Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei R. N., jos atstovui advokatui Arūnui Koskui, atsakovui A. U., jo atstovui adv. Algirdui Juškai, neatvykus trečiojo asmens UAB ,,Tomas SE“ atstovui, gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės R. N. ieškinį atsakovui A. U. dėl nuostolių atlyginimo ir patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo UAB ,,Tomas SE“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė teigė, kad atsakovo neteisėti veiksmai šiuo atveju pasireiškė Švedijos Karalystės kelių eismo taisyklių pažeidimu, kai transporto priemonės VW Passat valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas nepaisė reikalavimo sustoti prie „Stop“ ženklo ir dėl to buvo sukeltas eismo įvykis. Šį atsakovo neteisėtų veiksmų faktą patvirtina prie ieškinio pateikiama eismo įvykio tyrimo medžiaga su vertimu į lietuvių kalbą. Akivaizdu, kad aukščiau nurodyti neteisėti veiksmai lėmė žalos ieškovės turtui atsiradimą, t.y. automobilio VW Passat valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sunaikinimą, todėl laikytina, kad tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir kilusios žalos yra priežastinis ryšys. Pagal LR CK 6.249 str. 1 d. žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška laikytina ieškovės nuostoliais, o sutinkamai su LR CK įtvirtintu teisiniu reguliavimu, galioja visiškas nuostolių atlyginimo principas. Kadangi po eismo įvykio transporto priemonė buvo visiškai sugadinta ir vėliau sunaikinta, ieškovės nuostolius sudaro sunaikintos transporto priemonės rinkos vertė. Atsižvelgiant į tai, kad sunaikintos transporto priemonės pagal analogiškas technines charakteristikas vidutinė rinkos vertė yra 3 000 Lt, ši suma laikytina ieškovės nuostoliais, patirtais dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie ir yra iš jo priteistini.

Ieškovė nurodė, kad kad eismo įvykio metu automobilio VW Passat valst.Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu DK ERGO Insurance SE Lietuvos filiale, pareiga atlyginti tretiesiems asmenims ir jų turtui padarytą žalą teko draudikui. Tuo tarpu ieškovės automobiliui VW Passat valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padaryta žala nesudaro draudiminio įvykio pagal Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, todėl prievolė atlyginti padarytą žalą tenka transporto priemonės valdytojui atsakovui A. U., kuris yra atsakingas už sukeltą eismo įvykį.

Ieškovė prašė teismo iš atsakovo taip pat priteisti 5 proc. dydžio palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (LR CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str.).

Be to ieškovė prašė teismo iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta bei LR CK 6.245 str., 6.246-6.249 str., ieškovė teismo prašė:

1. Taikyti laikinąsias apsaugos priemones - ieškinio sumos ribose areštuoti pinigines lėšas ar turtines teises, kilnojamuosius daiktus, priklausančius atsakovui ir esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis.

2. Iš atsakovo A. U. a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti 3 000 Lt (tris tūkstančius Lt) nuostolių atlyginimo ieškovės R. N. a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.

3. Iš atsakovo A. U. a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės R. N. a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovė ieškinio reikalavimui pagrįsti pateikė teismui rašytinius įrodymus.

Liudytojas S. B. duodamas parodymus teismo posėdyje parodė, kad su atsakovu yra draugai ir bendradarbiai. Nurodė, kad 2013-03-07 kartu su atsakovu ir kitu bendradarbiu R. I. būdami komandiruotėje Švedijoje, grįždami iš darbo su lengvuoju automobiliu pateko į avariją. Teigė, kad automobilis priklausė firmai kurioje jie visi dirbo, o kad automobilis priklausė R. U. jis nežinojo. Su automobiliais pastoviai vykdavo į darbą. Prisiminė, kad po eismo įvykio į vietą buvo atvykęs ir firmos darbuotojas S. G. Nurodė, jog R. U. irgi pažįsta, nes ji yra bendrovės ,,GTG“ buhalterė. Teigė, kad jokių pretenzijų A. U. dėl to kas įvyko jis neturi, nes parašė ir tokio turinio paaiškinimą.

Liudytojas R. I. duodamas parodymus nurodė, kad įvykusio eismo įvykio metu Švedijoje jis buvo sužalotas ir liginėje gydytas apie dvi savaites, o po to dar gydėsi virš dviejų mėnesių Lietuvoje. Teigė, kad jo darbdavys buvo UAB ,,GTG“ ir dėl to su vadovu T. G. susitarė, jog vienas kitam pretenzijų neturi. Atsakovui jis kol kas pretenzijų nereiškė, tačiau pas jį buvo atvykusi atsakovo žmona, bet jie nesusitarė, nes jis nežino, kokia jo sveikatos būklė bus po metų. Kokiose firmose dirbo A. U. ir S. B. jis nežino, tačiau jie dirbo visi viename objekte. Darbus jiems skirsto T. G., o automobilius jie gauna kiekvieną rytą kada važiuoja į darbą. Teigė, jog minėti bendradarbiai jau ir anksčiau važinėjo su ta mašina į objektą, o kam priklauso automobiliai jis nežino. Nurodė, kad pažįsta R. N., nes ji užsakinėja jiems bilietus, o ar ji dirba kurioje nors firmoje jis nežino. Mano, kad sugadintas automobilis galėtų būti vertas 3 000 Lt, tačiau tai tik jo nuomonė. Teigė, kad su minėtu automobiliu teko važiuoti ne kartą į darbą, nes jis stovi ten kur jie gyveno. Parodė, jog atsakovas vadovavo jų darbui objekte kaip vadovas.

Atsiliepime į ieškinį atsakovas prašė ieškinį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais.

Dėl faktinių aplinkybių.

Ieškinyje aiškiai nutylėtos esminės faktinės aplinkybės, reikšmingos teismui sprendžiant dėl reikalavimų teisinio pagrindo.

Skirtingai nei teigia ieškovas, atsakovas su ieškove R. N. nėra nei pažįstamas, nei turėjęs kokių nors reikalų taigi ieškovė niekada ir jokiu būdu nebuvo jam laikinai ir neatlygintinai perdavusi savo automobilio VW Passat valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taigi ieškovė ir atsakovas nėra susieti jokiais civiliniais teisiniais santykiais.

Šį automobilį atsakovui A. U. perdavė tuometinis jo darbdavys - UAB „Tomas SE“, juridinio asmens kodas 302656419, bendrovė registruota adresu Ežero g. 8-1, Šiauliai, darbinių funkcijų Švedijos Karalystėje vykdymui. Realiai, darbdavys pasiuntė savo statybininkų brigadą, kurią sudarė bendrovės darbuotojai atsakovas A. U., S. B. ir R. I., nuvykimui - parvykimui ir naudojimuisi vietoje Švedijoje brigadai buvo skirtas bendrovės reikalams nuolat naudotas automobilis VW Passat valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris, kaip dabar paaiškėjo, yra registruotas ieškovės vardu. Automobilį atsakovui perdavė bendrovės vadybininkas N. B. Ieškovė R. N. yra vieno iš bendrovės formalių ar realių savininkų ir vadovų - G. N. - žmona.

Būtent 2013-03-07 d. 18:25 val. Švedijos Karalystėje, brigadai grįžtant iš darbo objekto į gyvenamąją vietą, automobilį vairuojant atsakovui, ir įvyko avarija. Kaltę dėl autoįvykio atsakovas tikrai pripažino, ji akivaizdi, avarija įvyko todėl, kad atsakovas vairavo pervargęs po darbo dienos objekte. Autoįvykio metu kartu su atsakovu automobilyje buvo minėti jo brigados nariai, jų parodymais ir kitais įrodymais byloje ir bus įrodinėjami atsakovo atsikirtimai.

Dėl ieškinio reikalavimų teisinio pagrindo.

Tokiu būdu ieškovė savo automobilį patikėjo ir perdavė UAB „Tomas SE“, o ši perdavė atsakovui darbinėms funkcijoms vykdyti, kurias vykdant (grįžtant po darbo dienos iš objekto į brigados gyvenamąją vietą) ir įvyko autoavarija, dėl kurios ieškovė patyrė nuostolių. Todėl šiuo atveju civilinė atsakomybė iškyla ne atsakovui, o darbdaviui, nes pagal CK 6. 264 str. samdantis darbuotojas privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės ( 1 d.), o šio str. 2 d nustatyta, kad darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamai juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami.

Esant pagrindams ir sąlygoms atsakovui gali kilti civilinė atsakomybė prieš darbdavį pagal DK normas. Žinoma, jeigu atsakingas išvis, nes faktiškai darbdavys pavedė vykdyti atsakovui darbo sutartimi nesulygtas funkcijas - vairuoti automobilį, nors sulygta dėl statybininko apdailininko funkcijų (2013-01-21 darbo sutartis Nr. 18).

Taigi, ieškovė neturi reikalavimo teisės reikšti žalos atlyginimo reikalavimus atsakovui A. U.. Atsakovas neginčija ieškovės teisės reikšti tokius reikalavimus aplamai, sutinka, kad ir tam tikra žala jai padaryta, tačiau A. U. nėra tinkamas atsakovas ieškovės užvestoje byloje.

Todėl byloje netinkamas atsakovas keistinas tinkamu. Jeigu ieškovė atsisakytų tai daryti, atsakovo darbdavys - UAB „Tomas SE“- įtrauktinas į bylą trečiuoju asmeniu teismo nutartimi, nes teismo sprendimas šioje byloje neabejotinai gali įtakoti šios bendrovės teises ir pareigas.

Be to, ši bendrovė įpareigotina pateikti teismui duomenis apie darbo sutarties su atsakovu nutraukimą, nes atsakovas jų neturi ir negali gauti.

Dėl reikalaujamos atlyginti žalos dydžio.

Atsakovo nuomone, reikalaujamos atlyginti žalos dydis yra nepagrįstas, be to, įrodinėjama netinkamomis priemonėmis.

Ieškovei veikiant sąžiningai, natūroje turėtas sugadintas automobilis galėjo ir turėjo būti defektuotas kvalifikuotų specialistų, kurie ir turėtų nuspręsti, ar sugadintas automobilis remontuotinas, kiek kainuotų remontas ir kt., taip būtų išvengta subjektyvumo įrodinėjant rinkos kainą pagal pardavimo skelbimus internete ir dar kitos markės automobilių.

Pažymėtina, jog pagal su ieškiniu pateiktus dokumentus sugadintas automobilis sunaikinimui perduotas neatlygintinai, nors metalo laužo supirkimo kainos šiuo metu yra 600-700 Lt už toną, taigi už metalo laužo supirktuvei priduotą automobilį ieškovė galėjo gauti daugiau nei 1 000 Lt ir tokiu būdu sumažinti savo nuostolius.

Dėl ieškovo nesąžiningos pozicijos atsakovas nesutinka, kad šioje byloje teismas priimtų sprendimą už akių, taip pat nemato taikaus šio ginčo sprendimo galimybės.

Atsakovas savo atsikirtimams pagrįsti pateikė teismui į bylą rašytinius įrodymus.

Teismo posėdyje ieškovė prašė ieškinį tenkinti, rėmėsi tais pačiais kaip ir ieškinyje nurodytieji argumentais, papildomai paaiškino, kad trečiojo asmens atstovo prašymu ji patikėjo atsakovui jai priklausančią transporto priemonę. Teigė, kad su atsakovu yra pažįstama, todėl juo pasitikėjo perduodama valdymui savo transporto priemonę.

Teismo posėdyje ieškovės atstovas advokatas A. Koskus prašė ieškinį patenkinti jame išdėstytais argumentais, papildomai nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas nekaltas ar automobilio vertė būtų ne 3 000 Lt. taip pat nėra duomenų, jog automobilis būtų perduotas bendrovei, kurioje dirbo atsakovas.

Atsakovas teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovės automobilio raktelius jam perdavė S. G.. Su juo jis važinėjo tris mėnesius. Jis visiškai nesidomėjo kieno tai automobilis, o be to jis dirbo statybininku, o ne vairuotoju. Nurodė, kad nesijaučia ieškovei skolingas. Mano, kad automobilis buvo skirtas darbinėms funkcijoms atlikti. Laiko save kaltu dėl eismo įvykio, o ne dėl žalos ieškovei. Parodė, kad iš draudimo bendrovės sulaukė prašymo nubraižyti eismo įvykio schemą, kuria turėjo nusiųsti į Vilnių. Teigė, jog automobilis nevertas 3 000 Lt, o be to geros jo detalės buvo panaudotos kitiems automobiliams. Parodė, kad gyvenamojoje vietoje dėžutėje buvo automobilio techninis liudijimas ir užvedimo rakteliai.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas adv. A. Juška prašė ieškinį atmesti, rėmėsi tais pačiais kaip ir atsiliepime į ieškinį išdėstytieji argumentai, papildomai nurodė, kad ieškovė ir atsakovo darbdavys yra susiję asmenys, todėl siekia žalą prisiteisti iš atsakovo. Teigė, kad ieškovė jai priklausantį automobilį patikėjo bendrovei (trečiajam asmeniui), o ne atsakovui.

Ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl nuostolių atlyginimo, kuomet atsakovui buvo perduotas automobilis, kurį vairuodamas jis padarė eismo įvykį, dėl ko automobilis po to tapo netinkamu eksploatacijai.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Byloje nustatyta, kad 2013 m. kovo 7 d., 18:25 val. Švedijos Karalystėje, V. Gotaland g. 42-181, įvyko eismo įvykis (5-6 b. l.). Jo metu susidūrė trys automobiliai, vieną iš jų „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairavo atsakovas (šis automobilis nuosavybės teise priklausė ieškovei). Ieškovė minėtą automobilį valdyti buvo perdavusi A. U., o duomenų, jog jis būtų perduotas trečiajam asmeniui UAB ,,Tomas SE“ Kelių eismo pažeidimo byloje nėra (5-6, 29 b. l.). Nors atsakovas eismo įvykio metu buvo trečiojo asmens darbuotoju, tačiau duomenų, jog darbdavys jam būtų perdavęs ieškovei priklausantį lengvąjį automobilį byloje irgi nėra (42, 87 b.l.). Byloje pateikta eismo įvykio schema ir deklaracija (11,15,23-25 b.l.). Į eismo įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai (5-6 b.l.). Ieškovė buvo apdraudusi automobilį valdytojų civilinę atsakomybę (b.l. 10-15, 39). Ieškovė 2013 m. kovo 21 d. lengvąjį automobilį, kaip netinkamą tolesnei eksploatacijai, kurį eismo įvykio metu vairavo atsakovas, perdavė sunaikinimui (28 b.l.). Atsakovas neteikė ieškovei ar trečiajam asmeniui prašymo leisti suremontuoti ieškovės automobilį. Bylos duomenys leidžia konstatuoti, kad atsakovas laikytinas kaltu dėl, jog nekreipdamas dėmesio į sustoti reikalaujantį STOP ženklą, jis įvažiavo į sankryžą ir tuo kaip vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisykles, t. y. dėl atsakovo kaltų veiksmų kilo eismo įvykis (15-16 b. l.). Todėl teismas konstatuoja, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimo byloje nėra duomenų dėl kurio nors kito vairuotojo, dalyvavusio 2013 m. kovo 7 d. eismo įvykyje kaltės dėl KET pažeidimo, kas irgi galėjo būti eismo įvykio kilimo priežastimi. Ieškovė 2013 m. liepos 31 d. pateiktu ieškiniu pareikalavo, kad atsakovas atlygintų likutinę automobilio vertę (30 b.l.). Atsakovas teigė, kad ieškovė jam nei laikinai, nei neatlygintinai neperdavė savo automobilio ir jų nesiejo jokie civiliniai teisiniai santykiai. Tačiau neneigė, kad jam dirbant pas trečiąjį asmenį buvo perduotas ieškovei priklausantis automobilis. Dėl to atsakovas laiko, kad atsakomybė prieš ieškovę kylą ne jam, o trečiajam asmeniui pagal CK 6. 264 str. nuostatas, o jam gali kilti atsakomybė prieš darbdavį tik pagal DK normas. Laiko, kad trečiasis asmuo jam pavedė darbo sutartimi atlikti nesulygtas funkcijas. Atsakovas neginčija ieškovės teisės į nuostolių atlyginimą, tačiau savęs nelaiko tinkamu atsakovu, todėl prašė į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu įtraukti UAB ,,Tomas SE“ (66-67 b.l.). Tačiau mokesčių administratorius nurodė, kad trečiasis asmuo nėra jam pateikęs duomenų apie jo veikloje naudojamą lengvąjį automobilį VW Passat v/n (duomenys neskelbtini) (89 b.l.). Dėl ieškovės nurodyto žalos dydžio atsakovas teigė, kad tokiu atveju lengvojo automobilio stovį turi įvertinti specialistai. Be to teigė, kad ieškovė už parduotą metalo laužą galėjo gauti piniginę kompensaciją. Iš gautų duomenų matyti, kad ieškovei metalo supirkėjas sumokėjo 100 Lt.

Dėl atsakovo civilinės atsakomybės, padarius žalos automobilio savininkui, ir pareigos atlyginti nuostolius.

Civilinio kodekso 6.270 str. dalyje numatyta, kad be veiklos rūšių ir objektų, kurie kelia didesnį pavojaus aplinkiniams, taip pat priskiria ir veiklą, susijusią su transporto priemonių naudojimu. Todėl spręstinas klausimas kas yra didesnio pavojaus šaltinis – pati transporto priemonė ar žmogaus veiklą, kurios metu naudojama autotransporto priemonė. Ginčo atveju darytina teisinė išvada, kad atsakovui taikytina civilinė atsakomybė ne pagal CK 6. 270 str. (be kaltės), o bendrais pagrindais esant kaltei pagal CK 6. 263 str., o taip pat netaikytina CK 6. 264 str. nuostata, atsižvelgiant į žemiau teismo pateikiamus teisinius argumentus.

Atsakovo veiksmų neteisėtumas.

Pagal CK 6.246 str. 1 dalį neteisėtas elgesys yra įstatyme nustatytos pareigos nevykdymas arba tokie veiksmai, kuriuos įstatymas draudžia atlikti, bei bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (generalinis deliktas). Vien žalos padarymo faktas suponuoja neteisėtumo prielaidą.

Bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir atsargiai reiškia ne ką kitą kaip įstatymo nustatytą draudimą nedaryti žalos kitiems. Vadinasi, civilinės teisės požiūriu neteisėtu pripažintinas bet koks žalos padarymo atvejis, jeigu žalos padarymas negali būti pateisinamas. Bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir atsargiai apimtis priklauso nuo asmens veiklos pobūdžio - kuo pavojingesnė aplinkiniams yra asmens veikla, tuo ši jo pareiga yra didesnė. Autotransporto priemonės savininkas (valdytojas) privalo elgtis atidžiai ir atsargiai bet kokioje situacijoje, suvokdamas, kad autotransporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis.

Teismas byloje laiko nustatytų ir įrodytų, kad atsakovas pažeidė Kelių eismo taisykles dėl ko įvyko autoįvykis 2013-03-07 Švedijos Karalystėje.

Dėl ieškovei padarytos žalos.

Kitaip tariant, žala reiškia vienos ar kitos teisės saugomos vertybės (jos dalies) praradimą, sumažėjimą ar kitokį neigiamą poveikį jai. CK 6.249 str. 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, patirtos išlaidos bei negautos pajamos.

Tam, kad žala būtų atlyginta, būtina įrodyti ne tik jos faktą, bet ir dydį, t. y. ji turi būti apibrėžta. Tiesa, šis reikalavimas turi išimčių. Pavyzdžiui, CK 6.249 str. 3 dalis leidžia teismui priteisti būsimą žalą.

Todėl kai susiduriama su poreikiu atlyginti žalą nukentėjusio turtui, nukentėjęs asmuo reiškia asmenį, kuriam turtas priklauso nuosavybės teise, t. y. turto savininką, nebent savininkas su naudotoju (valdytoju) susitaria kitaip. Aplinkybė, kad turtą teisėtai valdo ne savininkas, bet kitas (trečiasis) asmuo, nereiškia, kad jeigu turtui padaroma žala, tai ir teisė į turtui padarytos žalos atlyginimą atsiranda trečiajam asmeniui. Tik tuo atveju, jeigu toks asmuo savo sąskaita suremontuotų teisėtai valdytą, bet ne jam nuosavybės teise priklausiusią transporto priemonę, jis taptų žalą patyrusiu asmeniu ir galėtų pretenduoti į nuostolių atlyginimą. Atsakovas nepateikė teismui neginčijamų įrodymų, kad jam nebuvo žinoma, jog jo valdomas automobilis priklausė trečiajam asmeniui, o ne ieškovei. Tokią teismo išvadą patvirtina, ne tik byloje esantys įrodymai, pvz. automobilio registracijos liudijimas, be kurio jo eksploatacija negalima, bet ir paties atsakovo pripažinimas, jog šią transporto priemonę jis valdė kelis mėnesius. Be to atsakovas atsiliepime į ieškinį teigė, kad nepažįsta ieškovės, tačiau teismo posėdžio metu jau pripažino, kad jie pažįstami seniai.

Kaip jau akcentuota, deliktinės civilinės atsakomybės esmę sudaro padarytos žalos kompensavimas, t. y. pažeistos vertybės atkūrimas į status guo būklę. Tai reiškia, kad atlyginant žalą yra saugomas taip vadinamas „negatyvus interesas“ - sukuriama tokia nukentėjusiojo turtinė padėtis, kuri būtų buvusi, jeigu nebūtų buvę delikto. Tai gali būti padaryta dviem būdais - natūra arba kompensuojant pinigais (CK 6.281 str.). Žalos atlyginimas natūra reiškia, kad vietoj sunaikinto daikto nukentėjusiajam perduodamas tokios pat rūšies ir vertės daiktas arba sužalotas daiktas pataisomas žalą padariusio asmens sąskaita.

Pinigų suma, kuria kompensuojama padaryta žala, vadinama nuostoliais (CK 6.249 str. 1 d.). Piniginis žalos įvertinimas atliekamas remiantis atitinkamų daiktų rinkos kainomis.

Kokį žalos atlyginimo būdą pasirinkti, paprastai sprendžia nukentėjusysis. Žalą padaręs asmuo taip pat turi teisę siūlyti atlyginti žalą vienu ar kitu būdu. Jeigu šalys nesutaria dėl žalos atlyginimo būdo, jį nustato teismas (CK 6. 249 str. 1d.). Ieškovė savo ieškiniu prašė teismo priteisti jai iš atsakovo tiesioginę jos patirtą žalą.

Ginčo atveju ieškovė reikalauja, kad atsakovas jai padarytą žalą atlygintų ne natūra, o išmokėdamas piniginę kompensaciją, todėl svarbu nustatyti žalos piniginę išraišką, t. y. nuostolius. Piniginė žalos išraiška apskaičiuojama taikant įvairius metodus. Teisės doktrinoje skiriami abstraktus ir konkretus žalos įvertinimo metodai. Abstraktus (objektyvus) metodas reiškia, kad remiamasi tam tikrais formaliais kriterijais, pavyzdžiui, sužalojus daiktą, pagal šį metodą nuostolių dydis bus apskaičiuojamas nustatant daikto vertės iki jo sužalojimo ir po sužalojimo skirtumą. Taikant abstraktų metodą nuostoliai paprastai apskaičiuojami taikant kainas, galiojusias žalos padarymo dieną.

Taikant konkretų (subjektyvų) metodą, domėn imama tikroji ieškovo situacija. Pagal šį metodą nuostoliai paprastai apskaičiuojami taikant kainas, galiojančias sprendimo priėmimo dieną. Pastebėtina, kad ieškovė pasirinko, būtent pastarąjį metodą.

,,Atsakovo nesutikimas su žalos dydžiu savaime nėra pagrindas nesivadovauti ieškovo pateiktais įrodymais dėl žalos apimties ir dydžio bei skirti ekspertizę nuostolių dydžiui nustatyti. Nuostolių dydis įrodinėjamas šalių teikiamais įrodymais, o įrodymai renkami rungtyninio proceso metu (LAT civilinė byla Nr. 3K-3-730/2002).“ Teismas laiko pakankamu ieškovės pateiktą įrodymą, kad jai norint įsigyti analogišką kaip sugadintas automobilis, jos išlaidos būtų 3 000 Lt (30 b.l.). Kaip jau teismas yra pastebėjęs, iš nurodytos sumos minusuotina 100 Lt suma, ieškovei išmokėta, kaip už į metalo laužą priduotą automobilį. Taip pat teismas atskirai pažymi, jog civilinės atsakomybės atveju skiriasi žalos nustatymo ir įvertinimo taisyklės, pavyzdžiui nuo tų kurios yra taikomos esant draudimo santykiams.

Dėl nukentėjusiosios (ieškovės) kaltės.

Teismas iš dalies sutinka su atsakovo atsikirtimais, jog ieškovei priklausančiu automobiliu naudojosi ir jį valdė kiti asmenys, įskaitant ne tik atsakovą, bet ir kitus trečiojo asmens darbuotojus. Tokią situaciją teismas vertina kaip ieškovės nerūpestingumą, kuomet keli asmenys valdo jai priklausančią transporto priemonę vien tik esant jos sutikimui (CK 1. 71 str.). Taip pat tokius ieškovės veiksmus teismas vertina kaip paprastą neatsargumą, kas tuo pačiu sudaro teisinį pagrindą mažinti jai priteistinų nuostolių dydį. Kadangi absoliučiai tiksliai įvertinti kiekvieno asmens kaltės dydį dėl atsiradusios žalos yra sudėtinga, nes įstatyme nėra objektyvių kriterijų, pagal kuriuos tai būtų galima padaryti, todėl šis klausimas yra paliktas teismų diskrecijai. Dėl to teismas laiko, kad ginčo atveju ieškovės kaltės procentas būtų 30, kas tuo pačiu leidžia teismui sumažinti jai priteisitinų nuostolių dydį 870 Lt suma.

Atskirai pastebėtina, kad byloje nėra duomenų leidžiančių atsižvelgti ir į žalą padariusio asmens (atsakovo) turtinę padėtį (CK 6. 251 str. 2d., ir 6. 282 str. 3d.), todėl teismas dėl to plačiau nepasisako.

Dėl priežastinio ryšio kaip atsakomybės sąlygos.

CK 6.247 straipsnyje teigiama, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Toks priežastinio ryšio apibūdinimas teisės doktrinoje vadinamas „lanksčiu“ (angl. flexible) priežastiniu ryšiu. Pažeidėjo elgesys gali būti ne vienintele žalos atsiradimo priežastis, tačiau teismas, vertindamas visas aplinkybes ir priežastis, laiko nustatytu pakankamą atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį, t. y., kad pažeidėjo elgesys buvo pakankama priežastis žalai atsirasti. Tokia išvadą teismas daro įvertindamas ginčo atveju visas turinčias reikšmės aplinkybes, teisėtus pažeidėjo ir nukentėjusiojo interesus bei, kad civilinės atsakomybės taikymo tikslais nereikalaujama, jog atsakingo asmens veiksmai būtų vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Pažymėtina, kad pirmiausia, norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka įrodyti, jog atsakingo asmens elgesys yra nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Antra, nustatyta, kad ieškovei atsiradusi žala nėra pernelyg nutolusi nuo atsakovo padarytų veiksmų, kitaip tariant, atsitiktinis priežastinis ryšys yra teisiškai nereikšmingas, ką patvirtina visapusiška skolininko veiksmų analizė ir faktinės bylos aplinkybės. Nors atsakovas kėlė byloje klausimą dėl netiesioginės trečiojo asmens atsakomybės ieškovei, tačiau kaip jau teismas yra aukščiau nurodęs tokių duomenų byloje nebuvo pateikta.

Dėl atsakovo kaltės

Kaltė civilinėje teisėje suprantama kaip asmens elgesio neatitiktis objektyviems elgesio standartams, kai asmuo nesielgia taip, kaip būtų galima protingai iš jo tikėtis. Kitaip tariant, kaltė suvokiama kaip asmens faktinio elgesio objektyvi neatitiktis reikiamam apdairumui ir rūpes­tingumui, kuris buvo būtinas konkrečiomis aplinkybėmis, kad asmuo nepadarytų žalos. Nustatant kaltę civilinės atsakomybės taikymo tikslais galima teigti, jog lyginami du elgesio standartai: pirma, faktinis asmens elgesys konkrečioje situacijoje ir, antra, hipotetinis protingo, rūpestingo asmens objektyvus elgesio standartas: jeigu yra šių dviejų elgesio modelių neatitiktis, yra konstatuojama kaltė. Analogiškas kaltės apibūdinimas įtvirtintas ir CK 6.248 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad laikoma, jog asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.

Kaip jau teismas aukščiau yra nurodęs, tai, kad atsakovas buvo darbo santykiuose su trečiuoju asmeniu nesudaro teisinio pagrindo išvadai apie jo kaltės nebuvimą. Atsakovas kaip profesionalus vairuotojas pastoviai važinėdamas su transporto priemonėmis, kartu su kitais bendradarbiais, turėjo pagrindą suvokti, kad jam gali kilti atsakomybė ne tik prieš trečiuosius asmenis (autotransporto priemonės savininką ar bendradarbius), bet ir prieš darbdavį, kuris nėra tinkamai įforminęs jam suteikto automobilio (89 b.l.). Be to atsakovas savo kaltės dėl autoįvykio neneigė, o ją pripažino (40-41 b.l.).

Dėl kitų atsakovo atsikirtimo motyvų į ieškovės ieškinį.

Automobilio valdymas ginčo atveju turi būti suprantamas taip, kaip jį apibrėžia Civilinio kodekso 4.22 str. 1 dalis, t. y. kaip faktinis daikto turėjimas. Valdytojo sąvoka apibūdinama pagal du požymius - teisinį ir faktinį. Teisine prasme valdytojas yra asmuo, turintis tam tikrą teisę į autotransporto priemonę: nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokiu pagrindu. Faktine prasme valdytojas yra tas asmuo, kuris faktiškai valdo ir naudoja autotransporto priemonę. Dažniausiai teisinis ir faktinis valdymas sutampa, pavyzdžiui, kai automobilį vairuoja jo savininkas. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju, automobilį vairavo asmuo, kuris nėra jo savininkas. Tokiu atveju spręstinas klausimas kas yra valdytojas, o tuo pačiu ir atsakomybės subjektas. Ginčo atveju nėra problemos, kas yra automobilio savininkas, tokiu laikytina ieškovė. Šis teisinis faktas yra nustatytas pagal automobilio registravimo duomenis (82, 84 b.l.).

Eismo įvykio metu nustatyta, kad lengvąjį automobilį 2013-03-07 vairavo atsakovas, kuris jam buvo perduotas.

Pastebėtina, kad valdymo teisė į autotransporto priemonę pereina nuo jo perdavimo momento (CK 4.25 str.). CK 4. 23 str. yra numatytas teisėtas ir neteisėtas daikto valdymas. Kaip jau teismas aukščiau yra nurodęs, atsakovas laikytinas teisėtu automobilio valdytoju ieškovės atžvilgiu kuriam ir tenka civilinė atsakomybė dėl jai padarytos žalos turtui.

Būtent nagrinėjamoje byloje ieškovė ir pareiškė atsakovui reikalavimą, kad pastarasis, kaip jai priklausančio lengvojo automobilio teisėtas valdytojas, atlygintų, eismo įvykyje nepataisomai sugadinto automobilio vertę, tai yra ieškovei padarytą žalą (nuostolius). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje susidariusios situacijos ypatumas yra tas, jog nors atsakovas tuo pat metu buvo ir trečiojo asmens darbuotojas, tačiau tai nereiškia, kad esant tokiai situacijai, jis negalėjo būti teisėtu ieškovės automobilio valdytoju. Pirmiausia, kaip jau teismas yra nurodęs pripažintini nepagrįstais atsakovo argumentai, jog ginčo atveju ieškovei padarytą žalą privalo atlyginti jo darbdavys (trečiasis asmuo). Antra, kaip nurodė pats atsakovas jis buvo priimtas į darbą pas darbdavį (trečiąjį asmenį) statybininku apdailininku, o ne vairuotoju. Tačiau duodamas paaiškinimus jis pripažino, kad minėtą automobilį vairavo nuo pat darbo santykių pradžios, todėl laikytina, jog jis savo iniciatyva valdė ieškovei priklausančią transporto priemonę, kadangi tokia pareiga jam neatsirado iš darbo santykių. Atskirai pastebėtina, kad atsakovas duodamas paaiškinimus irgi nurodė, jog pastoviai vyksta į Švedijos Karalyste, bei pagal terminuotas darbo sutartis dirba sezoninius darbus. Todėl laikytina, jog atsižvelgiant į jo gyvenimišką ir profesinę patirtį, jam buvo žinomos visos su darbo funkcijų atlikimu susijusios sąlygos. Trečia, atsakovas aiškiai suvokė, kad darbdavys nėra jam perduotos transporto priemonės savininkas ar valdytojas, nes vairuodamas automobilį valdė ir variklio užvedimo raktelius, bei automobilio registracijos liudijimą, kuris pagal jo duotus paaiškinimus irgi buvo automobilio viduje.

Pabrėžtina, kad autotransporto priemonių perdavimo sutarties formos įstatymai nenustato, vadinasi, tokią sutartį galima sudaryti ir žodžiu. Valdymo teisė į perduodamą auto­mobilį pereina taip pat bendrais pagrindais, t. y. nuo perdavimo momento (CK 4.25 str. 1 d.). Taigi, automobilio valdytoju tampama nuo automobilio perdavimo momento. Todėl laikytina, kad byloje atsakovas neįrodė, jog be jo solidari atsakomybė prieš automobilio savininkę (ieškovę) tenka ir jo darbdaviui (trečiajam asmeniui) kaip teisiniam automobilio valdytojui (CK 6. 264 str. 1d.). Be to, atsakovas neįrodė, tai yra nepateikė pakankamai duomenų, kad trečiasis asmuo buvo teisiniuose santykiuose su ieškove dėl jam perduoto automobilio ir jos atžvilgiu neteisėtus veiksmus atliko abu automobilio valdytojai, tai yra atsakovas bei trečiasis asmuo. Tuo pačiu atmestini ir liudytojų parodymai dėl teisėto automobilio valdytojo, kadangi tokios aplinkybės jiems nebuvo žinomos, o be to jie niekada nebuvo automobilio valdytojais.

Pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklių teisės pažeidimo byloje Švedijos Karalystėje 2013 m. kovo 7 d., kaltu dėl eismo įvykio pripažintas atsakovas. Todėl šis pagal įstatymus preziumuojamas faktas, kuris liko nepaneigtas bendra tvarka irgi leidžia teismui nagrinėjamoje civilinėje byloje juo remtis aptartoms aplinkybės nustatyti (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Taigi Kelių eismo taisyklių teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus teismas vertina visų nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybių kontekste.

Atsakovas neneigė, kad padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Tai jis nurodė ir nagrinėjamoje civilinėje byloje vykusio teismo posėdžio metu duotuose paaiškinimuose. Šis atsakovo pripažinimas laikytinas įrodytu ir nereikalaujančiu papildomo įrodinėjimo (CPK 182 str. 5 p., 187 str.).

Atskirai pažymėtina, kad teismas nepaneigia atsakovo galimybės dėl jo manymu pažeistų teisių gynybos kreiptis į teismą ir reikšti ieškinį trečiajam asmeniui pagal CK 6. 111 str. nuostatą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies ir jai iš atsakovo priteistina 2 030 Lt sumą nuostolių atlyginimui. Be to, ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl šalių pateiktų įrodymų vertinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007, 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.).

Teismo nuomone, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą pagal virš nurodytas taisykles, yra pagrindas daryti išvadą, jog dėl ieškovei padarytos žalos atsakingu laikytinas atsakovas, kaip teisėtas jos automobilio valdytojas.

Šioje byloje teismas įvertina teisinius faktus, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. Be to kaip jau aukščiau nurodyta teismui nėra teisinio pagrindo remtis liudytojų parodymais, nes šie parodymai nėra paremti jokiais įrodymais, o be to jie nepaneigia paties atsakovo kaip teisėto automobilio valdytojo fakto, kuris priklausė ieškovei.

Ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą nustatyta, kad tarp šalių egzistavo asmeniniai santykiai, kurie lėmė ir prievolių tarp šalių pobūdį, bei jų buvimą. Be to atsakovo prievolę ieškovei patvirtina ir jo pateiktų faktų pripažinimas (CPK 182 str. 5p., 187 str.). Pastebėtina, kad ieškovės reikalavimo pagrįstumą pagrindžia įrodymų visuma, nuoseklūs jos atstovo ir jos paaiškinimai duoti prisiekus teisme, taip pat virš aptarti įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje ir su kitais įrodymais bei papildo vienas kitą. Ši įrodymų visuma duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad atsakovo atsiliepimo argumentas, jog ginčo atveju jam taikytina CK 6. 254 str. nuostata ar nėra įrodytas ieškovei padarytos žalos dydis, nesudaro pagrindo ieškovės ieškiniui dėl nuostolių atlyginimo atmesti (89 b.l.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Kadangi teismas priimdamas byloje sprendimą ieškovės ieškinio reikalavimus atsakovui tenkina iš dalies, dėl to, proporcingai patenkintai ieškinio daliai ir atsižvelgiant į ieškovės kaltės procentą, jai priteistinos ir bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo (CPK 93 str. 2 d.). Tokiu būdu ieškovei iš atsakovo priteistina 61,00 Lt žyminio mokesčio, 680,00 Lt atstovavimo išlaidų. Atsakovas taip pat patyrė išlaidų už advokato teisinę pagalbą, todėl jam remiantis aukščiau paminėtu irgi galėtų būti priteista atitinkama šių išlaidų suma.

Atsakovas nurodė ir prašė teismo atmetus ieškovės ieškinį priteisti jam 2 000 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis teismas gali nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Tai reiškia, kad teismas neprivalo priteisti maksimalų prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį, nes ne visos sumos, teismo gali būti pripažintos pagrįstomis, kadangi teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 str. 2 d. numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintose Rekomendacijose dėl „Civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“. Teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Be to, bylinėjimosi išlaidų dydžio kontrolė yra vertinama kaip teismo pareiga įgalinanti jį veikti ex officio. Tokią poziciją yra išreiškęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008.

Šioje byloje vertintinas atsakovo prašomų priteisti išlaidų, susijusių su advokato teisine pagalba dydis dėl jų pagrįstumo. Teismo vertinimu, ši byla dėl 3 000 Lt iš atsakovo priteisimo nėra sudėtinga, nereikalauja specialių žinių, byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kurių apimtis labai nedidelė, todėl remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis bei atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, teismas mano, kad atsakovo prašoma priteisti 2 000,00 Lt suma už advokato teisinę pagalbą yra nepagrįstai didelė ir pažeidžianti šalių lygiateisiškumo principą, todėl mažina iki 1 000,00 Lt. Likusi šių atsakovo išlaidų dalis pripažintina išlaidavimu. Tai, kad byloje vyko keletas posėdžių ar atsakovo atstovas turėjo vykti į teismo posėdžius iš kitos gyvenamosios vietovės irgi nesudaro teisinio pagrindo jų nemažinti.

Todėl teismui atlikus įskaitymą dėl šių išlaidų tarp ieškovės ir atsakovo, ieškovei tokiu būdu priteistina tik 360 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Valstybei iš atsakovo priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, kadangi jų bendra suma viršija 10 Lt (CPK 96 str. 6 d.).

Dėl laikinosios apsaugos priemonės.

Teismui iš dalies patenkinus ieškovės ieškinį atsakovui, byloje taikyta laikinoji apsaugos priemonė pagal 2013-08-01 nutartį paliktina galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98, 150 str. 3 d., 260, 265, 268 - 270, 301 straipsniais,

nusprendžia:

Tenkinti iš dalies ieškovės R. N. ieškinį atsakovui A. U. dėl nuostolių atlyginimo ir patirtų išlaidų priteisimo.

1. Priteisti ieškovei R. N. (a.k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo A. U. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 2 030,00 Lt (du tūkstančius trisdešimt litų) nuostolių atlyginimui, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo 2 030,00 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. liepos 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 61,00 Lt (šešiasdešimt vieną litą) žyminio mokesčio ir 320,00 Lt (tris šimtus dvidešimt litų) išlaidų už advokato teisinę pagalbą,

2. Priteisti iš atsakovo A. U. (a.k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) 29,03 Lt (dvidešimt devyni litai 03 ct) išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą.

3. Iki teismo sprendimo įvykdymo palikti galioti pagal 2013-08-01 nutartį byloje taikytą laikinąją apsaugos priemonę dėl atsakovo A. U. turto arešto.

Šis sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismą.