Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu (II t., b. l. 12–16) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 900 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Teismas pažymėjo, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinę žalą, kilusią laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 4 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d., tačiau skundą teismui pateikė 2015 m. sausio 30 d. Lukiškių TI-K prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalies nustatytą ieškinio senaties terminą. Teismas įvertino tai, kad dėl dalies skundo reikalavimo pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, ir neprašė jo atnaujinti, pagrindas jį atnaujinti ex officio (pagal pareigas) nenustatytas, ir konstatavo, jog pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 4 d. iki 2012 m. sausio 29 d., atmetama kaip nepagrįsta.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. Lukiškių TI-K praleido 238 dienas. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010). Jos 6 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, Higienos normoje HN 76:2010 nėra nustatytas. Įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K pateikti duomenys tvirtino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas įvairaus ploto kamerose, su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų kamerų – 3,6 kv. m plotas. Lukiškių TI-K pateikti duomenys tvirtino, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (238 dienas) pareiškėjui buvo užtikrintas 64 dienas, t. y. 2012 m. birželio 13 d. ryte, 2012 m. liepos 5 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 14 d. ryte, nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. gegužės 20 d., 2013 m. gegužės 31 d. ryte, 2013 m. liepos 2 d., 2013 m. rugpjūčio 27 d., 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. lapkričio 12 d., 2013 m. gruodžio 10 d., 2013 m. gruodžio 12 d., 2013 m. gruodžio 31 d., nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2014 m. sausio 6 d., 2014 m. vasario 4 d., 2014 m. kovo 26 d., 2014 m. kovo 27 d., 2014 m. balandžio 29 d., 2014 m. gegužės 22 d., 2014 m. birželio 5 d., 2014 m. birželio 6 d., 2014 m. birželio 19 d., nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 8 d., 2014 m. rugsėjo 23 d. ir 2014 m. rugsėjo 24 d. Šių aplinkybių Lukiškių TI-K neginčijo. Tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į kamerą, nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės, jog 174 dienas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamu kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 valandą būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Teismas konstatavo, jog negalėjo būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.

Teismas pažymėjo, kad grįsdamas savo reikalavimą, pareiškėjas nurodė ir tai, jog kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų, susijusių su tinkama ventiliacija, sienų ir lubų būkle, buitinių parazitų naikinimu ir pan. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Teismas pažymėjo, kad Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Per mechaninę patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą vėdinamos tik tos patalpos, kuriose tokia sistema įrengta. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad tinkamai vėdinant patalpas, problemų dėl drėgmės kamerose nekyla. Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis dėl buitinių kenkėjų naikinimo darbų, todėl pareiškėjo argumentai dėl to, kad kamerose buvo įsiveisę tarakonai, teismo atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas konstatavo, kad kitos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės abstraktaus pobūdžio, neindividualizuotos, todėl negalėjo būti teismo įvertintos.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, jog šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. 2001 m. balandžio 21d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Teismas atsižvelgė į nurodytą EŽTT praktiką ir konstatavo, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (administracinėse bylose Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde patvirtino, jog dėl laikymo kameroje, kurioje nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas, jis patyrė tam tikrus nepatogumus. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nebuvo surinkta duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis ir, nustatydamas patirtą žalą, rėmėsi LVAT praktika (nutartys administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008; Nr. A502-734/2009; Nr. A502-1235/2012) bei EŽTT praktika (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02; 2011 m. sausio 25 d. sprendime byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05), kuriose konstatuota, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata.

Teismas, atsižvelgė į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, t. y. 174 dienos, tai, kad kalinimas (teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis) nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Teismas atsižvelgė į LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose (2014 m. birželio 4 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A442-464/2014, A442-524/2014, A442-525/2014), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas pareiškėjui priteisė 900 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 900 Eur sumą vertino kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.