Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės ir Pauliaus Veršekio, sekretoriaujant Editai Bekerytei, dalyvaujant prokurorėms Kristinai Minko, Ritai Sabaitei, Marinai Ridikienei, nuteistajam Č. S. ir jo gynėjui advokatui Aleksandr Palamarčuk,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Č. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio, kuriuo Č. S. nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje (2021 m. kovo 28 d. fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajai D. Ž.), 140 straipsnio 2 dalyje (2021 m. rugsėjo 6 d. nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai D. Ž.) ir jam, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 2 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus paskirta galutinė subendrintą 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, Č. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui paskiriant įpareigojimus ir draudimus:

1) įpareigoti tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

2) uždrausti bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu išvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

3) uždrausti visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį lankytis nukentėjusiosios D. Ž. gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), bei uždrausti bendrauti su nukentėjusiąja D. Ž.;

4) uždrausti visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį vartoti alkoholį ar kitas psichiką veikiančias medžiagas.

Č. S., vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72² straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – jis įpareigotas per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti probacijos tarnybos organizuojamoje smurtinį elgesį keičiančioje programoje ir ją baigti.

Nukentėjusiosios D. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš kaltinamojo nukentėjusiosios D. Ž. naudai priteista 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 800 Eur nukentėjusiosios patirtoms advokato išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

Atsižvelgdamas į padarytas nusikalstamas veikas ir kaltinamąjį apibūdinančias aplinkybes, apylinkės teismas sprendė, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą paskiriant arešto bausmes, jų dydį nustatant mažesnį už arešto bausmės, skirtinos už nusikaltimo padarymą, vidurkį (BK 49 straipsnio 3 dalis), o už BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskiriant vienintelę sankcijoje numatytą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą, bausmės terminą nustatant gerokai mažesnį už sankcijos vidurkį. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis Č. S. yra teisiamas pirmą kartą, dirbantis (vykdantis individualią veiklą), teismas vertino, kad bausmės tikslai jo atžvilgiu dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl nutarė Č. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metų 6 mėnesių laikotarpiui, skiriant baudžiamojo poveikio priemonę bei įpareigojimus.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

8. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019).

9. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų bei teismų praktikos (kurios nebekartoja)|, išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad Č. S. pripažintinas kaltu dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje išsamiai aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, ir tai leidžia daryti išvadą, jog sprendžiant Č. S. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakojusio nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą (priešingai nei vertina apeliantas), padaryta nebuvo.

Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį

11. Nagrinėjamoje byloje Č. S. pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį už tai, kad sistemingai baugino nukentėjusiąją, naudodamas psichinę prievartą. Apeliaciniame skunde nesutinkama su įrodymų vertinimu, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, virš aptarti įrodymai, yra pakankami pripažinti, kad apeliantas Č. S. nukentėjusios atžvilgiu atliko kaltinime nurodytus veiksmus. Šiuos veiksmus Č. S. atliko turėdamas bendrą sumanymą priversti nukentėjusiąją nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą. Tokie nuteistojo veiksmai, atsižvelgiant į jų skaičių, atlikimo laikotarpį, BK 145 straipsnio 2 dalies prasme, rodo jo elgesio kryptingumą, siekiant įbauginti nukentėjusiąją, ir laikytini sistemingu nukentėjusiosios bauginimu, kurie jai sukėlė baimę, nerimą, nesaugumo jausmą. Nurodytų įrodinėjimo šaltinių turinys pakankamai detaliai atskleistas skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų šiame procesiniame sprendime nekartoja, juolab, jog ir apeliantas jokių konkrečių argumentų dėl jo išteisinimo šiame epizode nenurodo. Vien ta aplinkybė, kad apeliantas kaltės nepripažįsta, nepaneigia pirmos instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog apelianto veiksmai turėjo realaus grasinimo/bauginimo pobūdį. Pirmos instancijos teismas išsamiai atskleidė nuteistojo grasinimų pavojingumą ir realumą, todėl vertinti, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios konfliktiniai santykiai buvo dirbtinai kriminalizuoti nėra pagrindo. Pirmos instancijos teisme apklausta nukentėjusioji patvirtino, kad nuteistojo bijojo, grasinimus laikė realiais. Nukentėjusioji pati kreipėsi į policiją dėl nuteistojo veiksmų, kas neabejotinai patvirtina, kad Č. S. veiksmus tokius, kaip stiklainio sudaužymas ir šviesos išjungimas, gerklės spaudimas, durų išlaužimas ir kt., nukentėjusioji vertino kaip realius grasinimus, tokie nuteistojo veiksmai jai buvo nepriimtini, keliantys įtampą ir baimę.

18. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl šios nusikalstamos veikos sudėties nuteistojo Č. S. veiksmuose buvimo abejonių nekelia, nuteistojo veiksmai pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti tinkamai.

Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2021-03-28 ir 2021-09-06 epizodai)

20. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas, nustatydamas 2021-03-28 ir 2021-09-06 epizodų aplinkybes rėmėsi tik nukentėjusios parodymais, kuriuos apeliantas vertina kaip melagingus, nesant tiesioginių jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė ne visada nustatoma tik tiesioginiais įrodymais. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018, Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019, 2K-226-976/2020).

21. Siekiant išsiaiškinti nukentėjusiosios parodymų patikimumo klausimus ir patvirtinti ar paneigti apelianto keliamą versiją, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo apklausti liudytojais policijos pareigūnai D. J. (dėl 2021-03-28 epizodo) ir I. N. (dėl 2021-09-06 epizodo).

Dėl 2021-03-28 epizodo

24. Kadangi liudytojas D. J. visų aplinkybių neprisiminė, apeliacinės instancijos teismas garsino 2021-03-28 Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolą (T. 1, b.l. 70-73), iš kurio matyti, jog atvykusiems pareigūnams D. Ž. paaiškino, kad 2021 m. kovo 28 d., apie 21.40 val., jai grįžus į namus, (duomenys neskelbtini), konflikto, kuris kilo dėl sugyventinio garsiai leidžiamos muzikos, metu jos sugyventinis Č. S. spyrė jai į dešinės pusės šlaunies dalį, dėl ko ji pajuto fizinį skausmą. Ji paprašė sugyventinio apsiraminti, nes kvies policiją, ir nuėjo į kitą kambarį. Vėliau, sugyventiniui vėl įjungus garsiai muziką, ji nuėjo į virtuvę išjungti grotuvo, tuomet Č. S. dar kartą spyrė į tą pačią vietą – dešinės pusės šlaunį, dėl ko ji vėl pajuto fizinį skausmą. Tokios aplinkybės užfiksuotos ir BIRT ataskaitų žiūryklėje bei policijos pareigūnų atvykusių į įvykio vietą „Body“ kameros vaizdo įrašo apžiūros protokole (T. 1, b.l. 74-75). Nors apeliantas neigia bet kokio fizinio kontakto buvimą 2021-03-28, vis tik iš „Body“ kameros vaizdo įrašo matyti, kad aiškinantis įvykio aplinkybes ir nukentėjusiajai teikiant paaiškinimus dėl smūgių sudavimo, įraše girdima, kad kuomet nukentėjusioji rodo imituojančiais veiksmais dešinės kojos smūgį (spyrį) bei rodo ant savo kūno vietą, kur jai buvo suduoti smūgiai iš kojos, apeliantas vis tik patvirtino smūgio sudavimą, nurodydamas - „Į užpakalį...“ (T. 1, b.l. 74-75), t.y. patvirtino buvusį smūgio faktą. Nors šioje byloje nėra kitų kaltinamojo (nuteistojo) ir nukentėjusiosios konfliktą mačiusių liudytojų, kurie galėtų nešališkai nurodyti tarp jų kilusio konflikto aplinkybes, tačiau kūno atsiradusias kraujosruvas po šio įvykio matė nukentėjusiosios dukra V. Ž., kuri apklausiama dėl 2021-03-28 įvykio aplinkybių nurodė, jog 2021 m. kovo 28 d., apie 22.30 val. ji pastebėjo, kad prie namo stovi policijos pareigūnų automobilis (jų butai yra tame pačiame aukšte, durys priešais), paskambino mamai, kuri pasakė, kad iškvietė policiją dėl to, kad jos sugyventinis prieš ją smurtavo. Ji nurodė, kad Č. S. jai spyrė. Kitą dieną mama detaliau papasakojo, kas įvyko, ji sakė, kad prie jos kabinėjosi Č. S. ir spyrė jai vieną ar du kartus, o po kelių dienų mama parodė kraujosruvas dešinėje pusėje ant sėdmens ir šiek tiek žemiau ant šlaunies mažesnė kraujosruva, sakė, kad jai skauda, kad jaučia skausmą sėdėdama. Ant sėdmens matėsi didesnė kraujosruva, ant šlaunies ji buvo mažesnė (1 t., b. l. 159-161).??

25. Taigi, nors liudytoja V. Ž. tiesiogiai 2021-03-28 konflikto tarp nukentėjusios ir apelianto nematė, jai apie tai pasakojo nukentėjusioji, o „Body“ kameros vaizdo įrašas bei užfiksuotos aplinkybės Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole padaryti ne konflikto metu, bet iš karto po jo, tačiau šiuos įrodymus vertinant bendrame kontekste su nukentėjusios parodymais, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visi aptarti įrodymai sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų visumą, pakankamą Č. S. kaltei pagrįsti 2021-03-28 epizode. Tai, jog dėl sužalojimų nukentėjusioji nesikreipė į medicinos įstaigą nepaneigia fakto, kad nuteistasis smurtavo nukentėjusiosios atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teisme išsakytas gynybos vertinimas, kad skausmo sukėlimas nėra įrodytas, atmestinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Č. S. tyčią sukelti nukentėjusiajai BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytus padarinius, t.y. fizinį skausmą, įrodo jo atlikti veiksmai, kurie įrodyti objektyviais duomenimis, patvirtinančiais, kad prieš nukentėjusiąją vis tik buvo panaudotas smurtas, po ko nukentėjusioji patyrusi fizinį skausmą ėmėsi aktyvių veiksmų teikdama pareiškimą, nuosekliai patvirtindama smurto aplinkybės savo apklausoje pripažinus ją nukentėjusiąja. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra įrodyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Č. S. kaltu padarius šią veiką.

Dėl 2021-09-06 epizodo

26. Apklaustas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis Č. S. kaltės nepripažino, nurodė, kad 2021-09-06 jis nukentėjo nuo D. Ž., teigė, kad nurodytu laiku ir vietoje buvo konfliktas, tačiau jame nukentėjo jis. Jis į pareigūnus kreiptis nespėjo, nes jie atvyko po 5 minučių, kaltinime nurodytų veiksmų jis neatliko. Tokios pozicijos nuteistasis laikėsi ir apeliacinės instancijos teisme.

27. Siekiant išsamiau išsiaiškinti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes apeliacinės instancijos teisme dėl šio epizodo buvo apklaustas liudytoju (policijos pareigūnas) I. N., pagarsintas pareigūno I. N. surašytas proceso veiksmų atlikimo protokolas, 2021-09-06 vietos apžiūros protokolas, peržiūrėti ir išklausyti garso – vaizdo įrašai.

29. Nors liudytojas I. N. visų aplinkybių neprisiminė, Č. S. smurtinių veiksmų ir nukentėjusiosios patirtų sužalojimų priežastinį ryšį patvirtina BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuotas pranešimas, 2021 m. rugsėjo 6 d. Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti duomenys, 2021 m. rugsėjo 10 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuoti vaizdo įrašo iš BODY CAM duomenys, Bendrojo pagalbos centro Vilniaus filialo garso įrašo duomenys, garso bei vaizdo įrašo dėl 2021-09-06 įvykio apžiūros protokolas, kurį pateikė nukentėjusioji (t.2, b.l. 50-53, 59-62, 72-73, 79-80, 92-93), iš kurių matyti, kad paskambinusi į 112 nukentėjusioji D. Ž. apie smurtą pranešė verkdama, kalbėjo labai susijaudinusi, paprašė iškviesti policiją, nes jos girtas sugyventinis Č. S. stumdėsi, spyrė jai iš šono, pasakė, kad Č. S. „gąsdino suduoti iš galvos tiesiai į nosį“. 2021 m. rugsėjo 8 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėtas vaizdo ir garso įrašas dėl 2021 m. rugsėjo 6 d. įvykio, kurį pateikė nukentėjusioji, šiame garso įraše užfiksuota, kaip D. Ž. rėkdama klausė: „Ką tu spardysi?“, „Ko tu mosikuosi?“, „Ką tu čia mane gąsdini?“, po ko girdisi kaip kalba Č. S.: „Iš kelių aš tau trenksiu!“. Asmens neblaivumo patikrinimo alkotesteriu kvite užfiksuota, kad 2021 m. rugsėjo 6 d., 15.39 val. Č. S. nustatytas 1,44 prom. girtumas. Taip pat šie duomenys patvirtina, kad Č. S., atvykus policijos pareigūnams, būdamas neblaivus elgėsi agresyviai, pasipriešino policijos pareigūnams dėl to buvo panaudoti koviniai imtynių veiksmai ir asmuo buvo sulaikytas.

30. Nukentėjusiosios A. Ž. patirtus sužalojimus patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (išvadą surašė specialistas J. P.), kurioje nurodyta, kad D. Ž. padarytos poodinės kraujosruvos pilve, dešiniame sėdmenyje, rankose ir kojose, kietais bukais daiktais, devyniais trauminiais poveikiais, galimai jos nurodytomis aplinkybėmis ir užduotyje nurodytu laiku (2021 m. rugsėjo 6 d.). Identifikuoti sužalojimą padariusio daikto nėra galimybės, kategoriškai neatmetama galimybė, kad nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti ir jai pačiai užsigaunant grumtynių metu į kietus, bukus paviršius. Sužalojimai galėjo būti padaryti tiriamosios nurodytomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas specialistas-ekspertas J. P., patvirtindamas išvadą, papildomai paaiškino, jog šlaunyje kraujosruva yra, žaste taip pat yra kraujosruvos, kurios atitinka pirštų spaudimą. Tokio pobūdžio kraujosruvos nuo rankų pirštų, 1,7 cm ant 0,8 cm, vienas šalia kito, paprastai atsiranda nuspaudus kito žmogaus ranką. Vienu smūgiu atsirasti kraujosruvos ant dešinės šlaunies apatinio trečdalio ir kairės šlaunies vidurinio trečdalio negali, nes sritys yra skirtingose pusėse. Specialistas patikslino, kad išvadoje nurodytos D. Ž. konstatuotos poodinės kraujosruvos pilve, dešiniajame sėdmenyje, rankose ir kojose kietas bukais daiktais, padarytos 8 trauminiais poveikiais galimai jos nurodytomis aplinkybėmis ir užduotyje nurodytu laiku. Sužalojimai visumoje ir atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą dėl jų ji patyrė fizinį skausmą.

31. Teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptartus duomenis, liudytojo I. N. parodymus bei jo surašytus proceso veiksmų atlikimo dokumentus, nukentėjusiosios parodymus, specialisto išvadą bei eksperto apylinkės teisme teiktus paaiškinimus sprendžia, kad nukentėjusiosios nurodomos aplinkybės, jog Č. S. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tuo metu, kai nukentėjusioji D. Ž., plaudama grindis, pasilenkė, koja sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai į sėdmenį, nuo minėto smūgio D. Ž. griuvo į priekį, rankomis atsirėmė į sieną, ir tuo metu jis koja sudavė vieną smūgį D. Ž. į šlaunis, po ko, sugriebęs už rankų, spaudė pirštais rankas bei grumtynių metu sužalojo pilvą, neprieštaravo specialisto išvadoms, lokalizacija bei sužalojimo pobūdis atitinka tai ką paaiškino nukentėjusioji. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šios aplinkybės, kas buvo įvertinta kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, yra įrodytos. Sužalojimą konstatavęs specialistas nesuinteresuotas bylos baigtimi, todėl apeliacinio skundo argumentus, jog nuteistasis fizinio kontakto su nukentėjusiąja neturėjo, vertina kaip subjektyvią ir niekuo nepagrįstą gynybinę poziciją, prieštaraujančią faktinėms aplinkybėms ir atmeta. Teisėjų kolegijos vertinimu Č. S. kaltė šiame epizode įrodyta, jo veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

32. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. Č. S. kaltę, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, už kurias jis nuteistas, įrodo baudžiamojoje byloje nustatyta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl jo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

33. Dėl kitų nuosprendžiu išspręstų klausimų (bausmės, skirtų įpareigojimų ir draudimų, civilinio ieškinio bei kardomųjų priemonių išsprendimo) apeliaciniame skunde nepasisakoma ir jie nėra ginčijami. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas ir nenustačiusi priežasčių, kurios leistų teisėjų kolegijai šias ribas peržengti, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas tinkamai apeliantui individualizavo bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmių skyrimo taisyklių ir šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos, todėl plačiau šiais klausimais nepasisako.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo

34. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš nuteistojo Č. S. valstybės naudai prašoma išieškoti 285 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, nagrinėjamoje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir pagal minėto baudžiamojo proceso įstatymo straipsnio 3 dalį Č. S. gynėju buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas Aleksandr Palamarčuk. Įvertinus tai, jog apeliacinis procesas šioje byloje vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris nebuvo tenkintas, šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija spendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš apelianto nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Č. S. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.