Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Bujokaitės, kolegijos teisėjų Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovui ,,IF P&C Insurance AS“, veikiančiam per ,,IF P&C Insurance AS“ Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos išmokėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas pagal šalių procesinius dokumentus ir rašytinius įrodymus nustatė, kad, ieškovo teigimu, jis 2012 m. rugpjūčio 21 d. savo namuose darė remontą, nukrito nuo kopėčių ir patyrė galvos traumą. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų 2012 metų medicinos dokumentų išraše įrašyta, kad ieškovas 2012 m. rugpjūčio 21–28 d. hospitalizuotas, pagrindinės ligos – sutrenkimas ir trauminis subarachnoidinis kraujo išsiliejimas; diagnozė (lotynų k.): morbicus traumaticus cerberi (periodus acutus forma levis): commotio cerberi; haenorrhagia subarachnoidalis; fractura processus transversus vertebrae L1 lateris sin. contusiones corporis. Ieškovas 2012 m. rugsėjo 3–27 d. gydėsi sanatorijoje (reabilitacinėje ligoninėje) „Eglė“ Druskininkuose. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba 2012 m. gruodžio 28 d. terminuotai (nuo 2012 m. gruodžio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d.) nustatė ieškovui 55 proc. darbingumo lygi, 45 proc. netektą darbingumą; diagnozės kodas pagal TLK-10 – T90.5.

Pagal bylos šalių Draudimo sutartį atsakovas suteikė ieškovui draudimo apsaugą nuo mirties, neįgalumo ir traumų; draudimo laikotarpis – nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d.; draudimo sumos: mirties atveju – 70 000 Lt, neįgalumo atveju – 70 000 Lt, traumų atveju – 30 000 Lt (2011 m. rugsėjo 6 d. draudimo liudijimas (polisas) (b. l. 5). Ieškovas teigia, kad, pagal (duomenys neskelbtini) 202.1 ir 202.2 punktus, Sąlygų priedo 111 dalies 1.4 punktą, dėl galvos traumos jis įgijo teisę gauti iš viso 13 500 Lt (3 909,87 Eur) dydžio draudimo išmoką. Ieškovas 2012 m. rugsėjo 28 d. pateikė atsakovui prašymą išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas 2012 m. spalio 23 d. raštu informavo, kad sprendimą dėl draudimo išmokos priims, kai gaus ambulatorinę kortelę ir įvertins ieškovo sveikatos būklę. Ieškovas 2013 m. kovo 1 d. raštu dar kartą pareikalavo išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas 2013 m. kovo 6 d. raštu informavo ieškovą, kad negali priimti sprendimo dėl draudimo išmokos išmokėjimo, nes atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo. Atsakovas iki šiol draudimo išmokos neišmokėjo, nors nuo prašymo pateikimo atsakovei dienos praėjo beveik metai. Pagal (duomenys neskelbtini) 51 punktą, privalėjo išmokėti draudimo išmoką per 30 dienų gavęs visus reikiamus dokumentus draudžiamojo įvykio priežastims, aplinkybėms ir padariniams nustatyti.

Deontologinėje specialistų išvadoje konstatuota, kad galbūt dėl 2012 m. rugpjūčio 21 d. patirtos traumos gydymo įstaigoje ieškovui nustatyta diagnozė nepagrįsta objektyviais duomenimis ir nustatyta remiantis abejotinais papildomų tyrimų rezultatais (nebuvo išorinių sužalojimų; atlikus galvos smegenų kompiuterinį tomografinį tyrimą, nenustatyta subarachnoidinio kraujavimo požymių; atlikus stuburo radiologinį tyrimą, juosmens 1–ojo slankstelio skersinės ataugos lūžis tik įtartas, bet nepatvirtintas; abejotini 2012 m. rugpjūčio 24 d. atliktos juosmeninės punkcijos ir likvoro tyrimo rezultatai). Be to, 2012 m. rugpjūčio 21–28 d. LSMUL Kauno klinikų Galvos smegenų traumų skyriuje ir 2012 m. rugsėjo 3–27 d. Druskininkų reabilitacinėje ligoninėje „Eglė“ taikytas gydymas nepagrįstas, nes ieškovo diagnozė nepagrįsta objektyviais duomenimis. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Kauno I teritorinis skyrius, 2012 m. gruodžio 28 d. nustatęs ieškovui 55 proc. darbingumo lygį ir 45 proc. netektą darbingumą, buvo suklaidintas, nes rėmėsi pateiktais medicininiais dokumentais, kuriuose diagnozės nepagrįstos.

Ieškovo nuomone, teismas negalėjo išnagrinėti šios bylos, kol nebus išspręsta kita byla, nagrinėjama baudžiamąja tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 163 str. 3 p.). Nurodė, kad ikiteisminis tyrimas nebaigtas ir jo kaltė baudžiamojoje byloje nenustatyta. Taip pat baudžiamojoje byloje yra galimas dar ne vienas ekspertinis tyrimas, kurio rezultatai gali turėti įtakos ir vienos, ir kitos bylos rezultatui. Teismas atmesdamas ieškovo ieškinį buvo nenuoseklus. Ieškovas akcentuoja, kad teismas, vadovaujantis CPK 164 str. 4 p., 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą iki kol bus priimtas galutinis sprendimas ikiteisminiame tyrime Nr. 20-1-00752-12. Pažymėtina, kad neišnykus bylos sustabdymo pagrindams, teisėjas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą, padaręs išvadą, kad išnyko aplinkybė, dėl kurios buvo sustabdyta byla. Baudžiamojoje byloje buvo gauta tik specialisto išvada. Todėl teismo sprendimas dėl bylos atnaujinimo buvo priimtas skubotai, neišnykus bylos sustabdymo aplinkybei ir pilnai neištyrus bei nenustačius, kad traumos nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais (CPK 320 str. 1 d.). Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pakankamas pagrindas pirmos instancijos teismo sprendimui panaikinti.

Byloje ginčas iš esmės kyla dėl įrodymų tyrimą bei vertinimą reglamentuojančių teisės nuostatų.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmos instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų detaliau nekartoja, tačiau pasisako dėl nustatytų aplinkybių bei įrodymų vertinimo.

Dėl įrodymų vertinimo

CK 6.987 str. nustatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo sutartis sudaroma standartinių sutarties sąlygų – draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių pagrindu (Draudimo įstatymo 2 str. 22 d.). Draudimo rūšies taisyklėse turi būti nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai (Draudimo įstatymo 90 str. 1 d. 2 ir 3 p.).

Pagal Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalį, draudžiamasis įvykis – tai draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Tik įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, o draudėjas ar naudos gavėjas įgyja teisę jos reikalauti (CK 6.987 str.; Draudimo įstatymo 2 str. 15 d.; (duomenys neskelbtini) 48.2 p.). Vadovaudamasis (duomenys neskelbtini) 55.7 punktu, draudikas turi teisę mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti, jeigu pagal draudėjo ar apdraustojo, ar naudos gavėjo pateiktus dokumentus negalima nustatyti draudžiamojo įvykio datos, sunkumo ir aplinkybių, taip pat kai draudikui pateikti esminiai duomenys apie įvykį yra klaidinantys, ir tai turi įtakos išmokos dydžio paskaičiavimui.

Bylos šalys 2011 m. rugsėjo 6 d. sudarė draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį, kurios pagrindu atsakovas suteikė ieškovui draudimo apsaugą nuo mirties, neįgalumo ir traumų. Pažymėtina, kad atsakovas nepagrįstai rėmėsi draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 015 55.7 punktu, kuris numato draudiko teisę nemokėti draudimo išmokos, jei pagal draudėjo pateiktus dokumentus negalima nustatyti draudžiamojo įvykio aplinkybių, sužalojimų pobūdžio ir jei draudikui apie įvykį pateikti duomenys yra klaidinantys.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 str.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.).

Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2014). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 str.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą rėmėsi tik Valstybinės teismo medicinos tarnybos deontologine specialistų išvada Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau iš esmės nenurodė konkrečių argumentų, kodėl vadovavosi būtent minėta specialistų išvada. Atkreiptinas dėmesys, kad VšĮ Kauno klinikose ieškovui buvo diagnozuotas trauminis subarachnoidinis kraujo išsiliejimas, todėl ieškovas gydėsi VšĮ Kauno klinikų Galvos smegenų traumų skyriuje ir Druskininkų sanatorijoje „Eglė“. Be to, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba, remdamasi VšĮ Kauno klinikų išvadomis, nustatė ieškovui 45 proc. netektą darbingumą laikotarpiui nuo 2012 m. gruodžio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. Tuo tarpu, deontologinio tyrimo išvadoje buvo nustatyta, kad ieškovo diagnozė, patvirtinta VšĮ Kauno klinikų, yra nepagrįsta: nebuvo išorinių sužalojimų, nenustatyta subarachnoidinio kraujavimo požymių, juosmens 1-ojo slankstelio skersinės ataugos lūžimas nepatvirtintas ir abejotini atliktos juosmeninės punkcijos ir likvoro tyrimo rezultatai. Pažymėtina tai, kad šioje byloje pateikti įrodymai dėl ieškovo sveikatos būklės buvo prieštaringi, todėl dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti klausimą dėl ekspertizės paskyrimo nagrinėjamoje byloje, siekiant pašalinti anksčiau minėtus prieštaravimus. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl ekspertizės skyrimo ir priėmė sprendimą, esant dviems viena kitai prieštaraujančioms medicininėms išvadoms, ir kaip minėta, nenurodė konkrečių argumentų, kodėl vadovavosi būtent vienu iš pateiktų įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų priemonių, siekiant visapusiškai ištirti ir pašalinti visus trūkumus bei prieštaravimus tarp įrodymų, turinčių teisinę reikšmę nagrinėjamam ginčui ir tik tuomet priimti sprendimą atitinkamu klausimu (CPK 185 str., 263 str.).

Dėl CPK 164 straipsnio 4 punkto taikymo

Teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva sustabdyti bylą, kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti būtina (CPK 164 str. 4 p.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant būtinumo sustabdyti bylą klausimą, reikia atsižvelgti į tai, kad nereikėtų tų pačių faktų nustatinėti kelis kartus, būtų taupoma tiek byloje dalyvaujančių asmenų, tiek teismo lėšos ir laikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-660/2006, 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2009). Ikiteisminio tyrimo atlikimas negali būti pagrindu sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal CPK 163 str. 3 p., tačiau ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, priimti procesiniai sprendimai gali būti rašytiniais įrodymais civilinėje byloje, todėl atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo atlikimas gali būti pagrindu sustabdyti civilinę bylą pagal CPK 164 str. 4 p. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2007).

Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 15 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Nusikaltimų transporte tyrimo skyrius pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl ieškovo galimai nusikalstamų veiksmų, gaunant draudimines išmokas. Atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo paskirtas deontologinis tyrimas dėl ieškovo gydymo teisingumo nustatymo. Teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo ir proceso koncentruotumo principais, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu gali paaiškėti esminių aplinkybių, susijusių su šio ieškinio reikalavimų pagrįstumu, be to, deontologinio tyrimo išvada gali būti rašytiniu įrodymu civilinėje byloje, todėl negalima nagrinėti civilinės bylos tol, kol nebus priimtas galutinis procesinis sprendimas ikiteisminiame tyrime. Dėl to Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi civilinė byla pagal ieškovo ieškinį atsakovui dėl draudimo išmokos priteisimo buvo sustabdyta (CPK 164 str. 4 p.). Pirmosios instancijos teismas, 2015 m. vasario 18 d. nutartimi atnaujino sustabdytą civilinę bylą, gavus Valstybinės teismo medicinos tarnybos deontologinę specialistų išvadą. Teismas nustatė, kad išnyko aplinkybė, lėmusi bylos sustabdymą (CPK 166 str. 1 d. 6 p., 167 str.). Vertindamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bylos atnaujinimo, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad tokį faktą konstatuoti buvo teisinis pagrindas. Todėl ieškovo argumentas, kad teismo sprendimas dėl bylos atnaujinimo buvo priimtas skubotai, neišnykus bylos sustabdymo aplinkybei yra atmestinas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes ir atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, neišsamiai ištyrė reikšmingus bylai įrodymus, dėl ko nenustatė esminių bylai aplinkybių sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą, sprendžia, kad dėl bylos esmės neatskleidimo yra pagrindas bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes jos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neatitiktų apeliacijos esmės, kadangi reikštų bylos nagrinėjimą visa apimtimi naujais aspektais.

Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Atsižvelgiant į tai, jog byla yra grąžinama nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovui ,,IF P&C Insurance AS“, veikiančiam per ,,IF P&C Insurance AS“ Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo, perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.