Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

neatvykus ieškovo LR Transporto priemonių draudikų biuro atstovui, gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro (toliau TPDB) ieškinį atsakovams V. S. ir A. K. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka priteisimo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Minėto eismo įvykio metu transporto priemonė AUDI A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau - LRTPVCAPD) įstatymu, dėl minėto eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo buvo kreiptasi į ieškovą.

AB „LIETUVOS DRAUDIMAS“, vykdydama Paslaugų teikimo sutarties Nr. 1 nuostatas (1.1. p.) bei veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir išmokėjo 1 723,50 Lt dydžio draudimo išmoką dėl VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimo. Tuo tarpu ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3. p. nuostatas, AB „LIETUVOS DRAUDIMAS“ kompensavo 1 717,60 Lt bei atlygino dėl P. P. žūties padarytą žalą (3.419,60 Lt laidojimo išlaidų ir 8.632,00 Lt neturtinę žalą) išmokėdamas 12.051,60 Lt išmoką.

Pagal LRTPVCAPD įstatymo 4 str. 2 d., 23 str. 1 d. ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam autoavarijos metu asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją, arba jos savininką. Ieškovas kaip asmuo, atlyginęs žalą, padarytą kito asmens, pretenzijomis kreipėsi į bendraatsakovius dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Bendraatsakoviai ieškovui padarytų nuostolių neatlygino iki pat šio ieškinio pateikimo Teismui dienos ir šiuo metu ieškovui solidariai yra skolingi 13 708,66 Lt.

Vadovaudamiesi išdėstytomis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 2 d., 23 str. 1 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.6 str., 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., 6.263 str. 2-3 d., 6.270 str., 6.280 str., 6.988 str. 3 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 82 str., 93 str., 130 str. 1 d., 235 str. 6 d.,

A. K. sutinka su ieškiniu iš dalies. Jo nuomone, ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti nuostolių atlyginimą solidariai iš bendraatsakovių, nes A. K. buvo transporto priemonės AUDI A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudotojas pagal panaudos sutartį ir V. S. automobiliu nesinaudojo.

Pažymėtina, kad ieškovo reikalavimas grindžiamas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 23 straipsnio nuostatomis, kuriose įtvirtinta jo teisė reikalauti išmokėtų sumų grąžinimo solidariai tiek iš eismo įvykio kaltininko, tiek iš atsakingo už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą transporto priemonės savininko. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jei skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, šiuo atveju ieškovas turi diskrecijos teisę dėl savo reikalavimo nukreipimo ir A. K. pageidavimai, pasižadėjimai, ar pareiškimai neturi jokios teisinės reikšmės.

A. K. atsiliepime į ieškinį taip pat prašo išdėstyti priteistos sumos mokėjimą 68 mėnesiams.

Su minėtu prašymu nesutinkame.

Atkreiptinas dėmesys, kad, sprendžiant klausimą dėl priteistos sumos išdėstymo, neturi būti pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, t.y., priteistos sumos išdėstymas visada turi būti siejamas tiek su skolininko, tiek su kreditoriaus interesais ir išdėstant priteistą sumą turi būti siekiama šių dviejų šalių interesų pusiausvyros (2004 m. sausio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2004). Taipogi, nevienoda šalių turtinė padėtis nelaikytina svarbia aplinkybe, lemiančia teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo būtinumą (LAT 2004 m. spalio mėn. 4 d. nutartis civilinė byloje Nr. 3K-3-495/2004). Teismo sprendimo vykdymo išdėstymas, tai išimtinė galimybė, kuri suteikiama tais atvejais, kai sprendimo įvykdyti iš karto negalima dėl itin sunkios atsakovo turtinės padėties ar kitų ypač svarbių aplinkybių (LAT senato 1997 birželio 13 d. nutarimas Nr. 5). Be to, žalą padariusio asmens turtinė padėtis turi būti itin sunki ne tik žalos priteisimo momentu, bet ir turi turėti ilgalaikį pobūdį.

Šiuo atveju, A. K. iš viso nepateikia jokių jo sunkią finansinę padėtį pagrindžiančių dokumentų. Priešingai, jis yra jaunas ir darbingas vyras, dėl to galima pagrįstai teigti, jog jo finansinė padėtis ateityje pagerės.

Taip pat pažymėtina, kad žalą prašoma priteisti solidariai iš kelių bendraatsakovių. Jei vienas bendraatsakovis neturi lėšų, ši suma gali būti išieškoma iš kito bendraatsakovio visa apimtimi.

Be to, ieškovas ėmėsi visų įmanomų veiksmų, siekdamas taikiai išspręsti nuostolių atlyginimo klausimą. Ieškovas pretenzijomis kreipėsi į abu bendraatsakovius dėl nuostolių atlyginimo (2012-11-22 ieškinio Nr. 08-2469-11519), tačiau iki šiol ieškovui yra sumokėta tik 60,00 Lt.

Teismas turėtų atsižvelgti ir į tai, kad net esant sunkiai finansinei padėčiai, ilgas abiejų bendraatsakovių delsimas atsiskaityti su ieškovu nėra pateisinamas.

2. Dėl V. S. atsiliepimo į ieškinį.

V. S. atsiliepime į ieškinį teigia, kad negali būti laikoma atsakinga už 2010-05-06 įvykusio eismo įvykio metu jai nuosavybės teise priklausiusia transporto priemone AUDI A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytos žalos atlyginimą, kadangi nuo 2009-06-01 minėtą transporto priemonę panaudos sutartimi V. S. perdavė naudotis A. K..

Anot V. S., šiuo atveju reikia vadovautis TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostata, kad jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį (toliau - lizingo sutartis), už draudimo sutarties sudarymą atsakingas šis asmuo. Taip pat, anot V. S., šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp jos veiksmų ir ieškovui padarytos žalos.

Su tuo sutikti negalime. Pažymėtina, kad CK 6.988 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, tame tarpe ir ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisę (taip pat ir subjektų ratą, kurių atžvilgiu ši teisė gali būti nukreipta), detaliai reglamentuoja specialus įstatymas - TPVCAPDĮ. Dėl šios priežasties, TPVCAPDĮ įtvirtintos teisės normos laikytinos specialiomis ir taikytinos santykiuose, susijusiuose su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei ieškovo atgręžtinio reikalavimo teise.

TPVCAPDĮ nuostatose yra įtvirtintas bendras principas, kad transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdraustos tol, kol jos yra įregistruotos. Tuo tarpu pareiga apdrausti transporto priemones tenka jų savininkams (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 2 dalis).

V. S., ginčydama jai pateiktus reikalavimus, nepagrįstai vadovaujasi TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi, kadangi kai asmuo naudoja transporto priemonę pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, pagal kurią jam numatoma galimybė įgyti nuosavybės teisę į šią transporto priemonę per tam tikrą terminą (Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 11 punktas), pareigą sudaryti draudimo sutartį turi šis asmuo.

Tuo tarpu transporto priemonę naudojant panaudos pagrindais, panaudos gavėjas neįgyja nuosavybės teisių į tokią transporto priemonę.

LAT 2010 m. gruodžio mėn. 29 d. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje Nr. AC-34-1 taipogi išaiškino, kad „TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis taikytina taip, kad nebūtų išplėstas asmenų, atsakingų už valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymą, sąrašas. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiga sudaryti valdytojo atsakomybės draudimo sutartį yra nustatyta tik savininkui arba asmeniui, transporto priemonę valdančiam lizingo, išperkamosios nuomos ar panašios sutarties pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D., bylos Nr. 3K-7-300/2010). Dėl to, jei transporto priemonė valdoma kitu teisiniu pagrindu, pavyzdžiui, nuomos ar panaudos sutartimi, įstatyminė pareiga sudaryti valdytojo atsakomybės draudimo sutartį su draudiku ir šios pareigos nevykdymo neigiami padariniai Draudikų biuro atžvilgiu tenka transporto priemonės savininkui“.

Taigi, šiuo atveju, jeigu V. S. būtų laikiusis TPVCAPDĮ įtvirtintos pareigos drausti jai priklausančią transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ieškovas nebūtų buvęs įtrauktas į žalos administravimo procesą ir nepatirtų žalos.

Atsižvelgdami į tai, kad ieškovas kartu su ieškiniu bei šiuo raštu pateikė visus turimus įrodymus bei išdėstė savo reikalavimą pagrindžiančius argumentus, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnio nuostatomis, teismo prašome civilinę bylą teismo posėdyje nagrinėti nedalyvaujant ieškovo atstovui ir ieškinį tenkinti.

Atsakovė V. S. pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo prašė teismo ieškinį jos atžvilgiu atmesti.

Atsakovė V. S. nesutikdama su ieškovo ieškinio reikalavimu jos atžvilgiu nurodė, kad su pareikštu ieškiniu sutinka iš dalies, pripažindama atsakovo A. K. materialinę atsakomybę ieškovui, tačiau nesutinka su jai pareikštu turtiniu reikalavimu, mano, kad ji nėra atsakinga už kilusią turtinę ir neturtinę žalą, todėl regresinis reikalavimas negali būti nukreiptas į ją, o ieškovas neteisėtai ją patraukė atsakove šioje byloje, todėl teikia atsiliepimą į jai pareikštą ieškinį, o savo poziciją grindžia žemiau nurodytomis aplinkybėmis.

1. Dėl pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu.

Atsakovė neginčija LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios transporto priemonės savininko pareigos sudaryti draudimo sutartį bei transporto priemonės savininko atsakomybės už šios pareigos neįvykdymą, tačiau mano, kad šioje byloje pagal analogiją derėtų vadovautis minėto įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata, kad jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį (toliau - lizingo sutartis), už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo.

2009-06-01 atsakovė V. S. sudarė automobilio Audi A8, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) panaudos sutartį (toliau - sutartis) su A. K., kuris yra taip pat patrauktas atsakovu šioje byloje. Sutarties preambulėje nustatyta, kad automobilis nuosavybės teise priklauso V. S., tačiau ji neturi finansinių galimybių rūpintis automobiliu ir jį prižiūrėti. Sutarties 1 punktu nustatyta, kad V. S. automobilį perdavė A. K. neatlygintinai naudotis trejų metų laikotarpiui, panaudos gavėjui pagal sutartį įsipareigojant automobiliu rūpintis ir grąžinti jį tokios būklės, kokios jis buvo jam perduotas, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą. Sutarties 3 ir 4 punktai nustatė panaudos gavėjo, t.y., A. K. pareigą nedelsiant, bet ne vėliau, nei per 7 dienas nuo minėtos sutarties pasirašymo imtis visų įmanomų priemonių garantuoti, kad automobilis būtų patikrintas techninių apžiūrų centre ir turėtų galiojančią techninę apžiūrą, bei kad automobilis būtų apdraustas privalomuoju vairuotojo civilinės atsakomybės draudimu, kuris galiotų visą sutarties galiojimo laikotarpį (iki 2012-06-01). Sutartimi A. K. taip pat įsipareigojo atlikti būtinąjį ir einamąjį automobilio remontą savo lėšomis.

Kadangi eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus ir buvo sugadintas automobilis „VW Golf įvyko 2010-05-06, o automobilį eismo įvykio metu vairavo pagal 2009-06-01 sutartį atsakingas už automobilio draudimo sutarties sudarymą A. K., atsakovė V. S. mano, kad jos materialinė atsakomybė šiuo konkrečiu atveju neturėtų kilti, o juo labiau, kad automobilį ji perdavė kitam asmeniui būtent dėl tos priežasties, kad neturėjo lėšų jam išlaikyti. Atsakovė su A. K. buvo sutarusi, kad minėtu automobiliu naudodamasis ir jį išlaikydamas, jis taip pat dalinėmis įmokomis automobilį iš atsakovės nusipirks. Eismo įvykio sukėlimo metu bendraatsakovis šioje byloje A. K. V. S. buvo spėjęs sumokėti maždaug pusę tuometės automobilio vertės, o automobilis „Audi A8“ buvo visiškai jo žinioje. Šias aplinkybes atsakovė V. S. ne kartą telefonu yra aiškinusi ieškovo darbuotojams, tačiau į tai niekada nebuvo atsižvelgta.

Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai, sąžiningai, nustatytais terminais pagal įstatymus ar sutartį (CK 6. 38 str., 6. 200 str. 1 d., 6. 256 str. 1 d.), o vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę (CK 6. 59 str.) draudžiama. Todėl vadovaujantis aukščiau išdėstytu, darytina išvada, kad pareigą apdrausti automobilį ir imtis visų būtinų priemonių tai padaryti, turėjo atsakovas A. K., o dėl šios priežasties jis yra visiškai atsakingas už ieškovo patirtus nuostolius.

2. Dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų (neveikimo) ir nuostolių atsiradimo.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą kitam asmeniui, turtui, o įstatymo atvejais - ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas už jos atsiradimą asmuo. Anot ieškovo, V. S. yra solidariai atsakinga su A. K. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo 13 708,66 Lt sumai todėl, kad eismo įvykio metu buvo nurodyta kaip automobilio savininkė automobilio „Audi A8“ dokumentuose. Ieškovo nuomone, V. S. privalo atsakyti už žalos padarymą. Su šia nuostata atsakovė kategoriškai nesutinka.

Pagal tarpusavio sutartį pareigą apdrausti privalomuoju draudimu automobilį turėjo A. K., neginčijamai nustatyta teismo nuosprendžiu jo kaltė dėl eismo įvykio. Eismo įvykis įvyko ne dėl priežasties, kad automobilis buvo neapdraustas privalomuoju draudimu, šis faktas eismo įvykio atsiradimo negalėjo įtakoti. Eismo įvykis, kaip neginčijamai nustatyta nuosprendyje, įvyko dėl vairuotojo, t.y., A. K. kaltės, jis buvo nuteistas. Turtinė žala dėl sugadinto automobilio ir neturtinė žala artimiesiems dėl žmogaus mirties šiuo konkrečiu atveju yra būtinieji eismo įvykio sukėlimo padariniai. Eismo įvykį dėl neatsargaus vairavimo sukėlė A. K., jo sukelto eismo įvykio metu mirtinai sužalotas buvo ir mirė P. P. bei buvo sudaužytas nepataisomai automobilis VW Golf. Neginčijamas to įrodymas yra Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-11-05 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-60-569/2010, kuris yra įsiteisėjęs. Šis nuosprendis su priedais yra vienintelis ieškovo įrodymas šioje civilinėje byloje, kuriuo ieškovas grindžia savo reikalavimą. Nuosprendžiu V. S. nėra nuteista ar pripažinta kalta dėl eismo įvykio sukėlimo, todėl atsižvelgiant į tarp bendraatsakovių sudarytą automobilio panaudos sutartį, V. S. civilinė atsakomybė pagal LR TPVCAPD įstatymą neturėtų kilti, o jos patraukimas civiline atsakove yra ieškovo teisės aktų interpretavimas jam naudinga prasme, todėl vertintinas kritiškai.

Šiuo konkrečiu atveju, sprendžiant dėl atsakomybės už padarytą žalą, atsakovės nuomone, būtina pirmiausiai vadovautis CK 6.263 str. 2 d., tinkamai įvertinant visas bylos aplinkybes ir į bylą pateiktus rašytinius įrodymus.

Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, CK 6.38 str., 6.59 str., 6.200 str. 1 d., 6256 str. 1 d., 6.263 str. 2 d., LRTPVCAPD 4 str. 2 d., 3 d., atsakovė teismo prašė:

1. Ieškovo LR transporto priemonių draudikų biuro ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-520- 772/2013 tenkinti iš dalies.

2. Priteisti ieškovui iš atsakovo A. K. 13 708,66 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise.

3. Priteisti ieškovui iš atsakovo A. K. visas bylinėjimosi išlaidas.

4. Priteisti ieškovui iš atsakovo A. K. 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5. Ieškinį likusioje dalyje atmesti.

6. Priteisti atsakovei V. S. iš ieškovo visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė teismui, kad jo klientei priklausančiu lengvuoju automobiliu Audi A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) panaudos teise naudojosi A. K.. Pastarasis žadėjo perduotą automobilį apdrausti. Pripažino, kad įvykis įvyko nesant automobilio draudimo sutarties. Apie eismo įvykį automobilio savininkė sužinojo iš kaltininko, todėl mano, kad jis ir turi atlyginti ieškovui nuostolius. Teigė, jog V. S. neprivalo ieškovui mokėti žalos atlyginimo, nes nėra susijusi su jos padarymu, todėl mano, kad žalą turi atlyginti kaltas asmuo A. K.. Tokiu asmeniu V. S. laiko A. K., kuris valdė automobilį būdamas teisėtu valdytoju pagal panaudos sutartį, tačiau jo nebuvo apdraudęs, todėl privalo atlyginti ieškovui visus nuostolius. Dėl to atsakovės atstovas prašė teismo ieškovo ieškinio reikalavimą jai atmesti, o prašomą žalą priteisti iš kito atsakovo A. K.. Atstovas atskirai nurodė, kad teikia teismui papildomai baigiamąją kalba rašytine forma su kitais argumentais dėl ko nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio jo klientės atžvilgiu prašo ją pridėti prie bylos. Tuo pačiu atstovas teigė, kad ieškovo reikalavimui taikytinos tinkamos teisės normos, atsižvelgiant į tuos motyvus kurie pateikti baigiamoje kalboje. Tuo pačiu pripažino, kad teismui patenkinus ieškovo ieškinį atsakovams visiškai, būtina išdėstyti sprendimo įvykdymą.

Atsakovas A. K. irgi pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė šiuos motyvus.

Pripažįstu ieškinį iš dalies, kad esu kaltas dėl žalos atsiradimo dėl avarijos 2010-05-06 Šiauliuose.

Nesutinku su 13 708,66 Lt skolos, 5% metinių palūkanų, žyminio mokesčio priteisimu iš manęs, kadangi paskutiniu metu buvau įkalinimo įstaigoje ir pagal galimybes mokėjau skolą geranoriškai, savo paties noru. Manau, kad nebūtina iš manęs skolą priteisti, nes dabar esu paleistas iš įkalinimo įstaigos, todėl ieškausi darbo ir galėčiau pasirašyti sutartį dėl skolos grąžinimo ir išdėstymo dalimis su Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuru, kad galėčiau skolą pats grąžinti be antstolių ir atitinkamai didesnėmis dalimis, negu iki šiol, kai rasčiau darbą.

Siūliau ieškovui sudaryti su manim taikos sutartį ir išdėstyti dalimis po 200 Lt per mėnesį, tačiau ieškovas nesutiko, nes jam neva neapsimoka finansiškai sudaryti taikos sutartį su manimi.

Teismo prašau nepriteisti skolos iš V. S., nes ji su automobiliu nevažinėjo ir eismo įvykio nesukėlė, o tai yra vieno mano kaltė pagal automobilio panaudos sutartį, kurią turėjome pasirašę laikotarpiui nuo 2009-06-01 iki 2012-06-01 su atsakove V. S..

Teismo prašau nesant galimybių sudaryti taikų susitarimą tarp manęs ir ieškovo, priteistos 13 708,66 Lt sumos sumokėjimą išdėstyti ir leisti sumokėti periodinėmis įmokomis, 67 mėnesius mokant po 200 Lt, o 68-ąjį - 308,66 Lt.

Teismo posėdžio metu atsakovas pakartojo atsiliepime nurodytus motyvus ir prašė teismo leisti skolą ieškovui sumokėti per 2,5 metų laikotarpį.

Ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pagal Šiaulių m. apylinkės teismo 2010-11-05 nuosprendį baudžiamojoje byloje atsakovas A. K. pripažintas autoavarijos, įvykusios 2010-05-06 apie 10.14 val. (duomenys neskelbtini), kaltininku (28-37 b.l.). Įvykio metu A. K., vairavęs V. S. priklausančią transporto priemonę Audi A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), susidūrė ir apgadino nepataisomai su priešpriešiais atvažiuojančiu lengvuoju automobiliu VW Golf , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu P. P., dėl ko pastarasis žuvo (28 b.l.). Pagal ieškovo pavedimu atliktą 2010-05-07 transporto priemonės techninės apžiūros protokolą ir kitus byloje esančius įrodymus, nustatyta, kad nukentėjusiems asmenims padaryta žala yra 13 708,66 Lt (54-81 b.l.). Ieškovas automobilio savininko įpėdiniams veikdamas 2002-03-29 sudarytos Paslaugų teikimo sutarties Nr. 1 pagrindu išmokėjo nurodytas draudimo išmokas, kurią savo ruožtu nukentėjusiems kompensavo kita draudimo bendrovė (51-53 b.l.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad eismo įvykio metu kaltininko atsakovo A. K. civilinė atsakomybė, vairuojant transporto priemonę Audi A8 , valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (28-37 b.l.).

Remiantis Lietuvos Respublikos CK 6. 263 str. 2 d. žalą, padarytą asmeniui, privalo atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6. 280 str. 1 d. atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Kadangi eismo įvykio metu kaltininkas atsakovas A. K. buvo neapsidraudęs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ieškovas pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į šį atsakovą, kaip žalą padariusį asmenį.

Civilinio kodekso 6. 270 str. nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Atsakovė V. S. yra didesnio pavojaus šaltinio - automobilio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės teise. Atsakovė V. S. teismui nepateikė jokio rašytinio dokumento, kuriuo remiantis būtų galima konstatuoti, kad ji pardavė jai nuosavybės teise priklausantį automobilį Audi A8, valst. Nr. DRJ 022, kitam asmeniui. Į bylą pateikta 2009-06-01 V. S. ir A. K. sudaryta panaudos sutartis nelaikytina sutartimi, pagal kuria visos su automobilio valdymu susijusios teisės pereina A. K. (108-109 b.l.). Pirma, į bylą pateikta šalių sudaryta panaudos sutartis nėra įregistruota VĮ Regitra. Antra, nors atsakovė automobilį pagal panaudos sutartį perdavė asmeniui A. K., tačiau sutartyje nėra duomenų ar atsakovas turi teisę vairuoti transporto priemonę, tai yra nenurodytas vairuotojo pažymėjimas. Trečia, kad atsakovai buvo sudarę dvišalę panaudos sutartį tokių duomenų nėra nurodyta nei Šiaulių m. apylinkės teismo 2010-11-05 nuosprendyje, nei Šiaulių apygardos teismo 2011-02-03 nutartyje (28-49 b.l.). Ketvirta, pagal tariamą panaudos sutartį atsakovas A. K. buvo įpareigotas apdrausti perduotą transporto priemonę jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu per septynias dienas, tačiau ir po beveik metų laiko kuomet įvyko autoįvykis ji nebuvo apdrausta, todėl jos savininkė V. S. ir toliau laikytina atsakinga už automobilio apdraudimą.

Atskira pažymėtina, kad pagal LR CK 1.75 str. 2 d. yra nurodyta, jog neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, remdamosios kitais įrodymais (116 b.l.). Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Todėl remiantis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 2 d., 43 str. 2 d. pareiga apdrausti automobilį privalomuoju transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimu tenka jo savininkui, t.y. atsakovei V. S.

Minėto įstatymo 4 str. 3 d. nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Taigi atsakovė V. S., būdama automobilio savininke, neturėjo teisės leisti atsakovui A. K. ar kitam asmeniui naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas. Pažymėtina, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 str.), todėl atsakovė V. S. turėjo suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Perduodama neapdraustą automobilį naudoti, atsakovė pažeidė įstatymo draudžiamąsias normas ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu. Be to pagal minėtą įstatymo 4 str. 2 d. normą automobilio neturėjo teisės naudoti ir jo valdytojas A. K. Kaip jau minėta, atsakovė V. S. negali remtis 2009-06-01 panaudos sutartimi, o jos veiksmai pripažintini jos kaltės įrodymu, dėl ieškovui padarytos žalos.

Šioje byloje keliamas klausimas, kokia atsakomybė – dalinė ar solidarioji – taikoma atsakovams. Bendrasis principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6. 5 str.). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6. 6 str. 3 d. ir 6. 279 str. 1 d. – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Šioje byloje keliamas solidariosios atsakomybės taikymas ne dėl žalos padarymo bendrais veiksmais, bet dėl solidariosios atsakomybės taikymo įstatymo pagrindu.

CK 6. 6 str. 1 d. nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus.

2005-05-11 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/RB iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EB, 84/5/EB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, 2 str. 4 d. žalos atlyginimo reglamentavimą paliko valstybių narių nuožiūrai. Taigi, vertinant, kokia atsakomybė taikytina atsakovams, reikia vadovautis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu.

Įstatymo 23 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. Pagal šią įstatymo nuostatą biuras turi teisę iš kelių asmenų atsakovų pasirinkti bet kurį ir iš to asmens reikalauti tretiesiems asmenims sumokėtos išmokos grąžinimo, t. y. taikyti subrogaciją. Tokia įstatymo nuostata nenustatyta dalinė atsakomybė, nes tokios atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų pasekmių ir kaltės laipsnio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008-03-26 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008, konstatavo, kad dalinei atsakomybei pagrįsti turi būti protingas pagrindas. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad kai sprendžiama dėl dalinės atsakomybės taikymo, teismui itin svarbu kiek įmanoma visapusiškai, detaliai ir objektyviai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, kad būtų galima teisingiau nustatyti kiekvieno už žalą atsakingo asmens atsakomybės ir atlygintinos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-06-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2006). Taigi vertinant, kokia atsakomybė (dalinė ar solidarioji) taikoma tuo atveju, kai yra reikalavimas, susijęs su žalos atlyginimu, atsakomybės taikymo pagrindą sudaro konkrečių veiksmų įvertinimas.

Įstatymo 23 str. 1 d. nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Įstatymo formuluotės aiškinimas kaip subjektų atsakomybės alternatyva, kai atsako vienas, pažeidęs teisės reikalavimus, bet neatsako kitas, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų. Transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti asmeniu, neturinčiam teisės ją vairuoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininkei V. S. atsakomybė biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Tokiu atveju atsakovų solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6. 279 straipsnio normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš įstatymo. Kadangi šie asmenys pažeidė minėto įstatymo 4 str. draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų buvo padaryta žala biurui, tai jų atžvilgiu taikytina solidarioji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-06-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008).

Nors CK 6. 1015 str. 1 dalyje numatyta, kad subrogacija negalima civilinės atsakomybės draudimo atvejais, tačiau atlyginant eismo įvykio metu padarytą žalą tam tikrais atvejais ji galima pagal kitas CK normas. Pirma, subrogacija įvyksta tais atvejais, kai dalį nukentėjusiojo patirtos žalos kompensuoja socialinio draudimo institucijos, tai yra CK 6.101 str. 4 d. 4 punkto ir 6.290 straipsnio pagrindu.

Antra, subrogacija galima tada, kai žalą padaro ne draudėjas ir ne apdraustasis, o kitas asmuo, į kurį draudėjas, jeigu būtų atlyginęs žalą, būtų įgijęs reikalavimo teisę subrogacijos pagrindu. Pavyzdžiui, draudėjas paliko neužrakintą automobilį, tuo pasinaudojo kaimynas ir važiuodamas padarė avariją. Šiuo atveju draudėjas ir jo kaimynas už padarytą žalą atsako solidariai. Jeigu draudikas išmoka nukentėjusiajam draudimo išmoką, jis CK 6. 114 str. 3 punkto pagrindu perima draudėjo reikalavimo teisę į kaimyną.

Trečia, pagal CK 6. 101 str. 4 d. 4 punktą ir 6.114 str. 5 punktą subrogacija įvyksta tais atvejais, kai draudimo išmoką išmoka Biuras. Šiuo atveju Biuras perima nukentėjusiojo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę deliktinėje prievolėje. Pagal Įstatymo 23 straipsnį Biuras turi teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos šiais atvejais:

1) iš atsakingo už žalos padarymą asmens arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kai Biuras draudimo išmoką išmokėjo kompensuodamas žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone;

2) iš atsakingo už žalos padarymą asmens, kai Biuras draudimo išmoką išmokėjo kompensuodamas žalą, padarytą nenustatyta transporto priemone ar nenustatyto asmens; ir kitais įstatyme numatytais atvejais.

Viena iš draudimo sutarčių ypatybė yra subrogacijos, draudėjo arba naudos gavėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimo draudikui įstatymo pagrindu institutas (Civilinio kodekso 6.1015 straipsnis).

Subrogacija reikia skirti nuo regresinės prievolės. Pastaroji yra nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką. Trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia Civilinio kodekso 6.83 numatytu pagrindu (tinkamas įvykdymas), ir atsiranda nauja, regresinė prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį.

Subrogacijos esmė yra ta, kad draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką pagal turto draudimo sutartį dėl trečiojo asmens padarytos žalos draudėjo turtui, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje. Taigi subrogacija yra įstatymo pagrindu kylanti cesija. Subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, tiesiog keičiasi prievolės dėl žalos atlyginimo šalis. Todėl remiantis aukščiau nurodytu, atmestinas atsakovės atstovo argumentas, kad ginčo atveju netaikytina subrogacija.

Lyginant draudimo sutartį su kitomis civilinėmis sutartimis, dėmesį patraukia gana trumpas, vienų metų, ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavi­mams, kylantiems iš draudimo sutartinių teisinių santykių (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalis).

Reikalavimai, kylantys iš draudimo sutartinių santykių, apima draudėjo reikalavimą grąžinti įmokos dalį nutraukus draudimo sutartį, draudėjo arba naudos gavėjo reikalavimą dėl draudimo išmokos, kitus draudėjo, apdraustojo arba naudos gavėjo reikalavimus, reiškiamus dėl to, kad draudikas pažeidė draudimo sutartį arba ikisutartines pareigas.

Ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams, kylantiems iš draudimo sutarčių, reikia skirti nuo ieškinio senaties termino, taikomo kitokiems reikalavimams, kurie, nors ir išoriškai yra panašūs į reikalavimus, kylančius iš draudimo sutarčių, tačiau jiems netapatūs.

Nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio ieškinio kaltininko draudikui teisė kyla iš įstatymo, o ne iš draudimo sutarties, todėl pastarajam reikalavimui, taip pat atsižvelgiant į tai, kad draudikas ir kaltininkas yra solidarieji bendraskoliai, yra taikomas ne vienų, o trejų metų ieškinio senaties terminas.

Subrogacijos (Civilinio kodekso 6.1015 straipsnis) atveju draudikas įgyja draudėjo teises, kurias pastarasis turėjo kaltininko atžvilgiu civilinės atsakomybės prievolėje. Todėl draudiko reikalavimams kaltininkui taikomas ne vienų, o trejų metų ieškinio senaties terminas.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir teisinius argumentus, ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai ir iš atsakovų solidariai priteistinas 13 708,66 Lt nuostolių atlyginimui regreso tvarka.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. numato, kad skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ieškovui iš atsakovų solidariai priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo 2012-11-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Patenkinus ieškovo ieškinį iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos – po 205,50 Lt žyminio mokesčio (CPK 93 str. 1 d., CK 6.9 str. 1d.). Teismas taikydamas lygių dalių principą atlyginant ieškovui žyminio mokesčio išlaidas, atsižvelgia ir į kiekvieno atsakovo kaltę (CK 6. 279 str. 2d.).

Teismo posėdžio metu atsakovas ir atsakovės atstovas prašė teismo atsižvelgti ir į kiekvienos iš šalių turtinę padėtį sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo išdėstymo.

Todėl teismas, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes ir jų patvirtinimui pateiktus įrodymus, šį atsakovo ir atsakovės atstovo motyvą laiko pagrįstu ir nustato sprendimo vykdymo tvarkos išdėstymą dėl ieškovui priteistos sumos išieškojimo iš atsakovų. Tokia teismo išvada remiasi tuo, kad atsakovai turi sumokėti gana didelę pinigų sumą ieškovui. Tuo pačiu paminėtina, kad negali būti pažeistas ir šalių lygiateisiškumo principas, nes turi būti ginama ir kreditoriaus (ieškovo) teisė susigrąžinti skolą iš skolininkų (atsakovų), dėl ko jie privalo gerbti ir ieškovo teisę bei stengtis kuo greičiau įvykdyti savo prievolę.

Iki sprendimo įvykdymo paliktina galioti laikinoji apsaugos priemonė - taikyta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-11-29 nutartimi dėl atsakovų turto ir piniginių lėšų arešto (CPK 152 str. 2d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą ir vadovaudamasis LR CPK 259 str., 263-270 str., NUSPRENDŽIA:

Ieškovo ieškinį tenkinti visiškai.

1. Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui (į/k 125709291) solidariai iš atsakovų V. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 13 708,66 Lt (tryliką tūkstančių septynis šimtus aštuonis litus 66 ct) nuostolių atlyginimui regreso tvarka ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo 2012-11-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

1.1. Iš atsakovų A. K. ir V. S. solidariai priteistos 13 708,66 Lt sumos sumokėjimą ieškovui išdėstyti per 12 mėnesių, įpareigojant juos mokėti kiekvieną mėnesį po 1 142,39 Lt, o paskutinį mėnesį sumokant 1 142,37 Lt.

2. Priteisti iš atsakovės V. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) 205,50 Lt (du šimtus penkis litus 50ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (į.k. 125709291).

3. Priteisti iš atsakovo A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 205,50 Lt (du šimtus penkis litus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (į.k. 125709291).

4. Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš V. S. (a/k (duomenys neskelbtini) 10,50 Lt (dešimt litų 50 ct) pašto išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą per pašto kurjerių tarnybą.

5. Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš A. K. (a/k (duomenys neskelbtini) 10,00 Lt (dešimt litų) pašto išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą per pašto kurjerių tarnybą.

6. Iki sprendimo įvykdymo palikti galioti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovų V. S. ir A. K. turto ir piniginių lėšų areštą, taikytą pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-11-29 nutartį.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.