugsėjo 15 d.

16.3. Teismui buvo pateikti įrodymai, kad ieškovė iš atsakovės įsigijo tik juodos spalvos briaunas, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad užsakymas buvo pateiktas 2010 m. vasario 11 d., o atsakovės patvirtintas 2010 m. vasario 18 d., tačiau toliau nurodė, jog nedideli kiekiai iš atsakovės buvo gauti dar sausio 21 d., kita dalis (baltos spalvos briaunos) – 2010 m. vasario 18 d., o likusi dalis (juodos spalvos briaunos) – 2010 m. kovo 5 d. Analizuojant šias datas darytina labai tikėtina išvada, kad sausio 21 d. ir vasario 18 d. pristatytos baltos spalvos briaunos buvo ne atsakovės produkcija, nes nesant užsakymo ir jo patvirtinimo, gaminiai ieškovei negalėjo būti pristatyti; baltos spalvos briaunos negalėjo būti pristatytos ieškovei tą pačią dieną, kaip ir užsakymo patvirtinimas, nes gaminiai turi būti pagaminami, paruošiami naudoti, supakuoti, ieškomas transportas ir vežami į kitą šalį; ieškovės pateiktame užsakyme nurodyta, kad šiuo dokumentu jie užsisako briaunas 2010 m. kovui; be to, nors ieškovė ieškinyje nurodė, kad užsakė juodos ir baltos spalvos briaunas, 2010 m. vasario 11 d. užsakyme užsakytos tik juodos spalvos briaunos; į bylą nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovės juodos spalvos briaunos buvo panaudotos „Udden“ serijos baldams pagaminti; be to, ieškovė visiškai nepagrįstai reiškė pretenzijas dėl 21x5 ir 25x1,5 Ikea 5 briaunų, nes šių briaunų 2010 m. vasario 11 d. dienos užsakymu iš atsakovės nebuvo užsakiusi. 2008 m. rugpjūčio 18 d. pagrindinės sutarties galiojimas baigėsi 2009 m. rugpjūčio 18 d., dar iki 2011 m. vasario 11 d. užsakymo pateikimo, todėl „Udden“ serijos balduose negalėjo būti panaudotos 2008 m. rugpjūčio 18 d. sutartyje nurodytos briaunos. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad baltos spalvos briaunos buvo gautos dar 2010 m. vasario 18 d., todėl ieškovės pateiktos 2011 metais išrašytos sąskaitos nėra niekuo susijusios su nagrinėjama byla.

16.4. Posėdžio metu ieškovės atstovė paaiškino, kad Ikea už iš ieškovės įsigytus baldus jau buvo sumokėjusi 101 604,46 Eur sumą, kurią susigrąžino įskaitydama kitus Ikea mokėjimus ieškovei. Byloje nesant įrodymų, kad Ikea ieškovei už prekes yra sumokėjusi 101 604,46 Eur ir esant pateiktiems ieškovės įskaitymo dokumentams, kad Ikea‘ai grąžinti 101 604,46 Eur (įskaitymo būdu), ši suma negali būti vertinama kaip ieškovės nuostoliai, o vertintina kaip nepagrįstas Ikea praturtėjimas. Taigi, šioje dalyje ieškinys turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas. Be to, kadangi ieškovė prašo negautų pajamų, reikalaudama priteisti 101 604,46 Eur sumą, ji privalėjo apskaičiuoti grynąjį pelną, iš pajamų atimant įsipareigojimus valstybei (mokesčius). To nepadariusi, ieškovė nepagrįstai praturtėjo atsakovės sąskaitą. Teismo pozicija, kad nėra aktualu šiuo atveju tai, kas sudaro spintelės kainą, nes brokuotos spintelės buvo utilizuotos, prieštarauja teismų praktikai ir yra nepagrįsta. Be to, ieškovės ir Ikea teisinius santykius reglamentuojančios sąlygos imperatyvo naikinti visą gaminį, kuomet brokuota tik nežymi jo dalis, nenumato. Priešingai, sąlygose aiškiai nurodyta, kad brokas turi būti taisomas. Ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad ji privalėjo spinteles utilizuoti, užuot pagal sąlygas jas ištaisiusi (suklijavusi).

16.5. Teismo pozicija dėl ieškovės pagamintų baldų, kurie nebegalėjo būti parduoti, nemotyvuota, nepagrįsta ir neteisėta. 2013 m. rugsėjo 13 d. pretenzijoje, kuria rėmėsi ieškovė, tiesiog nurodoma, kad nuostoliai sudaro 11 579,52 Eur už ieškovės pagamintas prekes, kurios dėl gautų pretenzijų nebegalėjo būti parduotos Ikea, tačiau tai tik ieškovės niekuo (jokiomis sutartimis, susitarimais, sąskaitomis, mokėjimo pavedimais) nepagrįsti teiginiai. Be to, su patikslintu ieškiniu pateiktame priede Nr.2 (Buyer claim 2012-03-07) nurodyta, kad iš viso gaminių yra 20 vnt., ieškinyje nurodoma 416 vnt. Teismas šių prieštaravimų neanalizavo ir nepašalino.

16.6. Teismas, pasisakydamas dėl pagamintų baldų su defektais sunaikinimo išlaidų, sprendimo motyvuojamojoje dalyje citavo atsakovės argumentus, tačiau užuot analizavęs ir vertinęs nurodytus argumentus, teismas, nepateikdamas jokių motyvų, konstatavo, kad ieškinys ir šioje dalyje pagrįstas. Be to, ieškovės pateiktoje 2013 m. gegužės 27 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. MM0000184 nurodyta 11 000 Lt (3185,82 Eur) suma, tačiau teismas priteisė 3 417,52 Eur.

16.7. Neaišku, kas sudarė labai dideles 34 766,17 Lt (10 068,98 Eur) dydžio papildomas teisines išlaidas ir ar jos susijusios su teisinėmis paslaugomis dėl žalos išieškojimo iš atsakovės. Kartu su ieškiniu pateiktose Baltic Legal Solution Lietuva PVM ataskaitose nenurodyta, kad teisinės paslaugos yra dėl žalos išieškojimo būtent iš atsakovės. Neatmestina, kad teisinės paslaugos buvo teikiamos ieškovei ir dėl ginčų dėl nekokybiškų detalių su kitais tiekėjais, ne tik su atsakove. Teismas, nors ir sumažino priteistinų išlaidų dydį, tačiau dėl nurodytų argumentų nepasisakė, jų nevertino ir netyrė.

16.8. Teismas, spręsdamas žyminio mokesčio priteisimo klausimą, suklydo, vietoje litų nurodydamas eurus ir priteisdamas daug didesnį žyminį mokestį, nei ieškovė yra sumokėjusi. Teismas nurodė, kad ieškovė sumokėjo 9361 Lt (2711,10 Eur) žyminį mokestį. Nutraukęs bylą dėl 2 577,96 Eur priteisimo, ieškovei grąžintas 19,30 Eur žyminis mokestis. Tačiau šią sumą teismas atėmė ne iš 2577,96 Eur, o iš 9361 Eur. Dėl nurodytos priežasties, palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistu, perskaičiuotinas priteistas žyminis mokestis, jį sumažinant iki 2373,53 Eur.

Atsiliepimas

17. Ieškovė AB „Freda“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Taikytinos teisės klausimas jau yra išnagrinėtas ir nustatytas įsiteisėjusioje 2017 m. spalio 5 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-516-196/2017. Atsakovė, nesutikdama su Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimo išvada, kad sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą yra taikoma Lietuvos Respublikos teisė, privalėjo dėl šio sprendimo motyvo pateikti apeliacinį skundą, o to nepadariusi ir minėtam motyvui įsiteisėjus (t. y. jo nepripažinus neteisėtu ir nepanaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartimi) bei įgijus res judicata galią, atsakovė nebegali pakartotinai kelti šio klausimo savo apeliaciniame skunde. Be to, būtent apeliantė, kuri norėjo remtis užsienio teise, nepateikė jokių įrodymų, kad šiame ginče turėtų būti remiamasi užsienio teise, neprašė tokios informacijos apie taikytiną užsienio teisę padėti surinkti teismui, todėl teismas visiškai pagrįstai ir logiškai rėmėsi CPK 808 straipsnio 3 dalimi ir ginčą išnagrinėjo pagal Lietuvos teisę. Galiausiai, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad ginčas yra labiau susijęs su Vokietija, nei su Lietuvos Respublika, o ieškovė įrodė, jog prekės buvo nuolat pristatomos į Lietuvos Respubliką, kur jos buvo naudojamos Ikea skirtų baldų gamyboje, t.y. iš šių prekių Lietuvoje buvo gaminami baldai, žala atsirado Lietuvoje, nes daugumą brokuotų baldų buvo grąžinti ieškovei, todėl ir visi galimų ginčų tarp šalių klausimai būtų daug lengviau sprendžiami Lietuvoje. Bylą jau nagrinėjo Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 5 d. nutartyje vadovavosi ir taikė Lietuvos Respublikos teisę, todėl šiame ginče keisti taikytiną teisę jau nebėra galimybės.

17.2. Net ir taikant Vokietijos teisę ieškinio senaties terminas šiuo atveju nėra praleistas, nes Vokietijos civilinio kodekso 203 straipsnis numato, kad jei tarp skolininko ir kreditoriaus vyksta derybos dėl reikalavimo ar reikalavimą pagrindžiančių aplinkybių, senaties terminas sustabdomas iki tol, kol viena ar kita šalis galutinai atsisako vesti derybas. Laikotarpis, kurio metu senaties terminas buvo sustabdytas, neįskaičiuojamas į senaties terminą. Bylos medžiaga patvirtinta, kad ieškovė ilgą laiką vedė derybas su apeliante ir jos veiklą apdraudusiu draudiku, o šių derybų metu buvo atliktos net kelios ekspertizės, bandymai, suorganizuoti susitikimai ir derybos, vyko betarpiškas susirašinėjimas. Anksčiausiai dvejų metų ieškinio senaties terminas galėjo prasidėti nuo 2011 m. sausio 12 d., kada ieškovė gavo apeliantės prekes ir sąskaitą faktūrą bei tęstis iki 2012 m. sausio 30 d., kai ieškovė kreipėsi su pretenzija – 383 dienas. Ieškinio senatis galėjo atsinaujinti nuo draudiko rašto gavimo dienos, t.y. 2014 m. birželio 26 d. ir tęstis iki ieškinio pateikimo dienos (99 dienas). Taigi, iš viso 482 dienas, o tai yra mažiau nei dvejų metų senaties terminas. Ieškinio senaties terminas nėra praleistas ir pagal Lietuvos Respublikos teisę, nes anksčiausia sužinojimo apie žalos atsiradimą diena galėtų būti laikoma 2012 m. sausio 20 d., kai ieškovė gavo Ikea pretenziją dėl ieškovės pagamintų baldų kokybės, o vėliausia 2013 m. kovo-balandžio mėn., kai Ikea pradėjo grąžinti ieškovei brokuotą produkciją bei atlikti išskaitymus iš mokėtinų sumų. Taigi, sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas anksčiausiai galėjo pasibaigti 2015 m. sausio 20 d. Galiausiai, 2016 m. lapkričio 23 d. Kauno apygardos teismo sprendimu buvo pripažinta, kad ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties. Apeliantė apeliacinio skundo dėl sprendimo motyvų pakeitimo neteikė, todėl Kauno apygardos teismo išvada, kad ieškovė nėra praleidusi senaties termino, po to, kai ją peržiūrėjo Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-516-196/2017, įgijo res judicata galią ir atsakovė nebegali pakartotinai kelti šio klausimo savo apeliaciniame skunde.

17.3. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje buvo konstatuoti prejudiciniai faktai – kad briaunų atsiklijavimas įvyko dėl atsakovės netinkamo grunto panaudojimo bei jog atsakovė patiekė ieškovei nekokybiškas prekes – briaunas, padengtas gruntu, o ieškovė šias briaunas panaudojo „Udden“ serijos baldų gamybai; dalis brokuotos produkcijos buvo sunaikinta, kita dalis – grąžinta ieškovei. Svarbiausia, Lietuvos apeliacinio teismo nutarties 53 punkte buvo konstatuota, kad ieškovė dėl atsakovės parduotos nekokybiškos produkcijos patyrė žalą. Todėl apeliantės skunde keliamos abejonės ir pamąstymai, kad galbūt ieškovė baldų gamyboje panaudojo ne atsakovės patiektas nekokybiškas prekes, turi būti atmesti, nes jų neteisėtumas jau yra konstatuotas įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime. Be to, ieškovės pateiktuose dokumentuose yra nurodytos „Udden“ serijos baldų gamybos datos, pagal kurias galima identifikuoti, jog būtent apeliantės briaunos tuo metu buvo užpajamuotos ir naudojamos pas ieškovę.

17.4. Byloje buvo pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad už defektuotus „Udden“ serijos baldus Ikea jau buvo atsiskaičiusi su ieškove. Tą įrodo byloje esantys Ikea atlikti išskaitymai iš ieškovei mokėtinų sumų, o taip pat Ikea pateiktos pretenzijos ieškovei, kuriose nurodyti konkretūs išbrokuoti baldai bei jų kiekiai ir kainos. Byloje nekilo ginčas, kad būtent 3588 vienetai „Udden“ serijos baldų buvo ieškovės pagaminti, kad didžioji dalis jų buvo išsiųsti į Ikea ir jog visi šie baldai buvo sunaikinti. Todėl nesuprantami atsakovės argumentai, kad Ikea išskaityta 101 604,46 Eur suma negali būti vertinama kaip ieškovės nuostoliai, o vertintina kaip nepagrįstas Ikea praturtėjimas. Ieškiniu nebuvo prašoma priteisti negautas tikėtinas pajamas, kurios būtų gautos, jeigu nebūtų neteisėtų atsakovės veiksmų. Ieškovė šioje savo ieškinio dalyje prašo priteisti savo turto netekimą, kuris gali būti suprantamas kaip Ikea atliktai išskaitymai, taip susigrąžinant jau sumokėtas ir ieškovės turėtas pinigines sumas arba kaip priverstinis ieškovės pagaminto turto – 3588 vienetų „Udden“ serijos baldų sunaikinimas. Šiuo atveju be 3588 vienetų baldų sukūrimo kaštų ieškovei turi būti atlygintas ir jos negautas pelnas, kuris yra sudėtinė visos ieškiniu prašomos priteisti žalos dalis. Būtent todėl teismas savo sprendime ir nurodė, kad nėra aktualu šiuo atveju tai, kas sudaro spintelės kainą. Baldų sunaikinimo būtinumą nulėmė tai, kad vienintelis ieškovės gaminamos produkcijos (baldų) pirkėjas – Ikea, niekaip negalėjo realizuoti brokuotų baldų, nes ypač saugo savo gerą vardą ir reputaciją, o ir pati ieškovė, remiantis Ikea ir AB „Freda“ sudarytomis bendrosiomis pirkimo sąlygomis ir 2011 m. sausio 18 d. Ikea Supply AG ir AB „Freda“ pirkimo sutarties nuostatomis negali realizuoti Ikea užsakymu ir pagal jos dizainą, specifikaciją ir modelį gaminamų baldų, tretiesiems asmenims ir taip pažeisti sudarytas sutartis ir intelektinę bei pramoninę nuosavybę. Ikea pretenzijos patvirtina, kad Ikea siūlė šiuos „Udden“ serijos gaminius arba sunaikinti pačios Ikea sąskaita, arba pasiimti ir sunaikinti ieškovės sąskaita, taigi, jokio kito pasirinkimo vienintelis šių gaminių pirkėjas ieškovei nepaliko. Ieškovė visus baldus gamina automatiškai ir neturi tokių įrenginių, kurie galėtų keisti tam tikras jau pagamintų baldų apdailos medžiagas, o rankiniu (žmogaus jėga) būdu keisti 3588 vienetų baldų apdailą būtų net negalima, nes tokia technologija nėra patvirtinta nei ieškovės, nei jos pirkėjos, o ir neracionalu, nes darbo užmokesčio ir laiko prasme, tai kainuotų daugiau nei pagaminti naujus baldus.

17.5. Pagamintą, tačiau sulaikytą kiekį (416 vnt.) baldų, kurių artikulas: 701.082.19 UDDEN DRAWER UNIT 60X62 WHI, įrodo antstolio M. L. 2013 m. balandžio 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame nurodyta, jog ieškovės sandėlyje yra 849 vienetai šių baldų. Iš šio kiekio (849 vnt.) atėmus pagal pretenziją Nr. LDE-1986572-1 iš sandėlio IKEA Supply AG, (duomenys neskelbtini) grąžintus 20 vienetų bei pagal pretenziją Nr. LCH-1992120-1 iš Šveicarijos grąžintus 413 vienetus, gauname ieškovės sandėlyje buvusius 416 vienetus baldų. Šio baldo pardavimo kaina 96,11 Lt, todėl bendra žalos suma 11 579,52 Eur (39 981,76 Lt).

17.6. Teismo priteista 3 417,52 Eur pagamintų baldų su defektais sunaikinimo išlaidų suma susidarė logiškai ir pagrįstai, nes teismas sudėjo UAB „Ekonovus“ PVM sąskaitos faktūros 11 000 Lt (3 185,82 Eur) sumą už baldų sunaikinimą su UAB „Transklauda“ PVM sąskaitos faktūros 800 Lt (231,70 Eur) suma už baldų transportavimą sunaikinti.

17.7. Atsakovės ginčijamos papildomos išlaidos už teisines paslaugas yra Vokietijos advokatų kontoros Luther paslaugoms apmokėti skirtos lėšos, kurias Lietuvos advokatų kontora „Baltic Legal Solution Lietuva“ sumokėjo už ieškovę, o vėliau paprašė kompensuoti ieškovės. Priešingai nei teigia atsakovė, tiek kliento AB „Freda“ pavadinimo, tiek ir teisinio pavedimo dalyko pavadinimas „Paslaugos dėl nekokybiškų detalių“ akivaizdžiai parodo, kad teisinės paslaugos buvo teiktos ginče su atsakove.

17.8. Už ieškinį ieškovė sumokėjo 9 361 Lt (2 711 Eur) žyminį mokestį, o už 2016 m. gruodžio 23 d. apeliacinį skundą, kuris buvo patenkintas, 1 979 Eur žyminio mokesčio, todėl teismas ir turėjo priteisti ieškovei daugiau žyminio mokesčio.

18. Atsakovė Project Kunstoff und Profilltechnik GmbH & CO.KG atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo ieškovės skundą atmesti ir tenkinti atsakovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

18.1. Civilinėje byloje Nr. 2A-516-196/2017 apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kokios rūšies ir kokios apimties žalą ieškovė patyrė, priešingai, šias faktines aplinkybes įvertinti ir nustatyti pavedė bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui. Todėl Lietuvos apeliacinis teismas žalos dėl sandėliavimo ir pakaitinių briaunų pirkimo išlaidų a priori nenustatė, o pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs į bylą pateiktas įrodinėjimo priemones, teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad ieškinio reikalavimai šioje dalyje atmestini.

18.2. Teismas, atmesdamas ieškinio dalį dėl sandėliavimo išlaidų priteisimo, pasielgė teisėtai ir pagrįstai, nes ieškovė į bylą pateikė dvi Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis tuo pačiu numeriu Nr. 02-17, tačiau skirtingomis sudarymo datomis, bei nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl dvi analogiškos tuo pačiu numeriu sutartys sudarytos skirtingomis datomis ir skirtingam nuomos laikotarpiui. Be to, iš kartu su Nuomos sutartimis pateiktų dviejų Patalpų perdavimo–priėmimo aktų matyti, kad patalpos buvo perduotos tik 2012 m. balandžio mėnesį, nors ieškovė nurodo, jog iš AB „Autosabina“ išsinuomotose patalpose daiktai buvo sandėliuojami nuo 2012 m. sausio 30 d.; ieškovė išsinuomavo 1843 kv. m patalpas, kurios buvo naudojamos jos veikloje, todėl, net jei ir nebūtų jose sandėliavusi brokuotos produkcijos, ieškovės mokamas nuomos mokestis nebūtų mažesnis; ieškovė niekaip nepagrindė ir nepaaiškino aplinkybių, kodėl brokuota produkcija buvo sandėliuojama beveik pusantrų metų iki 2013 m. gegužės 1 d., kuomet pirmoji pretenzija iš Ikea‘os buvo gauta dar 2011 m. birželio mėnesį. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad ištaisyti broko negalima, todėl jau nuo 2011 m. birželio mėnesio žinojo, kad gaminiai turės būti utilizuojami, nepriklausomai nuo to, juos sandėliavo labai ilgai; ieškovės teiginiai apie tariamas išlaidas darbo užmokesčiui ne tik, kad nėra pagrįsti jokiomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau nėra ir suprantami. Ieškovė pirko nuomos paslaugas, todėl į nuomos kainą buvo įskaičiuotos ir nuomotojo darbuotojų, galimai teikusių krovos ar panašias paslaugas, darbo užmokesčio išlaidos.

Šalies argumentai

18.3. Ieškovė, prašydama papildomų briaunų įsigijimo skirtumo priteisimo, niekaip neįrodinėja, kad turėjo kitų užsakymų, kada juos reikėjo pagaminti, jog jų įvykdymui iš pradžių buvo suplanuota naudoti būtent atsakovės briaunas. Ieškovė šiuo atveju reiškia reikalavimą ne dėl tiesioginių nuostolių, o dėl negautų pajamų: jeigu ji būtų pirkusi briaunas iš atsakovės už mažesnę kainą nei iš kito tiekėjo, ji būtų patyrusi mažiau išlaidų ir, atitinkamai, daugiau uždirbusi. Be to, ieškovė nurodo, kad 21x1 mm juodos spalvos profilių papildomai įsigijo net 189460 metrų, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar šie itin dideli kiekiai susiję tik su pakaitinių ar ir kitų spintelių gamyba. Pažymėtina, kad ieškovė net neįrodinėja, kad būtent toks kiekis buvo pateiktas su defektinėmis briaunomis. Ieškovė neįrodė, kad kainos padidėjimą lėmė ne natūralūs rinkos veiksniai, bet atsakovės kaltė. Be to, svarbu ir tai, kad gaminiai su naujomis briaunomis buvo parduoti, už jas buvo uždirbtas pelnas, tačiau šių aplinkybių bei grynojo pelno apskaičiavimo sudėtinių dalių, ieškovė neįrodinėja.

18.4. Priešingai nei nurodo apeliantė, didžioji dalis su teisine pagalba susijusių išlaidų buvo patirta dėl sumokėjimo ne Vokietijos, bet Lietuvos advokatų kontorai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad tarp šalių kilęs ginčas jau vieną kartą buvo nagrinėtas Lietuvos apeliacinio teismo, kuris 2017 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-516-196/2017, remdamasis į bylą pateiktomis ekspertizės akto išvadomis, rašytiniais įrodymais, eksperto paaiškinimais, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog briaunų atsiklijavimas įvyko dėl atsakovės netinkamo grunto panaudojimo bei nustatė, kad būtent atsakovė Kunstoff und Profilltechnik GmbH & Co. KG patiekė ieškovei nekokybiškas prekes – briaunas, padengtas gruntu, o ieškovė šias briaunas panaudojo „Udden“ serijos baldų gamybai, kurių užsakovė buvo Ikea. Lietuvos apeliacinis teismas įsiteisėjusioje ir atsakovės kasaciniam teismui neapskųstoje nutartyje taip pat konstatavo, kad ieškovė dėl atsakovės parduotos nekokybiškos produkcijos (briaunų) patyrė žalą ir pirkėja (ieškovė) turi teisę iš pardavėjos reikalauti nuostolių dėl nekokybiško daikto įsigijimo atlyginimo, aiškiai identifikuodamas, dėl kokių klausimų pakartotinio išnagrinėjimo byla yra grąžinama į pirmosios instancijos teismą, t. y. nurodydamas, kad bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme turi būti aiškinamos ir svarstomos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, koks yra ieškovės patirtų nuostolių dydis, ar yra pagrindas taikyti atsakovui ERGO Versicherung AG civilinę atsakomybę, ar yra pagrindas taikyti solidariąją atsakovų atsakomybę.

21. Taigi, kaip matyti iš pirmiau nurodytų Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartyje padarytų išvadų, nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu, vadovaujantis būtent Lietuvos Respublikos teise, jau yra konstatuota dalis atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų – tiek atsakovės neteisėti veiksmai, tiek žalos faktas ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, todėl atsakovės apeliaciniame skunde iš naujo keliami taikytinos teisės, ieškinio senaties taikymo ir atsakovės neteisėtų veiksmų nebuvimo (ieškovei neva neįrodžius, kad defektuotos briaunos pirktos būtent iš atsakovės ir jog būtent iš atsakovės įsigytos briaunos panaudotos „Udden“ baldų gamyboje) argumentai šioje byloje iš naujo negali būti nagrinėjami, nes, priešingu atveju, būtų pažeistas įsiteisėjusios teismo nutarties privalomumo principas (CPK 18 straipsnis).

22. Nors atsakovė akcentuoja, kad taikytinos teisės ir ieškinio senaties taikymo klausimas bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka nebuvo kilęs, nes Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas visiškai, pažymėtina, jog minėtame 2016 m. lapkričio 23 d. sprendime teismas pripažino šioje byloje taikytina būtent Lietuvos Respublikos, o ne Vokietijos, teisę, bei nustatė, kad ieškinio senaties terminas ieškovės nebuvo praleistas, o atsakovė Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimo (jo motyvų) neskundė, todėl, įvertinusi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartimi grąžinamų iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui klausimų pobūdį ir apimtį (t. y. tik dėl nuostolių dydžio ir atsakomybės atsakovės draudikui taikymo galimybės) bei atsižvelgusi į tai, jog tiek pagal CK 1.12 straipsnio 1 dalį, tiek pagal CPK 808 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas ex officio (savo iniciatyva), nesutikdama su Lietuvos Respublikos teisės šioje byloje taikymu ir apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis (kad būtent atsakovė pateikė ieškovei brokuotas briaunas ir ieškovė dėl atsakovės parduotos nekokybiškos produkcijos patyrė žalą, kurios atlyginimo turi teisę reikalauti iš atsakovės), atsakovė turėjo minėtą Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartį skųsti instancine tvarka, t. y. kasaciniam teismui, o to nepadariusi, neteko teisės šiuos klausimus iš naujo kelti savo apeliaciniame skunde.

23. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, taip pat įvertinusi tai, kad bylos pakartotinio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pasikeitė ERGO Versicherung AG procesinė padėtis – iš atsakovo į trečiąjį asmenį, ir klausimas dėl atsakovės draudiko civilinės atsakomybės šalims nebėra aktualus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija toliau pasisako tik dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su ieškovės prašomų priteisti nuostolių dydžiu.

Dėl nuostolių, patirtų pagaminus brokuotus baldus ir juos privalomai sunaikinus

24. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

25. Ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovės 101 604,46 Eur sumą už ieškovės pagamintus, tačiau Ikea pripažintus brokuotais (dėl nekokybiškų briaunų), grąžintus ir sunaikintus baldus, šią sumą grįsdama Ikea atliktais išskaitymais iš kitų ieškovei mokėtinų sumų.

26. Pirmosios instancijos teismas minėtą sumą pripažino pagrįsta ir ją priteisė ieškovei, nurodęs, kad bendra brokuotų bei Ikea grąžintų spintelių kaina sudaro 101 604,46 Eur, o kadangi brokuotos spintelės buvo utilizuotos, nebėra aktualu, kas sudarė spintelės kainą, nes jokia jos dalis nebuvo panaudota.

27. Apeliantės Project Kunstoff und Profilltechnik GmbH & CO.KG teigimu, byloje nėra įrodymų, kad Ikea ieškovei buvo sumokėjusi minėtą sumą už baldus, todėl 101 604,46 Eur grąžinimas Ikea‘ai (pastarajai atlikus įskaitymus) vertintinas ne kaip ieškovės nuostoliai, o kaip Ikea nepagrįstas praturtėjimas ir šis ieškovės reikalavimas atmestinas. Be to, ieškovė, prašydama priteisti 101 604,46 Eur negautą sumą už pagamintus baldus, turėjo apskaičiuoti grynąjį pelną, todėl nepagrįsta teismo pozicija, jog nėra svarbi spintelės kainos detalizacija, tuo labiau kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji privalėjo sunaikinti spinteles, užuot jas ištaisiusi.

Žemesnės instancijos teismas

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės argumentais. Kaip pagrįstai nurodė ieškovė, byloje yra pateiktos tiek Ikea pretenzijos ieškovei dėl brokuotų baldų, kuriuose aiškiai įvardinti tiek išbrokuoti baldai ir jų kiekiai, tiek ir kainos, kurių bendra suma sudaro būtent 101 604,46 Eur, tiek ir Ikea atliktus įskaitymus už tokią sumą pagrindžiantys dokumentai, kuriuose nurodyti sąskaitų, pagal kurias sumokėtus pinigus įskaitė Ikea, numeriai sutampa su pateiktose pretenzijose esančiais numeriais, todėl Ikea‘os mokėjimo ieškovei atlikimo faktas yra akivaizdus, o vien tik ta aplinkybė, kad į bylą nebuvo atskirai pateikti tiesioginiai Ikea‘os mokėjimus ieškovei patvirtinantys įrodymai, nesudaro pagrindo laikyti, jog ieškovės prašoma priteisti 101 604,46 Eur suma negali būti laikoma jos nuostoliais.

29. Atmestinas ir apeliantės argumentas, kad šiuo atveju ieškovė galėjo prašyti priteisti tik apskaičiuotą grynąjį pelną, o ne visą pagamintų ir sunaikintų baldų kainą. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja ieškovė, prašydama priteisti 101 604,46 Eur sumą, ieškovė prašė priteisti ne negautas tikėtinas pajamas, bet faktiškai savo turto netekimą, pasireiškusį, kaip jau gautų lėšų sugrąžinimas Ikea‘ai ir turimo turto sunaikinimas, nes baldai jau buvo pagaminti ir net parduoti už konkrečią kainą, t. y. jau buvo patirtos išlaidos visoms medžiagoms (ne tik atsakovės briaunoms), reikalingoms baldams pagaminti, supirkti, buvo sumokėtas darbo užmokestis darbuotojams, patirtos išlaidos už patalpų išlaikymą ir pan., tačiau vėliau šis turtas priverstinai turėjo būti sunaikintas, neturint galimybės ne tik iš jo užsidirbti (gauti pelną), bet ir pasidengti patirtas jo gamybai išlaidas. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nėra svarbi kainos detalizacija, nes nė viena baldų dalis nebuvo kaip nors panaudota ir tai daliai pagaminti skirta sumos dalis negalėtų būti eliminuota iš bendros kainos.

30. Be to, priešingai nei dėsto apeliantė Project Kunstoff und Profilltechnik GmbH & CO.KG, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad ieškovė, užuot sunaikinusi ginčo baldus, galėjo juos ištaisyti. Kaip matyti iš byloje esančių Ikea pretenzijų, ieškovei buvo siūlomas tik jų sunaikinimas (t. y. pačios Ikea), arba grąžinimas ir sunaikinimas (ieškovės sąskaita). Pagal 2002 m. sausio 23 d. Ikea ir AB „Freda“ sudarytų bendrųjų pirkimo sąlygų 2.1 punktą Ikea modeliai ir (arba modelių idėjos), patobulinimai ar pakeitimai arba tolimesnis Ikea modelių idėjų tobulinimas yra išimtinė Ikea of Sweden AB nuosavybė ir jai priklauso intelektualios nuosavybės teisės. Be kita ko sąlygų 2.3 punkte baldų pardavėjas, t. y. ieškovė, sutiko, kad Ikea modeliai yra numatyti išskirtiniai prekybai ir marketingui tam skirtose Ikea parduotuvėse ir įsipareigojo tiesiogiai ir netiesiogiai negaminti, neeksponuoti, nepardavinėti ar netiekti Ikea modelių jokioms kitoms šalims, išskyrus Ikea. Kitaip tariant, pačiai Ikea savo pretenzijose nurodžius tik vienintelį veiksmų variantą – sunaikinti nekokybiškus baldus (o ne juos pataisyti ir vėl grąžinti Ikea) ir ieškovei neturint teisės realizuoti Ikea užsakymu ir pagal jos modelius pagamintus baldus tretiesiems asmenims, AB „Freda“ neturėjo jokio pagrindo taisyti grąžintus baldus, tuo labiau kad, kaip nurodė ieškovė, baldus ji gamina automatizuotu būdu ir įrenginių apdailos detalėms pakeisti neturi, savo ruožtu net 3588 vnt. baldų apdailos keitimas rankiniu būdu, tikėtina, galėtų kainuoti net daugiau nei naujų baldų pagaminimas.

31. Įvertinusi pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priteisė ieškovei ir atsakovės 101 604,46 Eur sumą.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo naikinti ar keisti ir sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 11 579,52 Eur suma už taip pat jau pagamintus, naudojant atsakovės brokuotos briaunas, tačiau nebeparduotus Ikea‘ai (dėl jos pretenzijų), baldus, kurie dėl pirmiau šioje nutartyje nurodytų priežasčių (t. y. dėl negalėjimo jų realizuoti tretiesiems asmenims) buvo sunaikinti.

33. Nors sutiktina su atsakovės nuomone, kad ši skundžiamo sprendimo dalis (dėl 11 579,52 Eur priteisimo) yra nepakankamai motyvuota, pažymėtina, jog procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju, teisėjų kolegijai įvertinus šalių argumentus dėl 11 579,52 Eur priteisimo ir išanalizavus bylos medžiagą, pagrindas manyti, kad šioje dalyje byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai, nenustatytas.

34. Kaip paaiškino ieškovė, sustabdytas buvo baldų, kurių artikulas 701.082.19 UDDEN DRAWE UNIT 60x62 WHI pardavimas. Iš 2013 m. balandžio 22 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad iš viso tokiu artikulu pažymėtų baldų ieškovės sandėlyje, prieš pat baldų sunaikinimą, buvo 849 vnt. Iš šio kiekio atėmus pagal 2012 m. kovo 7 d. pretenziją Nr. LDE-1986572-1 (t. IV, b. l. 112–113) grąžintus iš Ikea šių baldų su analogišku artikulu 20 vnt. ir pagal 2012 m. kovo 15 d. pretenziją Nr. LCH-1992120-1 (t. II, b. l. 76–77) grąžintus 413 vnt. šių baldų, kurio vieno vieneto vertė, kaip matyti ši abiejų pretenzijų, yra 96,11 Lt, lieka 416 vnt., kurių bendra vertė sudaro 39 981,76 Lt (416 x 96,11), t. y. 11 579,52 Eur.

35. Iš pirmiau byloje esančiais įrodymais nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad jokių prieštaravimų, priešingai nei dėsto apeliantė savo skunde, šioje ieškovės reikalavimų dalyje nėra, o apeliantės akcentuojamoje 2012 m. kovo 7 d. pretenzijoje nurodytas 20 vnt. baldų su artikulu 701.082.19 kiekis yra ieškovei iš Ikea‘os grąžintų šia pretenzija baldų kiekis, o ne ieškovės turėtų ir nespėtų parduoti baldų kiekis, dėl kurio buvo reiškiamas 11 579,52 Eur nuostolių atlyginimo reikalavimas.

Dėl baldų sunaikinimo išlaidų

36. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 3 417,52 Eur ieškovės pagamintų, tačiau Ikea‘os pripažintų brokuotais, baldų nuvežimo bei sunaikinimo išlaidų atlyginimą.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas šią sumą ieškovei priteisė, nepateikdamas jokių motyvų ir taip pažeisdamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Kaip matyti iš sprendimo motyvuojamosios dalies, minėtas ieškinio reikalavimas teismo tenkintas, teismui remiantis byloje esančiomis UAB „Ekonovus“ ir UAB „Transklauda“ PVM sąskaitomis faktūromis bei jų apmokėjimą patvirtinančiais mokėjimo nurodymais, pagrindžiančiais ieškovės argumentus dėl išlaidų, patirtų brokuotiems „Udden“ baldams pervežti ir sunaikinti.

38. Nors sutiktina, kad pirmosios instancijos teismo motyvai šioje dalyje nebuvo pakankamai išsamūs, nes pirmosios instancijos teismas, išdėstęs atsakovės argumentus šiuo klausimu, plačiau dėl jų nepasisakė, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir atsakovės argumentus, neturi pagrindo daryti išvadą, jog procesinės teisės pažeidimas šiuo atveju galėjo nulemti neteisingo sprendimo šioje dalyje priėmimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis), nes, kaip minėta pirmiau šioje nutartyje, priešingai nei dėsto atsakovė, ieškovė, Ikea‘ai grąžinant baldus su vieninteliu pasiūlymu juos naikinti ir ieškovei įsipareigojus šio modelio baldus pardavinėti išimtinai Ikea‘ai, neturėjo jokios galimybės perklijuoti briaunas ir realizuoti baldus už mažesnę kainą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog pati ieškovė prisidėjo prie nuostolių padidėjimo ir kad atsakovė galėtų būti atleista nuo atsakomybės esant pačios ieškovės atsakomybei dėl žalos padidėjimo. Be to, kaip visiškai nepagrįstas, atmestinas ir atsakovės argumentas, kad ieškovė neva nepateikė įrodymų, jog baldai buvo sunaikinti. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendime minimos 2013 m. gegužės 27 d. UAB „Ekonovus“ sąskaitos faktūros Nr. MM0000184, ieškovė minėtai įmonei turėjo sumokėti būtent už Udden gaminių sunaikinimą. Atsakovė priešingų įrodymų, t. y. kad baldai nebuvo sunaikinti ar buvo sunaikinti ne tie baldai, nepateikė (CPK 178 straipsnis) ir nenurodė jokių konkrečių argumentų, kokie dar įrodymai, be pirmiau nurodytos sąskaitos, turėtų ir galėtų, ieškovės nuomone, pagrįsti baldų sunaikinimą.

39. Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei 3 417,52 Eur sumą, kai 2013 m. gegužės 27 d. UAB „Ekonovus“ sąskaitoje faktūroje Nr. MM0000184 nurodyta tik 3 185,82 Eur (11 000 Lt) suma. Skundžiamame sprendime aiškiai įvardinta, kad priteisiama suma pagrįsta ne tik 2013 m. gegužės 27 d. UAB „Ekonovus“ sąskaita faktūra Nr. MM0000184 už baldų sunaikinimą, bet ir UAB „Transklauda“ 2018 m. balandžio 29 d. sąskaita faktūra Nr. 0061-a, kurioje nurodyta 231,70 Eur (800 Lt) suma už baldų transportavimą sunaikinti.

40. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad sprendimo dalis dėl 3 417,52 Eur priteisimo paliktina nepakeista.

Dėl brokuotų baldų sandėliavimo išlaidų priteisimo

41. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 4 138,72 Eur sumą, kaip ieškovės patirtas išlaidas dėl brokuotų baldų sandėliavimo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. ir su sandėliavimu susijusias išlaidas darbuotojams. Ieškovė paaiškino, kad ji iš UAB „Autosabina“ nuomojosi sandėlį, adresu (duomenys neskelbtini), pastate Nr. 38F1g, dalį kurio – konkrečiai 100 kv. m (kadangi buvo 3 462 vnt. brokuotų baldų), turėjo skirti brokuotiems dėl nekokybiškų atsakovės briaunų baldams sandėliuoti.

Žemesnės instancijos teismas

42. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą atmetė, kaip neįrodytą, nes ieškovė, teismo vertinimu, neįrodė nei, kad patalpos buvo nuomotos brokuotiems baldams sandėliuoti, nei jog visi baldai tikrai turėjo būti saugomi tokį laiko tarpą (net pusantrų metų), nei kad brokuotais baldais užimtas patalpų plotas buvo reikalingas ieškovei ir dėl to ji turėjo nuomotis kitas patalpas, o galiausiai ir to, jog ieškovės nurodytos išlaidos tikrai patirtos būtent dėl brokuotų baldų sandėliavimo, nes iš ieškovės pateiktų įrodymų, teismo vertinimu, neįmanoma atskirti, kokios išlaidos patirtos konkrečiai dėl ginčo baldų, o kokios bendrai įmonės veikloje.

43. Apeliantė AB „Freda“, nesutikdama su šia sprendimo dalimi, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės reikalavimą, netiksliai įvykdė Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartyje nustatytus įpareigojimus, nes minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nebuvo nurodęs, jog kokia nors ieškovės įrodinėjama žala yra nepagrįsta. Be to, ieškovės įsitikinimu, ji pateikė pakankamai įrodymų savo reikalavimui dėl sandėliavimo išlaidų pagrįsti, o teismo spėliojimas, kad galbūt 100 kv. m plotas nebuvo reikalingas ieškovei (jos reikmėms), yra visiškai nepagrįstas.

44. Nesutikdama su ieškovės apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma atkreipia ieškovės dėmesį, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 5 d. nutartyje konstatavo tik bendrą žalos ieškovei padarymo, atsakovei pateikus nekokybiškas briaunas, kurios buvo panaudotos ieškovės baldams gaminti, faktą, nustatęs jos teisę prašyti patirtų dėl nekokybiškų prekių pateikimo nuostolių atlyginimo iš atsakovės, tačiau, kaip teisingai akcentuoja atsakovė, nenagrinėjo ir nepasisakė, kokios konkrečiai rūšies ir kokio dydžio žala ieškovei buvo padaryta, todėl, priešingai nei interpretuoja ieškovė, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartis niekaip neapribojo pirmosios instancijos teismo teisės, jam įvertinus byloje esančius įrodymus ir šalių argumentus, atmesti kuriuos nors iš ieškovės ieškinio reikalavimų atlyginti žalą.

45. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė neįrodė, jog apskritai brokuotiems baldams sandėliuoti buvo nuomotos patalpos.

46. Antai, ieškovė pateikė į bylą dvi Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, sudarytas su UAB „Autosabina“, tuo pačiu numeriu 02-17, tačiau skirtingų datų – viena sudaryta 2012 m. sausio 30 d., kita – 2012 m. kovo 29 d., nors, kaip matyti iš šių sutarčių turinio, nuomos objektas (tiek patalpų kvadratūra, tiek adresas, pastato numeris) visiškai sutampa. Pagal šias sutartis patalpos perduodamos priėmimo–perdavimo akto pasirašymu, tačiau prie 2012 m. sausio 30 d. sutarties pridėtame patalpų perdavimo–priėmimo akte nėra tikslios šio akto sudarymo datos (nurodytas tik 2012 m. balandžio mėn.), nors ieškovė prašo priteisti sandėliavimo išlaidas už laikotarpį nuo pat 2012 m. sausio 30 d., maža to, pačiame akte pažymima, kad nuomininkas priima patalpas valdyti ir naudoti pagal 2012 m. kovo 21 d., o ne pagal 2012 m. sausio 30 d. sutartį. Prie 2012 m. kovo 29 d. sutarties pridėtas patalpų perdavimo–priėmimo aktas taip pat nėra tiksliai datuotas, be to, jame, kaip ir pirmame akte, nurodyta, kad patalpos perduodamos pagal 2012 m. kovo 21 d. sutartį, nors tokios datos sutarties byloje nėra. Įvertinusi pirmiau nurodytų įrodymų turinį bei aplinkybę, kad ieškovė, pateikusi šias sutartis ir prie jų pridėtus priėmimo–perdavimo aktus, jokių paaiškinimų dėl datų nesutapimo bei apskritai dviejų analogiškų sutarčių sudarymo būtinumo nepateikė, teisėjų kolegija priėjo išvadą, jog šie dokumentai nepakankami įrodyti, kad ieškovė iš tikrųjų nuomojosi minėtas patalpas ir tuo labiau, jog minėtose patalpose nuo pat 2012 m. sausio 30 d., kaip kad teigia ieškovė, buvo sandėliuojami 3 462 vienetai brokuotų „Udden“ baldų.

47. Šios išvados niekaip nepaneigia nei ieškovės sudarytos išlaidų lentelės, nei UAB „Autosabina“ PVM sąskaitų faktūrų ir ieškovės mokėjimų jai suvestinė, nes lentelėse yra tiesiog ieškovės vienašališkai surašyti skaičiai, o iš minimos suvestinės neįmanoma nustatyti, už ką konkrečiai buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros ir kokios išlaidos galėjo būti patirtos būtent dėl ginčo baldų sandėliavimo. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors pati ieškovė teigia, jog nuomojosi patalpas ir jose sandėliavo brokuotos baldus nuo pat 2012 m. sausio 30 d., pirmasis ieškovės pateiktoje suvestinėje fiksuotas UAB „Autosabina“ mokėjimo dokumentas datuotas tik 2012 m. kovo 29 d. Galiausiai, ieškovės pozicijos dėl baldų sandėliavimo prieštaringumą, be pirmiau nurodytų aplinkybių, pagrindžia ir tai, kad, kaip matyti iš 2013 m. balandžio 22 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, visi 3 462 vnt. brokuotų baldų buvo nurodytą dieną ne sandėlyje, adresu (duomenys neskelbtini), bet ieškovės sandėlyje, adresu (duomenys neskelbtini).

48. Įvertinusi visus pirmiau nurodytus aspektus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad ieškovės pateikti įrodymai sandėliavimo faktui bei išlaidų dydžiui įrodyti, yra prieštaringi bei nepakankami jos pozicijai pagrįsti (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškovės reikalavimą dėl sandėliavimo išlaidų (bei atitinkamai išlaidų darbuotojams, atlikusiems sandėliavimo darbus, atlyginimo), todėl ši sprendimo dalis taip pat paliktina nepakeista.

Dėl briaunų su defektais siuntimo ir ekspertizės išlaidų

49. Kadangi išlaidų už briaunų su defektais siuntimą ir ekspertizės atlikimą priteisimo nepagrįstumą atsakovė apeliaciniame skunde sieja tik bendrai su ieškinio tenkinimo nepagrįstumu (ieškinio senaties termino praleidimu), šios sprendimo dalys, įvertinus pirmiau šioje nutartyje padarytas išvadas dėl apeliacijos ribų, taip pat paliktinos nepakeistos.

Dėl pakaitinių briaunų pirkimo išlaidų

50. Ieškovė AB „Freda“ prašė priteisti 16 459,75 Eur išlaidų, patirtų dėl pakaitinių briaunų pirkimo, atlyginimą. Ieškovė paaiškino, kad privalėdama įvykdyti užsakymą Ikea‘ai ir nenorėdama mokėti sutartyse numatytų baudų, ji turėjo skubiai įsigyti pakaitines baldų briaunas, už kurias sumokėjo didesnę kainą nei už anksčiau pas atsakovę pirktas (ginčo nekokybiškas) briaunas, todėl ieškovei priteistinas šių kainų skirtumas.

51. Pirmosios instancijos teismas šios ieškinio dalies netenkino, konstatavęs, kad toks reikalavimas išeina už nagrinėjamo objekto ribų.

52. Nors apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad šis ieškovės reikalavimas išeina už ginčo teisinių santykių ribų, vis dėlto, pripažįsta, jog šios sprendimo dalies teisinis rezultatas (reikalavimo atmetimas) yra teisingas, nes ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad ji iš tikrųjų patyrė žalą dėl pakaitinių briaunų pirkimo (CPK 178 straipsnis).

53. Nagrinėjamą reikalavimą ieškovė įrodinėja tik briaunų pirkimą iš atsakovės ir kito tiekėjo (UAB „Rehau“) patvirtinančiais įrodymais bei sąskaitų už briaunas apmokėjimą pagrindžiančiais dokumentais. Tačiau patys savaime šie dokumentai niekaip nepagrindžia, kad buvo perkamos būtent pakaitinės briaunos, o ne, pavyzdžiui, briaunos kitiems (naujiems) užsakymams vykdyti, tuo labiau, šie įrodymai nepatvirtina, jog būtent toks kiekis briaunų, kokį nurodo ieškovė, buvo būtinas naujiems baldams, vietoje defektuotų, pagaminti.

54. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės nurodomos briaunos, neva pakaitiniams baldams pagaminti, pagal ieškovės į bylą pateiktas sąskaitas buvo perkamos dar 2011 metais, nors pačios ieškovės teigimu, defektuotus baldus Ikea pradėjo grąžinti ieškovei su nurodymu juos naikinti nuo 2012 m. kovo mėnesio. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į pačios ieškovės pozicijos dėl šio reikalavimo nenuoseklumą – iš pradžių (pirminiame ieškinyje) ieškovė teigė, kad ji pakaitines briaunas užsakinėjo pas kitą (ieškinyje neįvardintą) tiekėją, bet ne pas atsakovę, nes atsakovės produkcija nekokybiška; vėliau ieškovė vis dėlto pateikė sąskaitas faktūras, patvirtinančias briaunų pirkimą iš atsakovės, nurodydama, kad pakaitines briaunas pirko pas atsakovę, bet už didesnę kainą nei anksčiau, patirdama dėl šio kainos padidėjimo 16 459,75 Eur nuostolius; galiausiai, ieškovė nuostolių dėl pakaitinių briaunų pirkimo dydį pradėjo grįsti ne tik atsakovės sąskaitomis ir jų apmokėjimą patvirtinančiais įrodymais, bet ir UAB „Rehau“ sąskaitomis faktūromis ir jų apmokėjimais, nors pastarosios sąskaitos faktūros (UAB „Rehau“) į bylą su 2016 m. spalio 10 d. ieškovės rašytiniais paaiškinimais buvo pateiktos, ne kaip įrodančios žalos dėl pakaitinių briaunų pirkimo faktą bei dydį, bet ieškovei siekiant pagrįsti, kad brokuotiems baldams pagaminti galėjo būti panaudotos tik atsakovės tiekiamos ABS briaunos (t. y. kad tik nuo 2011 m. lapkričio mėn. ieškovė pradėjo užsakinėti šias medžiagas ir pas kitą tiekėją).

55. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl išlaidų, patirtų pakaitinėms briaunoms nupirkti, atlyginimo, nors ir iš esmės pakeista motyvacija, paliktina nepakeista.

Dėl išlaidų, patirtų advokatams, sprendžiant ginčą ikiteisminiu būdu, apmokėti

56. Ieškovė prašė priteisti 23 070,62 Eur išlaidų, patirtų advokatams, šalių ginčą bandant išspręsti ikiteisminiu būdu, apmokėti atlyginimą, nurodydama, jog 10 794,64 Eur suma sumokėta advokatams iš Vokietijos advokatų kontoros, o 12 275,98 Eur – Lietuvos advokatams.

57. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad šios išlaidos susidarė dėl atsakovės kaltės, pastarajai nepripažįstant jos patiektų briaunų nekokybiškumo, o ieškovei bandant ginčą išspręsti ikiteisminiu būdu bei renkant įrodymus, patvirtinančius briaunų nekokybiškumą, konstatavo, jog atsakovė turi atlyginti šios rūšies žalą ieškovei, tačiau, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais jas sumažino 1/3 dalimi, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 16 149,40 Eur sumą.

58. Ieškovė, nesutikdama su šių išlaidų atlyginimo sumažinimu, nurodė, kad išlaidos būtų mažesnės, jei pati atsakovė iš karto atmestų ieškovės pretenzijas ir ieškovė nedelsdama galėtų kreiptis į teismą, taigi, tokio dydžio išlaidos buvo patirtos dėl pačios atsakovės ir jos civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko nesąžiningų veiksmų. Be to, ieškovės įsitikinimu, kadangi ginčo sprendimas vyko Vokietijoje, vertinant išlaidų dydį negali būti taikomos Lietuvos Respublikoje priimtos Rekomendacijos.

59. Nesutikdama su ieškovės argumentais, teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad priteisiamos išlaidos buvo sumažintos, remiantis ne Rekomendacijų nuostatomis, kaip kad traktuoja ieškovė, bet vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, todėl ieškovės akcentuojama aplinkybė, jog ginčo sprendimas ikiteisminiu būdu vyko Vokietijoje, o ne Lietuvoje, šiuo atveju nepagrindžia prašomos priteisti sumos sumažinimo nepagrįstumo.

60. Atsakovė, ginčydama šią sprendimo dalį, laikosi pozicijos, kad neaišku, ar apskritai Baltic Legal Solution Lietuva sąskaitose Nr. 011804 ir 012278 nurodytos papildomos išlaidos (kurių bendra suma – 10 068,98 Eur) yra susijusios su žalos išieškojimu iš atsakovės. Apeliantės nuomone, neatmestina galimybė, kad paslaugos buvo teikiamos dėl ginčų ir su kitais tiekėjais, o ne tik atsakove, savo ruožtu Baltic Legal Solution Lietuva ataskaitose aiškiai neįvardinta, jog teisinės paslaugos teikiamos dėl žalos išieškojimo būtent iš atsakovės.

61. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atmeta ir atsakovės argumentus, nes, kaip matyti iš prie nurodytų sąskaitų pridėtų ataskaitų turinio, jose įvardijamas ne tik klientas (AB „Freda“) bei ginčo esmė – paslaugos dėl nekokybiškų detalių, bet ir minimas atsakovės pavadinimo trumpinys – „Project“, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, jokio pagrindo daryti prielaidą, kad į ieškovei išrašytas sąskaitas Nr. 011804 ir 012278 buvo įtrauktos ir su šiuo ginču nesusijusios papildomos išlaidos, nėra.

62. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, paliktina nepakeista skundžiamo sprendimo dalis dėl išlaidų, patirtų advokatams, sprendžiant ginčą ikiteisminiu būdu, apmokėti atlyginimo.

Dėl priteisto žyminio mokesčio

63. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas ieškovei priteistiną žyminį mokestį, suklydo, nes iš pradžių nurodė, jog ieškovė sumokėjo 9 361 Lt (2711,10 Eur) žyminį mokestį, tačiau vėliau, atimdamas nutrauktai bylos daliai tenkančią žyminio mokesčio dalį, šią dalį atėmė iš 9 361 Eur sumos (t. y. supainiojęs litus su eurais), todėl, atsakovės įsitikinimu, net ir palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, sumažintinas ieškovei iš atsakovės priteisto žyminio mokesčio už ieškinį dydis.

64. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su šiais atsakovės skunde dėstomais argumentais.

65. Ieškovė dviem mokėjimo nurodymais už ieškinį sumokėjo 9 361 (207+9154) litų, o ne eurų, žyminį mokestį, todėl pirmosios instancijos teismas, 25,77 Eur sumą atėmęs iš 9 361 Eur sumos, suklydo. Todėl šioje dalyje sprendimas tikslintinas, nurodant, kad 93 procentai (pagal patenkintų reikalavimų dalį) ieškovei priteistino žyminio mokesčio skaičiuotini ne nuo 9 335,23 Eur, kaip kad nepagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bet nuo 2 685,23 Eur (2 711-25,77) sumos. Taigi, ieškovei iš atsakovės priteistinas 2 497,26 Eur (2 685,23 x 0,93) žyminio mokesčio už ieškinį atlyginimas.

66. Ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas neva pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei priteisė didesnį žyminį mokestį, nes ieškovė dar buvo sumokėjusi 1 979 Eur žyminį mokestį už pirmąjį apeliacinį skundą, atmestinas, nes ieškovė apeliacinio skundo dėl netinkamai paskirstytų bylinėjimosi išlaidų (t. y. dėl minėtos 1 979 Eur sumos neįtraukimo į atlygintinas sumas) neteikė, be to, net ir sudėjus ieškovės sumokėtus žyminius mokesčius už ieškinį bei pirmą apeliacinį skundą (2 711 + 1 979), akivaizdžiai susidaro kur kas mažesnė suma (4 690) nei suma, nuo kurios pirmosios instancijos teismas apskaičiavo iš atsakovės ieškovei atlygintiną mokesčio dalį.

67. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei iš atsakovės priteista 14 081,80 Eur atstovavimo išlaidų suma ir šios sprendimo dalies šalys neskundė, konstatuotina, kad iš viso ieškovei iš atsakovės priteistinas 16 579,06 Eur (14 081,80 + 2 497,26) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

68. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro faktinio ir (ar) teisinio pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtą ir teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas iš esmės nepakeistas, patikslinant tik ieškovei iš atsakovės priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą.

69. Atmetus abiejų šalių apeliacinius skundus, ieškovė ir atsakovė turi teisę tik į bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimu, atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai).

70. Už atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą trečiasis asmuo ERGO Versicherung, AG, kaip atsakovės civilinės atsakomybės draudikas, pagal atsakovės ir trečiojo asmens sudarytą sutartį sumokėjo advokatui 800 Eur. Kadangi ši suma neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, byloje nėra ginčo dėl to, kad būtent trečiasis asmuo sumokėjo minėtas sumas advokatui ir pati atsakovė prašo šią sumą priteisti iš ieškovės būtent trečiajam asmeniui, ERGO Versicherung, AG iš ieškovės priteistinas 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

71. Ieškovė pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą sumokėjo advokatei 2 032,80 Eur. Kadangi ši suma viršija pagal Rekomendacijų 8.11 punktą apskaičiuotą maksimalią už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą mokėtiną sumą (895,2 x 1,3=1163,76), teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama jau antrą kartą, ta pati advokatė atstovavo ieškovę nuo pat pirminio ieškinio pateikimo 2014 metais, sumažina priteistiną ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą iki 1164 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovei iš atsakovės priteisimo, nurodant, kad ieškovei akcinei bendrovei „Freda“ (juridinio asmens kodas 133386126) iš atsakovės Project Kunstoff und Profiltechnik GmbH & CO.KG priteisiama bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo suma yra 16 579,06 Eur (šešiolika tūkstančių penki šimtai septyniasdešimt devyni eurai 06 ct).

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Freda“ (juridinio asmens kodas 133386126) iš atsakovės Project Kunstoff und Profiltechnik GmbH & CO.KG 1164 Eur (tūkstantį šimtą šešiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti trečiajam asmeniui ERGO Versicherung, AG iš ieškovės akcinės bendrovės „Freda“ (juridinio asmens kodas 133386126) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

TeisėjosDanutė GasiūnienėRasa GudžiūnienėAldona Tilindienė