- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-09
- Bylos Nr.
- 1A-509-1035/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-22810-2020-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Darius Pranka, Ugnė Gailiūnienė, Valerij Lauš
- Advokatai
- Bogdanas Chranovskis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,
atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. Š. (V. Š.) gynėjui advokatui Bogdanui Chranovskiui (Bogdan Chranovskij),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. Š. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla nutraukta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
V. Š. 2020 m. birželio 11 d., apie 18.45 val., namo (duomenys neskelbtini), koridoriuje asmeninio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš šeimos narį – seserį L. Š., tyčia abejomis rankomis pastūmė L. Š., dėl ko pastaroji neišlaikė pusiausvyros ir dešine ranka atsitrenkė į sieną bei nusibrozdino dešinės rankos dilbį. Tokiais savo veiksmais V. Š. nukentėjusiajai L. Š. sukėlė fizinį skausmą.
Teismas konstatavo, kad nors V. Š. veika atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būtų vertinama kaip nusikaltimas, todėl atleido V. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu V. Š. gynėjas advokatas B. Chranovskij prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. liepos 2 d. nuosprendį ir V. Š. išteisinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Nuosprendis grindžiamas prielaidomis, nes teismas faktines aplinkybes konstatavo remdamasis prieštaringais ir abejotinais įrodymais, nepakankamai dėmesio skyrė nukentėjusiosios parodymų analizei, nesugretino jos parodymų su V. Š. ir kitų liudytojų parodymais, taip pat nesugretino liudytojų parodymų tarpusavyje ir kita bylos medžiaga, nepagrįstai suabsoliutino nukentėjusiosios parodymų patikimumą. Nuosprendyje yra prieštaravimų ir neaiškumų, todėl jis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Nuosprendyje tik formaliai konstatuotas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymas, tačiau teismas nepasisakė dėl svarbių aplinkybių, kurios atskleidžia nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų melagingumą, neatsižvelgė į jų ir V. Š. itin priešiškus santykius, o pirmenybę teikė V. Š. kaltinimą grindžiantiems įrodymams, nors jokių objektyvių įrodymų, atskleidžiančių V. Š. kaltę, byloje nėra. Teismas padarė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytus pažeidimus.
1.2. Teismas nepakankamai dėmesio skyrė santykiams tarp nukentėjusiosios, liudytojų ir V. Š.. Nuosprendyje pripažįstama, kad minėtų asmenų santykiai yra konfliktiški, tačiau tuo pačiu teismas nesiekė išsiaiškinti to, kad liudytojai ir nukentėjusioji apkalbėjo V. Š.. Nebuvo atsižvelgta į kitus teisinius ginčus, kurie kilo būtent tarp V. Š. ir minėtų asmenų. Šių ginčų metu buvo matomas ryškus priešiškumas prieš V. Š.. L. Š., I. Š. ir S. Š. nuolat duoda priešingus parodymus, jie ir kiti šeimos nariai nuolat kaltina V. Š., kitus giminaičius. Tai, kad nagrinėjamoje byloje I. Š. ir S. Š. palaiko nukentėjusiąją, reikėtų vertinti labai kritiškai.
1.3. Liudytojo S. Š. parodymai prieštarauja parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusiosios, liudytojo I. Š. parodymams. Jis ikiteisminio tyrimo teigė, kad matė, kaip V. Š. pastūmė nukentėjusiąją kaire ranka, o ji atsitrenkė į sieną ir susižalojo dešinę ranką. Tačiau teisiamajame posėdyje parodė, kad nematė, kuria ranka buvo pastumta nukentėjusioji, teigė, kad ji atsitrenkė į sieną, vėliau – kad į radiatorių. S. Š. parodymai prieštarauja nukentėjusiosios parodymams, nes nukentėjusioji parodė, kad ją V. Š. pastūmė abejomis rankomis; prieštarauja liudytojo I. Š. parodymams, kuris teigė, kad nukentėjusioji atsitrenkė ne į sieną, o į durų briauną. Be to, iš nuotraukų matyti, kad radiatorių, į kuriuos galėjo atsitrenkti nukentėjusioji, nėra. I. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nukentėjusioji buvo pastumta abejomis rankomis į krūtinę ir atsitrenkė dešinės rankos alkūne bei dilbiu į sieną ir nusibrozdino ranką, tačiau teisiamajame posėdyje parodė, kad nematė, į kurią tiksliai vietą buvo pastumta nukentėjusioji, teigė, kad ji atsitrenkė ištiesta ranka į durų apvadą (briauną). Tačiau nukentėjusioji teigia, kad ranka atsitrenkė į sieną, o ne į durų briauną. Kyla abejonių, ar liudytojai apskritai galėjo matyti, kaip ir į kurią vietą buvo pastumta nukentėjusioji, nes įvykio metu nukentėjusioji stovėjo nugara į koridorių, kuriame buvo liudytojai, o V. Š. į ją buvo atsisukęs veidu.
1.4. Teismas kaip vieną iš pagrindinių įrodymų, patvirtinančių sužalojimų buvimą ant nukentėjusiosios rankos, nurodo policijos pareigūnų parodymus, kurie matė ant jos rankos dilbio nubrozdinimus ir mėlynę, tačiau teismas nekreipė dėmesio į kitas nustatytas aplinkybes. Po įvykusio konflikto namo verandoje policijos pareigūnus iškvietė būtent V. Š., nes I. Š. jam sudavė smūgį į galvą ir tik atvykus policijos pareigūnams nukentėjusioji kreipėsi į pareigūnus pranešdama apie jos sužalojimą, parodydama jiems neva nuo V. Š. veiksmų sužalotą ranką. Be to, nukentėjusioji atsisakė kreiptis į gydytojus dėl patirtų sužalojimų, neprašė medicininės pagalbos ir atlikti ekspertizę. Teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas parodė, kad pateiktoje nuotraukoje iš įvykio vietos apžiūros (1 t., b. l. 12-15) nematyti, kad ant rankos būtų buvę kokie nors sužalojimai, taigi, davė priešingus parodymus nei nurodyta protokole. Ekspertas taip pat parodė, kad objektyviai nustatyti, ar asmeniui buvo padaryti sužalojimai ar ne, galima tik mediciniškai juos užfiksavus.
1.5. Teismas paviršutiniškai įvertino vaizdo įrašą, darytą iškart po įvykio, nes juo buvo remiamasi tik vertinant liudytojo G. Š. parodymų patikimumą, tačiau nebuvo analizuotas nukentėjusiosios elgesys. Vaizdo įraše nėra užfiksuota, kad nukentėjusioji ar kiti įvykio dalyviai būtų reiškę priekaištus V. Š. dėl padarytų sužalojimų ir fizinio skausmo sukėlimo. Priešingai, girdėti, kad V. Š. skundžiasi dėl jo sumušimo. Nukentėjusioji juokėsi, sužalotą ranką judino laisvai, sužalojimų ant rankos vaizdo įraše nematyti. Kadangi vaizdo įrašas darytas iki atvykstant pareigūnams, neatmetama galimybė, jog pati nukentėjusioji galėjo susižaloti ranką ir kad ji skubėjo apkaltinti V. Š. dėl to, kad jos vyras I. Š. išvengtų atsakomybės dėl padarytos veikos prieš V. Š..
1.6. Nors V. Š. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, negalima sutikti su teismo išvada, kad yra įrodytos bylos faktinės aplinkybės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Atitinkamai nebuvo paisoma nekaltumo prezumpcijos, nes byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų nusikalstama veikos padarymą.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. Š. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš V. Š. gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėms. Pasak apelianto, byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių V. Š. kaltę.
Apeliaciniame skunde pabrėžiamas nukentėjusiosios ir liudytojų S. Š., I. Š. parodymų nepatikimumas. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas šių parodymų tarpusavyje nesugretino, neatliko išsamios jų turinio analizės. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad nuo įvykio pradžios tiek V. Š., tiek nukentėjusioji L. Š. nuosekliai laikėsi savo pozicijos (1 t., b. l. 6, 15). Vis dėlto, įvertinus baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą, šiuo atveju išskiriant įvykyje tiesiogiai dalyvavusių asmenų ir į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymus, matyti, kad nukentėjusiosios L. Š. ir jos versiją pagrindžiančių liudytojų duoti parodymai pasižymi vientisumu bei papildo vieni kitus.
L. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad gyvenamajame name, kuriame gyvena jos broliai V. Š. (antrame aukšte) ir G. Š. (pirmame aukšte), o anksčiau gyveno ir brolis S. Š. (kuriam irgi priklauso patalpos pirmame aukšte), pastarasis įvykio dieną tvarkė jam priklausančių patalpų išlaužtas duris, o ji su savo vyru I. Š. atvyko padėti. Prie tvarkomų durų stovėjo ar klūpėjo S. Š., o jos sutuoktinis I. Š. stovėjo prie rūsio durų. V. Š. leidosi laiptais, apėjęs nukentėjusiąją jai už nugaros užsimojo ranka, o atsisukus veidu į V. Š. nukentėjusioji buvo pastumta, dėl ko atsitrenkė į sieną ir susitrenkė dešinę ranką (1 t., b. l. 46, 103). Analogiškas aplinkybes L. Š. parodė ir apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje (1 t., b. l. 169–170). Liudytojais apklausti I. Š. ir S. Š. patvirtino, kad L. Š. buvo pastumta į sieną, nurodė, kad V. Š. pastūmė nukentėjusiąją iš priekio, dėl pastūmimo ji susižalojo dešinę ranką (1 t., b. l. 51, 54, 181; 2 t., b. l. 19–20). Nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų parodymuose atsiskleidžia chronologinė įvykių seka, kuri, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, viso baudžiamojo proceso metu nekito. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tarp V. Š. ir minėtų asmenų dar iki įvykio susiklosčius konfliktinius santykius. Pasak apelianto, pastarieji siekia apkalbėti V. Š.. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad parodymus davė ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, kurių suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas P. L. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje parodė, kad jis pastebėjo ant L. Š. rankos esančią mėlynę ir įdrėskimus, šie sužalojimai atrodė neseniai padaryti (1 t., b. l. 66; 2 t., b. l. 19). Kitas policijos pareigūnas J. S. paantrino liudytojui P. L. ir parodė, kad ant nukentėjusiosios rankos matėsi sužalojimai, papildomai nurodydamas, jog matė ryškėjančią mėlynę (1 t., b. l. 70, 192), tai parodo, kad ranka buvo sužalota neseniai. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kuriuose detaliai analizuojamas nukentėjusiosios ir liudytojų S. Š., I. Š. parodymų prieštaringumas, akcentuojant aplinkybes dėl nukentėjusiosios pastūmimo (abejomis rankomis ar tik viena) ir dėl nukentėjusiosios atsitrenkimo vietos (į sieną ar durų briauną, o gal į radiatorių, kurio nėra), teisėjų kolegija pažymi, kad neesminių aplinkybių pakeitimas duodant parodymus nepaneigia jų patikimumo. Liudytojas S. Š., siekdamas užfiksuoti įvykį mobiliuoju telefonu, tiksliai nematė, kuria ranka L. Š. buvo pastumta (1 t., b. l. 181). Liudytojas I. Š. parodė, kad nukentėjusioji atsitrenkė į kampą, o tai yra siena (2 t., b. l. 20). Taigi, liudytojai atitinkamu laipsniu įvykio aplinkybes gali suvokti skirtingai. Svarbu tai, kad parodymai tarpusavyje vienas kitam iš esmės neprieštarautų ir nebūtų keičiamos esminės aplinkybės. Nagrinėjamu atveju tam tikri neatitikimai nekeičia konflikto esmės. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad konfliktas įvyko 2020 m. birželio 11 d., o parodymai teisiamajame posėdyje buvo duoti beveik po vienerių metų, todėl tam tikros aplinkybės proceso dalyviams galėjo pasimiršti.
Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios ir liudytojų S. Š., I. Š. parodymus siūloma vertinti kaip gynybinę taktiką, nes, V. Š. teigimu, nukentėjusiosios sutuoktinis I. Š. pats sudavė V. Š. smūgį. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad V. Š. parodymai koreliuoja tik su liudytojo G. Š. duotais parodymais, tačiau pastarojo parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai ir jais nesivadovavo. Liudytojas G. Š. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad jis matė, jog nukentėjusiosios sutuoktinis sudavė V. Š. smūgį į galvos sritį, dėl ko V. Š. nukrito nuo laiptelių į jo pusę (1 t., b. l. 182-183). Tačiau pats V. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad kai jam buvo suduotas smūgis, G. Š. šalia nebuvo. Po smūgio jis išbėgo į lauką, atsisėdo ir tada pakvietė G. Š. (2 t., b. l. 21–22). Liudytojai S. Š. ir I. Š. taip pat parodė, kad tuo metu, kai buvo pastumta L. Š., G. Š. buvo lauke, atbėgo iš ūkinio pastato, todėl nematė panaudoto smurto (1 t., b. l. 54, 182; 2 t., b. l. 19–20). Be to, priešingai nei nurodė liudytojas G. Š., V. Š. parodė, kad po smūgio nenugriuvo, niekur neatsitrenkė, o tiesiog išbėgo į lauką (1 t., b. l. 39; 2 t., b. l. 21). Taigi, byloje nesant pagrindo konstatuoti, kad prieš V. Š. buvo panaudotas smurtas, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais dėl gynybinės taktikos.
Dėl apeliaciniame skunde akcentuojamų įvykyje dalyvavusių asmenų santykių pobūdžio pažymėtina, kad konfliktiški santykiai savaime negali lemti nukentėjusiojo, liudytojų parodymų nepatikimumo. Paprastai kiekvieno baudžiamojo proceso metu nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymai skiriasi, toks natūralus parodymų priešiškumas yra nulemtas skirtingų procesinių statusų, kurie suteikiami kiekvienam asmeniui, atsižvelgus į susiklosčiusias aplinkybes. Atitinkamai kiekvienas liudytojas prieš duodamas parodymus prisiekia, yra supažindinamas su galimu patraukimu baudžiamojon atsakomybėn, jei parodymai bus melagingi. Dėl to negalima teigti, kad šiuo atveju buvo siekiama apkalbėti V. Š.. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės pagrįstos ne vien nukentėjusiosios ir liudytojų S. Š., I. Š. parodymais, bet ir policijos pareigūnų parodymais bei vaizdo įrašu. Teigti, kad visi proceso dalyviai, išskyrus G. Š., yra susimokę prieš V. Š. ir nepagrįstai siekia jam pakenkti, nėra pagrindo.
Apeliantas teisingai pažymi, kad nukentėjusioji nesikreipė į medikus dėl patirtų sužalojimų. L. Š. parodė, kad pas teismo medikus nuvyko vieną kartą, tačiau jų darbo laikas buvo pasibaigęs, o vėliau pagailėjo brolio (V. Š.) ir nusprendė į medikus nebesikreipti (1 t., b. l. 46, 170–171). Kita vertus, minėta, kad atvykę policijos pareigūnai pastebėjo sužalojimus ant nukentėjusiosios rankos, kurie užfiksuoti nuotraukoje, pridėtoje prie pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo (1 t., b. l. 12). Nors pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas parodė, kad iš pateiktos nuotraukos sunku nustatyti sužalojimus, šiuo atveju V. Š. pareikštas kaltinimas ne dėl nežymaus sveikatos sužalojimo, o dėl fizinio skausmo sukėlimo, kaip alternatyvaus BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymio. Aplinkybė, kad nukentėjusioji įvykio vietoje neprašė suteikti jai medicinos pagalbos, taip pat savaime nepaneigia fakto, jog jai nebuvo sukeltas fizinis skausmas. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių fizinio skausmo nukentėjusiajai sukėlimą. Šiame kontekste atmetamas kaip nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kuriuo abejojama nukentėjusiosios patirtu fiziniu skausmu, t. y. kad būtent V. Š., o ne nukentėjusioji iškvietė policijos pareigūnus. Kaip matyti iš V. Š. ir liudytojo G. Š. parodymų, būtent pastarasis įkalbėjo V. Š. kviesti policijos pareigūnus, tai nebuvo išimtinai V. Š. iniciatyva. Tuo pačiu atmestinas deklaratyvus apelianto argumentas, kad vaizdo įraše neužfiksuota, jog nukentėjusioji ar kiti asmenys būtų reiškę priekaištus V. Š.. Iš vaizdo įrašo apžiūros protokolo matyti, kad L. Š. teigė, jog ją puolė, o S. Š. nurodė, kad už melagingą pareigūnų iškvietimą reikia bausti V. Š. (1 t., b. l. 57). Pati nukentėjusioji pabrėžė, kad ji jautė skausmą, tačiau jis buvo pakeliamas (2 t., b. l. 22). Skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, kad fizinį skausmą kiekvienas asmuo jaučia subjektyviai, todėl aplinkybė, jog vaizdo įraše nesigirdi verksmų ar demonstratyviai nereiškiamos emocijos, nepaneigia fizinio skausmo sukėlimo fakto.
BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas prieš savo artimą giminaitį ar šeimos narį, sukėlė šiam asmeniui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. Š. veikoje yra visi tiek subjektyvūs, tiek objektyvūs BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties elementai ir jo veiksmai formaliai atitinka aptariamą nusikalstamą veiką. Esant šioms aplinkybėms, keisti ar naikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. liepos 2 d. nuosprendžio nėra pagrindo, todėl V. Š. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. Š. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio apeliacinį skundą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.