Panevėžio apygardos teismo nuosprendis, 1A-680-185-2014

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-10-22
Bylos Nr.: 1A-680-185-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-53-1-00283-2013-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Eligijus Gladutis, Jolanta Raščiuvienė
Nuteistasis: M. R., ir G
Advokatai: Rolandas Vaitekūnas

Kategorijos

2.4.6.3.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)

Baudž. byla Nr. 1A- 680-185/2014

Teisminio proceso Nr. 1-53-1-00283-2013-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.3.1.;

2.4.6.3.3.; 2.4.6.4.1.(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUBaudž.byla Nr.1A-00265-145-2006-592014 m. spalio 22 d. Procesinio sprendimo kategorijaPanevėžys1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Eligijaus Gladučio, sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,

dalyvaujant:prokurorui Arvydui Grambai,nuteistajam M. R.,nuteistojo gynėjui advokatui Rolandui Vaitekūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., BK 138 str. 2 d. 8 p. ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 284 str. 1 d. – vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 5 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. R. paskirta galutinė subendrinta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 ir 8 p., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų šešių mėnesių laikotarpiui, įpareigojant M. R. šiuo laikotarpiu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 6 p., M. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką sumokant per tris mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Priteista E. S. iš M. R. ir G. Š. solidariai 1290,63 Lt turtinei, 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 400 Lt advokato išlaidų už ieškinio byloje paruošimą.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir G. Š., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 22 d., apie 23 val., kartu su G. Š., viešoje vietoje - Anykščių rajone, Kavarsko seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, iš chuliganiškų paskatų, įžūliais veiksmais, demonstruodami nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams - A. K. ir E. A., sutrikdydami visuomenės rimtį ir viešąją tvarką, rodydami aiškų visuomenės negerbimą, ypatingai įžūliai prikibo prie E. S., M. R. kumščiu smogė jam į veidą bei stumdamas pargriovė jį ant žemės, o gulinčiam kartu su G. Š. spyrė ir kumščiais smogė ne mažiau kaip 14 kartų į įvairias kūno vietas, taip padarydami E. S. nosies kaulų lūžį, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, nosyje, dešiniame dilbyje, muštinę žaizdą nosyje, minkštųjų audinių patinimą pakaušyje, odos nubrozdinimus dešiniame smilkinyje, viršutinėje lūpoje, nugaros dešinėje ir kairėje blauzdoje, kairėje ir dešinėje alkūnėse, t. y. nesunkiai sutrikdė jam sveikatą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. R. prašo pakeisti Anykščių rajono apylinkės teismo 2014-06-17 nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, o teismui nusprendus, jog jo kaltė dėl nukentėjusiojo E. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo yra įrodyta, prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 138 str. 2 d. 8 p. į BK 138 str. 1 d. ir paskirti jam laisvės apribojimo bausmę, artimą minimaliam terminui, įpareigojant jį mokytis. Apeliacinės instancijos teismui priėjus prie išvados, kad jo veikos pirmosios instancijos teismo yra kvalifikuotos teisingai, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo jam pritaikytas baudžiamojo poveikio priemones ir savo nuožiūra paskirti vieną ar kelias kitas alternatyvias BK 75 str. 2 d. numatytas baudžiamojo poveikio priemones, kaip pvz., atsiprašyti nukentėjusiojo ir/ar tęsti mokslą, taip pat sumažinti priteistinos E. S. neturtinės žalos atlyginimo dydį nuo 6000 Lt iki 2000 Lt. Nurodo, kad nuosprendžio dalis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 2d. 8 p., dėl įvykio aplinkybių vertinimo, dėl jam paskirtos per griežtos bausmės bei dėl nepagrįstai per didelio neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo ir priteisimo yra neteisinga ir nepagrįsta, priimta netinkamai aiškinant ir dėl to neteisingai pritaikant baudžiamąjį įstatymą (BK 1 str., 28 str., 41 str. 2 d. 5 p., 54 str., 59 str., 60 str., 63 str., 66 str., 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d.) bei pažeidžiant teisingumo principo įgyvendinimą, neatsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Be to, nuosprendyje teismo išdėstytos išvados dėl jo kaltės pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismo išvados yra grindžiamas tik prielaidomis bei spėjimais, nėra logiškos, teismo nuosprendis nėra įtikinamas ir kelia abejonių dėl jame nurodytų išvadų pagrįstumo, iš teismo nuosprendyje nurodytų įrodymų analizės logiškai neišplaukia jo kaltę patvirtinančios išvados, nebuvo paneigtos nurodytos jo atsakomybę bei veikos/elgesio motyvus ir paskatas apsprendžiančios aplinkybės. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų baudžiamosios bylos įrodymų bei gynybos išsakytų jo nekaltumą patvirtinančių aplinkybių, dėl ko nepagrįstai ir neteisėtai jį pripažino kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., BK 284 str. l d., ir taip padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d., BPK 242 str. 1 d. pažeidimus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino G. Š., jo ir P. O. parodymus, o nukentėjusiojo E. S. ir jo draugų E. A. ir A. K. parodymus vertino kaip nuoseklius, sutampančius tarpusavyje bei objektyvius ir jais vadovavosi. Tačiau teismas visiškai nepasisakė ir nevertino vienos iš reikšmingiausių aplinkybių – tai, dėl ko prasidėjo visas šis įvykis. Liudytoja D. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai teigė, kad pas ją į namus atėjęs E. S. su A. J. pradėjo jai sakyti, jog prieš metus vyko konfliktai ir jis ieško G. (D. Š. sūnaus), su kuriuo nori išsiaiškinti, liepė skambinti sūnui G., jo ieškoti. Jai atsisakius tai daryti, E. S. pasakė, kad jo tėvas „kietas“, turi draugų Anykščiuose, Vilniuje, „visas K. jo, S., teritorija“. Ji paklausė, ar jis jai grasina. Tada E. S. pradėjo klausinėti apie automobilį, su kuriuo G. Š. yra išvažiavęs. Pokalbis vyko apie 1 valandą laiko ir ji matė, kad E. S. yra neblaivus. Visko nepamena, ką E. S. jai dar prišnekėjo, tačiau išeidamas E. S. pagrasino, kad sūnaus gyvo ji rytoj nesulauks bei, kad ji gali pirktis karstą. Jiems išėjus ji skambino sūnui G. ir jam pasakė apie E. S. vizitą bei grasinimus, į ką sūnus jai atsakė, kad ji būtų namuose ir nesinervintų. Apie nurodytus grasinimus ji ryte telefonu pranešė policijai ir apie tai policijoje buvo apklausta. Šias aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Kad buvo grasinta D. Š. neneigia ir E. S. su A. J.. Šioje byloje nenustatyta, kad D. Š. būtų turėjusi pagrindą apkalbėti E. S., be to, ir tos aplinkybės, kad ji po šių asmenų išėjimo iš jos kiemo paskambino sūnui ir jam pranešė dėl nurodytų grasinimų, kad ji apie tai ryte pranešė policijai, kad toks pokalbis su E. S. vyko apie valandą laiką (vien paklausimas, kur yra sūnus, negalėjo užimti tiek laiko), kad E. S. ir jo trijų draugų paaiškinimai šioje dalyje iš esmės skiriasi ir nėra logiški, sudaro pagrindą teigti buvus nurodytus grasinimus, į kuriuos šioje byloje nustatytu būdu ir sureagavo G. Š., o kartu ir jis (apeliantas), o būtent, kad susijaudinus dėl tokio neteisėto nukentėjusiojo elgesio buvo vykstama link namų, manant, jog tie asmenys dar gali būti prie G. Š. motinos namų, turint tikslą sutikti nukentėjusįjį ir su juo išspręsti nurodytą konfliktinę situaciją. Jo vaidmuo šioje situacijoje buvo kaip būtina pagalba draugui. Nurodytos aplinkybės taip pat paneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą vertinimą, kad nukentėjusiojo ir jo draugų parodymai buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl vertintini kaip objektyvesni nei jo, G. Š. bei P. O. parodymai. Nurodyti nukentėjusiojo, kuris turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, ir jo draugų, kurie taip pat turi suinteresuotumą padėti nukentėjusiajam, kurių parodymai iš esmės yra skirtingi, kas dėl prieš tai nurodytų aplinkybių sudaro pagrindą juos vertinti kaip prieštaringus, nenuoseklius, neatitinkančius tarpusavyje ir tai įrodo neatitikimą pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad šių asmenų parodymai dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs, atitinka tarpusavyje ir vieni kitus papildo, ir šių asmenų parodymais teismas tiki iš esmės (nustačius, kad šioje dalyje šie asmenys sako netiesą, tai sudaro pagrindą suabejoti jų kita parodymų dalimi dėl tariamo jo smurtavimo). Be to, A. K. parodė, kad pirmas prie E. S. priėjo G. Š., ką patvirtina ir A. J., parodęs, kad telefonu nukentėjusysis jam sakė, jog pirmas pradėjo G. Š., o šios aplinkybės paneigia nukentėjusiojo parodymus, kad pirmas prie nukentėjusiojo pripuolė jis (apeliantas) ir jam iš karto smūgiavo bei paneigia ir E. A. parodymus, kad jis pirmas išlipęs iš automobilio puolė prie A. K. ir jį nustūmė bei po to pirmas pribėgo prie nukentėjusiojo ir jį pargriovė. Tuo tarpu G. Š., P. O. ir jo parodymai, kad jis buvo įvykio vietoje, tačiau su P. O. buvo prie automobilio, ir nei jis, nei P. O. niekam smūgių nesudavė, visą laiką buvo nuoseklūs. Be to, ir ikiteisminį tyrimą organizavęs prokuroras bei teismas laikė, kad nėra pakankamo pagrindo be abejonių tikėti nukentėjusiojo ir liudytojų A. J. bei A. K. parodymais, nes šių asmenų parodymai, kad nukentėjusįjį mušė visi trys, t. y. ir P. O., teismas nesivadovavo ir laikė, kad toje dalyje nėra neginčijamų abejonių nekeliančių įrodymų, patvirtinančių P. O. dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Taigi pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neaptarė, nevertino bei su kitais bylos įrodymais, tarp jų ir su jo prieš tai nurodytais įrodymais, negretino minėtų nukentėjusiojo ir jo draugų nurodytų parodymų, o, nepavykus pašalinti nurodytų prieštaravimų bei abejonių, jo atžvilgiu teismas tuos pačius įrodymus vertino priešingai nei P. O. atžvilgiu ir taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

Žemesnės instancijos teismas

Nepaisant nurodytų aplinkybių, kad jo kaltė dėl jam inkriminuotų veikų padarymo nėra įrodyta iš esmės, teismo nuosprendis yra nepagrįstas dar ir dėl to, kad šioje byloje yra reikšmingos ir pirmosios instancijos teismo likusios iš esmės visiškai neįvertintos aplinkybės, jog nurodytą įvykį išprovokavo prieš tai nurodytas netinkamas ir priešingas teisei paties nukentėjusiojo elgesys, todėl, net ir darant hipotetinę prielaidą, kad šioje byloje yra įrodytas jo smurto vartojimo faktas, jo veika galėtų būti kvalifikuota tik pagal 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d. Nurodo, kad būtent prieš tai aptartas netinkamas ir priešingas teisei paties nukentėjusiojo elgesys sukėlė nurodytą konfliktą (įvykį), nulėmė jo ir G. Š. elgesį. Mano, kad šios aplinkybės yra labai svarbios vertinant jo bei G. Š. veikos motyvą, t. y. suvoktas vidines paskatas, kurios nulėmė jo pasiryžimą pasielgti taip, kaip jis pasielgė, todėl prieš tai nurodytos aplinkybės įrodo, kad jo atlikti veiksmai buvo nulemti ne chuliganiškų paskatų, o keliančios grėsmės jo draugui ir jo motinai situacijos suvokimu ir vertinimu bei pykčio ir keršto nukentėjusiajam dėl prieš tai nurodyto jo netinkamo elgesio. Įvertinus šiame skunde nurodytas bei byloje nustatytas kitas aplinkybes darytina išvada, kad jo veikos, darant hipotetinę prielaidą, jog jis vartojo smurtą, motyvas nebuvo chuliganiškos paskatos, o konflikto kilimo bei tolesnės konfrontacijos priežastimi buvo tai, kad nukentėjusysis jau metus laiko konfliktavo su G. Š. bei prieš pat šį nagrinėjamą įvykį grasino G. Š. motinai. Taigi jo tariamų atliktų smurtinių veiksmų priežastimi buvo kilęs konfliktas ir pyktis dėl, jo nuomone, priešingų teisei nukentėjusiojo veiksmų. Net ir vertinant, kad jo smurtiniai veiksmai buvo įžūlūs, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tačiau šių veiksmų motyvu taip pat nebuvo chuliganiškos paskatos. Jo veiksmai buvo sąlygoti pykčio dėl, jo nuomone, netinkamų nukentėjusiojo veiksmų ir, jo supratimu, buvo atsakas į netinkamus nukentėjusiojo veiksmus. Net ir vertinant, kad viešosios tvarkos pažeidimo metu netiesiogine tyčia buvo sužalotas nukentėjusysis, tai nereiškia, kad buvo padaryta iš chuliganiškų paskatų, nes jo vidinė paskata, lėmusi jo tariamą pasiryžimą nusikalsti, buvo pyktis ir kerštas. Šis nusikaltimo padarymo motyvas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodytas. Taigi sistemiškai išanalizavus ir įvertinus visas nurodytas aplinkybes bei jas sugretinus su byloje nustatytomis kitomis faktinėmis aplinkybėmis, o visus nepašalintus bylos nagrinėjimo metu esamus prieštaravimus ir abejones vertinant jo naudai, konstatuotina, kad šioje byloje nėra neginčijamų ir nekeliančių abejonių duomenų, patvirtinančių, jog jo veikos motyvas buvo chuliganiškos paskatos, todėl, jo veiką kvalifikavus pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Nurodo, kad net ir darant hipotetinę prielaidą, kad jo kaltė šioje byloje yra įrodyta, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jo neteisėto veikimo motyvus, tikslus ir jo asmenybės pavojingumą bei jam taikytinos prievartos pobūdį ir galimybę jam taip padaryti baudžiamojo įstatymo nustatytą poveikį. Todėl teismo nuosprendis yra neteisėtas ir dėl aiškiai per griežtos bausmės. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino aplinkybes, susijusias su jo elgesiu po šios veikos padarymo. Šiuo metu yra charakterizuojamas tik teigiamai, mokosi pažangiai Utenos kolegijos dieninėse studijose ir mokslo metu dalį laiko gyvena su motina P. k. Anykščių r. (namuose), o dalį laiko gyvena Utenoje, kur vyksta pamokos. Kiekvieną kartą iš mokymosi vietos grįžti į namus neturi galimybės dėl paskaitų grafiko, savo užimtumo bei kelionės išlaidų, tačiau tai daryti stengiasi kuo dažniau, nes motina gyvena ūkiškai, laiko gyvulius, o visus sunkesnius ir fizinės jėgos reikalingus darbus ūkyje dirba jis, nes motina yra silpnos sveikatos, o močiutei, kuri yra 71 metų amžiaus, pačiai reikalinga kitų asmenų pagalba buityje. Jo studijos yra mokamos ir tuo tikslu jis yra paėmęs tikslines studentų paskolas, be to, tuo tikslu jį materialiai remia ir iš esmės išlaiko motina su močiute. Šiuo metu jo pagrindinis rūpestis yra socialiai atsakingo gyvenimo formavimas. Tačiau pirmosios instancijos teismas paskyrė jam dvi iš 7 alternatyvių baudžiamojo poveikio priemonių, o būtent, jį įpareigojo vienerius metus šešis mėnesius būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų. Dėl prieš tai nurodytų aplinkybių tokių baudžiamojo poveikio priemonių skyrimu jam būtų sukeltos neadekvačiai neproporcingos pasekmės, ir tai prieštarautų teisingumo principui. Apibendrinant darytina išvada, kad, darant hipotetinę prielaidą, jog jo kaltė šioje byloje yra įrodyta, tai atsižvelgiant į jo padarytos veikos pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltės formą, kad padaryta nesunki veika, į jo asmenybę, kad mokosi, jo studijos yra mokamos ir už jas jis turi mokėti po 3700 Lt už studijų mokslo metus, kad mokslui yra paėmęs tikslines studentų paskolas (10 000 Lt) bei tuo tikslu jį materialiai remia ir iš esmės išlaiko motina su močiute, kad charakterizuojamas tik teigiamai, kad neturi galimybės iš anksto žinoti ir suplanuoti gyvenimo studijų vietoje ar namie situacijų, kad gyventi vien tik mokymosi vietovėje neturi galimybės, nes jo motina turi ūkį, kurį jis padeda prižiūrėti, jam skirtina kita ar skirtinos kitos BK 75 str. 2 d. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės, kaip pvz., nukentėjusiojo atsiprašymas ar įpareigojimas tęsti mokslą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas dėl prieš tai nurodytais motyvais grindžiamo neteisingo įrodymų vertinimo nepagrįstai nevertino pačių nukentėjusiųjų priešingo teisei veikimo, kas sudaro pagrindą vertinti kaip aplinkybę, sudarančią pagrindą mažinti prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į šiame skunde nurodytas aplinkybes, į jo sunkią turtinę padėtį, kad jo studijos yra mokamos, kad jis yra paėmęs tikslines studentų paskolas (10 000 Lt), kad yra materialiai remiamas motinos ir močiutės, į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus ir, vadovaujantis teismų praktikoje taikomais analogiškose bylose parinktais neturtinei žalai atlyginti dydžiais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai ir nepagrįstai per didelė, todėl mažintina iki 2000 Lt dydžio.

Taigi susipažinus su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu matyti, jog teismas tik aprioriškai bei „ištraukdamas“ ir atskirai vertindamas atskiras detales iš konteksto konstatavo, kad jo veika kvalifikuotina pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamoji dalis yra labai lakoniška, nesistemiška ir nevisapusiška, be to, nepasisakant ar visiškai nemotyvuotai atmetant (kritiškai įvertinant) jo bei gynybos argumentus dėl jo nekaltumo, neatlikus jų sisteminės teisinės analizės. Atsižvelgiant į išdėstytą darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, jog yra įrodyta jo kaltė dėl jam inkriminuotų veikų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis E. S. prašo nuteistojo M. R. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. nuosprendį nepakeistą. Priteisti iš nuteistojo M. R. bylinėjimosi išlaidas valstybei. Nurodo, kad su nuteistojo M. R. apeliaciniu skundu nesutinka. Nuteistasis nepagrįstai nurodo, kad nuosprendyje teismo išdėstytos išvados nepagrindžia jo kaltės, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismo išvados yra grindžiamos tik prielaidomis bei spėjimais ir pan. Tokie nuteistojo M. R. argumentai prieštarauja visos bylos esamai medžiagai ir įrodymams, ir taip nuteistasis teigdamas prieštarauja baudžiamosios teisės logikai, įrodymų vertinimui ir teismo vidinio įsitikinimo logikai. Nuteistasis nurodo keletą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos priimtų nutarčių, kurios neturi nieko bendro su išnagrinėta byla, ir dėl to nuteistasis pareiškia nuomonę bendra prasme, nenurodydamas konkrečių aplinkybių ir viską vertina savo naudai. Mano, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, teisingai įvertino visas bylos aplinkybes bei pagrįstai ir teisėtai pripažino M. R. kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. bei tinkamai jam paskyrė bausmę, teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Nepagrįstas yra nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad būtent nukentėjusiojo netinkamas ir priešingas teisei elgesys sukėlė nurodytą konfliktą ir nulėmė jo (nuteistojo) elgesį. Kuo pasireiškė jo priešingas teisei elgesys byloje nėra pagrįsta jokiais įrodymais, jam nėra inkriminuota sunkinanti aplinkybė, kad šis įvykis įvyko dėl nukentėjusiojo provokuojančio elgesio. Be to, teismų praktikoje yra įsitvirtinusi nuostata, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta iš chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus visuomenės, elementaraus elgesio ir pagarbos kitam asmeniui pažeidimo. Nuteistojo M. R. nusikalstama veika – tai atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, bet kokiam padorumo elementui. Nurodo, kad niekuo nepagrįsti yra D. Š. parodymai, jog jis jai grasino susidoroti su jos sūnumi ir kaip nors kitaip nepadoriai ar agresyviai kalbėjo. Jis tik paprasčiausiai norėjo išsiaiškinti dėl jos sūnaus priešiškų santykių jo (nukentėjusiojo) atžvilgiu. Jų pokalbis užtruko 15-20 min. Tuo viskas ir baigėsi. Mano, kad jos parodymai vertintini kritiškai, kaip suinteresuoto asmens. Nurodo, kad kai jis ėjo su draugais namo, prie jų privažiavo „BMW“ markės automobilis ir iššokę trys jaunuoliai: M. R., G. Š. ir P. O., nieko nesakę pradėjo jį mušti. Šie jo parodymai yra nuoseklūs ir patvirtinami kitų liudytojų - A. K., E. A. parodymais. Tuo paneigiama bet kokia nuteistojo M. R. pozicija apie teiginius dėl jo priešiškų veiksmų teisei. Priešingai nei savo skunde nurodo nuteistasis, jam paskirta bausmė, atsižvelgus į padarytų veikų pavojingumą visuomenei, kad nusikalto bendrininkų grupe, kas laikytina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, baustas administracine tvarka, nusikalto tiesiogine tyčia, jokia turtinė ir neturtinė žala neatlyginta, yra ne per griežta ir atitinka bausmės skyrimo pagrindų nuostatas. Taip pat nepagrįsti yra nuteistojo M. R. išsakyti argumentai dėl per didelio neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Nurodo, kad dar iki šiol jaučia padaryto sužalojimo pasekmes, negali intensyviai sportuoti, paskauda nugarą, jaučia padažnėjusius nosies nemalonius pojūčius, slogą ir pan. Mano, jog teismas, priteisdamas 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimą solidariai iš nuteistųjų, tinkamai vadovavosi visais principais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Tenkinama apeliacinio skundo dalis.

Nagrinėjamu atveju skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. R. nuteistas pagal dviejų nusikalstamų veikų - BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., sutaptį.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis M. R. ginčija kaltę, veikos juridinę kvalifikaciją, taip pat nesutinka su jam paskirta bausme bei priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus, dėl ko padarė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas, kad nagrinėjamoje byloje įrodytas jo smurto vartojimo faktas. Taip pat apylinkės teismas nevertino jo veikos motyvo, t. y. jo vidinių paskatų, lėmusių jo pasiryžimą galimai nusikalsti, todėl nepagrįstai pripažino, kad jo atlikti veiksmai buvo nulemti chuliganiškų paskatų ir kartu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jo veiką kvalifikuodamas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., o ne pagal BK 138 str. 1 d. Nuteistasis mano, kad atsižvelgus į jo skunde nurodytas aplinkybes jam turėtų būti skirta kita ar skirtos kitos BK 75 str. 2 d. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės, o priteista atlyginti 6000 Lt neturtinė žala sumažinta iki 2000 Lt.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodytas M. R. smurto prieš nukentėjusįjį E. S. pavartojimo faktas.

Nors nuteistasis M. R. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė vartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį E. S., teigdamas, kad jį vartojo vienas G. Š. (pastarasis pripažino vienas mušęs E. S.), o jis tuo metu stovėjo prie automobilio ir nukentėjusiojo nemušė, apylinkės teismas pagrįstai tokius apelianto paaiškinimus atmetė ir juos laikė kaip pasirinktą gynybos būdą, nes jie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, kurių visuma kartu įrodo ir nuteistojo M. R. fizinio smurto prieš nukentėjusįjį pavartojimo faktą, t. y. apylinkės teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad apelianto kaltė dėl E. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo yra įrodyta paties nukentėjusiojo E. S., tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų A. K. ir E. A., iš dalies liudytojo A. J. parodymais bei kitais bylos įrodymais (akistatų protokolais, specialisto išvada).

Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 833/13(05) matyti, kad nukentėjusiajam E. S. buvo traumuotos šios sritys: galva (suduodant ne mažiau kaip keturis smūgius), nugara (suduodant vieną smūgį), dešinė blauzda (suduodant tris smūgius), kairė blauzda (suduodant du smūgius), abi alkūnės (suduodant po du smūgius), dešinysis dilbis (suduodant vieną smūgį). Specialistas konstatavo, jog minėti sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai užduotyje nurodytu laiku smūgiuojant nukentėjusiajam kumščiais, spardant ar panašiai į paminėtas (traumuotas) kūno sritis. Dėl nosies kaulų lūžio E. S. sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai. Duomenų apie skirtingą sužalojimų padarymo laiką E. S. apžiūros metu nenustatyta (b. l. 32-33). Abejoti šia specialisto išvada kolegija neturi pagrindo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis E. S. dėl jam padarytų sužalojimų kitą dieną su pareiškimu kreipėsi į policiją, nurodydamas, jog buvo sumuštas trijų asmenų (teismui buvo perduoti du asmenys - G. Š. ir M. R.). Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusysis E. S. aiškiai parodė, kad pirmą smūgį jis gavo nuo M. R. ir jo buvo pargriautas. Po to gulėdamas jis jautė, kad jį muša ne vienas asmuo, nes smūgiai buvo suduodami vienu metu į įvairias kūno vietas. Smūgių buvo daug, tiesiog – tai buvo smūgių kruša. Pavartoto smurto metu jam lūžo nosis, buvo sumuštas visas kūnas, atsirado mėlynės, nubrozdinimai, skaudėjo nugarą. Apylinkės teismas nenustatė aplinkybių, dėl ko nukentėjusysis būtų turėjęs pagrindą apkalbėti nuteistąjį M. R., jų nenurodė ir pats apeliantas, todėl pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad netikėti tokiais nukentėjusiojo E. S. parodymais nėra pagrindo. Tokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis būtų turėjęs pagrindą nepagrįstai apkaltinti apeliantą jo sumušimu, nenustatė ir teisėjų kolegija. Be to, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, tokius savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir akistatų su nuteistaisiais metu. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir tiesiogiai įvykį matęs kaip liudytojas apklaustas E. A., kuris parodė, jog G. Š., M. R. ir P. O., išlipę iš automobilio, pribėgo prie jų (minėto liudytojo, A. K. ir nukentėjusiojo E. S.), po ko M. R. nustūmė A. K. į griovį, po to nustūmė E. S. ir puolė nukentėjusįjį (E. S.) mušti. Jis (E. A.) išsigando ir pabėgo, tačiau bėgdamas matė, kaip E. S. muša visi trys jaunuoliai. Pabėgęs toliau palaukė, kol jaunuoliai išvažiavo. Tada sugrįžo prie E. S.. Jis buvo sumuštas, jo rankos ir veidas buvo kruvini. Taip pat nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir tiesiogiai įvykį mačiusio A. K. parodymai. Pastarojo liudytojo teigimu, prie jų privažiavo automobilis, iš kurio išlipo G. Š., M. R. ir P. O.. Kažkuris iš jų nustūmė jį (A. K.) į griovį ir puolė E. S.. E. S. mušė visi trys jaunuoliai, nes iš žingsnių sprendžia, jog prie E. S. pribėgo ne vienas, o keli asmenys. Prasidėjus smūgiams E. A. pabėgo. Viskas įvyko labai greitai, nes sumušę E. S. asmenys sėdo į automobilį ir išvažiavo. Kai jis (liudytojas A. K.) atsikėlė, rado E. S. sumuštą. Kaip liudytojas apklaustas A. J. teisme taip pat patvirtino, kad kitą dieną jam paskambinęs nukentėjusysis E. S. pasakė, jog jį sumušė nuteistieji. Netikėti šiais liudytojų parodymais kolegija taip pat neturi pagrindo. Jie su nuteistaisiais jokių reikalų neturėjo. Priešingai nei skunde nurodo nuteistasis M. R., kolegija esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymų nenustatė, todėl visiškai pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad pirmiau paminėti įrodymai neabejotinai patvirtina, jog E. S. sužalojo abu nuteistieji, mušdami jį vienu metu, nes, atsižvelgus į specialisto išvadą, kurioje konstatuoti sužalojimai visame nukentėjusiojo kūne ir pagal sužalojimų skaičių, sužalojimai padaryti suduodant ne mažiau kaip 15 smūgių į įvairias kūno vietas, taip pat į nukentėjusiojo parodymus, kad vienu metu jis buvo spardomas į įvairias kūno vietas, kad tai buvo smūgių kruša, bei liudytojų parodymus, kad nukentėjusįjį mušė ne vienas asmuo, o visas tas įvykis truko labai trumpą laiką, nuteistasis G. Š. to vienas padaryti negalėjo. Apylinkės teismas pagrįstai kito nuteistojo G. Š. paaiškinimus, kad jis prieš nukentėjusįjį E. S. smurtavo vienas bei liudytojo P. O. parodymus, kad M. R. E. S. nemušė, vertino kritiškai, nes G. Š., M. R. ir P. O. yra pažįstami nuo vaikystės ir yra suinteresuoti duoti vienas kitam palankius parodymus. Be to, G. Š., M. R. ir P. O. paaiškinimai apie tai, kad apeliantas nemušė E. S., prieštarauja jau pirmiau aptartiems nukentėjusiojo, liudytojų parodymams ir kitiems bylos įrodymams.

Taigi apibendrinus darytina išvada, kad apelianto fizinio smurto prieš nukentėjusįjį E. S. pavartojimo faktas byloje yra neabejotinai įrodytas skundžiamame nuosprendyje išdėstytais ir pirmiau aptartais įrodymai, todėl pripažinti, kad nuteistasis M. R. neatliko E. S. atžvilgiu jam kaltinime nurodytų smurtinių veiksmų, sukėlusių nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą ir jį dėl to išteisinti nėra jokio pagrindo. Tačiau nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog ir M. R. sudavė smūgius nukentėjusiajam (be jo, juos dar sudavė G. Š.) ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, netinkamai kvalifikavo nuteistojo veiksmus pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusysis E. S. su draugais A. K. ir E. A. ėjo keliu namo, kai jiems kelią pastojo automobiliu privažiavę M. R. ir G. Š., kurie staiga išlipę iš automobilio, be jokios priežasties juos puolė. Nukentėjusiojo draugas E. A. išsigandęs pabėgo, A. K. buvo M. R. nustumtas į griovį, o nukentėjusysis E. S. be jokio žodinio konflikto buvo užpultas ir iš chuliganiškų paskatų sumuštas. Apylinkės teismas G. Š. paaiškinimus, kad tai nebuvo chuliganiškos paskatos, o kažkokie anksčiau buvę reikalai, vertino kaip gynybinę versiją, kartu pažymėdamas, jog M. R. iš viso jokių reikalų su nukentėjusiuoju nėra turėjęs, ir konstatavo, jog viskas įvyko viešoje vietoje, matant aplinkiniams – nukentėjusiojo draugams, todėl nuteistieji savo veiksmais neabejotinai reiškė nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką, panaudojant mažareikšmę dingstį (ankstesnius nesutarimus), nukentėjusiajam E. S. padarė nesunkų kūno sužalojimą, todėl jų veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p.

Kaip matyti iš šių skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų, apylinkės teismas nebuvo nuoseklus ir elgėsi prieštaringai, nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodydamas skirtingą apelianto elgesio motyvą, atitinkantį teisinį požymį „chuliganiškos paskatos“, t. y. iš pradžių apylinkės teismas, nurodęs, kad nukentėjusysis nuteistųjų buvo užpultas be jokios priežasties, vėliau pasisakė, kad nuteistųjų veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu lėmė mažareikšmė dingstis (ankstesni nesutarimai). Be to, iš nuosprendžio motyvuojamos dalies matyti, kad apylinkės teismas daugiau apsiribojo paties fizinio smurto pavartojimo fakto nustatymu, analizavo nukentėjusiojo, liudytojų parodymus apie šias aplinkybes, tačiau neanalizavo ir neatskleidė aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie vienokias ar kitokias apelianto paskatas, jam inkriminuotų veikų subjektyviuosius požymius, todėl padarė nepagrįstas, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad apelianto atlikti veiksmai atitinka BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. numatytų nusikalstamų veikų sudėčių požymius, ir kartu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jo veiksmus kvalifikuodamas pagal šiuos straipsnius.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. baudžiamas tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. BK 138 str. 2 d. 8 p. norma yra specialioji BK 138 str. 1 d. numatytos normos atžvilgiu. Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą vartoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiuoju, keršydamas šiam dėl jo paties poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos neinkriminuojamos (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A–420/2014, kasacinės nutartys Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-454/2011). Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad viešosios tvarkos požymis yra svarbus sprendžiant klausimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 str.) inkriminavimo, tačiau veiką kvalifikuojant pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. svarbu yra ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, bet specifinis nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos. Chuliganiškos paskatos, kaip nusikalstamą veiką kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdina nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Nusikaltimo padarymo motyvas - tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Teismų praktikoje smurto veiksmai, kad ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų veiksmų (kasacinė nutartis Nr. 2K-24/2008).

Kolegija, įvertinusi byloje nustatytas ir skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytas aplinkybes, priešingai nei apylinkės teismas, daro išvadą, kad M. R. veikos, kuria nesunkiai buvo sutrikdyta nukentėjusiojo E. S. sveikata, motyvas nebuvo chuliganiškos paskatos. Bylos medžiaga patvirtina, kad tarp E. S. ir G. Š. anksčiau buvo kilęs incidentas dėl to, jog G. Š. buvo parašęs pareiškimą prieš E. S., nurodydamas, kad E. S. jį sumušė. Liudytoja D. Š. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad aptariamo įvykio vakarą ji buvo viena namuose, kai pas ją su draugais atėjo neblaivus nukentėjusysis E. S., kuris klausė, kur yra jos sūnus G. Š., kalbėjo apie jų tarpusavio nesantaiką, sakė, kad jos sūnus yra blogas, liepė jam skambinti ir jo ieškoti. Ji patarė E. S. ateiti kitą dieną ir viską išsiaiškinti, tačiau jis neatstojo, kalbėjo, kad jis turi draugų, jog jo tėvas yra „kietas“ ir vis tiek jos sūnui bus blogai, ryte ji jo gyvo nesulauks. Kai E. S. išėjo, ji paskambino savo sūnui G. Š. ir pasakė apie pokalbį su juo bei išsakytus grasinimus. Kolegija netikėti šiais liudytojos D. Š. parodymais neturi pagrindo. Duomenų, kad D. Š. šias aplinkybes galėjo išgalvoti, byloje nėra. Be to, iš byloje esančios įvykių suvestinės pažymos matyti, kad D. Š. apie nurodytus grasinimus kitos dienos ryte pranešė policijai. Iš nuteistųjų G. Š. ir M. R. paaiškinimų taip pat matyti, kad jie buvo kartu, kai G. Š. paskambino išsigandusi jo motina ir pasakė, jog į namus su draugais buvo atėjęs E. S., kuris ieškojo G. Š., o kai jo nerado, motinai grasino susidoroti su juo (G. Š.), dėl ko jie nutarė važiuoti ir išsiaiškinti su E. S.. Pasak nuteistųjų, jie, važiuodami D. kaimo teritorija, pamatė link K. einančius tris jaunuolius, iš kurių vienas buvo E. S.. Jie sustojo šalikelėje prie E. S., po ko, prie jo priėjęs G. Š. nukentėjusiojo paklausė, kodėl jis gąsdina jo motiną. Tada nukentėjusysis E. S. pastūmė G. Š., po ko jis atsakė E. S. suduodamas kumščiu į veidą, o kai šis pargriuvo, jį spardė į įvairias kūno vietas. Jau aptarta ir tai, kad E. S. bendrai su G. Š. mušė ir apeliantas. Iš nukentėjusiojo E. S. parodymų irgi matyti, kad jis, norėdamas išsiaiškinti su G. Š. dėl buvusio ankstesnio incidento, su draugais buvo nuėjęs pas jį į namus, tačiau G. Š. namuose neradęs bendravo su jo motina, jai paaiškino, kokiu tikslu atėjo, tik, pasak jo, jis G. Š. motinai jokių grasinimų jos sūnaus atžvilgiu neišsakė. Kad nukentėjusysis buvo nuėjęs pas G. Š. į namus, nes norėjo su juo išsiaiškinti dėl kažkokio tarp jų buvusio ankstesnio įvykio, patvirtino ir kaip liudytojai apklausti A. J., A. K. ir E. A..

Taigi įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes kolegija neturi pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusysis E. S. (prieš jį sumušant) buvo užėjęs pas G. Š. į namus, o jo namuose neradęs, aiškino jo motinai, kad jis (G. Š.) blogai padaręs bei grasino su G. Š. susidoroti. Išėjus E. S. G. Š. motina iš karto paskambino savo sūnui ir susijaudinusi jam išsakė tas aplinkybes, kad buvo atėjęs nukentėjusysis E. S., kuris grasino su juo (G. Š.) susidoroti. Tai išgirdęs G. Š. iš karto sureagavo ir apie tai pasakė kartu su juo buvusiems M. R. bei P. O.. Pastarieji (P. O., G. Š. ir M. R.) kartu nusprendė važiuoti ir išsiaiškinti su E. S.. Važiuodami pakeliui sutiko nukentėjusįjį su draugais, po ko visi trys išlipo iš automobilio ir, kaip jau nustatyta byloje bei pirmiau aptarta, M. R. pirmas sudavė smūgį E. S. į veidą ir jį pargriovė bei toliau kartu su G. Š. mušė ant žemės gulintį nukentėjusįjį, taip jam bendrai padarydami sužalojimus, nesunkiai sutrikdžiusius jo sveikatą. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis M. R. bendrai su kitu nuteistuoju G. Š. nukentėjusiojo E. S. atžvilgiu vartojo fizinį smurtą ir tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau jo atlikti veiksmai buvo nulemti ne chuliganiškų paskatų, o keliančios grėsmės jo draugui (nuteistajam G. Š.) ir jo motinai situacijos suvokimu ir vertinimu bei pykčio ir keršto nukentėjusiajam dėl jo paties pirmiau nurodyto netinkamo elgesio – G. Š. atžvilgiu išsakytų grasinimų, t. y. nuteistojo veikos motyvas - vidinės paskatos, lėmusios jį nusikalsti, buvo pyktis ir kerštas, kilęs dėl paties nukentėjusiojo netinkamų veiksmų. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. R. nusikalstamus veiksmus lėmė konkrečios, juos paaiškinančios priežastys – pyktis ir kerštas nukentėjusiajam dėl jo paties netinkamo elgesio, ir tai buvo atsakas į nukentėjusio netinkamus veiksmus, todėl M. R. chuliganiškos paskatos negalėjo būti inkriminuotos, o jo veika kvalifikuota pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas iš chuliganiškų paskatų. Apylinkės teismas, skundžiamame nuosprendyje pasisakęs apie M. R. chuliganiškas paskatas ir jo veiką kvalifikavęs pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą iš chuliganiškų paskatų, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir kartu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl šių priežasčių nuosprendžio dalis keičiama ir M. R. veika perkvalifikuojama iš BK 138 str. 2 d. 8 p. į BK 138 str. 1 d. (BPK 328 str. 1 ir 3 p.).

Nors apelianto veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje - Anykščių rajone, Kavarsko seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, tačiau, kolegijos nuomone, vien ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas M. R. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d. kaip viešosios tvarkos pažeidimą.

Už BK 284 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji ir nusikaltimo baigtumo momentas sietinas su neigiamų padarinių visuomenėje atsiradimu dėl kaltininko įžūlių veiksmų, garsinimų, patyčių ar vandalizmo akto. Neigiamų padarinių visuomenėje atsiradimas sietinas su aplinkiniais asmenimis, kurie pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009, 2K-412/2009, 2K-248/2008, 2K-243/2006, Nr. 2K-397/2005).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad viskas vyko nakties metu, t. y. apie 23 val. Nukentėjusysis ir liudytojai E. A. ir A. K. parodė, kad šis įvykis truko labai trumpai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad specialiosios tarnybos (policija ir greitoji medicinos pagalba) į įvykio vietą kviestos nebuvo. Liudytojai P. O., A. K. ir E. A. nenurodė, kad jie dėl nuteistojo M. R. nusikalstamų veiksmų būtų pasijutę šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Byloje taip pat nėra duomenų apie kitus galimai šį įvykį mačiusius asmenis. Nuteistojo veiksmai nesukėlė ir kitų neigiamų padarinių – nebuvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla ir pan. Atsižvelgusi į paminėtas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad, nors M. R. veiksmai vertintini kaip įžūlūs ir padaryti viešoje vietoje, tačiau nenustatyta, kad jie būtų sukėlę kokių nors neigiamų padarinių visuomenėje.

Be to, šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti (BK 15 str. 2 d. 1 p.).

Iš pirmiau aptartų aplinkybių matyti, kad apeliantas neturėjo motyvo savo veiksmais mesti iššūkį žeminančia forma, grubumu, žiaurumu, tyčiojimusi, agresyvumu ir pan. visuomenei. Kaip jau aptarta, nagrinėjamos bylos aplinkybės rodo, kad M. R. vartojo smurtą prieš E. S. dėl pykčio ir keršto, kurį, jo supratimu, sukėlė paties nukentėjusiojo netinkamas elgesys, ir tai nesuteikia pagrindo išvadai, kad jo veiksmai buvo nukreipti į sąmoningą nepagarbos aplinkai ir aplinkiniams demonstravimą, visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Kadangi M. R. veiksmuose nenustatyti BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, jis dėl šios veikos išteisinamas BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytu pagrindu, ši nuosprendžio dalis panaikinama ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).

Kolegija pažymi, kad aukštesnės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą padavė vienas iš nuteistųjų – M. R.. Kitas nuteistasis G. Š. jo atžvilgiu priimto apylinkės teismo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė, nors jo veikos skundžiamu nuosprendžiu kvalifikuotos analogiškai kaip ir M. R. bei pateiktas toks pat jų aprašymas. Tačiau nepaisant to, kad dėl G. Š. apeliacinių skundų nebuvo gauta, pirmiau aptartos aplinkybės yra susijusios ir su jo (G. Š.) veiksmų kvalifikavimu bei švelnina jo padėtį ir turi reikšmės skiriamai bausmei, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis tais pačiais motyvais naikinamas bei keičiamas ir G. Š. atžvilgiu (BPK 320 str. 5 d.).

Kadangi šiuo nuosprendžiu perkvalifikuojama viena M. R. ir G. Š. padaryta veika, o dėl kitos veikos jie išteisinami, iš naujo peržiūrimas ir nuteistiesiems bausmės skyrimas, nes apylinkės teismas, netinkamai kvalifikavęs jų veikas, nuteistiesiems paskyrė neteisingas bausmes.

BK 138 str. 1 d. sankcija numato šias alternatyvias bausmes – laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki trejų metų. Teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, privalo laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Taip pat ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.).

Parenkant nuteistiesiems M. R. ir G. Š. bausmės rūšį atsižvelgtina į tai, kad jie padarė tyčinį, baigtą, nesunkų nusikaltimą žmogaus sveiktai, abu nusikalto pirmą kartą. Todėl atsižvelgusi į šias aplinkybes, į bausmės paskirtį, numatytą BK 41 str., bei į nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą asmenims, pirmą kartą teisiamiems už nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 55 str.), kolegija konstatuoja, kad nuteistiesiems teisingiausia bausmė už jų padarytą nusikalstamą veiką būtų laisvės apribojimas.

Nustatant skirtinos laisvės apribojimo bausmės dydį atsižvelgtina į tai, kad nuteistieji nusikalto veikdami bendrininkų grupe, kas laikytina jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistieji metų laikotarpiu yra bausti administracine tvarka, nusikaltimu padarytos žalos neatlygino, tačiau jie mokosi, pagal gyvenamąją vietą charakterizuojami gerai, psichiatro ir priklausomybės ligų įskaitose neregistruoti. Atsižvelgusi į M. R. ir G. Š. asmenybes, į jų padaryto nusikaltimo aplinkybes ir motyvą, kolegija konstatuoja, kad nuteistiesiems skirtinos mažesnės nei įstatyme numatytas šios rūšies vidurkis laisvės apribojimo bausmės (BK 48 str. 1 d.), nustatant jiems tam tikrus įpareigojimus bei draudimus.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos piniginio dydžio ribų. Tai priskirta teismo kompetencijai. Pagal CK 6.250 str. 2 d., nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, be kita ko, reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra (kasacinės nutartys Nr. 2K-25/2005, 2K–805/2007).

Kaip matyti iš bylos medžiagos bei skundžiamo teismo nuosprendžio, nukentėjusysis E. S. jam nuteistųjų neteisėtais veiksmais padarytą neturtinę žalą įvertino 10 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas byloje nustatytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nuteistieji šiuo metu nedirba, tačiau yra jauno amžiaus, sveiki, todėl turi galimybę atlyginti padarytą žalą, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, taip pat formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiškose bylose, kad civiliniam ieškovui dėl jų nesunkaus sveikatos sutrikdymo priteisiama iki 10 000 Lt ir daugiau neturtinės žalos, nukentėjusiojo prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumą sumažino iki 6000 Lt. Teisėjų kolegija, patikrinusi nuteistojo M. R. apeliacinio skundo argumentus dėl, jo nuomone, per didelio priteisto atlyginti neturtinės žalos dydžio, nerado pagrindo suabejoti pirmosios instancijos teismo sprendimu šiuo klausimu. Bylos medžiaga rodo, kad sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio apylinkės teismas priėmė įvertinęs visas šiai žalai apskaičiuoti reikšmingas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs tiek į nukentėjusiojo, tiek ir nuteistojo tuo klausimu išsakytus argumentus. Tuo tarpu nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurios apylinkės teismui nebuvo žinomos ir į kurias apylinkės teismas neatsižvelgė spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir kurios šiuo atveju sudarytų pagrindą sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistą atlyginti neturtinės žalos dydį. Veikos perkvalifikavimas taip pat neturi jokios įtakos priteistinam atlyginti neturtinės žalos dydžiui ir nesudaro pagrindo jį mažinti, nes dėl to E. S. dvasiniai išgyvenimai, patirti nepatogumai ir pan. nepasikeitė. Taigi atsižvelgusi į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso ir civilinės teisės normų.

Pateikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą nukentėjusysis prašė iš nuteistojo M. R. priteisti valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas. Vėliau Panevėžio apygardos teismui buvo pateiktas sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Pagal BPK 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovui, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-351/2009).

Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo M. R. apeliacinį skundą, kurio dalis buvo pagrįsta. Nei nukentėjusysis, nei jo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, nors iš pateikto sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo matyti, kad tarnyba nusprendė teikti teisinę pagalbą nukentėjusiajam ne tik parengiant procesinius dokumentus, bet ir atstovaujant nukentėjusiojo interesams apeliacinės instancijos teisme. Be to, iš pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų matyti, kad iš apelianto valstybės naudai prašoma priteisti 304,79 Lt sumą sudaro: 160 Lt – už atstovavimą pirmosios instancijos teisme ir apeliacinio skundo pateikimą (Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 69 (Žin., 2013, Nr. 79-4011) 14.4.3 p.), nors patirtos išlaidos už advokato suteiktas paslaugas atstovaujant nukentėjusiajam pirmosios instancijos teisme skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistųjų jau yra priteistos, o nukentėjusysis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė, 40 Lt – už susipažinimą su vieno tomo baudžiamosios bylos medžiaga (tų pačių taisyklių 9.1 p.), 70,80 Lt – už kelionę į antrinės teisinės pagalbos teikimo ar procesinių veiksmų atlikimo vietą ir atgal (tų pačių taisyklių 9.2 p.), 33,99 Lt – už įrodymų rinkimą (dokumentų kopijavimą, įforminimą, vertimo ar ekspertų paslaugas ir panašiai) (tų pačių taisyklių 30.2 p.). Dokumentų, pagrindžiančių antrinės teisinės pagalbos išlaidas už procesinių dokumentų nukentėjusiajam parengimą (atsiliepimo surašymą) bei atstovavimą nukentėjusiajam apeliacinės instancijos teisme nėra pateikta ir, kaip minėta, nei nukentėjusysis, nei jo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad prašomos priteisti išlaidos už antrinės pagalbos teikimą nukentėjusiajam parengiant procesinius dokumentus bei atstovaujant nukentėjusiajam apeliacinės instancijos teisme, nėra pagrįstos, todėl nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1, 2 ir 3 p., 329 str. 1 p.,

nusprendė:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria G. Š. ir M. R. pripažinti kaltais pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., pakeisti.

G. Š. ir M. R. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 str. 2 d. 8 p. į BK 138 str. 1 d.

G. Š. pagal BK 138 str. 1 d. paskirti vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, uždraudžiant jam šiuo laikotarpiu bendrauti su nukentėjusiuoju E. S., išskyrus žalos atlyginimo klausimais, įpareigojant nuteistąjį tęsti mokslą ir per dešimt mėnesių nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos nukentėjusiajam atlyginti priteistą turtinę žalą.

M. R. pagal BK 138 str. 1 d. paskirti vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, uždraudžiant jam šiuo laikotarpiu bendrauti su nukentėjusiuoju E. S., išskyrus žalos atlyginimo klausimais, įpareigojant nuteistąjį tęsti mokslą ir per dešimt mėnesių nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos nukentėjusiajam atlyginti priteistą turtinę žalą.

Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria G. Š. ir M. R. pripažinti kaltais pagal BK 284 str. 1 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

G. Š. ir M. R. pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti, jiems nepadarius šios veikos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Pranas ŠimkusTeisėjai Jolanta RaščiuvienėEligijus Gladutis