- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-30
- Bylos Nr.
- I-5823-422/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01327-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, 63 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (I t., b. l. 2–5), skundo papildyme (I t., b. l. 171–176) nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2018 m. birželio 26 d. (skundo padavimo teismui dienos) kalėjo Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 3 sektoriuje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) bendrabučio tipo patalpose. Pastatų, kuriuose buvo pareiškėjo gyvenamosios patalpos, stogas iki 2016 m. renovacijos buvo dengtas šiferiu, sutrūkinėjęs, avaringos būklės, jame buvo uždrausta medžiaga – asbestas. Pastatai buvo avaringos būsenos, išorinės sienos įskilusios, iš stogo iškritę plytos, langų ir durų sąramos prasėdusios, tai kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose buvo kalinamas pažeidžiant reglamentuojamą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Jam tekusį gyvenamąjį plotą santykinai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kitas inventorius. Tvirtino, kad būriuose nebuvo laisvalaikio kambarių, sanitarinio mazgos personalui, nebuvo drabužių ir avalynės džiovyklos, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus trūko sanitarinių įrenginių. Gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, 3-7 būrių bendrabučiuose nebuvo šildymo sistemos, administracijos išduoti elektriniai šildytuvai buvo nepakankami šilumai palaikyti, todėl patalpose buvo šalta, drėgna. Langų kampuose, ant lubų buvo pelėsis, grybelis, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas. Buvo blogas, mirguliuojantis apšvietimas, todėl negalėjo rašyti ir skaityti, pastoviai skaudėjo akis ir galvą, pablogėjo rega. Gyvenamosiose patalpose baldai nebuvo pritvirtinti prie žemės, dėl to pastoviai kilo pavojus sveikatai ir net gyvybei, lipdamas į antrą lovos aukštą ar imdamas drabužius iš spintos ne kartą yra susižeidęs. Gyvenamosiose patalpose buvo gausu parazitų (tarakonų, blakių), kurie trukdė išsimiegoti, kankinosi dėl jų sukandimų sukelto niežulio, tinimo. Dušuose-prausyklose buvo šalta, drėgna, gausu buitinių parazitų, buvo blogas apšvietimas, slidžios grindys, ant kurių ne kartą yra paslydęs ir susižeidęs. Prausykloje ir valgykloje nebuvo pakankamai praustuvių, nebuvo rankų džiovinimo aparato, rankšluosčių rankoms valytis. Tvirtino, kad nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos ir avarinio išėjimo, langai buvo grotuoti, todėl, kilus gaisrui, neturėtų galimybės išsigelbėti, dėl to pastoviai jautė baimę, stresą. Tvirtino, kad 3-6 būrių bendrabučiuose, prieš įkuriant gyvenamąsias patalpas ir po jų įkūrimo, buvo įrengtas rentgeno kabinetas, dėl kurio įtakos pareiškėją kankino pastovūs galvos skausmai, blogas apetitas, nemiga, susilpnėjusi potencija ir pan. Nurodė, kad atsakovės atstovas nesudarė jam tinkamų sąlygų pasivaikščioti, nes pasivaikščiojimo kiemai buvo maži, dėl juose įrengtos sunkiosios atletikos aikštelės, stalo su suolais, džiovyklos trūko vietos pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo kiemuose neįrengti stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių, nebuvo lietaus vandens nutekėjimui skirtų kanalizacinių šulinių, todėl pastoviai buvo patvinę. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatskirti nuo sporto aikštyno, todėl kilo grėsmė būti sužalotam. Pasivaikščiojimo kiemeliai apie 100 m nutolęs nuo gamybinių cechų, kuriuose vyko plastikinių maišų siuvimo, sukirpimo darbai bei gamybos atliekų utilizacija, todėl oras buvo užterštas. Kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė didžiausių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinį skausmą, garbės ir orumo pažeminimą, stresą, depresiją, sveikatos pablogėjimą, kančių, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 63 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės. Nurodė, kad skundo reikalavimui neturi būti taikomas ieškinio senaties terminas, nes toks nenumatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje. Be to, pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas pagal LR CK 1.127 str. 5 dalies nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 10–19), papildomuose paaiškinimuose (I t., b. l. 146–147) ir atsiliepime į pareiškėjo skundo papildymą (II t., b. l. 2–5) nurodė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose vienam nuteistajam tekusi reglamentuota gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Tvirtino, kad pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas nėra išskaičiuojamas iš bendrojo gyvenamosios patalpos ploto. Gyvenamosios patalpos baldais ir kitu inventoriumi buvo aprūpintos teisės aktuose numatyta tvarka. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus. Įstaiga užtikrina tinkamą apšvietimą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant keičiami naujais. Pravieniškių PN-AK užtikrino tinkamą temperatūros palaikymą gyvenamosiose patalpose. 3-ojo sektoriaus 4-6 būrių patalpos dėl vykdomų renovacijos darbų 2017-2018 m. šildymo sezonais buvo šildomos elektriniais šildytuvais. Pareiškėjas su skundais dėl netinkamos patalpų temperatūros nesikreipė. Buitiniai parazitai naikinami su trečiaisiais asmenimis sudarytų sutarčių pagrindu, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama. Nuteistieji gyvenamąsias patalpas privalo tvarkytis patys, todėl, tinkamai atliekant šią pareigą, gyvenamosiose patalpose nebūtų atsiradę buitinių parazitų, pelėsio. Įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į teikiamas lėšas. Remontai atliekami įstaigos lėšomis, informacija apie atliktus remontus nekaupiama. Nurodė, kad negali pateikti įrodymų, kokios būklės patalpos buvo vertinamuoju laikotarpiu. Šiuo metu 10 ir 11 būriai renovuoti į kamerinio tipo patalpas, o 3 ir 4 būrio 1 patalpos yra tvarkingos. Ginčo būrių sanitariniai mazgai aprūpinti sanitariniais įrenginiais pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Įstaigoje 2018 m. vasario 22 d. buvo atliktas patikrinimas, kurio metu buvo atlikti matavimai 3 būrio 2 patalpoje, 6 būrio 4 patalpoje, 5 būrio 5 ir 6 patalpoje bei koridoriuje tarp šių patalpų ir įsitikinta, kad konstrukciniai elementai yra pakankami ir šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvitos, įstaigai vykdant veiklą su šaltiniu nepatiria. Nuo 2018 m. kovo 14 d. rentgeno kabinetas nenaudojamas. 3-io sektoriaus 1,4,10 ir 11 būriuose priešgaisrinės apsaugos sistemos ir papildomo avarinio išėjimo nėra. Gyvenamųjų pastatų, kuriuose buvo 10 ir 11 būriai, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios skaidulos. Įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Šiuo metu minėtas pastatas renovuotas, jo stogo danga pakeista į bituminę. 3 sektoriaus pastato, kuriame buvo 3 ir 4 būriai, stogo danga bituminė. Ginčo būruose poilsio kambariai nuteistiesiems nebuvo įrengti. 3 sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Džiovinimo vietos buvo įrengtos ir būrio kiemuose. Įstaigos 3 sektoriuje įrengtas sandėlis, kur laikomos valymo priemonės. 3 sektoriaus 10 ir 11 pasivaikščiojimo kiemo plotas 390 kv. m, 3-6 būrių kiemo plotas – 1010 kv.m. Kiemuose lietaus nubėgimo sistema neįrengta. Duomenų, koks inventorius buvo pasivaikščiojimo kiemuose, pateikti negali. Bendra 3-io sektoriaus sporto aikštelė atskirta nuo gyvenamųjų būrių tvora. Gyvenamojoje zonoje atliekos nebuvo deginamos, pareiškėjas su skundais dėl atliekų deginimo nesikreipė. Ginčo patalpos skundžiamu laikotarpiu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM specialistų nebuvo tikrintos, dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesiskundė. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2018 m. birželio 26 d. jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje bendrabučio tipo patalpose, t. y. jis buvo kalinamas, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą, nesilaikant higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimų.
Atsakovės atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu 2013 m. vasario mėn. iki 2018 m. birželio 26 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjo nurodyti argumentai dėl senaties termino skaičiavimo pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo ginčo gyvenamosiose patalpose pradžios.
Įvertinęs aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą skunde nurodytą laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018 m. birželio 26 d. (I t., b. l. 7), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. birželio 25 d. pareikšti.
Pareiškėjas tvirtina, kad jo reikalavimui senaties terminas neturi būti taikomas, nes toks terminas nėra nustatytas ginčo santykiams tiesiogiai taikytinoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje, taikant atsakomybę už Konvencijos 3 straipsnio pažeidimus.
Atmesdamas pareiškėjo teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams, teismas pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą H. prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą D. prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą K. prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą C. prieš Italiją). Pažymėtina, kad išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas S. prieš Jungtinę Karalystę).
Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieškinio senaties laikytini nepagrįstais.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašoma taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį, neprašė teismą šį terminą atnaujinti.
Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio ieškinio senaties termino atnaujinimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2015 m. birželio 25 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2018 m. birželio 26 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.
Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.
Atsakovės atstovas pateikė teismui duomenis (I t., b. l. 23, 25–26, 146), patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. kalėjo 11 būrio 10 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 17,86 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,57 kv. m gyvenamojo ploto.
Nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. pareiškėjas kalėjo 3 būrio 1 miegamajame, kurio gyvenamasis plotas yra 87,01 kv. m, jame įrengtos 28 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,1 kv. m.
Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. birželio 26 d. pareiškėjas gyveno 4 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 33,57 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,36 kv. m gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas, gavęs atsiliepimą į skundą, pateikė teismui skundo papildymą (I t., b. l.171–176), kuriame nesutiko su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie nuteistųjų skaičių ginčo patalpose. Tvirtino, kad nuo 2015 m. gegužės 20 d. 11 būrio 10 miegamajame gyveno 7 žmonės. Nuo 2016 m. balandžio 29 d. 4 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje gyveno 14 žmonių, šioje patalpoje buvo 7 dviaukštės lovos. Pareiškėjas nurodė asmenų, kurie gyveno minėtose gyvenamosiose patalpose, pavardes.
Atsakovės atstovui buvo išsiųstas šis pareiškėjo skundo papildymas, įpareigojant pateikti teismui išsamų rašytinį paaiškinimą bei visus turimus įrodymus, susijusius su pareiškėjo skundo papildyme nurodytomis aplinkybėmis (I t., b. l. 178).
Pravieniškių PN-AK pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundo papildymą (II t., b. l. 2–5), kuriame pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl įrengtų miegamųjų vietų ar kartu su pareiškėju gyvenusių nuteistųjų skaičiaus 11 būrio 10 miegamajame ir 4 būrio 1 miegamajame neargumentavo, įrodymų, paneigiančių pareiškėjo duomenis apie gyvenamųjų vietų skaičių ir kartu kalėjusius asmenis, nepateikė, todėl, akivaizdu, kad atsakovės atstovas, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio byloje, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepaneigė pareiškėjo argumentuotos pozicijos dėl gyvenamųjų vietų skaičiaus bei kartu su juo kalėjusių asmenų 11 būrio 10 miegamajame ir 4 būrio 1 miegamajame ginčui aktualiu laikotarpiu.
Atitinkamai atlikus aritmetinius skaičiavimus nustatyta, jog pareiškėjui kalint 11 būrio 10 miegamajame jam teko 2,55 kv. m, 4 būrio 1 miegamajame - 2,4 kv. m gyvenamojo ploto, taip pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, nebuvo įrengta batų ir drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys valymo inventoriui ir dezinfekavimo medžiagoms laikyti ir pan.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, Taisyklės), 5.6, 5.8. ir 5.9 punktuose nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų valymo ir paruošimo sandėlis, laisvalaikio kambarys, batų ir drabužių džiovykla.
Pagal Taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti Taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams.
Atsakovės atstovas pateikė teismui pažymą (II t., b. l. 6–7), kurioje nurodyta, jog 3 sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, būrio kiemuose įrengtos džiovyklos. Kad 3 sektoriuje įrengta drabužių džiovykla, patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (II t., b. l. 101–102). Minėtoje pažymoje taip pat nurodyta, kad 3 sektoriuje įrengtas sandėlis, kur yra laikomos valymo priemonės.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuomone, esant reglamentuotam reikalavimui įrengti drabužių ir avalynės džiovyklą bei valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų valymo ir paruošimo sandėlį kiekviename būryje arba pagal Taisyklių 6 p. – dviem būriams, ši pažyma neįrodo, kad batų ir drabužių džiovykla, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų valymo ir paruošimo sandėlis buvo įrengti būtent ginčo būriams (11, 3 ir 4 būriuose). Šioje pažymoje nurodyta, kad ginčo būriuose nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai. Esant minėtoms faktinėms bylos aplinkybėms bei atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovė ginčo laikotarpiu nevykdė Taisyklių 5.6, 5.8, 5.9 punktuose nustatytų reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį, drabužių ir avalynės džiovyklą, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlį ginčo būriuose.
Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl pastatų, kuriuose buvo 3, 4 ir 11 būriai, techninės būklės, nurodydamas, kad šie pastatai buvo netinkami gyventi, avarinės būklės, jų stogai nebuvo keisti 54 metus, padengti šiferiu (asbestu), kuris sutrūnijęs, išorinės sienos suskilinėjusios, langų ir durų sąramos nusėdusios, vietomis po asbestiniu stogu iškritusios plytos. Tvirtino, kad tokia pastatų būklė kėlė grėsmę jo sveikatai ir saugumui.
Atsakovės atstovas nepateikė teismui jokių įrodymų apie statinių, kuriuose buvo ginčo būriai, sienų, stogų, techninę būklę, jos stebėjimus, kasmetines statinių, atskirų jų konstrukcijų ir inžinerinės įrangos apžiūras (statinių techninės priežiūros žurnalų kopijų), t. y. objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl prastos pastatų, kuriame buvo jo gyvenamosios patalpos, techninės būklės – seno, nusidėvėjusio stogo, suskilusių sienų, netvarkingų durų ir sienų sąramų ir pan., todėl pareiškėjo pretenzijos šiame kontekste laikytinos pagrįstomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).
Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą neginčijo, kad pastatų, kuriuose vertinamuoju laikotarpiu gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Į bylą pateiktoje pažymoje (II t., b. l. 6–7) nurodyta, kad gyvenamojo pastato, kuriame buvo 10 ir 11 būriai, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios nematomos skaidulos. Įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Šiuo metu minėtas pastatas renovuotas, jo stogo danga pakeista į bituminę. 3 sektoriaus pastato, kuriame buvo 3 ir 4 būriai, stogo danga bituminė.
Pažymėtina, kad minėtoje pažymoje pripažįstama, kad asbesto pavojus atsiranda tuo atveju, kai asbestiniai statiniai, konstrukcijos ar gaminiai yra ardomi, laužomi ar apdorojami. Iš nurodytos pažymos turinio matyti, kad ginčo pastato, kuriame buvo 10-11 būriai, asbestinio šiferio stogo danga buvo pakeista į bituminę, kada vyko pastato, kuriame yra 10-11 būriai, stogo remonto darbai, duomenų nepateikta, todėl darytina išvada, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl nesaugios, sveikatai pavojingos aplinkos jam ginčo laikotarpiu kalint 11 būryje.
Pareiškėjas nurodė, kad 200 žmonių turėjo naudotis tik keliais tualetais, todėl, norint atlikti gamtinius reikalus, teko laukti eilėje, tai kėlė fizinį skausmą, nepatogumų, kančių.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos), buvo nurodyta, kad tualete turi būti po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusioje Aprūpinimo normų redakcijoje numatyta 1 klozetas arba pisuaras 15 nuteistųjų.
Pravieniškių PN-AK duomenimis 3-6 būrių sanitariniame mazge buvo 4 klozetai ir 4 pisuarai, 10-11 būrių sanitariniame mazge buvo 10 klozetų (I t., b. l. 25–26, II t., b. l. 2–7). Nors teismas reikalavo iš atsakovės atstovo pateikti duomenis apie ginčui aktualiu laikotarpiu įrengtų miegamųjų vietų skaičių 3-6 būriuose ir 10-11 būriuose, juose buvusį faktinį nuteistųjų skaičių pareiškėjo gyvenimo juose metu (I t., b. l. 8, 143), tačiau Pravieniškių PN-AK pateikė duomenis tik apie nuteistųjų skaičių 11, 3 ir 4 būriuose pareiškėjo skyrimo gyventi į šiuos būrius dienomis (I t., b. l. 24 ). Papildomuose paaiškinimuose atsakovės atstovas pats pripažino, kad nurodytas nuteistųjų skaičius būriuose būna ne visą laiką, jis kinta kiekvieną dieną (I t., b. l. 146–147). Teismo nuomone, atsakovės atstovo pateiktų duomenų nepakanka nustatymui, ar nuteistieji ginčo būriuose buvo tinkamai aprūpinti sanitariniais įrenginiais (klozetais, pisuarais) vertinamuoju laikotarpiu, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sanitarinių įrenginių (tualetų) trūkumo lieka nepaneigtos.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino dėl neužtikrintos tinkamos gyvenamųjų patalpų bei dušinių-prausyklų oro temperatūros, ventiliacijos, apšvietos. Tvirtino, kad minėtose patalpose buvo šalta, trūko ventiliacijos, patalpose kaupėsi drėgmė, buvo pelėsis ir grybelis, slidžios grindys, dėl to ne kartą buvo paslydęs ir susižeidęs, buvo buitinių parazitų (blakių ir tarakonų), dėl kurių sukandimų negalėjo tinkamai išsimiegoti.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau - Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. (Higienos normos HN 76:2010 22 p.) .
Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte, pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 735-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.
Higienos normos HN 76:2010 56 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.
Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 14,16, 17 ir 39 punktuose.
Byloje esančioje pažymoje ( I t., b. l. 25–26) nurodyta, jog 3 sektoriaus patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas buvo vėdinamos per langus, 10-11 būriuose šildymas buvo centralizuotas, 4-6 būrių patalpos dėl vykdomų renovacijos darbų 2017-2018 m. šildymo sezonais buvo šildomos elektriniais šildytuvais. Pataisos namuose užtikrinama reglamentuota bendra dirbtinė apšvieta, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, sugedusius šviestuvus, jie nedelsiant keičiami naujais. Jokių objektyvių įrodymų (patikrinimo aktų kopijų, patalpų fizikinių parametrų matavimo protokolų, nuotraukų ir pan.), patvirtinančių nurodytas aplinkybes, į bylą nėra pateikta.
Įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, iš esmės galimas atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu konstatavimas, tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą tenka pareiškėjui. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.
Šiuo atveju, pareiškėjas nenurodė, kokioje konkrečioje patalpoje ir kokiu metu buvo netinkama apšvieta, ventiliacija, oro temperatūra, drėgmė, pelėsis, slidžios grindys dėl ko ne kartą yra paslydęs ir patyręs traumą ir pan., į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl nurodytų galimų pažeidimų pataisos namų pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl abstrakčių, bendro pobūdžio, niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu šiuo aspektu negali būti konstatuoti neteisėti Pravieniškių PN-AK veiksmai.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl buitinių parazitų (tarakonų, blakių) gyvenamosiose bei bendrojo naudojimo patalpose, tvirtino, kad dėl jų sukandimo negalėdavo išsimiegoti.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiški reikalavimai įtvirtinti Higienos normos HN 134:2015 20 punkte.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK buvo sudarę kenkėjų kontrolės paslaugų sutartis su UAB „Utenos deratizacija“ ir UAB „Dezinfa“, pagal kurių nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (I t., b. l. 25–30). Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų, darbų atlikimo aktų (I t., b. l. 31–59) matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ginčo būrio patalpų kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos nesilaikant sutartyse nustatytų įsipareigojamų atlikti šiuos darbus 2 kartus per mėnesį. Pažymėtina, kad minėtų darbų atlikimo metu buvo aptikti buitiniai parazitai.
Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, tikėtina pareiškėjo nurodyta aplinkybe dėl buitinių parazitų tam tikrais periodais buvimo gyvenamosiose patalpose.
Tačiau nagrinėjamame kontekste būtina pažymėti, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų.
Pareiškėjas tvirtino, kad baldai (lovos, spintos) nebuvo pritvirtintos prie grindų, todėl kilo pavojus jo sveikatai ir net gyvybei, nes lipdamas į antrą lovos aukštą ar imdamas drabužius iš spintos ne kartą yra susižeidęs.
Lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimai nustatyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, kuriose reikalavimo pritvirtinti baldus prie grindų nėra nustatyta. Toks reikalavimas neįtvirtintas ir nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiose Aprūpinimo normose.
Atsižvelgiant į tai, kad baldų (lovų, spintų) pritvirtinimas prie grindų nėra reglamentuotas, pareiškėjo pretenzijos dėl nepritvirtintų baldų atmestinos kaip nepagrįstos.
Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nepritvirtintų baldų keliamų nepatogumų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą, o šis į jo prašymus (skundus) nereagavo.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su per mažais, netinkamai įrengtais pasivaikščiojimo kiemeliais, tvirtindamas, kad juose nebuvo įrengti kanalizacijos šuliniai lietaus vandens nutekėjimui, todėl jie buvo patvinę, taip pat neįrengti stogeliai, po kuriais nuteistieji galėtų pasislėpti nuo kritulių, jie neatskirti nuo sporto aikštelės, todėl kėlė grėsmę būti traumuotam kokiu nors sporto inventoriumi. Būrių pasivaikščiojimo kiemeliai buvo arti gamybinių patalpų, kuriose buvo deginamos gamybinės plastmasės atliekos, dėl to oras jame buvo užterštas.
Žemesnės instancijos teismas
Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18-21 punktai. Teismas pažymi, kad šiame teisės akte reikalavimų pasivaikščiojimo kiemų plotui nėra reglamentuota, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemo yra nepagrįstos.
Pataisos namų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą ir 1,2 m pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių, taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl lietaus vandens kanalizacijos šulinių bei stogelių nebuvimo pasivaikščiojimo kiemeliuose yra nepagrįstos.
Higienos normos HN 76:2010 18.3. punkte buvo nurodyta, jog sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti, sporto įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, nekelti pavojaus laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų bei personalo sveikatai ir gyvybei.
Atsakovės atstovas nurodė, kad duomenų apie kiemeliuose buvusią sporto įrangą pateikti negali, tvirtino, kad sporto aikštelė tvora buvo atskirta nuo gyvenamųjų būrių (II t., b. l. 2–5). Akivaizdu, kad Pravieniškių PN-AK nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl pasivaikščiojimo kiemelių neatskyrimo nuo sporto aikštynų, todėl konstatuotinas HN 76:2010 18.3. punkto pažeidimas.
Pravieniškių PN-AK nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl kiemelio oro taršos, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl oro užterštumo pasivaikščiojimo kiemelyje lieka nepaneigti.
Pareiškėjas teigė, kad pataisos namuose nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, nes nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos ir avarinio išėjimo, langai buvo grotuoti. Kilus gaisrui, pareiškėjas neturėtų galimybės išsigelbėti, todėl pastoviai gyveno apimtas baimės, išgyvenimų ir streso.
Į bylą pateiktoje pažymoje nurodyta, kad 3 sektoriaus 1, 4, 10 ir 11 būriuose priešgaisrinės saugos sistemos ir papildomo avarinio išėjimo nėra (I t., b. l. 25-26), todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl priešgaisrinių reikalavimų nesilaikymo pripažintinos pagrįstomis.
Pareiškėjo argumentai, jog 4-6 būrių patalpose buvo įrengtas rentgeno kabinetas, kuris kenkė jo sveikatai atmestini, kadangi pagal byloje esančius duomenis Įstaigoje 2018 m. vasario 22 d. buvo atliktas patikrinimas ir surašytas Radiacijos saugos reikalavimų vykdymo patikrinimo aktas. Patikrinimo metu buvo atlikti matavimai 3, 5 ir 6 būrių patalpose bei koridoriuje tarp šių patalpų ir įsitikinta, kad konstrukciniai elementai yra pakankami ir šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvitos, įstaigai vykdant veiklą su šaltiniu nepatiria (I t., b. l. 60–63).
Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 1067 dienas buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose, techniškai netvarkingose bendrabučio tipo patalpose, pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais nepatogumais, neigiamais išgyvenimai, fiziniu skausmu (blakių sukandimais, susižalojimais paslydus ant slidžių grindų), garbės ir orumo pažeminimu, stresu, depresija, sveikatos pablogėjimu (regos sutrikimais) ir patirtomis kančiomis.
Byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose (I t., b. l. 148–169) nurodyta, kad pareiškėjas yra kreipęsis į medikus dėl traumų, tačiau jo patirtos traumos nepatenka į vertinamą laikotarpį byloje. Pareiškėjos sveikatos istorijoje (I t., b. l. 167) ir medicinos pažymėjime (I t., b. l. 21) nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į sveikatos priežiūros specialistus dėl pablogėjusios sveikatos, regėjimo, susižeidimų, užkritus spintai ar kitam inventoriui, duše, sanitariniame mazge dėl slidžių grindų, parazitų sukandimų, pastovaus galvos skausmo, blogo apetito, nemigos, ar susilpnėjusios potencijos, dėl rentgeno kabineto neigiamo poveikio jo sveikatai nėra kreipęsis. Psichologinės tarnybos pažymoje (I t., b. l. 22), nurodyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl patirtų emocinių ar fizinių sunkumų, kylančių konfliktų su nuteistaisiais, kuriuos galėtų sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, į Psichologinės tarnybos specialistus nesikreipė.
Taigi, teismo nuomone, byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius - kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku jis turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, tai iš dalies kompensavo gyvenamosios vietos ploto trūkumą.
Tačiau, teismo nuomone, nors pareiškėjui ir buvo suteikta reglamentuota judėjimo laisvė, bet pažeidžiant vienam nuteistajam nustatytą gyvenamojo ploto normą pareiškėjas kalėjo gana ilgai (1067 dienas), pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma pažeista gana žymiai (pareiškėjui teko nuo 2,4 kv. m ir 2,55 kv. m), be to, atsižvelgtina į tai, kad šį plotą atitinkamai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai, džiovinami daiktai, kiti įrenginiai), taip pat byloje nustatyti ir kiti higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimų pažeidimai (techniškai netvarkingas statinys, sanitarinių įrenginių trūkumas, neužtikrinta saugi sveikatai aplinka (nepakankama buitinių parazitų kontrolė, asbestas, užterštas oras pasivaikščiojimo kiemuose, neatitverti sporto kiemeliai ir pan.). Spręstina, jog nustatytų aplinkybių kumuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nesant duomenų kad dėl nustatytų pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustačius, jog atsakovo atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausią praktiką tokio pobūdžio bylose (Administracinė byla Nr. A-2982-492/2018) vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 6000 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 6000 Eur (šešis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.