- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-11-11
- Bylos Nr.
- 2A-733-124/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-05490-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laisvė Aleknavičienė
- Atsakovas
- A. U.
- Ieškovas
- R. N.
- Kategorijos
- 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-201-772/2014 pagal ieškovės R. N. ieškinį atsakovui A. U. dėl nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė R. N. ieškiniu (1–2 b. l.) kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo A. U. priteisti 3000 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškinyje nurodė, kad ieškovei R. N. asmeninės nuosavybės teise priklausė automobilis VW Passat valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilis laikinai ir neatlygintinai buvo perduotas naudotis atsakovui A. U., 2013-03-07 Švedijos Karalystėje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužaloti eismo įvykyje dalyvavę asmenys bei apgadintos jų transporto priemonės. Apie įvykį buvo pranešta vietos policijai, t. y. Vakarų Gotlando policijos komisariatui, kuriame buvo atliktas eismo įvykio aplinkybių tyrimas. Buvo nustatyta, kad automobilio VW Passat valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas, važiuodamas per sankryžą, nepaisė reikalavimo sustoti prie „Stop“ ženklo, ko pasėkoje sankryžoje įvyko automobilių susidūrimas. Kaltu dėl eismo įvykio pripažintas automobilio VW Passat valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas atsakovas A. U.. Savo kaltės dėl sukelto eismo įvykio atsakovas neginčijo ir ją pripažino visiškai. Ieškovei priklausęs automobilis VW Passat buvo sugadintas nepataisomai, todėl 2013-03-21 buvo perduotas UAB „Augenera“ išmontavimui ir sunaikinimui, ką patvirtina Eksploatuoti netinkamos transporto priemonės sunaikinimo pažymėjimas. Kadangi po eismo įvykio transporto priemonė buvo visiškai sugadinta ir vėliau sunaikinta, ieškovės nuostolius sudaro sunaikintos transporto priemonės rinkos vertė – 3000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas A. U. atsiliepimu į ieškinį (40–41 b. l.) su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad su ieškove jis nėra pažįstamas, nėra turėjęs kokių nors reikalų, taigi, ieškovė nėra jam perdavusi automobilio VW Passat, šalys nėra susietos jokiais civiliniais teisiniais santykiais. Šį automobilį perdavė tuometinis jo darbdavys – UAB „T“ darbinių funkcijų Švedijos Karalystėje vykdymui. Automobilį atsakovui perdavė bendrovės vadybininkas N. B.. Ieškovė yra tik vieno iš bendrovės savininko – G. N. žmona. Tokiu būdu ieškovė savo automobilį patikėjo ir perdavė UAB „T”, o ši perdavė atsakovui darbinėms funkcijoms vykdyti, kurias vykdant ir įvyko autoavarija. Todėl šiuo atveju civilinė atsakomybė iškyla ne atsakovui, o darbdaviui. Ieškovė neturi reikalavimo teisės reikšti žalos atlyginimo reikalavimus atsakovui A. U., o A. U. nėra tinkamas atsakovas ieškovės užvestoje byloje. Atsakovo nuomone, reikalaujamos atlyginti žalos dydis yra nepagrįstas, be to, įrodinėjama netinkamomis priemonėmis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu (136–145 b. l.) ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei R. N. iš atsakovo A. U. 2 030,00 Lt nuostolių atlyginimui, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo 2 030,00 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. liepos 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 61,00 Lt žyminio mokesčio ir 320,00 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą bei 29,03 Lt išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą valstybei.
Teismas nurodė, kad autotransporto priemonės savininkas (valdytojas) privalo elgtis atidžiai ir atsargiai bet kokioje situacijoje, suvokdamas, kad autotransporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis. Teismas byloje laikė nustatytu ir įrodytu, kad atsakovas pažeidė Kelių eismo taisykles dėl ko 2013-03-07 įvyko autoįvykis Švedijos Karalystėje. Teismas pripažino, kad yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti.
Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė teismui neginčijamų įrodymų, kad jam nebuvo žinoma, jog jo valdomas automobilis priklausė trečiajam asmeniui, o ne ieškovei. Tokią teismo išvadą patvirtina ne tik byloje esantys įrodymai, pvz. automobilio registracijos liudijimas, bet ir paties atsakovo pripažinimas, jog šią transporto priemonę jis valdė kelis mėnesius. Be to, atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad su ieškove jie pažįstami seniai.
Teismas pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus, jog ginčo atveju ieškovei padarytą žalą privalo atlyginti jo darbdavys (trečiasis asmuo). Teismas nurodė, kad atsakovas buvo priimtas į darbą pas darbdavį (trečiąjį asmenį) statybininku apdailininku, o ne vairuotoju. Duodamas paaiškinimus, atsakovas pripažino, kad minėtą automobilį vairavo nuo pat darbo santykių pradžios, todėl teismas laikė, jog atsakovas savo iniciatyva valdė ieškovei priklausančią transporto priemonę, kadangi tokia pareiga jam neatsirado iš darbo santykių. Atsakovas aiškiai suvokė, kad darbdavys nėra jam perduotos transporto priemonės savininkas ar valdytojas, nes valdė ir variklio užvedimo raktelius, bei automobilio registracijos liudijimą. Teismas konstatavo, kad autotransporto priemonių perdavimo sutarties formos įstatymai nenustato, vadinasi, tokią sutartį galima sudaryti ir žodžiu. Teismas vadovavosi ieškovės paaiškinimu , nustatė, kad tarp šalių egzistavo asmeniniai santykiai, kurie lėmė ir prievolių tarp šalių pobūdį bei jų buvimą. Atmetė liudytojų parodymus, nes jiems nebuvo žinomos aplinkybės dėl automobilio perdavimo. Laikė neįrodyta, kad trečiasis asmuo buvo teisiniuose santykiuose su ieškove dėl jam perduoto automobilio ir tai, kad dėl perduoto automobilio neteisėtus veiksmus atliko abu automobilio valdytojai. Teismas, vertindamas visas aplinkybes ir priežastis, laikė nustatytu pakankamą atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį, t. y., kad pažeidėjo elgesys buvo pakankama priežastis žalai atsirasti. Tai, kad atsakovas buvo darbo santykiuose su trečiuoju asmeniu, nesudaro teisinio pagrindo išvadai apie jo kaltės nebuvimą. Atsakovas kaip profesionalus vairuotojas, turėjo pagrindą suvokti, kad jam gali kilti atsakomybė ne tik prieš trečiuosius asmenis, bet ir prieš darbdavį, kuris nėra tinkamai įforminęs jam suteikto automobilio. Atsakovas savo kaltės dėl autoįvykio neneigė, o ją pripažino.
Teismas konstatavo, kad ginčo atveju ieškovės kaltės procentas dėl jos nerūpestingumo perleidžiant automobilį valdyti keliems asmenims būtų 30 procentų, kas tuo pačiu leidžia teismui sumažinti jai priteistinų nuostolių dydį 870 Lt suma.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
Atsakovas A. U. apeliaciniu skundu (148–150 b. l.) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-04-24 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovo naudai apeliaciniame procese patirtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas dėl netinkamo įrodymų vertinimo visiškai nepagrįstai pripažino, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, pagrindžiančių ne jo, o darbdavio atsakomybę už atsakovo ieškovei padarytus nuostolius ir todėl ginčui spręsti taikė netinkamas materialinės teisės normas bei netaikė tų, kurias privalėjo taikyti. Byloje apklausti atsakovas ir liudytojai vienareikšmiškai patvirtino aplinkybes, kad automobilį VW Passat darbui Švedijoje A. U. patikėjo ir perdavė ne ieškovė, o darbams į užsienį pasiuntęs tuometinis darbdavys, kad Švedijoje brigada šį automobilį naudojo nuvykimui-parvykimui į darbo objektus ir nakvynės vietą, kad autoavarija 2013-03-07 d. 18:25 val. Švedijos Karalystėje įvyko brigadai grįžtant iš darbo objekto į gyvenamąją vietą. Kad avarija įvyko atsakovui vykdant darbines funkcijas yra patvirtintos ir oficialiu rašytiniu įrodymu - LR Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių teritorinio skyriaus 2013-11-04 pažyma Nr. (4) SD-1507 „Dėl informacijos pateikimo“.
2. Teismas, remdamasis vien neinformatyviais ir prieštaringais ieškovės R. N. parodymais, iš esmės paneigė didesnę įrodomąją galią turintį minėtą oficialų rašytinį įrodymą, nemotyvuotai kritiškai vertino atsakovo ir minėtų liudytojų parodymus, bei nepagrįstai netaikė CK 6. 264 straipsnio.
3. Spręsdamas dėl atlygintinos žalos dydžio, teismas sprendime nurodė, jog yra duomenų, kad už priduotą sugadintą automobilį ieškovė gavo 100 Lt. Tų duomenų šaltinis kaip ir bylos lapo numeris sprendime nenurodytas.
4. Teismas visiškai nepagrįstai ir neobjektyviai sprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą. Teismo posėdžio metu atsakovui suabejojus ieškovės atstovo pateiktu neoriginaliu pinigų priėmimo kvitu bei negalint pateikti originalo, teismas prisižadėjo abejones dokumento tikrumu kažkokiu būdu pašalinti savarankiškai, tačiau tai taip ir liko nepadaryta, bent jau sprendime nuorodos į tai nėra.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (156–157 b. l.) ieškovė R. N. prašo atmesti apelianto A. U. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, o Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas ta pačia aplinkybe kaip ir atsiliepimas į ieškinį, t. y. tuo, kad ieškovei priklausantį automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui perdavė ne ieškovė, o apelianto darbdavys, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, apeliantas nepateikia. Apelianto teiginys, kad visos esminės aplinkybės sutampa ir, kad teismas formaliais ir teisiškai nereikšmingais motyvais pripažino atsakovo ir liudytojų liudijimus nepatikimais, iš esmės yra klaidingas, nes būtent atsakovas-apeliantas nepapildė esminių aplinkybių objektyviais ir neginčijamais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Apeliacinis skundas tenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas dėl įrodymų vertinimo, dėl ko netinkamai įvertinus įrodymus ginčui išspęsti netinkamai pritaikė materialinės teisės normas. To pasekoje byla buvo išspręsta neteisingai, todėl teismo sprendimas yra naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas. Teismas darė išvadas, kad atsakovas neįrodė, jog automobilis buvo patikėtas ne jam bei neįrodė, kad avarija įvyko, vykdant darbines pareigas, taigi nepagrindė būtinumo ginčą spręsti pagal specialiąsias , nustatančias darbdavio atsakomybę, teisės normas.
Byloje nustatyta, kad 2013 m. kovo 7 d., 18:25 val. Švedijos Karalystėje, V. Gotaland g. 42-181, įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė trys automobiliai, kaltu dėl autoįvykio buvo pripažintas atsakovas A.U., vairavęs ieškovei nuosavybės teise priklausantį automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Po šio autoįvykio ieškovė 2013 m. kovo 21 d. lengvąjį automobilį, kaip netinkamą tolesnei eksploatacijai, kurį eismo įvykio metu vairavo atsakovas, perdavė sunaikinimui, dėl ko patyrė 3 000 Lt nuostolių, kuriuos prašė priteisti iš atsakovo.
Byloje neginčytinai nustatyta atsakovo kaltė dėl autoįvykio, ką patvirtina autoįvykio tyrimo medžiaga (4-28 b. l.), neneigia ir pats atsakovas. Byloje kilo ginčas, kas yra atsakingas už žalą, kurią patyrė faktinis mašinos savininkas dėl šio automobilio sugadinimo. Bylos duomenimis autoįvykio metu automobilį vairavęs atsakovas dirbo UAB „T“. Ieškovė ieškinyje teigė, kad automobilis laikinai ir neatlygintinai buvo perduotas naudotis atsakovui A. U., pastarasis neigė šią aplinkybę, teigdamas, kad nors ir pažįsta ieškovę, tačiau su ja neturėjo jokių sutartinių santykių, tame tarpe ir dėl autotransporto priemonės perdavimo, jokio automobilio ieškovė jam neperdavė, nepatikėjo, o automobilį jam patikėjo įmonė, kuri jam perdavė raktelius, kitus dokumentus ir šis automobilis buvo patikėtas darbinėms pareigoms vykdyti, t.y. Švedijoje nurodytoje vietovėje užsienyje dirbusios darbininkų brigados vežimui į statomus objektus bei iš jų namo, kur jis net tris mėnesius vykdė šias papildomas pareigas. Šias aplinkybes patvirtino ne tik pats ieškovas, bet ir teisme apklausti liudytojai S. B., R. I., patvirtindami, kad brigada šį automobilį naudojo nuvykimui ir parvykimui į darbo objektus iš gyvenamosios vietos, medžiagų pervežimui, automobiliais brigados pervežimui į objektus aprūpindavo įmonė, šis automobilis buvo Švedijoje ir buvo naudojamas ne vieną dieną. Iš dalies tai patvirtina ir pačios ieškovės paaiškinimai teisme, kurių metu ieškovė paaiškino, kad įmonė „T“ darbo tikslams darbininkų nuvežimui į darbo vietas bei grįžimui iš jų naudojo automobilius, bet tą dieną, kai ji davė sutikimą naudotis jos automobiliu, šios mašinos buvo sugedusios ar neužsivedė, dėl ko jai paskambinęs įmonės darbuotojas vadybininkas, ar direktorius prašė leisti pasinaudoti jos automobiliu. Taigi ieškovės paaiškinimai teisme patvirtina irgi tą aplinkybę, kad darbuotojai pastoviai į objektus buvo vežami įmonės automobiliais.
Pažymėtina, kad šalių paaiškinimai taip pat yra įrodymų šaltinis, kurie yra vertinami sąryšyje su kitais įrodymais. Iš ieškovės, atsakovo paaiškinimų teismo posėdyje matyti, kad ieškovė net nebendravo betarpiškai su atsakovu, bendravo su įmonės vadybininku ar direktoriumi, automobilį leido naudoti darbininkų pervežimo į objektus tikslams, t.y. darbiniams tikslams. Pati ieškovė teismo posėdyje patvirtino, kad neturėjo jokio susitarimo su A. U., kadangi jai skambino A. U. darbovietės vadybininkas ar net direktorius, kuris prašė leisti automobilį panaudoti statybininkų pervežimui į darbo objektus. Ieškovė neįrodė automobilio perdavimo atsakovui A. U. asmeniniam naudojimui aplinkybių, t.y. kad jį būtų patikėjusi atsakovui asmeniškai.
Vertinant abiejų šalių priešingus parodymus dėl ieškovės ieškinyje nurodytų aplinkybių , jo perdavimo patikėjimo automobilio asmeniškai atsakovui, išvada daroma daugiau leistinų įrodymų ir logiškų argumentų pateikusios šalies naudai. Toks įrodymų vertinimas atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką: civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių, tačiau ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2004). Kasacinis teismas taip pat yra ne kartą plačiai pasisakęs dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. LR CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d.nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009; kt.). Teismų praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti.
Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (CPK 12 str.).Tai reiškia, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.).Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė neįrodė ieškinyje nurodytų aplinkybių dėl automobilio patikėjimo atsakovui jo asmeniniams tikslams(LR CPK 178 str.), o atsakovas surinktų įrodymų visuma paneigė šias aplinkybes. Ieškovės paaiškinimai neinformatyvūs, prieštaringi nelogiški, prieštarauja net tarpusavyje, todėl teismas juos vertina kritiškai. Pažymėtina, kad jie vertintini kaip subjektyvūs, suinteresuoto asmens paaiškinimai, nes ieškovė patvirtino, kad ji yra G. N. žmona, kuris dirba trečiojo asmens įmonėje UAB „T“.
Įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Išimtis yra įrodymai, kuriems didesnė įrodomoji galia suteikta įstatymo – tai oficialieji rašytiniai įrodymai (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
Rašytinis įrodymas Valstybinės Darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus išvada patvirtina, kad inspekcija, tirdama šį įvykį, pripažino, jog 2013-03-21įvykęs nelaimingas atsitikimas, kurio metu buvo sužalotas automobiliu vykęs liudytojas R. I., yra pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, surašytas formos Nr.1 aktas dėl sužalojimo (62 b. l.).Remiantis 2004-09-02 LR Vyriausybės nutarimo Nr.118 „Dėl nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo ir apskaitos Nuostatų patvirtinimo”8.4,10.1.2 p.(redakcija, galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2014-09-12) tokiu nelaimingu atsitikimu pripažįstamas atvejis, kai yra sužalojama vykstant į darbą ar iš darbo tos įmonės, kurioje darbuotojas dirbo ar į kurią buvo komandiruotas darbuotojas, įmonės ar jos samdomu transportu.
Įvertinus bylos duomenis teismas daro išvadą, kad automobilis buvo perduotas ne atsakovui, bet trečiajam asmeniui UAB „T“` darbinėms funkcijoms vykdyti pagal žodinę panaudos sutartį, taigi automobilio teisėtu valdytoju buvo trečiasis asmuo, o ne atsakovas. Atsakovas jį naudojo ne savo interesams, bet įmonės interesais bei įmonės pavedimu perveždavo į darbo objektą statybos brigadą. Nors atsakovas nebuvo įdarbintas įmonėje vairuotoju, tačiau šios funkcijos jam buvo pavestos papildomai, jas vykdė įmonės vadovo nurodymu.
Kadangi nustatyta, kad darbuotojus į darbo objektus vežęs atsakovas veikė darbdavio interesais, o ne asmeniniais interesais, atsižvelgiant į tai, spręstina, kad atsiradusią žalą privalo atlyginti darbuotojus samdantis asmuo, kuris šiuo atveju buvo transporto priemonės valdytoju (CK 6.264 straipsnis). LR CK 6.264 str. 1 d. numato, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tokiais laikomi darbuotojai, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jei jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami. Samdančio darbuotojus asmens kaltė sutapatinama su darbuotojo kalte ir darbdavys atsako už darbuotojo darbo metu padarytą žalą. Esminę reikšmę Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.264 straipsnio taikymui turi tai, kad darbuotojas darydamas žalą tikrai veikė kaip darbuotojas, tai yra atliko veiksmus, susijusius su darbo procesu, o ne savo asmeniniais interesais kaip privatus asmuo.
Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, atsakovo kaip darbuotojo kaltė dėl ieškovės sugadintos transporto priemonės yra nustatyta, todėl už ją visiškai atsako pastarojo darbdavys – trečiasis asmuo UAB „T“ (LR CK 6.263 str.), todėl jam ir turėjo būti pareikštas ieškinys. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.111 straipsniu, nurodydamas, kad priteisus žalą iš atsakovo, šis turi teisę ją išsireikalauti iš trečiojo asmens., kadangi šiuo atveju atsakomybė atsiranda trečiajam asmeniui kaip automobilio valdytojui, valdančiam automobilį pagal žodinę panaudos sutartį, kurį jis darbo santykių pagrindų patikėjo darbinėms funkcijoms vykdyti atsakovui. Atsakovui atsakomybė gali kilti atsakomybė prieš darbdavį pagal DK normas. Ieškovė bylos nagrinėjimo metui nekeitė atsakovo, nors šis klausimas dėl netinkamo atsakovo buvo keliamas bylos nagrinėjimo metu.
Kadangi teismo sprendimas naikinamas ir priimamas sprendimas ieškinį atmesti, nėra pasisakoma dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.
Panaikinus teismo sprendimą, yra perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.5 d.). Atsakovas pateikė duomenis, kad teismo procese pirmosios instancijos teisme patyrė 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidas, t.y. 200 Lt už susipažinimą su byla, konsultacijas, 400 Lt už atsiliepimo paruošimą, 400 Lt užklausos dėl įrodymų rinkimo, 1 000 Lt už dalyvavimą teismo posėdžiuose bei 61 Lt apeliacijoje dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo (124,151 b. l.). CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Tos pačios taisyklės taikomos ir priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 str.1 dalis); šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (2 dalis).
Teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Be to, bylinėjimosi išlaidų dydžio kontrolė yra vertinama kaip teismo pareiga įgalinanti jį veikti ex officio. Tokią poziciją yra išreiškęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008. Atsižvelgiant į bylos pobūdį, spręstus byloje klausimus, advokato teiktų atsakovui teisinių paslaugų pastovumą, teisingumo ministro 2004 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiant į tai, kad bylos apimtis yra nedidelė, nesudėtinga, nereikalaujanti specialių žinių, priteistinas atlyginimas mažintinas iki 1236 Lt. Pažymėtina, kad atsakovas pernelyg padidina išlaidas dėl užklausimų, renkant bylai įrodymus, kurie viršija maksimalius Rekomendacijose nustatytus dydžius (0,012x1000x3), o taip pat žymiai padidino numatytus maksimalius dydžius už atstovavimą teisme (0,15x1000x4). Likusi šių atsakovo išlaidų dalis pripažintina išlaidavimu. Atsakovui priteistinas jo sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą
Atmetus ieškinį, yra naikintinos laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos atsakovo turtui 2013-08-01 Šiaulių apylinkės teismo nutartimi (34-35 b. l.).
Iš ieškovės priteistinos valstybei procesinių dokumentų siuntimo išlaidos 29 Lt (CPK 88str.3p.,92 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą-ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės R. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui A. U. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1236 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme bei 61 Lt apeliacijoje , viso 1297 Lt(vieną tūkstantį du šimtus devyniasdešimt septynis litus) (375,64 (EUR).
Priteisti iš ieškovės R. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) 29 Lt (dvidešimt devynis litus ) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (8,40 EUR).
Panaikinti 2013 m. rugpjūčio 1 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi A. U. turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones-A. U. (a.k. (duomenys neskelbtini) turto areštą.