- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-10
- Bylos Nr.
- I-3227-561/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01173-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- D. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. M. padavė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Kalėjimas), priteisti 23 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Paaiškino, kad nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2017 m. vasario 14 d. buvo kalinamas Kalėjime kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktuose keliamiems reikalavimams, t. y. 3,6 kv. m vienam kalinamam asmeniui tenkančio minimalaus ploto. Kadangi kartu su juo buvo kalinami dar 2–3 asmenys, šis reikalavimas buvo pažeidžiamas nuolat. Būnant tokiose perpildytose kamerose, dažnai kildavo konfliktai, todėl tapo irzlus ir nervingas, susirgo depresija. Pažymėjo, kad Kalėjimas nesilaikė galiojančių teisės aktų nuostatų ir privalo atlyginti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
Pareiškėjas pabrėžė, kad Kalėjime taip pat nebuvo laikomasi ir kitų nustatytų reikalavimų, t. y. nebuvo galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku, pasivaikščiojimui buvo skiriama tik viena valanda, o kiemeliai neatitiko higienos reikalavimų (nebuvo šiukšlių kibiro, peleninių, stogas – šiferinis), prasta ventiliacija ir apšvietimas, kamerose pelėsis, grybelis ir drėgmė, nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne ir higienos reikmenimis (tualetinio popieriaus nepakakdavo), čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nebuvo galimybės išsiskalbti drabužių, tik kartą per savaitę galėjo pasinaudoti dušu, o kartais ir tai nebuvo suteikiama, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kamerose pilna parazitų, maistas prastas ir neatitiko energetinės vertės, kartais buvo patiekiamas jau atšalęs. Taip pat nurodė, kad nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai. Dėl šių Kalėjimo veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją, prasidėjo depresija.
Atsiliepimas
Atsakovas Kalėjimas atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m².
Pabrėžė, kad kai kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Kalėjime pilnai atitiko vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Pažymėjo, kad Kalėjimo administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Tačiau skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos.
Pabrėžė, kad remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Kalėjimas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Dėl kamerų įrengimo nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams, tiek higienos priemonėms susidėti. Pažymėjo, kad gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai juos piktybiškai gadina.
Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu nurodė, kad šiuo metu daugelyje kamerų yra įrengtos užuolaidos, o kai kuriose kamerose ir atskiros kabinos su durimis. Pažymėjo, kad artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose kamerose.
Dėl higienos priemonių išdavimo pabrėžė, kad visos higienos priemonės, kurias priklauso išduoti, pareiškėjui buvo išduotos.
Paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nuolatos prižiūrimi, o vienos valandos pasivaikščiojimo laikas per diena yra nustatytas Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje, todėl tvirtino, kad pažeidimų nebuvo. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. punktu, Kalėjime gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.
Kalėjimas nurodė, kad sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, patalynė buvo išduodama laikantis nustatytų reikalavimų, Kalėjime buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, o minėti drabužiai vieną kartą per savaitę yra skalbiami nemokamai. Pabrėžė, kad minkštasis inventorius po naudojimo yra dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Kalėjime iki 2016 m. gruodžio mėnesio nebuvo įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Jų suteikimo tvarka nebuvo numatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Pastebėjo, jog Kalėjimas neturi pareiškėjo prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo.
Dėl maitinimo paaiškino, kad asmenys maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Pabrėžė, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.
Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“) 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimo langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kalėjimo teigimu, tiek pasivaikščiojimų laikas, tiek vedimo į dušą tvarka nebuvo pažeista.
Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 23 000 Eur neturinės žalos atlyginimą, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Kalėjimo sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kalėjime buvo laikomas nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2017 m. vasario 14 d. (b. l. 25–26, 42–45).
Ginčui už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2015 m. spalio 31 d. taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 76:2010), o laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015). Pagal HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Nei HN 76:2010, nei HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Pagal Įsakymo nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Byloje nėra ginčo dėl Kalėjimo atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas nurodytais laikotarpiais (b. l. 24–26). Pateikti duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2017 m. vasario 14 d. pareiškėjas 153,5 dienas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m (atėmus sanitarinį mazgą), t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto.
Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju, apibendrinus teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2017 m. vasario 14 d. (išskyrus dienas, kuriomis Įsakymo nuostatos nebuvo pažeistos) kalint Kalėjime, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas tvirtino, kad ne tik ploto trūkumas kameroje sukėlė neigiamus išgyvenimus, tačiau ir tai, kad nebuvo galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku, pasivaikščiojimui buvo skiriama tik viena valanda, o kiemeliai neatitiko higienos reikalavimų (nebuvo šiukšlių kibiro, peleninių, stogas – šiferinis), kad prasta ventiliacija ir apšvietimas, kad kamerose pelėsis, grybelis ir drėgmė, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, kad nebuvo galimybės išsiskalbti drabužių, kad trūko tualetinio popieriaus, kad šiukšlių konteineriai pastatyti šalia langų, todėl sklido nemalonus kvapas, kad buvo pažeista teisė į privatumą, nes sanitarinis mazgas atskirtas tik sienele, kad tik kartą per savaitę galėjo pasinaudoti dušu, o kartais ir tai nebuvo suteikiama, kad kamerose pilna parazitų, kad maistas prastas ir neatitiko energetinės vertės, kartais buvo patiekiamas jau atšalęs. Taip pat nurodė, kad nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai.
Dėl signalizacijos mygtuko
Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku išsikviesti pareigūną. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.4. punkte nustatyta, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog signalizacijos mygtukai kamerose yra įrengti, tačiau dažnai juos gadina patys suimtieji. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais.
Dėl pasivaikščiojimo
Pareiškėjas reiškė nusiskundimą, kad į pasivaikščiojimų kiemelį buvo išvedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai, o patys kiemeliai neatitiko reikalavimų – nebuvo šiukšlių kibirų, peleninių, stogas – šiferinis. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi, Kalėjimas teisės aktų nuostatų nepažeidė.
Eksploatavimo taisyklių 21 punkte nustatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Tų pačių taisyklių 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Taigi, Eksploatavimo taisyklėse nėra nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti peleninės, šiukšlių kibirai, todėl pareiškėjo argumentai atmestini. Dėl šiferinio stogo pažymėtina, kad atsakovės atstovas paneigė ir šiuos pareiškėjo argumentus, nurodydamas, kad Kalėjime gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.
Dėl ventiliacijos ir apšvietimo
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo prasta ventiliacija bei apšvietimas.
Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pažymėtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras taip pat šių pažeidimų nėra nustatęs (b. l. 57). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais.
HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.
HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Vilniaus visuomenės sveikatos centro eilėje patikrinimo aktų šių pažeidimų taip pat nebuvo nustatyta (b. l. 57, 66, 71, 72, 94).
Dėl pelėsio bei kamerų remonto
HN 76:2010 56 punkte buvo nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.
HN 134:2015 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 10 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1707 nustatyta, kad pelėsio požymių ant lubų ir sienų vizualiai nenustatyta (b. l. 94), todėl ir šie pareiškėjo argumentai atmestini.
Dėl patalynės, tualetinio popieriaus išdavimo ir drabužių skalbimo
HN 76:2010 65 punkte nustatyta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims.
HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje.
Pareiškėjas reiškė nusiskundimą, kad buvo išduodama nešvari patalynė ir čiužiniai. Kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad minkštasis inventorius po panaudojimo yra dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose. Šiuos Kalėjimo paaiškinimus patvirtina ir į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 16 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-65, kuriame konstatuota, jog minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose, kad minkštasis inventorius tvarkingas, nesuplyšęs (b. l. 117). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo inventoriaus išdavimo laikytini nepagrįstais.
Kalėjimas paaiškino, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pabrėžė, kad viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Kalėjimo direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Pabrėžė, kad asmenys teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Asmuo, kuris nori pasinaudoti šia paslauga, tačiau neturi tam lėšų, tai gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Atkreipė dėmesį, kad drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami sausi. Taigi, teismas daro išvadą, kad Kalėjime buvo sudarytos visos galimybės išsiskalbti drabužius. Pareiškėjas teismui nenurodė, kad jis dėl tokios paslaugos kreipėsi į Kalėjimo administraciją, o administracija atsisakė tokią paslaugą suteikti.
Pareiškėjas tvirtino, kad jam buvo per mažai išduodama tualetinio popieriaus.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas vyrams per mėnesį išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Be to, suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo, nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo įsakymas „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems, nuteistiesiems vyrams yra išduodamas tualetinis muilas (100 g – 1 mėn.), tualetinis popierius (3 rulonai – 1 mėn.), skalbiamieji milteliai (400 g – 3 mėn.), dantų šepetėlis (1 vnt. – 1 mėn.), dantų pasta (75 ml – 2 mėn.), skutimosi peiliukai (4 vnt. – 1 mėn.).
Atsakovės atstovas patvirtino, kad minėtos higienos priemonės yra išduodamos. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jam buvo išduotas tualetinis popierius, tačiau skundžiasi, kad jo nepakako. Atsižvelgiant į tai, kad išduodamas higienos kiekis atitiko teisės aktų reikalavimus, Kalėjimas neteisėtų veiksmų neatliko.
Dėl šiukšlių konteinerių
Pareiškėjas skunde nurodė, kad šiukšlių konteineriai buvo pastatyti prie pat langų, todėl sklido nemalonus kvapas.
HN 76:2010 18.5 papunktyje nustatyta, buitinių atliekų konteinerių aikštelės įrengiamos ne arčiau kaip 20 metrų atstumu nuo gyvenamųjų pastatų; aikštelės turi būti asfaltuotos arba betonuotos; konteineriai turi būti sandarūs, su dangčiais.
Į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-1068 patvirtina, kad buitinių atliekų saugojimo aikštelė įrengta kiemelyje greta I-ojo korpuso. 20 merų atstumas nuo aikštelės iki I-ojo korpuso pastato nėra išlaikytas, tačiau pabrėžta, kad šis reikalavimas yra taikomas naujai statomiems ar kapitaliai rekonstruojamiems laisvės atėmimo pastatams ir teritorijoms. Nurodyta, kad aikštelė betonuota, buitinių atliekų konteineriai sandarūs, su dangčiais ir tai atitinka nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo
Nei HN 76:2010, nei HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele. Pažymėjo ir tai, kad daugelyje Kalėjimo kamerų asmenų privatumo užtikrinimui yra įrengtos užuolaidos, o kai kuriose kamerose ir kabinos su durimis.
Pasisakant dėl šių Kalėjimo argumentų pažymėtina, kad Kalėjima teismui nepatvirtino, jog pareiškėjo laikymo Kalėjime metu tokios užuolaidos ar kabinos buvo įrengtos. Teismas sprendžia, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas 1,5 metro sienele (pareiškėjui kalint) nelaikomas tinkamu privatumo užtikrinimu (LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A257-442/2016, 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A986-756/2016). Todėl į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.
Dėl naudojimosi dušu
HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pareiškėjas teigė, kad Kalėjime dažnai nebūdavo sudaromos sąlygos pasinaudoti šiltu dušu, tačiau iš bylos duomenų nėra galimybės nustatyti, kad tokio pobūdžio pareiškėjo prašymai nebūdavo tenkinami. Priešingai, Kalėjimas nurodė, kad vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir buvo suteikiama galimybė asmenims vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas Kalėjimo administracijai skundų dėl pasinaudojimo dušu neteikė.
Dėl parazitų
Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Šiuos atsakovės atstovo argumentus patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro atlikti patikrinimai (b. l. 71, 110, 115), todėl pareiškėjo išdėstyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat pažymėtina, kad patys nuteistieji yra atsakingi už švaros palaikymą kamerose. Kalėjimas atsiliepime pabrėžė, jog reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras visuomet yra išduodami į kiekvieną kamerą.
Dėl tiekiamo maisto
Pareiškėjas tvirtino, kad tiekiamas maistas buvo neskanus, o energetinė vertė tik nuo 1300 iki 1500 kalorijų.
Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14. Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines normas. Tuo tarpu pareiškėjas, prieštaraudamas šiuo aspektu tik nurodė, kad maitinimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes yra neskanus ir sudaro iki 1500 kcal. Nėra pagrindo abejonei, kad paros maisto energetinė vertė yra mažesnė nei numatyta reikalavimuose. Argumentai dėl neskanaus maisto vertintini kaip subjektyvaus pobūdžio.
Dėl ilgalaikių pasimatymų
Kaip ne kartą yra pažymėjęs LVAT, teisė į pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis šia teise pasinaudos ir kaip tai padarys (2013 m. balandžio 15 d. LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Taigi, laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio. Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (2014 m. spalio 9 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014).
Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog su prašymu dėl ilgalaikio pasimatymo kreipėsi į Kalėjimo administraciją, o ši tokį pasimatymą atsisakė suteikti. Dar daugiau, pareiškėjas skunde teismui net nenurodė, su kokiu asmeniu siekė ilgalaikio pasimatymo, o atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjo prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų nebuvo gauta. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas tinkamai nerealizavo savo teisės į ilgalaikius pasimatymus, todėl negali būti pripažinta, kad Kalėjimas suvaržė jo teises.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pastebėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Kartu pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT (bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes nustatyta, jog Kalėjimas neužtikrino pareiškėjui minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas nustatė, kad 153,5 dienas pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, tačiau neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, žymiai pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (153,5 dienas), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose (2014-06-04 nutartys adm. bylose Nr. A442-464/2014, A442-524/2014, A442-525/2014, A-2290-556/2016), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendžia, jog, nagrinėjamu atveju, pareiškėjui priteistina 1 400 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 1 400 Eur sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.
Teismo išdėstytų motyvų pagrindu pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui 1 400 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo (CK 6.271 straipsnis, 6.250 straipsnis).
Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovės atstovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Iš ABTĮ 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (LVAT 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012).
Nagrinėjamu atveju, atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Atlyginimo tvarka), 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“.
Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų ir iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014). Todėl atsakovės atstovo prašymas priteisti jo patirtas su bylos nagrinėjimu susijusių dokumentų rengimo išlaidas yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 bei 5 punktais, 132, 133, 134 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo D. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. M. 1 400 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2017 m. vasario 14 d..
Kitą pareiškėjo D. M. skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.