Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. J. skundą atsakovei Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas nuosavybės teise valdo 0,3318 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Utenos r. sav., Vyžuonų sen. Naujasodžio k., kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos (toliau – ir Sklypas), ir kurį pareiškėjas nuosavybės teise įgijo 2012-07-17 (b. l. 5-6, 18-20). Sklypo paskirtis Utenos apskrities viršininko 2000 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) iš žemės ūkio paskirties pakeista į kitos paskirties, t. y. komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti bei eksploatuoti (b. l. 7). 2014 m. rugpjūčio 18 d. prašymu specialiesiems architektūros reikalavimams išduoti pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės administraciją, prašė išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus degalinės statybai Sklype (b. l. 21-24). Atsakovė Utenos rajono savivaldybės administracija 2014 m. rugsėjo 12 d. individualiu administraciniu aktu Nr. (duomenys neskelbtini) specialiuosius architektūros reikalavimus išduoti atsisakė, atsisakymą motyvavo tuo, kad statybos vieta neatitinka specialiojo plano – Schemos sprendinių, t.y. Sklypas nepatenka į teritoriją, numatytą degalinės statybai (b. l. 25). Šis atsakovės sprendimas ir yra ginčijamas nagrinėjamojoje byloje.

Specialiųjų architektūros reikalavimų turinį ir išdavimo tvarką reglamentuoja Specialiųjų architektūros reikalavimų ir specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-997. Aprašo 2 punktas nustato, kad savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas) išduoda specialiuosius architektūros reikalavimus, kai rengiant naujai statomų ir (ar) rekonstruojamų ypatingų ir (ar) neypatingų statinių projektus be kitų statinio projekto dalių privaloma statinio architektūrinė dalis; arba kai Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio nustatytais atvejais neparengti detalieji planai ir statyba konkrečiame sklype leidžiama. Aprašo 16.2 punktas nustato, kad specialieji architektūros reikalavimai neišduodami, kai statyba pagal teritorijų planavimo dokumentus ir (ar) galiojančius teisės aktus konkrečiu atveju negalima.

Teritorijų planavimo dokumentų rūšys išvardintos Teritorijų planavimo įstatymo 5 straipsnyje, kuris nustato, kad teritorijų planavimo dokumentai yra kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, žemės sklype, esančiame urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai neparengti detalieji planai, arba žemės sklype, esančiame neurbanizuotoje ir neurbanizuojamoje teritorijoje, gali būti vykdoma statyba, atitinkanti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis, o pagal šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, savivaldybės tarybos patvirtinti specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai tarybos sprendimu gali būti pripažįstami savivaldybės bendrojo plano sudedamąja dalimi, kitų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai, rengiant, keičiant ar koreguojant bendrąjį planą, integruojami į bendrojo plano sprendinius. Degalinių statybos vietos Utenos rajono savivaldybėje yra nustatytos teritorijų planavimo dokumentais: specialiuoju planu – Schema bei Utenos rajono savivaldybės teritorijos bendruoju planu, patvirtintu Utenos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrasis planas). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Sklypas, kuriame pareiškėjas pageidauja statyti degalinę, nepatenka į teritoriją, Bendruoju planu ir Schema numatytą degalinėms statyti, o būtent iš Bendrojo plano sprendinio „inžinerinės infrastruktūros ir susisiekimo brėžinio“ (b. l. 55), Schemos (b. l. 46) bei kadastro žemėlapio ištraukos (b. l. 71) matyti, jog naujos degalinės statyba numatyta tik žemės sklype, esančiame į šiaurę nuo Kupiškio gatvės tęsinio (kelio į Kupiškį) ir Vandenų gatvės sankirtos, kadastro žemėlapio ištraukoje pažymėtame numeriu 393, tuo tarpu pareiškėjui priklausantis Sklypas (kadastro žemėlapio ištraukoje pažymėtas numeriu (duomenys neskelbtini)) geografiniu aspektu yra išsidėstęs prie Kupiškio g. tęsinio į šiaurės vakarus nuo sklypo Nr. 393 ir Sklype degalinės statyba nėra numatyta. Iš Bendrojo plano ištraukos bei kadastro žemėlapio (b. l. 55, 71) matyti, ir tai patvirtina teismo posėdyje duoti atsakovės atstovės paaiškinimai, kad pareiškėjo Sklypą bei sklypą Nr. 393, kuriame numatyta degalinės statybos vieta, skiria valstybinės žemės plotas (pravažiavimas), kuriuo patenkama į kitą teritoriją. Minėtieji įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad pareiškėjo Sklype, kuriame pareiškėjas ketino statyti degalinę ir kreipėsi į atsakovę su prašymu šiai statybai išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus, teritorijų planavimo dokumentais naujos degalinės statyba nėra numatyta ir tai buvo priežastis neišduoti specialiųjų architektūros reikalavimų Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje bei Aprašo 16.2 punkte įtvirtintų nuostatų pagrindu.

Pareiškėjas skundą motyvuoja tuo, jog priimant Skundžiamą aktą, buvo pažeistas jo teisėtas lūkestis, Skundžiamas aktas nėra tinkamai argumentuotas, rengtas šabloniškai, priimtas neteisėtai. Šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrinoje teisėtų lūkesčių apsaugos principas suprantamas kaip valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2001 m. gruodžio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai). Akcentuotina ir tai, kad viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs teises. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-525-1561-13). Pažymėtina, kad pagal byloje surinktą informaciją, degalinės statyba Sklype nebuvo numatyta nei 1996 m. lapkričio 18 d. Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintoje Utenos mieste ir priemiesčiuose degalinių išdėstymo schemoje, nėra numatyta nei jos papildyme, patvirtintame 2002 m. birželio 20 d. Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), nei Bendrajame plane. Atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad pareiškėjas Sklypą įgijo tik 2012 metais, jau galiojant Schemos bei Bendrojo plano sprendiniams. Vien aplinkybė, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis Įsakymu buvo pakeista iš žemės ūkio paskirties į kitos paskirties žemę, t. y. komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti bei eksploatuoti (b. l. 7), nepatvirtina pareiškėjo teisės statyti ir eksploatuoti degalinę, nes dėl aukščiau nurodytų argumentų tokios statybos Sklype galimybė privalo būti numatyta teritorijų planavimo dokumentais, o ginčo atveju nei Sklypo paskirties keitimo datai bei pareiškėjo Sklypo įgijimo metu galioję, nei šiuo metu galiojantys teritorijų planavimo dokumentai tokios galimybės nenumato. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjas kada nors buvo įgijęs teisę Sklype statyti ir eksploatuoti degalinę. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė, priimdama Skundžiamą aktą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus, galėjo pažeisti jo teisėtus lūkesčius.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl to paties dalyko, t. y. specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo, į atsakovę kreipėsi 2014 m. gegužės 14 d. ir 2014 m. rugpjūčio 18 d. prašymais, su pastaruoju prašymu atsakovei pateikė papildomus dokumentus. Į minėtus pareiškėjo prašymus atsakovė atsakė 2014-05-30 raštu (b.l.14), kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus ir prisijungimo sąlygas bei Skundžiamu aktu, kuriuo pakartotinai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo ginčijamas atsakovės priimtas Skundžiamas aktas yra individualus administracinis aktas, jis turi atitikti tokiam aktui nustatytus reikalavimus. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintos nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pažymėtina, kad jau atsakovės 2014 m. gegužės 30 d. rašte išsamiai išdėstytos faktinės aplinkybės bei nurodyti argumentai ir teisės aktai, kuriais remiantis atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus ir prisijungimo sąlygas. Skundžiamu aktu atsakovė pakartotinai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, savo atsisakymą grindė tais pačiais argumentais kaip ir 2014-05-30 rašte, aiškiai nurodė motyvus, dėl ko pareiškėjo prašymas netenkinamas (statybos vieta neatitinka teritorijų planavimo dokumento- Schemos sprendinių), nurodė jo apskundimo tvarką. Teismas daro išvadą, kad atsakovė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje viešojo administravimo subjektams nustatytą pareigą įgyvendino tinkamai – nurodė faktinius duomenis, pakankamai motyvavo ir pagrindė priimtą sprendimą, pareiškėjui nurodė jo teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Skundžiamas aktas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo, tuo pačiu nėra pagrindo įpareigoti atsakovę išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus naujos degalinės statybai Sklype.

Savo skundu pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti atsakovę nustatyti, kokios techninės prisijungimo sąlygos reikalingos, norint rengti degalinės projektą Sklype. Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) ir statinio statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis bei savivaldybės administracijos, Kultūros paveldo departamento, saugomos teritorijos direkcijos išduotais specialiaisiais reikalavimais. Statybos įstatymo 2 straipsnio 32 punkte prisijungimo sąlygos apibrėžiamos kaip statinio, žemės sklype esančių inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijų prijungimo prie kitiems savininkams priklausančių inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų sąlygos, jeigu jos nenustatytos teritorijų planavimo dokumentuose. Statybos įstatymo 20 straipsnis nustato, kad statytojas turi teisę pasirinkti paslaugų teikėją – inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininką ar naudotoją (4 d.), prisijungimo sąlygas išduoda inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkas ar naudotojas (8 d.), nauji inžineriniai tinklai ar susisiekimo komunikacijos tiesiami statytojo (užsakovo) ir inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijų savininko ar naudotojo sutarčių pagrindu (7 d.). Remiantis išvardintomis teisės normomis, savivaldybės administracija nėra laikytina subjektu, kurio kompetencijai būtų priskirta nustatyti prisijungimo sąlygas, reikalingas statiniui projektuoti, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovę atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

T. P. J. skundą atsakovei Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.