- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-10
- Bylos Nr.
- 2A-632/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutės Gasiūnienės, Konstantinas Gurinas, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- A. V.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Antėjos valda“
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. (teisių perėmėja – R. V.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Antėjos valda“ dėl įsiskolinimo pagal pirkimo – pardavimo ir nuomos sutartis bei palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 397 737,60 Lt už parduotus daiktus ir patalpų nuomą kartu su 6 procentų procesinėmis palūkanomis. Ieškovas nurodė, kad pagal 2009 m. spalio 22 d. preliminariąją pirkimo – pardavimo ir nuomos sutartis ieškovas pardavė ir išnuomojo atsakovui daiktų (turto) už 418 902 Lt, tačiau atsakovas savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tik iš dalies, sumokėdamas 10 000 Lt ieškovo samdomiems darbininkams, 12 320,86 Lt už elektrą pagal PVM sąskaitą faktūrą serija SEF Nr. 330059. Iš viso pagal sutartis atsakovas ieškovui sumokėjo tik 24 764,40 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovui iš atsakovo 3 600 Lt skolą pagal 2009 m. spalio 22 d. ūkinės paskirties pastatų nuomos sutartį, 6 procentų procesines už priteistą sumą palūkanas ir 11,70 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybei iš ieškovo 68,04 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu ir įteikimu, o iš atsakovo – 0,62 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu ir įteikimu. Kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai kilnojamųjų daiktų pirkimo pardavimo ir negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai. Pagal pirkimo pardavimo sutartį ieškovas pardavė atsakovui pašarų ir žemės ūkio technikos už 418 902 Lt. Iš byloje esančių šalių pateiktų sąskaitų faktūrų Serija AV Nr. 1 ir Nr. 2 teismas nustatė, kad preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties 2.2 p. šalių įvykdytas visiškai, parduotas turtas perduotas pirkėjui ir šio priimtas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas pateikė teismui tik dvi sąskaitas faktūras - 2009 m. spalio 22 d. serija AV Nr. 1 dėl galvijų bandos perdavimo ir 2009 m. spalio 12 d. serija AV Nr. 2 dėl pašarų perdavimo, o atsakovas - keturias sąskaitas faktūras – be jau paminėtų sąskaitų, dar sąskaitas faktūras serija AV Nr. 3 ir Nr. 4 dėl parduotos žemės ūkio technikos. Ieškovas teismo posėdyje teigė pasirašęs tik pirkimo – pardavimo sutartį, o preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties nepasirašinėjo, nors teismui pateikė būtent preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, o jo atstovė teigė priešingai – kad jai nieko nežinoma apie pirkimo – pardavimo sutartį, nes turi tik preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, todėl teismas sprendė, kad atsakovas veikia apgaulingai. Teismas atkreipė dėmesį į ieškovo teiginį, kad PVM sąskaitos faktūros priede Nr. 1 išrašytos ne jo ranka ir jis abejoja dėl savo parašų tikrumo, nors tai tos pačios sąskaitos faktūros, kurias pateikė jis kaip įrodymą, kad pirkimo pardavimo sutartimi sulygtą turtą atsakovui perdavė. Šios aplinkybės ir faktai iš dalies patvirtina, kad ieškovas ir jo atstovė kai kurias aplinkybes aiškina skirtingai, neigia faktus, kurie liudija jų pačių naudai, be to, pateikė ne visus įrodymus apie parduoto turto perdavimą, todėl darė išvadą, kad ieškovas arba klysta, arba nėra sąžiningas. Ieškovo abejonės dėl savo parašų tikrumo ant PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis jis perdavė turtą atsakovui, suponuoja teismui nuomonę, kad jis klysta ir dėl kitų savo parašų ant atsakovo pateiktų rašytinių dokumentų, patvirtinančių pinigų sumokėjimą, pervedimus, susitarimus apmokėti skolas ir kt. iš jam priklausančių pagal pirkimo pardavimo sutartį gauti už parduotą turtą pinigų. Nors ieškovas ir jo atstovė teigia, kad atsakovas nevykdė sutarties 2.2 p., t. y. nesumokėjo pardavėjui pagal sutartį priklausančių sumokėti pinigų už parduotą turtą, tačiau kai kurias aplinkybes, susijusias su atsakovo pateiktais įrodymais apie ieškovo ir atsakovo susitarimus dėl pinigų, priklausančių už parduotą turtą pervedimo ieškovo skoloms ir kitiems įsipareigojimams dengti, aiškina skirtingai. Ieškovas pripažįsta tokių susitarimų buvimo faktą ir savo parašus ant ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų, taip pat parašus ant kvito apie grynųjų pinigų jam išmokėjimą, nors ir neigia tuos pinigus gavęs, tačiau jo atstovė apskritai šių faktų nepripažįsta ir juos ginčija, teigdama, kad ieškovas, būdamas ligotu, atsakovo buvo apgautas. Ieškovo atstovės teigimu, dalis dokumentų suklastoti, tačiau įrodymų tam nepateikė. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų turinį, sugretinęs juos su liudytojų parodymais bei faktinėmis bylos aplinkybėmis, šalių ir jų atstovų paaiškinimais, taip pat su prieštaringai ieškovo ir jo atstovės aiškinamomis aplinkybėmis, bei teismo išreikalautais rašytiniais dokumentais iš Pakruojo Ūkininkų Kredito Unijos, konstatavo, kad pagrindo išvadai, jog atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai apie atsiskaitymą su ieškovu, pagal pateiktus prašymus, pervedimus, išmokėjimus pagal kvitus yra suklastoti, arba kad jų turinys neatitinka įvykusio fakto, nėra. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo pateiktus įrodymus teismas pripažino tinkamais. Teismas nurodė, kad nors ieškovo atstovė R. V. teigia, kad pagal pirkimo pardavimo sutartį atsakovas, sumokėdamas už nupirktus daiktus, ieškovui turėjo sumokėti pervesdamas visą pinigų sumą į jo sąskaitą banke, tokio aiškaus ir konkretaus atsakovo įsipareigojimo šalys sutartyje nenumatė. Sutartyje aptartas tik atsiskaitymo (sumokėjimo) laikas ir terminai. Trišalė sutartis patvirtina, kad ieškovas sutiko, jog iš gautų pagal sutartį pinigų būtų dengiamos A. V., R. M. ir R. V. paskolos Pakruojo Ūkininkų Kredito Unijoje, kurių grąžinimas užtikrintas parduodamais galvijais. Paminėti priedai patvirtina, kad atsakovas dalį lėšų pervedė šių paskolų dengimui. Byloje yra ieškovo prašymas iš ieškovui priklausančių lėšų apmokėti paskolas pagal pridedamą sąrašą, o priedai Nr. 7; 8; 9; 12; 13; 14; 15 liudija, kad atsakovas įvykdė ieškovo prašymą visiškai. Byloje esantys du Kvitai apie grynųjų pinigų priėmimą liudija, kad ieškovui 2009 m. lapkričio 4 d. grynais buvo išmokėti 118 000 Lt ir 28 000 Lt, iš viso 146 000 Lt. Grynųjų pinigų išmokėjimo aplinkybes patvirtino byloje apklausti liudytojai R. P. ir R. B.. Taip pat šį faktą iš dalies patvirtina atsakovo 2009 m. gruodžio 31 d. balansas ir Pelno (nuostolių) ataskaita liudijantys apie atsakovo paskolos paėmimą, išrašas iš kasos knygos ir pridėti prie jo dokumentai. Visuma šių įrodymų paneigia ieškovo argumentus dėl pinigų už parduotą turtą nesumokėjimo ir patvirtina, kad atsakovas pagal šalių sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį visiškai su ieškovu atsiskaitė. Aplinkybė, kad visa suma ieškovui nebuvo pervesta į banko sąskaitą nepaneigia atsiskaitymo (sumokėjimo) fakto. Įstatymui neprieštarauja šalių susitarimas dėl atsiskaitymo (pinigų sumokėjimo) formos pasirinkimo, vykdant sutartinius įsipareigojimus. O tą aplinkybę, kad ieškovui tokia atsiskaitymo forma buvo priimtina, be jau aprašytų įrodymų iš dalies patvirtina ir jo paties pripažinti faktai: ieškovas pripažino, kad atsakovas jo prašymu iš priklausančių pagal sutartį pinigų sumokėjo 10 000 Lt A. V. skolą darbininkams, skolą už sunaudotą kurą ir elektrą. Apie tai liudija ieškovo prašymai byloje ir atsakovo atlikti mokėjimų nurodymai bankinei įstaigai pagal ieškovo prašymus. Byloje pateikti kiti ieškovo prašymai atlikti įvairius aptartus mokėjimus ir pagal juos atlikti mokėjimai iš pagal sutartį priklausančių ieškovui sumų, teismui nekėlė abejonių. Todėl ieškovo reikalavimą dėl 394 137,6 Lt pagal pirkimo – pardavimo sutartį priteisimo teismas atmetė kaip nepagrįstą. Dėl mokesčio už pastatų nuomą teismas nurodė, kad atsakovas neginčijo pastatų nuomos sutarties, tačiau nepateikė įrodymų kad pagal ją atsakovas visiškai atsiskaitė, t. y. sumokėjo sutartą sumą už patalpų nuomą. Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių šio ieškinio reikalavimo pagrįstumą, todėl tenkino ieškovo reikalavimą dėl 3 600 Lt skolos už pastatų nuomą priteisimo. Teismas nurodė, kad buvo patenkinti 0,9 procentai ieškovo pareikštų reikalavimų, todėl proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovui iš atsakovo priteisė 11,70 Lt žyminio mokesčio ir advokato teisinės pagalbos išlaidų. Atitinkamai iš ieškovo valstybei priteisė 68,04 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu ir įteikimu, o iš atsakovo – 0,62 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu ir įteikimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas A. V. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas reikalavimas priteisti 394 137,60 Lt pagal 2009 m. spalio 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Skundžiama sprendimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Vertindamas atsakovo pateiktus įrodymus, teismas padarė neteisingas išvadas, o tai nulėmė neteisingo sprendimo priėmimą. Teismas neteisingai taikė ir aiškino CPK 93 ir 98 straipsnius – neteisingai paskaičiavo bylinėjimosi išlaidas.
2. Ginčas kyla dėl 146 000 Lt sumokėjimo ieškovui grynais pinigais pagal du kasos pajamų orderio kvitus. Šių pinigų ieškovas negavo. Kasos pajamų kvitų blankai nepriklauso ieškovui. Įrodinėdamas grynųjų pinigų sumokėjimą atsakovas turėjo pateikti teismui UAB „Antėjos valda“ kasos išlaidų orderio kvitus, nes tik savo bendrovės dokumentus galėjo įtraukti į apskaitą, išmokėtas sumas nurašyti į išlaidas.
3. Atsakovas pateikė 2009 m. lapkričio 4 d. KIO kvitą Nr. 17, patvirtinantį, kad atsakovo prokūristė R. B. iš bendrovės gavo 146 000 Lt. Ši operacija neparodyta UAB „Antėjos valda“ pateiktoje kasos knygoje 2009 m. lapkričio 30 d. už 2009 m. lapkričio mėnesį. Kasos knygoje nurodyta, kad pagal įrašą Nr. 17 ne R. B. išduoti grynieji pinigai, o A. V. sumokėti 28 000 Lt. Teismui nepateiktas UAB „Antėjos valda“ kasos išlaidų orderis, kad prokūristė R. B. būtų jam išmokėjusi 146 000 Lt. Kasos knygos duomenys patvirtina, kad visų 146 000 Lt pinigų mokėjimo dieną UAB „Antėjos valda“ sąskaitoje net nebuvo. Iki šios sumos trūko net 1 948,02 Lt. Nei vienas apklaustas bendrovės darbuotojas nepatvirtino, kad trūkstamą sumą jam 2009 m. lapkričio 4 d. sumokėjo iš savo asmeninių lėšų. Todėl atsakovo pateikti dokumentai nepatvirtino 146 000 Lt sumokėjimo fakto.
4. Teismas neleido surinkti reikiamų dokumentų, nors ieškovo atstovė prašė iš atsakovo išreikalauti 2009 m. lapkričio 4 d. kasos išlaidų orderį, pagal kurį A. V. buvo sumokėti grynieji pinigai, 2009 m. lapkričio 4 d. kasos pajamų orderius ar kitus dokumentus, patvirtinančius, kad į atsakovo kasą 2009 m. lapkričio 4 d. L. V. įnešė 10 000 Lt, R. B. – 4 000 Lt, UAB „Balsynė“ – 16 070 Lt, pats atsakovas į savo kasą 2009 m. lapkričio 2 d. įnešė 2 200 Lt.
5. Prašymas dėl paskolų apmokėjimo 2009 m. spalio 30 d. buvo surašytas R. P., ieškovo parašas išgautas apgaule. Prašyme įvardinti 86 700 Lt ir visi kiti pinigai pagal sutartį turėjo būti pravesti į ieškovo banko sąskaitą.
6. Ieškinys susideda iš dviejų savarankiškų reikalavimų – 3 600 Lt už pastatų nuomą ir 394 137,60 Lt pagal pirkimo – pardavimo sutartį priteisimo. Reikalavimai buvo patenkinti 50 procentų (vienas reikalavimas buvo patenkintas visiškai, o kitas atmestas). Teismas iš atsakovo turėjo priteisti ½ dalį jo turėtų advokato ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Priteisdamas iš atsakovo 11,70 Lt žyminio mokesčio ir advokato teisinės pagalbos išlaidų teismas neteisingai taikė ir aiškino CPK 93 straipsnio 2 dalies normas. Advokato paslaugos kainavo 1 000 Lt. Jei jis būtų pateikęs savarankišką ieškinį dėl 3 600 Lt nuomos priteisimo, ieškinio patenkinimo atveju teismas būtų priteisęs visas bylinėjimosi išlaidas. Nors atsakovas nebuvo atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, teismas iš jo nepriteisė 3 procentus žyminio mokesčio dalies nuo 3 600 Lt. Šią sumą teismas turėjo priteisti arba ieškovui, arba valstybei.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Antėjos valda“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:
1. Apeliantas neteisus, kad atsakovas yra neatsiskaitęs pagal pirkimo – pardavimo sutartį. Apeliantas tvirtina, kad neva iš atsakovo nėra gavęs 146 000 Lt pagal kasos pajamų orderius. Ieškovas ginčija kvitų užpildymo aplinkybes, tačiau pripažįsta, jog pavardė ir parašas yra jo paties įrašyti. Tačiau kitame sakinyje teigia, jog „abejoja, kad tai jo parašas“. Atsakovas mano, kad tokius savo teiginius gali paaiškinti tik pats apeliantas, todėl plačiau dėl šio teiginio nepasisako.?
2. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovo prokūristė R. B. būtų išmokėjusi ieškovui grynais pinigais 146 000 Lt, kad atsakovo pateikti dokumentai nepatvirtina šio mokėjimo fakto. Byloje esantys rašytiniai įrodymai bei prokūristės R. B. parodymai liudija, kad ji išmokėjo ieškovui pagal sutartį priklausančių pinigų dalį. Tuo tikslu buvo išrašyti du kasos išlaidų orderių kvitai tą pačią dieną – vienas 118 000 Lt, kitas 28 000 Lt. Vieno kvito rekvizitus užpildė R. B., kito tiksliai nepamenanti, kas. Pinigai buvo sumokėti kredito unijos patalpose.
3. Teiginių, kad teismas neleido ieškovo atstovei surinkti reikiamus dokumentus, kad 2009 m. spalio 30 d. ieškovo prašymas dėl paskolos apmokėjimo buvo surašytas R. P. apgaule, apeliantas nepagrindžia nei teisės normomis, nei kokiomis nors faktinėmis aplinkybėmis.
4. Apeliantas abejoja savo parašų PVM sąskaitose faktūrose tikrumu, tačiau pats tas sąskaitas pateikia kaip įrodymą, kad pirkimo – pardavimo sutartimi sulygtą turtą jis perdavė atsakovui.
Šalies argumentai
5. Apelianto teiginiai, kad teismas patenkino 50 procentų ieškovo reikalavimų, todėl jam turi būti priteista pusė patirtų bylinėjimosi išlaidų, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Teismas savo sprendime dėl bylinėjimosi išlaidų pasisakė tinkamai, todėl palaiko teismo sprendime išdėstytus argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Pagal apeliacinės instancijos teismui pateiktus duomenis apie mirusio ieškovo turto paveldėjimą 2012 m. gruodžio 11 d. nutartimi ieškovas A. V. pakeistas jo teisių perėmėja R. V. ir išspręstas jos pateiktų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas (2 t., 220-221 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnis). Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių; tinkamai pritaikė procesinės ir nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, bei, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnis).
Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl atsiskaitymo pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovo teigimu, atsakovas netinkamai vykdė sutartyje numatytą pareigą sumokėti ieškovui 418 902 Lt už parduotus ir pagal PVM sąskaitas faktūras perduotus pašarus, žemės ūkio techniką, gyvulius ir liko skolingas ieškovui 394 137,60 Lt. Pirmosios instancijos teismas ieškinį šioje dalyje atmetė, motyvuodamas tuo, kad bylos šalių pateikti rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai patvirtina visišką atsakovo atsiskaitymą su ieškovu pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovo apeliacinio skundo, kuriuo kvestionuojamas šios teismo sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas, argumentai susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tarp šalių reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimu.
Byloje nustatyta, kad pagal pirkimo-pardavimo sutartį ir PVM sąskaitas faktūras ieškovas pardavė atsakovui kilnojamąjį turtą už 418 902 Lt (1 t., 4-5, 22-23, 54-55 b. l.; 2 t., 45-55 b. l.), už nupirktus daiktus atsakovas sumokėjo ieškovui grynais pinigais 146 000 Lt (1 t., 70 b. l.; 2 t., 55 b. l.), o likusiais 272 902 Lt pagal trišalę tarpusavio įsipareigojimų sutartį, ieškovo prašymus buvo dengiamos ieškovo, jo sutuoktinės, vaikų ir kitų nurodytų asmenų paskolų įmokos, sumokėtas ieškovo darbuotojams darbo užmokestis, atsiskaityta su ieškovo tiekėjais (1 t., 56-69, 71-84 b. l.; 2 t., 2-18 b. l.). Ieškovas pripažino, kad atsiskaitymo įsipareigojimą atsakovas iš dalies įvykdė - sumokėjo ieškovo darbuotojams 10 000 Lt darbo užmokestį, 12 320,86 Lt už kurą ir 2 443,54 Lt už elektros energiją, t. y. iš viso sumokėjo 24 764,40 Lt. Tarp šalių kilo ginčas dėl atsiskaitymo grynais pinigais ir atskirų asmenų paskolų įmokų kredito unijai padengimu.
Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (CPK 185 str.), pažeidimo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė neteisingas išvadas, neleido ieškovo atstovėms surinkti reikiamus dokumentus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo atstovės reiškė prašymus kviesti ir apklausti kaip liudytojus asmenis, kuriems gali būti žinomos aplinkybės, turinčios ryšį su byla, išreikalauti rašytinius įrodymus (1 t., 137, 147-148, 150 b. l.; 2 t., 66, 68 b. l.). Teismas ieškovo atstovių prašymus tenkino – reikalavo įrodymų iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos, atsakovo, FNTT, kvietė (kai kuriuos pakartotinai) ir apklausė liudytojais ieškovo atstovių nurodytus asmenis (1 t., 151-152, 154 b. l.; 2 t., 32-39, 61-66, 69-71, 90-92, 105,108-109 b. l.). Tenkindamas ieškovo atstovės prašymą išreikalauti iš atsakovo tam tikrus dokumentus, teismas pareikalavo atsakovo atstovo pateikti atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentus apie grynųjų pinigų judėjimą ginčo laikotarpiu (2 t., 68, 70 b. l.), todėl spręsti apie ieškovo įrodinėjimo teisės pirmosios instancijos teisme suvaržymą nėra pagrindo. Taigi teismas tenkino ieškovo atstovių prašymus ir sudarė galimybę įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas, todėl vykdė CPK nustatytą pareigą rinkti ir vertinti bylai reikšmingus įrodymus (CPK 179 str. 1 d.). Beje, apeliacinės instancijos teisme apeliantas nereiškia prašymo dėl naujų įrodymų iš atsakovo išreikalavimo.
Nors apeliantas skunde nurodo apie netinkamą įrodymų vertinimą, tačiau teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo išplėtota ir nuoseklia teismų praktika dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais, kurie yra civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, sprendžia, kad teismas ištyrė ir įvertino visus šiai bylai reikšmingus įrodymus. Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju skundo argumentas, kad teismas padarė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą, nepagrįstas, nes teismas pasisakė dėl visų reikšmingų nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybių, tarp jų ir dėl apelianto skunde nurodytų įrodymų. Apeliacinio skundo argumentai grindžiami atskirų įrodymų turinio analize, tačiau vien ta aplinkybė, kad byloje priimtas apeliantui nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, jog teismo išvados padarytos neįvertinus įrodymų visumos. Įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 185 str.) pažeidimo priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje kolegija nenustatė.
Apeliantas nesutinka su vieno iš jo prašymų ir kasos pajamų orderio kvitų vertinimu tinkamais įrodymais, įrodančiais atsakovo atsiskaitymą. Atsakovui adresuotu 2009 m. spalio 30 d. prašymu dėl paskolų apmokėjimo (1 t., 60 b. l.) ieškovas prašė atsakovo dalį pinigų – 87 000 Lt, už pagal 2009 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartimi parduotą turtą atitinkamomis sumomis pervesti į ieškovo, R. V., A. P., R. V. ir A. V. paskolos sąskaitas. Byloje esantys teismo įvertinti įrodymai patvirtina, kad tiek šį, tiek kitus ieškovo prašymus bei 2009 m. spalio 19 d. trišalę tarpusavio įsipareigojimų sutartį (1 t., 56, 59, 72-73, 84 b. l.) atsakovas įvykdė ir pagal pirkimo-pardavimo sutartį ieškovui priklausančią gauti pinigų dalį pervedė ieškovo nurodytiems asmenimis (1 t., 57-58, 61-69, 71, 74-83 b. l.; 2 t., 2-18 b. l.). Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus – kasos pajamų orderio kvitus, atsakovo buhalterinės apskaitos, banko sąskaitos duomenis, liudytojų parodymus, ir pagrįstai nustatė, kad ieškovas iš atsakovo pagal sutartį grynais pinigais gavo 146 000 Lt. (1 t., 70 b. l.; 2 t., 19-20, 54-60 b. l.). Ieškovo valią dalį atsiskaitymo gauti per paskolų įmokų padengimą, o dalį grynais pinigais liudija pasirašyti prašymas ir kasos pajamų orderio kvitas bei kiti byloje esantys teismo įvertinti rašytiniai įrodymai, ieškovo atstovių prašymu liudytojais apklaustų atsakovo prokuratorės R. B., atsakovo apskaitą tvarkiusio R. P. parodymai.
Pirmosios instancijos teismas aiškino pirkimo-pardavimo sutarties sąlygą, reglamentuojančią atsiskaitymo tvarką, ir teisingai nustatė, kad kainos sumokėjimo būdas sutartyje nebuvo numatytas, todėl pagrįstai sprendė, kad atsiskaityti pagal sutartį atsakovas galėjo ieškovo valią atitinkančiais būdais, kurie buvo išreikšti ieškovo pasirašytuose prašymuose, trišaliame susitarime, kasos pajamų orderio kvituose. Tai atitinka prievolių įvykdymo būdo teisinį reglamentavimą (CK 6.39 str.). Ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad visi pinigai pagal sutartį turėjo būti pervesti į ieškovo banko sąskaitą, yra niekuo nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir motyvuotai pagrindė argumentus, kuriais paneigė ieškovo ir jo atstovių prieštaringus samprotavimus apie kasos pajamų orderių kvitų, ieškovo prašymų dėl apmokėjimo pasirašymo ir atsakovo atsiskaitymo pagal juos aplinkybes. Teisėjų kolegija nemato pagrindo šias aplinkybes vertinti kitaip. Teismo išvadų šiuo aspektu apeliantas neginčija, tačiau teigia, kad 2009 m. spalio 30 d. prašymas dėl paskolų apmokėjimo buvo surašytas R. P., o ieškovo parašas jame išgautas apgaule. Tai, kad šis, kaip ir kiti ieškovo neginčijami, prašymai yra parengti ir atspausdinti ne paties ieškovo teisiškai nėra reikšminga. Šiuo atveju svarbu, ar prašyme yra išreikšta ieškovo valia, kuri patvirtinta jo parašu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas pripažino susitarimų dėl atsiskaitymo būdo faktą ir savo parašus ant atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų, tame tarpe ir kasos pajamų orderio kvitų, kurie liudija grynųjų pinigų ieškovui sumokėjimą, kad įrodymų apie parašų suklastojimą nepateikta. Apeliantas neteikia argumentų dėl jo darytų įrašų ir parašų prašyme bei kasos pajamų orderio kvituose suklastojimo, tačiau teigia, kad šiuos dokumentuose jo ranka daryti įrašai buvo išgauti apgaule. Faktinių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad pasirašydamas prašymus ir buhalterinius dokumentus ieškovas buvo apgautas, nei pirmosios instancijos teisme teiktuose procesiniuose dokumentuose, nei apeliaciniame skunde ieškovas nenurodė. Apelianto abejonė dėl jo parašo kasos pajamų orderio kvituose tikrumo, kai neteikiami argumentai ir įrodymai dėl to ir nebuvo prašoma skirti ekspertizę, negali būti pagrindas dokumentus, kurie pasirašyti nenuginčytais ieškovo parašais, pripažinti neįrodančiais atsakovo atsiskaitymą pagal sutartį. Byloje esančių įrodymų visumos įvertinimas sudarė pagrindą teismui kasos pajamų orderio kvitus pripažinti tinkamais įrodymais ir jais remtis.
Bylos duomenys liudija, kad atsakovui parduoti galvijai ieškovo buvo įkeisti kredito unijai, kuri 2009 m. spalio 30 d. atsakovui suteikė 431 600 Lt kreditą atsiskaityti su ieškovu pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Dalį kredito sumos – 108 000 Lt, 2009 m. lapkričio 4 d. atsakovo prokuristė išėmė iš paskolos sąskaitos, įnešė į įmonės kasą ir tą pačią dieną iš kasos gavo 146 000 Lt avansą atsiskaitymui (2 t., 19-20, 54, 56-60 b. l.). Tą pačią dieną avansu gautus 146 000 Lt atsakovo prokuristė sumokėjo ieškovui pagal 2009 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį, ką patvirtina ieškovo pasirašyti kasos pajamų orderio kvitai ( 1 t., 70 b. l.; 2 t., 55 b. l.). Šių finansinių dokumentų pas atsakovą buvimas liudija dalinį prievolės įvykdymą (CK 6. 65 str. 1 d.). Tai, kad pirminiais finansiniais dokumentais užfiksuotos ūkinės operacijos netinkamai atspindėtos atsakovo kasos knygoje nesudaro pagrindo spręsti apie atsiskaitymo su ieškovu nebuvimą.
Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Ieškovas pareiškė 397 737,60 Lt sumos piniginio reikalavimo ieškinį ( 1 t., 1 b. l.). Byloje ieškovas turėjo 300 Lt žyminio mokesčio ir 1 000 Lt teisinių paslaugų išlaidų (1 t., 36-37 b. l.; 2 t., 106 b. l.). Nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo ieškovas buvo atleistas (1 t., 110-111 b. l.). Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 3 600 Lt nuomos mokesčio skolos, kitoje dalyje ieškinį atmetė. Pagal bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias proceso teisės normas, bylinėjimosi išlaidos tarp šalių paskirstomos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Advokato pagalbos išlaidos atlyginamos bylą laimėjusiai šaliai (CPK 98 str. 1 d.). Teismas nustatė, kad ieškovo reikalavimas patenkintas labai maža dalimi - 0,9 procentais, todėl iš atsakovo ieškovui priteisė iš viso 11,70 Lt bylinėjimosi išlaidų. Laikydamasis įstatyme nustatyto proporcingumo principo, teismas tarp šalių paskirstė su procesinių dokumentų įteikimu teismo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir atitinkamas sumas iš jų priteisė valstybei (CPK 96 str.). Ieškovo apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą spręsti kitaip, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, kurio išvados šiuo aspektu atitinka įstatymo reikalavimus.
Apeliacinį skundą ieškovas apmokėjo 300 Lt žyminiu mokesčiu, o nuo likusios šio mokesčio dalies (7 641,38 Lt) mokėjimo teismo yra atleistas ( 2 t., 124, 126, 129 b. l.). Tokiu atveju bylą apeliacinės instancijos teisme pralaimėjusiam ieškovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, taip pat iš jo valstybei negali būti priteista už apeliacinį skundą nesumokėta žyminio mokesčio dalis (CPK 93 str., 96 str. 2 d.). Nors apeliantas yra iš dalies atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau pareiga mokėti kitas bylinėjimosi išlaidas jam išlieka. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, apeliacijoje patirtos su procesinių dokumentų įteikimu susijusios bylinėjimosi išlaidos – 24,87 Lt ( 2 t., 132, 183, 200, 205 b. l.) priteistinos iš apelianto teisių perėmėjos (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto A. V. teisių perėmėjos R. V. 24,87 Lt (dvidešimt keturis litus 87 centus) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų valstybei.