Kauno apygardos teismo nutartis

2012-09-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-323-81-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2012-09-21Kauno apygardos teismas
  2. T-1469-660/2018Nutartis · 2018-06-20Kauno apylinkės teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2018-07-26Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-21
Bylos Nr.
1A-323-81-2012
Teisminio proceso Nr.
1-65-1-01106-2009-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Cemnolonskienė (pirm.), Kęstutis Dargužis, Evaldas Gražys
Nuteistasis
K. M.
Nukentėjusysis
V. A., R. M.
Advokatai
Inga Blaževičienė

Pranešėja R. Cemnolonskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-323-81/2012

Teisėja L. Tamulionienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01106-2009-2;

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.4.7.;1.2.14.5.2.;1.1.7.;2.1.15.3.3.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 21 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Vaidai Pupšyei, Viktorijai Akelienei, Vilmai Marčiukaitytei, Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, nuteistajam K. M., nuteistojo gynėjai advokatei Ingai Blaževičienei, nukentėjusiesiems V. A., R. M., jų atstovei advokatei S. E. Šalūgaitei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų V. A. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo

K. M. nuteistas už padarymą nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –LR BK) 222 str. 1 d. – 100MGL (13000Lt) dydžio bauda.

Dėl LR BK 182 str. 2 d. numatytų veikų (dvi veikos) K. M. išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo R. M. civilinis ieškinys dėl 60 000 Lt žalos priteisimo atmestas.

Nukentėjusiųjų R. M. civilinis ieškinys dėl 195 000 Lt žalos priteisimo ir V. A. civilinis ieškinys dėl 195 000 Lt žalos priteisimo palikti nenagrinėtais, išaiškinant ieškovams, kad jie turi teisę pareikšti ieškinius civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. M. dėl LR BK 222 str. 1d. nuteistas už tai, kad jis dirbdamas kasininko pareigose, ir pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 12 str. „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“ 1 d. būdamas atsakingas, kad apskaitos dokumentai būtų surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, pagal 2007-08-06 preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį 2007-08-06 ir 2007-08-08, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, gavęs iš R. M. 60 000 Lt avanso grynais pinigais, į UAB (duomenys neskelbtini) kasą pinigus įnešė tik 2009-04-01 pagal kasos pajamų orderį (duomenys neskelbtini) dėl ko laikotarpiu 2007-10-01 iki 2009-06-01 iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tokiu būdu apgaulingai tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą.

K. M. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2007-05-08 dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini), įm. kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriaus pareigose ir pagal UAB (duomenys neskelbtini) įstatų, 2006-06-08 įregistruotų Juridinių asmenų registre, VII dalies „Bendrovės vadovas“ 7.1. punktą būdamas vienasmeniu bendrovės valdymo organu ir 7.4. punktą veikdamas bendrovės vardu ir turintis teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, 2007-10-29 sudarė preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pagal kurią bendrovė (duomenys neskelbtini) ketino parduoti piliečiams V. A. ir R. M. dalį žemės sklypo 358,44 a (iš bendro 30 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), už 1 438 061,28 Lt (kaina su PVM) ne vėliau kaip per 6 mėnesius po preliminarios sutarties pasirašymo, t.y. iki 2008-04-29 parengti, įforminti ir įregistruoti minėtą žemės sklypą, o 2007-10-29 V. A. pagal kasos pajamų orderį (duomenys neskelbtini) ir R. M. 2007-10-29 pagal kasos pajamų orderį (duomenys neskelbtini) įmokėjo į UAB (duomenys neskelbtini) kasą po 195 000,00 Lt, bei pagal preliminarios sutarties 2.4. punktą įsipareigojo „jeigu Pardavėjas nusprendžia neparduoti pirkėjui Turto, tuomet „Pardavėjas grąžina sumokėtą sumą su metine palūkanų norma pagal 2.2. punktą bei moka sumokėtos sumos dydžio baudą už sutarties prievolių nevykdymą, taip pat atlygina Pirkėjo patirtus nuostolius“, per 6 mėnesius nuo preliminarios sutarties pasirašymo datos, bendrovė (duomenys neskelbtini) savo numatytų įsipareigojimų neįvykdė ir piktnaudžiaudamas V. A. ir R. M. pasitikėjimu avanso jiems pagal neįvykdytą preliminarią sutartį negrąžino, tokiu būdu savo ir UAB (duomenys neskelbtini) naudai įgijo svetimą turtą – V. A. ir R. M. priklausančius po 195 000,00 Lt ir dėl to V. A. ir R. M. padarė po 195 000,00 Lt turtinės žalos, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 str. 2 d.

Be to, K. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2007-08-06 kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius atstovaudamas M. A. L., sudarė preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį su R. M., pagal kurią įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2007-10-30 sudaryti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio plotas sudaro 260 arų, pirkimo-pardavimo sutartį (M.A. L. priklausė 190 a sklypas, kita sklypo dalis – 55 a priklausė A. Z.) bei pagal preliminarios sutarties 12. punktą įsipareigojo „J. P. sutartis nustatytu terminu nesudaroma dėl Pardavėjo kaltės, Pardavėjas įsipareigoja ne vėliau kaip per 10 dienų grąžinti Pirkėjui visą Pirkėjo sumokėtą avanso sumą ir sumokėti Pirkėjui tokio paties dydžio baudą“, iš R. M. gavo 60 000 Lt avansą, kuriuos 2009-04-01 įnešė į UAB (duomenys neskelbtini) kasą pagal kasos pajamų orderį (duomenys neskelbtini) tačiau žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties nesudarė ir piktnaudžiaudamas R. M. pasitikėjimu avanso pagal neįvykdytą preliminarią sutartį jam negrąžino, tokiu būdu savo ir UAB (duomenys neskelbtini) naudai įgijo svetimą turtą – R. M. priklausančius 60 000,00 Lt ir dėl to R. M. padarė 60 000,00 Lt turtinės žalos, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 str. 2 d.

Dėl LR BK 182 str. 2 d. numatytų veikų K. M. išteisintas, konstatavus, jog nepadarytos veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nes nustatyta, jog K. M. veiksmuose nebuvo būtinojo sukčiavimo sudėties požymio-apgaulės.

Šalies argumentai

Nukentėjusieji V. A. ir R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012-01-11 nuosprendį dalyje dėl K. M. išteisinimo dėl LR BK 182 str. 2d. ir bausmės skyrimo dalyje; pripažinti K. M. kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 182 str. 2d., ir paskirti bausmę, atitinkančią jo padarytų veikų sunkumą bei pasekmes; patenkinti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius.

Skunde teigiama, jog teismas neanalizavo byloje esančių rašytinių įrodymų, jų nevertino, dėl ko nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kuriuose būtų išreikštas nukentėjusiųjų suklaidinimas. Pažymima, jog K. M. preliminaria sutartimi 2007-10-29 įsipareigojo nukentėjusiesiems 2008-04-29 parduoti laisvą ir neapsunkintą hipoteka žemės sklypą. Tai, kad K. M. net neketino vykdyti šios sutarties, patvirtina tuojsu po šios sutarties UAB (duomenys neskelbtini) vardu K. M. pasirašyta su AB SEB banku 2 217 500 Lt paskolos sutartis, kurios užtikrinimui buvo įkeisti preliminaria sutartimi nukentėjusiesiems numatyti parduoti žemės sklypai (T2, b.l. 45). K. M., žinodamas, kad nukentėjusieji siekia įsigyti tik neapsunkintus hipoteka žemės sklypus, gavęs iš nukentėjusiųjų 390 000 Lt, tuoj pat po preliminarios sutarties sudarymo įkeitė šiuos sklypus AB SEB bankui ir apie tai nukentėjusiųjų neinformavo ir jiems sumokėtų pinigų negrąžino, t.y. panaudojo apgaulę nukentėjusiųjų atžvilgiu. K. M. žinodamas, kad minėti sklypai įkeisti, pastoviai susitikinėjo su nukentėjusiais ir juos apgaudinėjo dėl galimybės įvykdyti preliminarią sutartį. Nukentėjusieji teigia, jog tai rodo, kad K. M. nebuvo sąžiningas, todėl nepagrįstai teismas nustatė, kad K. M. tinkamai vykdė sutarties įsipareigojimus. Taip pat skunde nurodoma, jog 2008-04-29 VĮ Registrų centre įregistravus naujai suformuotus sklypus K. M. nukentėjusiesiems apie tai nepranešė ir nesiūlė notarine tvarka sutvarkyti žemės pirkimo-pardavimo sutarčių, t.y. įvykdyti 2007-10-29 preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį. Tokiu būdu K. M. siekė nuslėpti, kad žemės sklypai įkeisti bankui ir vengė sugrąžinti nukentėjusiesiems jiems sumokėtus pinigus.

Skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai nustatė, kad K. M. klydo dėl 2007-10-29 preliminarios sutarties termino, nes UAB (duomenys neskelbtini) pagrindinė veikla buvo susijusi su žemės sklypų pirkimu-pardavimu, tarpininkavimu, todėl K. M., būdamas direktorius ir pastoviai sudarydamas sutartis, turėjo didelę patirtį šioje srityje, be to, 2007-10-29 sutartyje nurodytas konkretus terminas, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi K. M. parodymais teigdamas dėl jo sąžiningo klydimo.

K. M. į notarą dėl pagrindinės sutarties sudarymo kreipėsi tik 2008-06-24, t.y. po sutarties pasibaigimo praėjus 2 mėnesiams, tik 2008-08-04 (dar po 2 mėnesių), neva, apie ketinimą sudaryti pagrindinę sutartį praneša nukentėjusiesiems registruotais laiškais, kurie nebuvo įteikti nukentėjusiesiems. Be to, nepašalinama esminė kliūtis sudaryti pagrindinę sutartį - žemės sklypai toliau lieka įkeisti AB SEB bankui, kas rodo, jog K. M. siekė sukčiauti ir teisme nepagrįstai sutarties nevykdymu siekė apkaltinti nukentėjusiuosius. Apeliantų teigimu ši aplinkybė patvirtina, kad K. M. nei sudarydamas preliminarią sutartį 2007-10-29, nei vėliau neturėjo tikslo parduoti nukentėjusiesiems sutartus žemės sklypus, o tik siekė kitų asmenų sąskaita pagerinti UAB (duomenys neskelbtini) finansinę padėtį. 2010-08-02 Specialisto išvadoje (2 tomas, b.l. 41-63) nuodyta, kad 2007 metais UAB (duomenys neskelbtini) finansinė padėtis buvo sunki, jai trūko apyvartinių lėšų (2 t, b.l. 45). Minėtoje išvadoje konstatuota (išvados 7-8 lapai), kad beveik visi įmokėti nukentėjusiųjų V. A. ir R. M. pinigai buvo išlaiduoti kitų asmenų kreditorinėms pretenzijoms padengti.

Šalies argumentai

Apeliantai taip pat nesutinka su teismo teiginiu, kad apgaulės požymio nebuvimą patvirtina ir liudytojų T. B., N. B. ir J. D. parodymai. Su T. B. K. M. konsultavosi 2008 m. pradžioje, tačiau tada dar nebuvo pasibaigęs preliminarios sutarties terminas, todėl šios konsultacijos negali būti siejamos su sutarties vykdymu, ir liudytojo T. B. parodymai nepatvirtina, kad K. M. nesukčiavo nukentėjusiųjų atžvilgiu. Apeliantų manymu, K. M. išteisinimas negali būti paremtas ir M. B. parodymais, nes konkrečių aplinkybių dėl preliminarios sutarties vykdymo jis nežinojo, o parodymai apie vėlesnius K. M. veiksmus, pasibaigus preliminarios sutarties terminui, tik patvirtina, kad nuteistasis siekė visais būdais išvengti pinigų grąžinimo nukentėjusiesiems (imitavo sutarties projekto surašymą, šio projekto siuntimą registruotu paštu). Apeliantai taip pat teigia, jog liudytojos J. D. parodymai patvirtina, kad K. M. sukčiavo, nes liudytoja patvirtino, jog 2008-02-08 kreipėsi K. M. su R. M. dėl žemė sklypų vertinimo, nurodė, kad vertinimas reikalingas, norint įkeisti šiuos sklypus AB SEB bankui, t. y. nuteistasis toliau sukčiavo nuslėpdamas nuo nukentėjusioji R. M., jog šie sklypai jau įkeisti bankui.

Apeliantai taip pat pažymi, jog teismas nepasisakė ir neįvertino liudytojo E. L. parodymų.

Nukentėjusieji skunde taip pat teigia, jog Kauno rajono apylinkės teismas privalėjo vadovautis Kauno apygardos teismo įsiteisėjusiu 2009-12-18 sprendimu, kuriame konstatuota, kad UAB (duomenys neskelbtini), veikdama per jos vadovą K. M., buvo nesąžininga vykdydama 2007-10-29 preliminarią sutartį ir savo pareigų tinkamai nevykdė. Teismas padarė išvadą, kad „Dėl pagrindinės sutarties nesudarymo yra kalta ieškovė, kuri nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t.y. iki 2008-04-29 sudaryti pagrindinę sutartį“, todėl Kauno rajono apylinkės teismas negalėjo nustatyti priešingai. Ir vien dėl šios aplinkybės nuosprendis turi būti naikinamas.

Taip pat apeliantai teigia, kad 2009-12-18 Kauno apygardos teismo sprendime yra fiksuota, jog liudytojas K. M. parodė, kad „susitarimas dėl sutarties termino pratęsimo turėjo būti sudarytas raštu. Tarp šalių nekilo ginčo, kad preliminariosios sutarties tekstą ruošia ieškovė.“ Šie sprendimo teiginiai, anot nukentėjusiųjų, paneigia Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžio argumentą, kad K. M. klydo dėl preliminarios sutarties termino pasibaigimo. K. M. žinojo, jog norint pratęsti 2007-10-29 preliminarią sutartį, turėjo būti raštu dėl to susitarta. Taigi, nuteistasis K. M. ne klydo dėl sutarties galiojimo termino, bet sąmoningai nevykdė 2007-10-29 preliminarios sutarties. Be to, Kauno rajono apylinkės teismas nepasisakė dėl minėtame sprendime nurodytų teiginių, jog UAB (duomenys neskelbtini) nebuvo sąžininga, registruoti laiškai buvo išsiųsti tik 2008-08-26, kai baigėsi pažymų, būtinų sandorio sudarymui, galiojimo terminas. Apeliantai pažymi, kad Kauno apygardos teismo nutartis yra įsiteisėjusi ir buvo privaloma Kauno rajono apylinkės teismui, vertinant tas pačias aplinkybes. Tai, kad K. M. sukčiavo, apeliantų teigimu, patvirtina ir ta aplinkybė, kad 2009-09-12 pardavė ginčo sklypus ženkliai pigiau tretiesiems asmenims (A. A. ir V. Ž.), nepasiūlęs už šią kainą jų įsigyti nukentėjusiesiems. Pardavęs sklypus ir gavęs dalį pinigų, K. M. su nukentėjusiaisiais neatsiskaitė, o pinigus nepagrįstai išmokėjo savo motinos sugyventiniui K. P. (šios aplinkybės nurodytos specialisto išvadoje - t. 2, b.l. 59-61.)

Žemesnės instancijos teismas

Dėl epizodo, susijusio su 2007-08-06 preliminaria žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartimi, apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad K. M. veiksmuose nėra apgaulės požymio. Teismo teiginiai, jog K. M. ketino sudaryti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį ir vykdė sutartyje aptartus įsipareigojimus, apeliantų teigimu, prieštarauja surinktiems įrodymams, nes 2011-02-17 nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo nagrinėjami tie patys teisiniai santykiai, dėl kurių K. M. yra pareikštas kaltinimas, vienareikšmiai nustatė, kad K. M. nevykdė 2007-08-06 preliminarioje sutartyje aptartų įsipareigojimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-11-04 šioje dalyje Lietuvos apeliacinio teismo nutartį paliko galioti. Tai, kad K. M. nevykdė 2007-08-06 preliminariosios sutarties, patvirtino ir nukentėjusiojo R. M. parodymai bei liudytojo E. L. parodymai. Be to, Kauno rajono apylinkės teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiojo R. M. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nes nukentėjusysis R. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai ir vieningai nurodė bylos aplinkybes, susijusias su K. M. sukčiavimu, atstovaujant M. A. L.. Nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir liudytojas E. L. (2011-10-27 teismo posėdis), kuris nurodė, kad nukentėjusysis R. M. reikalavo iš K. M. pinigų, o pastarasis išsisukinėjo ir jų negrąžino. Visi šie įrodymai patvirtina, kad K. M. nevykdė ir nesiruošė vykdyti 2007-08-06 preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų: nesikreipė į Kauno rajono savivaldybę dėl detaliojo plano rengimui reikalingų sąlygų (sąlygų sąvado) gavimo. K. M. veiksmuose apgaulė pasireiškė ir tuo, kad 2007 m. rugpjūčio mėn. gauto avanso iš nukentėjusiojo R. M. K. M. neperdavė nei M. A. L., nei UAB (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Apeliantai nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-11-04 civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimtoje nutartyje pažymėjo, jog pinigus gavo ne įmonė, o kasatorius (K. M.) kaip fizinis asmuo ir toks kasatoriaus pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu ir reiškia, kad kasatorius juos įgijo, neturėdamas tam teisinio pagrindo. Tokiu būdu jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta, kad K. M. be jokio teisinio pagrindo įgijo nukentėjusiojo R. M. sumokėtą avansą. Tai, kad 2009-04-01 K. M. 60 000 Lt avansą įnešė į UAB (duomenys neskelbtini) kasą, nepaneigia apgaulės, nes tolimesni jo veiksmai patvirtina, kad K. M. nusikalstamai vengė grąžinti pinigus R. M.. K. M., žinodamas, kad pagal 2007-08-06 preliminariąją sutartį privalėjo per 10 dienų (12 punktas) grąžinti R. M. sumokėtą avansą, pinigų nukentėjusiajam negrąžino, tik 2009-04-01 įnešė pinigus į UAB (duomenys neskelbtini) kasą ir 2009-04-15 šiuos pinigus pats nepagrįstai išlaidavo K. P. - savo motinos sugyventiniui.(t2, b.l. 54) Tai patvirtina specialisto išvados (t2, b.l. 54), Lietuvos apeliacinio teismo 2011-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (5, b.l. 117) bei antstolio S. U. 2010-01-12 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. K. M. apgaulės faktą patvirtina ir 2011-02-17 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nustatytos aplinkybės, kad 2007 m. rugpjūčio mėn. iš R. M. gauto avanso K. M. neperdavė pardavėjai M. A. L.. Pastaroji buvo skolinga K. M. motinai E. M. 20 000 Lt pagal 2007 m. gegužės mėn. paskolos sutartį. Taigi, K. M. sąmoningai neperdavė M. A. L. gauto 60 000 Lt avanso, kad sudarytų galimybę savo motinos naudai antstoliui išvaržyti M. A. L. priklausiusį žemės sklypą, dėl kurio jau buvo sudaryta 2007-08-06 preliminarioji sutartis su nukentėjusiuoju R. M..

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad K. M. įregistravo VĮ Registrų centre M. A. L. vardu 1,9000 ha žemės sklypą 2007-10-03, t.y. prieš 27 dienas iki preliminariosios sutarties pirkimo-pardavimo sutarties termino pabaigos. Tačiau jokių realių veiksmų dėl preliminariosios sutarties vykdymo neatliko. Be to, 2007-11-09 buvo surašytas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, iš kurio matyti, kad M. A. L. priklausantį žemės sklypą už 30 000 Lt įsigijo K. M. motinos sugyventinis K. P.. Tokiu būdu apgaulės būdu iš nukentėjusiojo R. M. buvo išvilioti pinigai, o iš M. A. L. apgaulės būdu - neperduodant jai gautų 60 000 Lt avanso, įgytas sklypas už 30 000 Lt.

Šalies argumentai

Apeliantų teigimu tai, kad K. M. ketino sukčiauti patvirtina ir kiti jo veiksmai. Pagal preliminariąją sutartį buvo susitarta parduoti ne tik M. A. L. priklausiusį žemės sklypą, bet ir kitą 0,56 ha dydžio žemės sklypą. K. M. detaliajam planui rengti sąlygų tam tikrose institucijose neprašė, nevykdė preliminariosios sutarties ir 0,56 ha žemės sklypą 2009-02-10 UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktoriaus K. M., pardavė savo motinai E. M.. Specialisto išvadoje (T 2, b.l. 60 ) nurodyta, kad K. M. žemės sklypą savo motinai E. M. pardavė žemesne nei vidutine rinkos kaina. K. M., žinodamas UAB (duomenys neskelbtini) prievolę grąžinti nukentėjusiajam R. M. 60 000 Lt, pinigų negrąžino, nepasiūlė įsigyti bent dalį sklypo, dėl kurio buvo susitarta pagal 2007-08-06 preliminariąją sutartį, ir, pažeisdamas R. M. interesus, neteisėtai perleido sklypą savo motinai. Sukčiavimo faktą patvirtina ir ta aplinkybė, kad 2009-03-12 K. M. neteisėtai perleido visą UAB (duomenys neskelbtini) nekilnojamąjį turtą (18 žemės sklypų) tretiesiems asmenims už mažesnę negu rinkos kainą. Tokiu būdu K. M. siekė išvengti atsiskaityti su R. M. ir tyčia privedė UAB (duomenys neskelbtini) prie bankroto. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad visos šios išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas K. M. savo veiksmais nesiekė sudaryti pagrindinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, o veikė priešingai jos sudarymui. K. M. sukčiavo, klaidino nukentėjusįjį, savanaudiškais tikslais du metus naudojo R. M. sumokėtą avansą ir neatliko jokių veiksmų, patvirtinančių sutarties vykdymą. Velionės M. A. L. vardu VĮ Registrų centre įregistruoti sklypą buvo būtina ne dėl 2007-08-06 sutarties vykdymo, o siekiant M. A. L. turtą perimti K. M. motinai E. M..

Apeliantai teigia, kad visiškai neparemti bylos medžiaga ir prieštaraujantys jau įsiteisėjusioms Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos

Motyvuojamoji dalis

Aukščiausiojo Teismo nutartims teismo argumentai, jog nei kaltinamasis, nei

nukentėjusysis nenurodė konkrečių priežasčių, dėl kurių nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo-

pardavimo sutartis dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Nepagrįsta ir teismo išvada, kad bylos nagrinėjimo metu

nenustatyta, jog kaltinamasis būtų nepagrįstai atsisakęs sudaryti pagrindinę sutartį ar kad kokie nors

jo veiksmai būtų trukdę sudaryti sutartu terminu.

Tai, kad R. M. 2007-10-29 sudarė kitą preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį su UAB (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypų, esančių Sitkūnų km., tik patvirtina, kad R. M. pasitikėjo K. M. ir turėjo vilties, kad 2007-10-30 bus sudaryta pagrindinė sutartis arba nukentėjusiajam bus grąžinti pinigai ir toks elgesys negali būti vertinamas kad R. M. nesuinteresuotas sudaryti pagrindinę sutartį. Nukentėjusysis nuosekliai paaiškino, kad. K. M. vis žadėjo vykdyti sutartį, o vėliau - žadėjo grąžinti pinigus. Apeliantai teigia, jog iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad 2009-04-01 K. M. turėjo

pilną galimybę sugrąžinti nukentėjusiajam R. M. 60 000 Lt, nes šiuos pinigus K. M. įnešė į UAB (duomenys neskelbtini) kasą. Tačiau K. M. ir toliau sukčiavo, minėtų pinigų R. M. negrąžino, o nukentėjusiojo pinigus neteisėtai išlaidavo motinos sugyventiniui K. P..

Nukentėjusieji taip pat teigia, jog teismas šioje dalyje taip pat negalėjo vadovautis liudytojų T. B., M. B. bei J. D. parodymais, nes nei vienas iš šių liudytojų nieko nežinojo apie 2007-08-06 sudarytą preliminariąją sutartį bei jos vykdymą. M. B. 2007 metais UAB (duomenys neskelbtini) net nedirbo. (t5, b.l. 80)

Apeliantai teigia, jog teismas nepagrįstai atmetė R. M. civilinį ieškinį dėl 60 000 Lt priteisimo teigdamas, jog visa žala atlyginta. Nuosprendžio priėmimo dieną 2012-01-11 jau buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Minėta nutartimi buvo pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2011-02-17 nutartis dalyje dėl 39 000 Lt baudos priteisimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl 39 000 Lt priteisimo, nurodant, kad netesybos civilinių teisinių santykių prasme negali būti priteisiamos iš atstovų. Nukentėjusiajam R. M. nėra atlyginta žala dėl neteisėto jo pinigų naudojimo, todėl jo civilinis ieškinys turėjo būti nagrinėjamas ir patenkintas. Pagal 2007-08-06 preliminariosios sutarties 12 punktą už sutarties nevykdymą R. M. turėjo būti sumokėta 60 000 Lt bauda. Iš baudžiamosios bylos medžiagos akivaizdu, kad sutarties K. M. nevykdė, o veikė priešingai, todėl jis privalo atlyginti ir dėl šios sutarties nevykdymo patirtus nukentėjusiojo nuostolius. Šioje nuosprendžio dalyje teismas netinkamai taikė LR BPK 115 str. ir nepagrįstai R. M. civilinį ieškinį atmetė.

Atsižvelgiant į tai, kad K. M. nepagrįstai išteisintas pagal LR BK 182 str. 2d., pripažinus jį kaltu, turi būti patenkinti ir nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai, kuriuos teismas paliko nenagrinėtais.

Apeliantai nesutinka su teismo paskirta K. M. bausme. Jie teigia, kad teismas skyrė per švelnią bausmę, kuri neatitinka nuteistojo asmenybės ir nusikaltimo pavojingumo. Tuo teismas pažeidė LR BK 54 str. numatytus bendrus bausmės skyrimo pagrindus. Padaryta nusikalstama veika yra pavojinga valstybės interesų tenkinimu. Be to, veika padaryta iš savanaudiškų motyvų ir teismas privalėjo šią aplinkybę pripažinti sunkinančia nuteistojo atsakomybę. Teismas taip pat nepagrįstai nustatė ir atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nes K. M. iš esmės neprisipažino padaręs nusikaltimą ir visiškai nesigaili dėl jo padarytų nusikalstamų veikų. Apeliantų manymu K. M. asmenybė neleidžia paskirti jam pačios švelniausios bausmės rūšies, nes jis jau yra teistas, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) vadovu, privedė bendrovę prie bankroto, ikiteisminio tyrimo institucijose yra tiriamos kitos šiam asmeniui iškeltos baudžiamosios bylos. Be to, byloje pateikti 2009-12-18 Kauno apygardos teismo sprendimas, 2011-02-17 Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas bei prie apeliacinio skundo pridedamas 2011-11-04 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas, kuriuose yra konstatuota, kad K. M. atliko visą eilę neteisėtų veiksmų, sudarė visą eilę neteisėtų sandorių, todėl tokiam asmeniui negalėjo būti paskirta pati švelniausia bausmės rūšis. Taip pat apeliantai teigia, jog teismas nustatydamas baudos dydį nepagrįstai ženkliai nukrypo nuo bausmės vidurkio ir tuo pažeidė LR BK 47 str., 61 str. nuostatas ir nepagrįstai paskyrė labai švelnią bausmę nuteistajam K. M. už apysunkį nusikaltimą.

Kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, proceso dalyvių nuomones: nukentėjusiųjų bei jų atstovės, prašiusių apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių skundą atmesti, prokurorės, prašiusios skundą atmesti, sprendžia, jog nukentėjusiųjų V. A. ir R. M. apeliacinis skundas turi būti atmetamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Vadovaujantis LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatomis teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų Senato Nutarimo Nr. 40 2003 m. birželio 20 d. „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ (Toliau-Nutarimo) 1.1. punkte nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. To paties Nutarimo 3.1.8. punkte nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Apeliantai skunde mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai K. M. veikoje nenustatė LR BK 182 str. 2 d. numatytos veikos požymių, o būtent-apgaulės. Apeliantai nesutinka su ištirtų įrodymų vertinimu.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šios normos pirmosios instancijos teisme nebuvo pažeistos. Apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir visapusiškai, išsamiai bei nešališkai įvertino surinktus įrodymus, reikšmingus bylai, todėl išvados laikytinos pagrįstomis ir motyvuotomis, baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų nuostatos taikytos tinkamai.

LR BK 182 str. 2 d. nustato, kad sukčiavimas – tai didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, didelės vertės turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Apgaulė, kaip šios nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką sutinkamai su LR BK 182 str. turi būti nustatoma visais atvejais. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė byla Nr. 2K-335/2010). Sukčiavimo sudėtis yra materiali. Taigi, nusikaltimas yra baigtas, kai nukentėjusysis dėl panaudotos apgaulės suklaidintas netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe.

Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o šie dėl suklydimo paveikti apgaulės savanoriškai perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė reiškiasi asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pasinaudojant nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, objektyviai egzistuojančių faktų nutylėjimu ir pan. Viena iš apgaulės formų – piktnaudžiavimas pasitikėjimu, kai kaltininkas LR BK 182 str. numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėjimui, įtikinėdamas, sudarydamas sutartis neturint tikslo jų vykdyti. (LAT 2012m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 2K-281/2012). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu – tai piktavališkas suklaidinimas dėl savo ketinimų, kuris pasireiškia kaip pažadai iš anksto nesiruošiant jų vykdyti. Tačiau paprastas pažado netesėjimas, nesusijęs su pagal sandorį įsipareigojusio asmens identifikavimo apsunkinimu ir (ar) paties sandorio fakto įrodinėjimu, kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, nesudaro apgaulės požymio.

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama praktika, nustatant ar vienos iš sandorio, sutarties šalių veiksmai yra nusikalstamo pobūdžio, t.y. sudaro sukčiavimo sudėtį, ar sandorio šalis sieja tik civiliniai teisniai santykiai, ir sutarties šalių veiksmai neperžengia civilinių teisinių santykių ribos, būtina nustatyti ne tik tai, kad nusikalstamas sumanymas, ketinimas apgaulę panaudoti susiformuoja dar prieš sudarant sandorį ir kaltininkas net neketina vykdyti sutarties, bet būtina nustatyti ir tai, kad kita sutarties šalis dėl apgaulės yra esmingai klaidinama, bei esmingai apsunkinamos kitos šalies galimybės atkurti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka. (LAT nutartys Nr. 2K-293/2002, 2K-281/2012).

Teisėjų kolegija, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teisme K. M. parodė, kad buvo sudarytos preliminarios sutartys 2007-08-06 ir 2007-10-29. 2008-04-22 visi įsipareigojimai pagal preliminarią 2007-10-29 sutartį buvo įvykdyti, sklypai užregistruoti Registrų centre, padarytos inventorinės bylos. 2008m. Kauno rajono tarybos paskutiniame posėdyje buvo patvirtintas žemės paskirties keitimas. Tiek V. A., tiek ir R. M. žinojo, kad darbai padaryti, nes su jais buvo bendraujama. Vyko diskusija, kad bus pasirašyta pirkimo -pardavimo sutartis. 2007m. gale šis žemės sklypas buvo įkeistas, kreditas buvo panaudotas išpirkti sklypą iš buvusių savininkų. Nuo to laiko tiek V. A., tiek R. M. žinojo, kad darbai yra padaryti, atlikti, visą tą laiką su jais buvo bendraujama tiek telefonu, tiek susitinkant. Nuo tam tikro momento buvo diskusija, kad bus pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis. Šis žemės sklypas 2007 m. gale buvo įkeistas, kreditas panaudotas išpirkti žemės sklypą iš buvusių savininkų. Nuo 2008-01-02 atliekami šių žemių pardavimai ir kitoms įmonėms, kurios įsigijo sklypus be jokių problemų. Pagal kredito sutartį su ,,SEB“ banku buvo pasirašytas susitarimas, kad galima visus sklypus parduoti. 2008 metų vasario mėnesį su R. M. jis nuėjo į UAB (duomenys neskelbtini) atlikti sklypų vertinimą tikslu gauti kreditą iš ,,SEB“ banko. Toks vertinimas buvo atliktas. Šį vertinimą užsakė R. M.. Liudytoja J. D. parodė, kad dalyvavo R. M., kuris užsakinėjo vertinimus. Kreditą gauti norėjo R. M. tam, kad pabaigti atsiskaitymą, nes pagal preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį iš visos nekilnojamo daikto kainos buvo sumokėta tik 30 procentų nuo visos sumos, tai yra 390 000 Lt. Įregistravus ir pabaigus šiuos darbus iki balandžio 22 dienos, tiek R. M., tiek V. A. įvairiausiais būdais atsisakydavo susitikti notarų biure, pasirašyti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Motyvai buvo įvairūs. Dėl tokios susiklosčiusios situacijos po preliminarios sutarties praėjus 6 mėnesiams nepavyko pasirašyti pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties. Tada jis kreipėsi į advokatą T. B., kuris paaiškino, kad reikia kreiptis į notarų biurą su visais pilnais dokumentais ir parengti nekilnojamo daikto pirkimo-pardavimo sutarties projektą, šį projektą perduoti arba siųsti pirkėjams, kad nebūtų sakoma, jog nenorėjo parduoti. Siųsti raštiškus kvietimus su nustatyta data ir laiku, nurodant, kad prašoma atvykti sudaryti pagrindinę žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Jis kreipėsi į 18 notarų biurą tokios sutarties projekto parengimui, notarai paprašė pateikti iš ,,SEB“ banko“ sutikimą, kad galima parduoti tuos žemės sklypus. Kviečiamas buvo raštiškai tiek R. M., tiek V. A., siųsti registruoti laiškai jų nurodytais adresais, kurie nurodyti preliminarioje sutartyje. Per visą šį laiką nebuvo pranešta, kad gyvenamoji vieta pasikeitė. Per šį periodą laiškai siųsti po du kartus, vieną kartą siuntė asmeniškai pats, kitą kartą vadybininkas M. B.. Tie dokumentai buvo užregistruoti įmonės siųstų dokumentų registracijos žurnale. Tie laiškai grįždavo, kaip neįteikti. Laiškuose buvo nurodytas ne mažesnis kaip 15 darbo dienų terminas. Tai dienai, kai praeidavo 15 darbo dienų terminas, jis užsisakydavo pas notarus pažymas pirkimui-pardavimui. Taip pat buvo gautas iš ,,SEB“ banko sutikimas, notarų biure buvo paruoštas projektas. Tas projektas buvo įteiktas R. M., ką patvirtino ir vadybininkas M. B., kadangi tuo momentu jis kartu atliko visus šiuos veiksmus. Žemės sklypas nebuvo parduotas. Nukentėjusiesiems buvo žinomos visos aplinkybės, nes darant įvertinimą 2008 m. vasario mėnesį, tiek ir prieš tai, tiek nuosavybės pažymėjimuose, kuriuos matė R. M., tiek vertinimo ataskaitoje buvo parašyta, kad sklypas įkeistas. Jokios problemos nebuvo, bankas išrašydavo pažymą, tam, kad būtų galima parduoti. Taip buvo ir su kitom įmonėm, kurios pirko, taip pat buvo įkeisti žemės sklypai. Nukentėjusieji apie įkeitimą žinojo iš nuosavybės pažymėjimų bei iš nekilnojamo turto dokumentų, iš nekilnojamo turto vertinimo, vertinimo ataskaitos. Jis laiškus siuntė: pirmą - birželio mėnesį, kitą rugpjūčio mėnesį. Tas laikotarpis susidarė todėl, kad nukentėjusieji žodžiu prašė palaukti, kol bus gautas kreditas. Rugpjūčio mėnesį nebuvo išimta detalizuota pažyma reikalinga pardavimui. Pinigų nukentėjusiesiems jis neatidavė, nes pusę metų su R. M. ir V. A. vyko derybos, o preliminarioje pirkimo-pardavimo sutartyje yra nurodyta, kad dėl pirkėjo kaltės neįvykus sandoriui, avansas lieka kaip bauda. Šiai dienai nėra nei vieno įsiteisėjusio teismo sprendimo civilinėje byloje, kad tai įvyko dėl nuteistojo ar UAB (duomenys neskelbtini) kaltės. Jis turi Registrų centro vertinimą, kad sklypai nebuvo parduoti žemesne nei rinkos kaina, jie buvo paduoti net didesne nei rinkos kaina. Pagal žemės sklypų kainos kitimą, tendencija buvo, kad jie dar pigs. Buvo parduota todėl, kad iki to laiko nei V. A., nei R. M. neišreiškė noro pirkti. Su jais pusę metų susitikinėjo siūlydamas pirkti ir už mažesnę kainą, vyko derybos ir sumokėjimo atidėjimai, buvo visokių pasiūlymų. Oficialiai to nebuvo pasiūlyta.

K. M. patvirtino, kad buvo sudaryta dar viena preliminari pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią jis veikė kaip įgaliotas asmuo. R. M. šia sutartimi buvo įsipareigojęs pirkti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), tačiau praėjus metams laiko jį pirkti atsisakė, nors buvo įmokėjęs 60 000 Lt avansą. Atsisakymo priežastys nežinomos. Tam žemės sklypui buvo pritaikytas laikinasis žemės ūkio įstatymas, pagal kurį buvo iškelta iš valdiškos žemės pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga - nekeisti paskirties 5 metus nuo žemės sklypo įregistravimo Registrų centre. 2007-10-30 pasibaigė preliminarioji sutartis, tą pačią dieną buvo sudaryta preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis dėl didesnio sandorio. Pinigus, sumokėtus R. M., jis gavo, juos turėjo perduoti A. L., kurios įgaliojimus vykdė. A. L. sirgo, o vėliau mirė, dėlto tie pinigai buvo įnešti į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą 2009 m. Pagal preliminarią sutartį dėl dviejų sklypų apjungimo detaliojo plano sąlygų neišėmė, kadangi suformavus žemės sklypą jame buvo apribojimas nekeisti paskirties. Kauno rajono apylinkės teismas nusprendė, kad jis pasielgė teisingai. Avanso negrąžino, kadangi negalėjo nei pagal įgaliojimą, nei pagal įstatymus. Pagal sudarytą sutartį tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir A. L., ji buvo užsakius pas (duomenys neskelbtini) darbus dėl žemės paskirties keitimo ir dėl klientų paieškos, dėl to ir buvo pinigai įnešti į UAB (duomenys neskelbtini) kasą.

Nukentėjusysis R. M. parodė, kad buvo pasirašyta sutartis ir duotas avansas 195 000 Lt. Sklypas buvo (duomenys neskelbtini), 3,2 h. Buvo sutarę, kad bus pakeista žemės paskirtis. Pagal preliminarią sutartį, ar buvo įvykdyti visi reikalavimai jis nežino. Pinigus jis įmokėjo sutarties pasirašymo dieną, tai yra 2007-10-29. Sutarties reikalavimai turėjo būti įvykdyti per 6 mėnesius iki 2008-04-29. Nukentėję skambindavo ir klausė, kaip sekasi tvarkyti dokumentus. Gegužės mėnesį K. M. pasakė, kad viskas tvarkoje, sklypai padalinti ir, kad jiems, nukentėjusiesiems, neparduos, nes kaina per žema. Avansas turėjo būti įskaitomas į pirkimo kainą. 2008 m. vasario mėnesį nukentėjusysis užsakė sklypo įvertinimą, tačiau įvertinimo negavo. Sklypo įvertinimą užsakė pas K. M., suprato, kad jie atlieka. Apie notarus nieko nežinantis. Išankstinėje sutartyje jis nurodė adresą (duomenys neskelbtini), 2007 m. pakeitė į (duomenys neskelbtini). , apie gyvenamosios vietos pasikeitimą K. M. nepranešė, nes bendraujant apie tai nebuvo jokių klausimų. 2008 m. gegužės mėn. jis pradėjo ieškoti K. M., nes per šešis mėnesius turėjo būti pasirašyta sutartis. Šis pilietis buvo viską suplanavęs. Nukentėjusysis patvirtino, jog žinojo, kad yra keičiama žemės paskirtis, informaciją gaudavo iš Kauno r. savivaldybės, jiems pateikdavo ir K. M., ir iš kitų asmenų gaudavo informaciją. Gegužės mėnesį jis K. M. ieškojo telefonu, registruotų ir neregistruotų laiškų K. M. nesiuntė. Gegužės mėnesį aptarė dėl preliminarios sutarties, ir K. M. sakė, kad atsiskaitys su nukentėjusiaisiais, kad atiduos avansą ir 10 procentų netesybų. Jie prašė parduoti žemę, o K. M. atsisakė, atsisakė grąžinti avansus. Apie žemės įkeitimą informuotas nebuvo. Pagrindinio pirkimo-pardavimo sutarties projekto iš K. M. negavo.

Nukentėjusysis R. M. taip pat parodė, kad yra apgautas dėl 60 000 Lt. Buvo paduotas avansas 2007 m. rugpjūčio mėnesį, dėl A. L. ir (duomenys neskelbtini) sklypų (duomenys neskelbtini), K. M. įsipareigojo parduoti A. L. sklypą. Išankstinė sutartis nebuvo įvykdyta. Kai laiku nebuvo įvykdyta sutartis, jis reikalavo, kad būtų įvykdyta arba, kad grąžintų avansą. K. M. vis žadėjo atiduoti avansą, tačiau neatidavė.

Nukentėjusysis V. A. parodė, kad jis ir R. M. 2007-10-29 pasirašė su R. M. preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, kad perka sklypus už 1 300 000 Lt, 3,2 h. Sutarė, kad per pusę metų nuteistasis pakeičia sklypų paskirtį. Sutartis baigiasi 2008-04-29, sumokėjo avansą. Iš K. M., iš Kauno rajono savivaldybės gaudavo informaciją, kad procesai vyksta. Kad sklypai buvo įkeisti nežinojo.. Sutartyje nurodyti reikalavimai nebuvo įvykdyti. 2008-04-29 pardavimo-pirkimo sutartis nebuvo sudaryta. Sutartyje dar buvo punktas, kad abiejų pusių raštišku susitarimu galima pratęsti sutartį, tačiau pratęsta nebuvo, K. M. atsisakė. Po keleto susitikimų K. M. atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, nes nespėjo sutvarkyti dokumentų, o vėliau, kad yra pirkėjas, avansą atiduos ir plius 10 procentų netesybų, kai parduos sklypus. Apie sklypo įvertinimą nieko nežinojo, R. M. kažką minėjo, tačiau įvertinimo jiems nereikėjo. Jis su R. M. turėjo pinigų pirkti sklypus.

K. M., o taip pat ir nukentėjusių parodymais, rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, jog UAB (duomenys neskelbtini) 2007-10-29 buvo sudariusi preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį su V. A. ir R. M. dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) pirkimo. Pagal sutartį R. M. ir V. A. sumokėjo po 195 000 Lt avanso. UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojo ne vėliau kaip per 6 mėnesius parengti detalųjį planą ir pabaigti visas procedūras iki įregistravimo registre. Be to, preliminariąja žemės pirkimo-pardavimo sutartimi nustatyta, kad 2007 m. rugpjūčio 6 d. M. A. L., veikdama per savo įgaliotą asmenį UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamą K. M., sudarė su R. M. preliminariąją žemės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią šalys įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2007 m. spalio 30 d. sudaryti pagal preliminarius skaičiavimus 260 arų žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį (M. A. L. priklausė 190 a sklypas, kita sklypo dalis – 55 a priklausė A. Z.). R. M. sumokėjo 60 000 Lt avansą, ir sutarties šalys susitarė, kad pagrindiniam sandoriui neįvykus dėl pardavėjo kaltės, pardavėjas ne vėliau kaip per 10 dienų grąžins pirkėjui visą jo sumokėtą avansą ir sumokės tokio paties dydžio baudą.

Nukentėjusieji teigia, jog K. M. jų atžvilgiu panaudojo pagaulę, jam buvo reikalingi pinigai UAB (duomenys neskelbtini) blogai būklei pagerinti, o sutarčių vykdyti jis nė neketino, tačiau aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo motyvais, jog K. M. veiksmuose nenustatyta apgaulės požymių.

Byloje nustatyta, jog pagrindinė sutartis dėl žemė sklypų (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo suėjus preliminarios sutarties terminui sudaryta nebuvo. Byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina, jog būtiną sandorio sąlygą UAB (duomenys neskelbtini) įvykdė- t.y. 2008-04-22 buvo pakeista žemės sklypo paskirtis, 2008-04-26 kreiptasi į Registrų centrą dėl pakeitimų registravimo ir 2008-04-29 buvo įregistruoti naujai suformuoti sklypai (t3, b.l. 129). Nukentėjusieji apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog apie šiuos atliekamus darbus žinojo žodžiu tiek ir iš paties K. M., tiek ir iš Kauno rajono savivaldybės informacijos.

Aukštesnysis teismas pažymi, jog byloje yra duomenys, kad K. M., nors ir praėjus sutarties sudarymo terminui, jos nepratęsus, vykdė veiksmus, rodančius jo ketinimą vykdyti sutartį. 2008 m. birželio 4 d, jis kreipėsi į notarą dėl pagrindinės sutarties sudarymo, buvo parengtas 2008-06-19 dienos pirkimo-paradavimo sutarties projektas (t8, b.l. 119-132), 2008m. rugpjūčio 27 d. buvo siųsti registruotu paštu pranešimai nukentėjusiesiems, tačiau jų įteikti nepavyko, nukentėjusieji neatsiėmė jo siunčiamų laiškų bei neinformavo apie gyvenamosios vietos pasikeitimą (t8, b.l. 110-115). Nukentėjusysis R. M. pripažino, jog jis 2008 m. gegužės mėnesį pakeitė gyvenamąją vietą, K. M. apie tai neinformavo.

Pažymėtina, jog tiek K. M., tiek ir nukentėjusieji teigė, jog jie ne kartą buvo susitikę dėl šio sandorio, vyko derybos, tačiau nukentėjusiųjų ir K. M. versijos skirtingos. K. M. teigė, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl nukentėjusiųjų kaltės, nes prasidėjus ekonominei krizei kainos krito, ir jie prarado susidomėjimą, nukentėjusieji nurodė priešingai, kad K. M. atsisakė parduoti jiems sklypus dėl neva atsiradusių pirkėjų, pasiryžusių sumokėti didesnę kainą už sklypus. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog visi šių asmenų parodymai vertinami byloje surinktų duomenų visumoje, kartu vertinant ir liudytojų M. B. bei T. B. parodymus, liudytojos J. D. parodymus. Nors nukentėjusieji teigia, jog šių asmenų parodymai negali būti išteisinimo pagrindu, tačiau aukštesnysis teismas konstatuoja, jog tokie skundo argumentai nepagrįsti ir yra atmetami. Šių asmenų parodymai atitinka K. M. parodymus, o taip pat iš dalies ir pačių nukentėjusiųjų parodymus, kurie patvirtino, jog susitikimuose buvo vaikinukas, bei pripažino, kad R. M. užsakinėjo sklypų vertinimą, T. B. parodymai atitinka K. M. parodymus bei rašytinius bylos duomenis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių asmenų parodymus laikė patikimais ir jais vadovavosi spręsdamas dėl būtinųjų sukčiavimo požymių K. M. veikoje.

T. B. parodė, jog nuteistasis buvo konsultavęsis, ką reikėtų daryti tuo atveju, kai pirkėjas neketina sudaryti pagrindinės sutarties. T. B. pakonsultavo, kad atsisakymą reikia užfiksuoti raštiškai, išsiųsti pranešimą apie pasiruošimą sudaryti sutartį, jos projektą ir tik praėjus pranešime nurodytam terminui, galima laikyti, kad pirkėjas atsisako sudaryti sutartį. M. B. parodymais, rašytiniais bylos duomenimis patvirtinama, jog K. M. atliko šiuos veiksmus, t.y. siuntė pranešimus registruotu paštu, notarų biure buvo parengtas sutarties projektas. Nors M. B. UAB (duomenys neskelbtini) buvo įsidarbinęs po to, kai buvo pasirašyti preliminari sutartis, tačiau jo parodymais abejoti nėra pagrindo, nes juos patvirtina ne tik rašytiniai parodymai, bet iš dalies ir nukentėjusiųjų parodymai, kad susitikimuose su K. M. dalyvaudavo dar kitas jaunas vaikinas. Be to, K. M. parodymų patikimumą rodo ir tai, kad dalyje dėl turto vertinimo jie atitinka rašytinius duomenis bei J. D. parodymus, kad 2008m. vasario mėnesį buvo atvykę K. M. ir R. M., kur R. M. pasirašė turto vertinimo sutartį, sakė, kad turto vertinimas reikalingas turto įkeitimui AB SEB bankui. Ji atliko preliminarų turto-žemės sklypų (duomenys neskelbtini). vertinimą ir užpildė preliminarų turto vertės nustatymo pažymą. Šiuos parodymus patvirtina rašytinė sutartis, pažyma bei pinigų sumokėjimo kvitas ( t5, b.l. 103, t1, b.l. 149, 151-152.). Pažymėtina, jog R. M. apylinkės teisme duodamas parodymus negalėjo kategoriškai tvirtinti, kad jis tokios sutarties nepasirašė, pripažino, jog šis vertinimas galėjo kilti iš to, jog K. M. įrodinėjo, kad žemė kainuoja žymiai brangiau. (t9, b.l. 66). Faktą, kad sutarties projektas buvo parengtas bei siunčiami pranešimai nukentėjusiųjų nurodytais adresais patvirtino objektyvūs bylos duomenys, todėl nukentėjusiųjų skundo argumentas, jog K. M. tik imitavo ketinimą sutartį vykdyti yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Be to, šiuos skundo argumentus paneigia ir ta aplinkybė, kad sklypai faktiškai parduoti praėjus beveik metams po sutarties pasibaigimo, nors iki to laiko jokių oficialių reikalavimų dėl sutarties sudarymo ar jos nutraukimo ir avanso grąžinimo nukentėjusieji neatliko.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ta aplinkybė, jog po preliminarios sutarties sudarymo sutarties dalykas-žemė buvo įkeista, vertinat K. M. atsakomybę baudžiamosios teisės apsektu, negali būti traktuojama kaip tyčia klaidinti kitą sutarties šalį ar nevykdyti sandorio. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai gali būti netinkamas sutarties vykdymas, t.y. civilinio teisinio pobūdžio ginčo dalykas, kuris gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, o už netinkamą sandorio vykdymą ar nevykdymą, yra numatytos baudos ar kitos sankcijos, būdingos civiliniams teisiniams santykiams ir kurios turi būti numatytos sutartyje arba įstatyme. Be to, pažymėtina, jog K. M. nurodė, kad apie žemės įkeitimą nukentėjusiesiems buvo žinoma. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir tai, kad R. M. užsakė sklypų vertinimą, o preliminarioje vertinimo pažymoje 2008-02-14 buvo nuodytas turto valdymo apribojimas (t1, b.l. 151)

Pažymėtina, jog nukentėjusieji teigdami, kad K. M. buvo nesąžiningas, neinformavo apie turto įkeitimą, nevykdė sutarties ir neketino jos vykdyti, ne tik nustatyta tvarka ir forma nepratęsė preliminarios sutarties, tačiau raštu jokių reikalavimų dėl sutarties vykdymo ar netinkamo vykdymo, nutraukimo K. M. ar UAB (duomenys neskelbtini) nepateikė, į teismą dėl pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo nesikreipė.

Apeliantai skunde nesutinka su teismo teiginiu dėl K. M. sąžiningo klydimo dėl preliminarios sutarties termino. Aukštesnysis teismas pažymi, jog ši aplinkybė sprendžiant dėl K. M. atsakomybės dėl sukčiavimo nėra esminė ir negali būti vertinama atsietai nuo kitų duomenų, todėl negali būti pagrindas tvirtinti, jog K. M. neturėjo ketinimo tokį sandorį sudaryti, nes aptarti rašytiniai duomenys patvirtina, jog kad ir pavėluotai, tačiau K. M. kreipėsi dėl sutarties projekto, projektas buvo paruoštas, be to, išsiųstas pranešimas nukentėjusiesiems dėl sutarties pasirašymo, tuo tarpu kai nukentėjusieji raštu jokių reikalavimų ar pretenzijų per tą laiką nepateikė. Aplinkybė, kad dėl projekto kreiptasi 2 mėnesiai po sutarties pasibaigimo, o pranešimai išsiųsti dar po 2 mėnesių, nei tai, kad turtas buvo įkeistas, šiuo atveju, vertinant baudžiamosios atsakomybės aspektu, negali būti vertinami kaip K. M. tyčios nevykdyti sandorio ar apsunktini kitos šalies teisių gynimą civilinio proceso tvarka įrodymai.

Aukštesnysis teismas taip pat nesutinka su skundo argumentais, jog tyčią sukčiauti patvirtina ir specialisto išvada, iš kurios matyti, jog UAB (duomenys neskelbtini) finansinė padėtis buvo sunki, o iš nukentėjusiųjų gauti pinigai buvo panaudoti kitiems kreditoriniams įsipareigojimams dengti. Ši aplinkybė tai pat turi būti vertinama visumoje su kitais jau aptartais duomenimis dėl realių veiksmų ketinat preliminarią sutartį vykdyti. Be to, pažymėtina, jog šio sandorio vertė buvo gana didelė, žymiai didesnė nei ta suma, už kurią vėliau sklypai buvo parduoti tretiesiems asmenims (A. A. bei V. Ž.) todėl apeliantų teiginiai, jog toks elgesys (pardavimas tos pačios žemės tretiesiems asmenims už mažesnę kainą) patvirtina, kad nuteistasis siekė pasisavinti nukentėjusiųjų pinigus, nelogiški, ypač atsižvelgiant į tai, jog tuo metu jokie ginčai tarp sutarties šalių dėl netinkamo preliminarios sutarties vykdymo civilinio proceso tvarka nagrinėjami nebuvo.

Aukštesnysis teismas taip pat laiko nepagrįstais ir atmeta skundo argumentus, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo Kauno apygardos teismo 2009-12-18 sprendime nurodytomis aplinkybėmis vertinant preliminarios sutarties pratęsimą bei dėl to, jog buvo konstatuota, kad UAB (duomenys neskelbtini) buvo nesąžininga. Pažymėtina, jog šiuo sprendimu buvo nagrinėjamas civilinis ginčas pagal ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) ieškinį nukentėjusiesiems dėl nuostolių priteisimo ieškovei, kurie atsirado nukentėjusiesiems nevykdant pareigos sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį pagal nagrinėjamą preliminarią sutartį. Šiuo atveju buvo nagrinėjamas sandorio šalių elgesys, ar jis atitinka civilinės teisės normas ar ne, ar ieškovės reikalavimas pagrįstas ar ne, nei UAB (duomenys neskelbtini) nei jos vadovo direktoriaus veiksmai baudžiamosios atsakomybės kontekste vertinami nebuvo, be to, ginčas buvo ne dėl sutarties pratęsimo ir tai nebuvo esminė ginčo aplinkybė, todėl teismo pasisakymai civilinėje byloje dėl šios aplinkybės baudžiamajame procese Kauno miesto apylinkės teismui neprivalomi. Pažymėtina, jog civilinėje byloje buvo konstatuotas faktas, kad preliminarioji sutartis nebuvo pratęsta.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama ir su teismo išvadomis bei įrodymų vertinimu dėl sukčiavimo sudarant 2007-08-06 preliminarią žemės, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo- pardavimo sutartį. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su teismo išvadomis ir motyvais, jog šiame epizode tai pat nenustatyta apgaulė K. M. veiksmuose, nenustatyta, jog K. M. būtų naudojęs pagaulę tam, kad būtų apsunkintas sandorio šalies identifikavimas ar esmingai pasunkintas sutarties šalies teisių gynimas civilinio proceso tvarka.

Byloje nustatyta, jog 2007-08-06 sutarties terminas buvo 2007 m. spalio 30 d. Pagrindinė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog nei kaltinamasis, nei nukentėjusysis R. M. nenurodė konkrečių priežasčių, dėl kurių nebuvo sudaryta sutartis. Be to, pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teisme R. M. nurodė, kad sutartis buvo sudaryta metams. Taip pat pažymėtina, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų faktines priežastis, dėl kurių sutartis nebuvo sudaryta. Nukentėjusysis R. M. teigė, kad sutarties sudarymą vilkino K. M., K. M. teigė, kad R. M. prarado suinteresuotumą sudaryti sutartį. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog K. M. tvarkė dokumentus, susijusius su šio žemė sklypo pirkimo –pardavimo sutartimi-2007-08-21 parengtas 1,90 ha žemės sklypo planas, 2007-08-28 žemės sklypas įregistruotas nekilnojamojo turto registre, žemės savininkė M. A. L. 2007-09-18 įgaliojo atsakovą K. M. išpirkti iš valstybės žemė sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno apskrities viršininko 2007-09-24 įsakymo pagrindu 2007-10-02 buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu M. A. L. įgijo nuosavybėn 1,9000ha ploto žemės sklypą. Iš nekilnojamojo turto Registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, jog M. A. L. priklausantis 1,900 ha žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties ir yra nustatytas apribojimas keisti daikto pagrindinę tikslinę paskirtį. Kaip matyti visi šie veiksmai atlikti iki sutarties termino. Šie duomenys taip pat leidžia pagrįstai manyti, kad R. M. prarado suinteresuotumą pirkti žemę, nes buvo nustatytas ribojimas keisti tikslinę jos paskirtį. Be to, R. M. likus vienai dienai iki 2007-08-06 preliminarios sutarties termino pabaigos, 2007-10-29 sudarė preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį su UAB (duomenys neskelbtini) dėl kito žemės sklypo. Vertinant šiuos duomenis aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog tokie R. M. veiksmai bei nustatytos aplinkybės leidžia daryti išadą, jog R. M. nebuvo suinteresuotas pagrindinės sutarties sudarymu. Pažymėtina, jog net ir suėjus sutarties terminui, jokių pretenzijų raštu ar teismo keliu R. M. nereiškė. Tai taip pat leidžia pagrįstai abejoti R. M. ketinimų pagrįstumu.

Apylinkės teismas pagrįstai R. M. parodymus vertino kaip nenuoseklius, nes viena vertus jis teigė, kad tai K. M. vilkino sutarties sudarymą, kita vertus aiškino, jog jis reikalavo grąžinti avansą. Liudytojas E. L. parodė, jog R. M. jam yra sakęs, kad K. M. negrąžina avanso, jie kartu važiavo pas K. M., ir šis aiškino, kad avansą grąžins kai parduos Sitkūnų sklypus. Pažymėtina, jog šis liudytojas yra nukentėjusiojo pažįstamas, todėl jo parodymai vertintini kritiškai, be to, šie parodymai nepatvirtina aplinkybės, kad K. M. neketino vykdyti sandorio ar nedarė jokių veiksmų sandoriui įvykdyti, be to, nepatvirtina, kad K. M. kaip nors tokiu būdu apsunkino sutarties vykdymą ar sutarties šalių gynybą civilinio proceso tvarka. Šių aplinkybių visuma patvirtina, jog sandorio šalys nesutiko su tuo, kad priešingoji šalis tinkamai vykdė savo įsipareigojimus, o šalių reikalavimai, jų dydis paremtas sutartiniais įsipareigojimais, jų nevykdymu ar netinkamu vykdymu. Šios aplinkybės patvirtina, jog tai civilinio pobūdžio ginčas. Be to, nukentėjusysis turėjo realią galimybę kreiptis dėl savo teisių gynimo civilinio proceso tvarka. Tai, kad gautų avansu pinigų K. M. laiku neperdavė AB (duomenys neskelbtini) ir neperdavė M. A. L., nepatvirtina šiuo atveju apgaulės aplinkybės kaip sukčiavimo požymio, nors toks veikimas ir nėra teisėtas. Avanso davimas buvo įformintas raštu, sutarties šalis, t.y. pardavėjas, buvo žinomas, sutarties netinkamo vykdymo sąlygos bei pasekmės buvo aptartos sutartyje, todėl tai, kad avansas nebuvo perduotas M. A. L., neįneštas į UAB (duomenys neskelbtini) kasą, negali būti vertinama kaip kitos šalies teisių gynimo civiline tvarka apsunkinimas. Tais pačiais motyvais atmetamas ir skundo argumentas, jog teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011-11-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta aplinkybe, kad K. M. šiuos pinigus įgijo be teisėto pagrindo. Tai, kad per 10 dienų nuo sutarties termino pabaigos K. M. avanso negrąžino, nėra pagrindas teigti, jog K. M. sukčiavo. Reikalavimą dėl avanso grąžinimo nekentėjusiajam nebuvo jokių kliūčių pateikti civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusieji teigia, jog K. M. sukčiavimo faktą parodo ir tai, kad M. A. L. sklypas pasibaigus preliminarios sutarties terminui, nebuvo parduotas nukentėjusiajam, tačiau jau 2007-11-09 buvo parduota kitam pirkėjui. T. y. skunde teigiama, jog nebuvo vykdoma sutartis ir iš K. M. reikalaujama tokios žalos dydžio kaip numatyta sutartyje. Šios aplinkybės patvirtina, jog tai yra civilinio pobūdžio ginčas, kylantis iš sutartinių teisinių santykių ir tokie ginčai turi būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka. Tai, kad nebuvo vykdomas sutarties įsipareigojimas, nėra pagrindas teigti sutarties šalį ar jos atstovą sukčiavus. Skundo argumentai, jog K. M. sukčiavimo faktą patvirtina tai, kad įnešus šiuos pinigus į kasą jie nebuvo sumokėti apeliantui, o išlaidauti kitur, kad pasibaigus sutarties terminui žemė buvo parduota tretiesiems asmenims, atmetami kaip nepagrįsti. Be to, šie faktai nepatvirtina, jog būtų esminiai apsunkinta kitos šalies teisių gynybą civiline tvarka. Pažymėtina, jog realių veiksmų apginti savo interesus nukentėjusysis iki to laiko taip pat nebuvo atlikęs. Dėl šių motyvų skundo argumentai, jog sukčiavimo faktą patvirtina specialisto išvada (t2, b.l. 54), antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011-02-17 nutartis civilinėje byloje nr. (duomenys neskelbtini), detaliau nenagrinėjami. Skundo argumentai, kad K. M. 60 000 Lt avanso neperdavė sąmoningai, kad sudarytų galimybę savo motinos naudai antstoliui išvaržyti M. A. L. priklausantį turtą tik prielaidos, be to, tai nepatvirtina aplinkybės dėl civilinių teisių gynimo esminio pasunkinimo.

Apeliantai teigia, jog K. M. sukčiavimą šiame epizode patvirtina ir tai, kad dėl mažesniosios sklypo dalies-0,56 ha, K. M. neatliko jokių veiksmų, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad nebuvo vykdomi sutartiniai įsipareigojimai yra civilinio ginčo dalykas. Todėl tai, kad K. M. žemę pardavė tretiesiems asmenims ir už žymiai mažesnę kainą pasibaigus sutarties terminui, nepatvirtina aplinkybių, kad dar sudarant preliminarią sutartį K. M. neketino jos vykdyti, o tik siekė apgaule pasisavinti avansą. Be to, pažymėtina, jog 0,56 ha sklypas priklausė ne M. A. L., tuo tarpu 2007-08-06 preliminari sutartis sudaryta tik dėl M. A. L. žemės, nes šalis yra M. A. L..

Apeliantai skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai nesirėmė sprendimais, priimtais civilinėse bylose, kuriose nagrinėjami šalių ginčai, kylantys iš šių preliminarių sutarčių. Teisėjų kolegija pažymi, jog bylose, nagrinėjamose civilinio proceso tvarka nagrinėjami šalių ginčai kylantys iš civilinių teisinių santykių dėl šalių civilinio pobūdžio pareigų nevykdymo ar teisių pažeidimo, tačiau baudžiamosios atsakomybės aspektu bylos aplinkybės nevertinamos. Todėl minėti skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Skunde taip pat teigiama, jog šiame epizode teismas išteisindamas K. M. neturėjo remtis T. B., M. B., J. D. parodymais. Dėl šių asmenų parodymų vertinimo aukštesnysis teismas pasisakė jau anksčiau šioje nutartyje, todėl nesikartojama. Pažymėtina, jog šiame epizode apylinkės teismas minėtų liudytojų parodymais tiesiogiai ir nesirėmė, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jie sutampa su K. M. parodymais, rašytine bylos medžiaga, jų pagrindu K. M. parodymai laikytini patikimais.

Akivaizdu, jog ginčas tarp K. M. ir nukentėjusiųjų yra kilęs iš sutartinių santykių, yra civilinio pobūdžio. Ginčo šalys aiškios, jų tarpusavio teisės ir pareigos nustatytos sutartimi, todėl šalys pirmiausia savo interesus turi ginti civilinio proceso tvarka.

Konstitucinio teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę - kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuojama, jog Kauno rajono apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog K. M. veiksmuose nėra būtinojo sukčiavimo sudėties požymio-apgaulės, todėl jis dėl LR BK 182 str. 2d. numatytų veikų LR BPK 303 str. 5d. 1p. išteisintas teisėtai ir pagrįstai.

Apeliantai skunde taip pat teigia, jog apylinkės teismas netinkami išsprendė civilinių ieškinių klausimus, nes R. M. dėl neteisėto jo pinigų naudojimo žala neatlyginta, kadangi Lietuvos Aukščiausias tesimas (duomenys neskelbtini) panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2011-02-17 nutartį dalyje dėl 39 000 Lt baudos priteisimo. K. M. nevykdė preliminarioje sutartyje nurodyto įsipareigojimo, veikė priešingai, todėl jis turi atlyginti ir sutarties nevykdymo nuostolius. Apeliantai taip pat teigia, jog nepagrįstai K. M. išteisinus pagal LR BK 182 str. 2d., dėl 200710-29 preliminarios sutarties, nepagrįstai civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl turi būti atmesti.

Atsižvelgiant į tai, jog nustatyta, kad K. M. kaltės klausimas apylinkės teisme išspręstas tinkamai, civilinių ieškinių klausimas išspręstas taip pat tinkamai.

LR BPK 115 str. nustatyta, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas :1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamo nusižengimo požymių turinčios veikos.

Šiuo atveju K. M. išteisintas tuo pagrindu, jog jo veikoje nenustatyta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo turinčios veikos, todėl vadovaujantis LR BPK 115 str. 3 d. 2 p. V. A. ir R. M. civiliniai ieškiniai dėl 195 000 Lt pagrįstai palikti nenagrinėtais.

Epizode dėl K. M. sukčiavimo sudarant 2007-08-06 preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, R. M. buvo pareiškęs 60 000 Lt dydžio ieškinį. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog savo interesus dėl šios sumos R. M. apgynęs civilinėje byloje. Lietuvos Apeliacinio teismo 2011-02-17 nutartimi R. M. iš atsakovų K. M. ir UAB (duomenys neskelbtini) priteista 60 000 Lt negrąžinto avanso. Bylą išnagrinėjus kasacine tvarka, ši dalis sprendimo liko nepakeista. (t9, b.l. 100-103). Tokiu būdu R. M. reikalavimas dėl avanso grąžinimo patenkintas, todėl jo ieškinys dėl 60 000 Lt atmestas teisėtai ir pagrįstai.

Apeliantai skunde taip pat teigia, jog apylinkės teismas K. M. skyrė per švelnią bausmę ir tuo pažeidė LR BK 54 straipsnio reikalavimus.

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat, įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumą, stadiją - padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas, kuris yra baigtas; atsakomybę lengvinančią aplinkybę (iš dalies pripažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailis); tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Apeliantai skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė atsakomybę lengvinančią aplinkybę- tai, kad nuteistasis iš dalies pripažino savo kaltę ir gailisi. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo argumentu, laiko jį nepagrįstu. Iš bylos aplinkybių matyti, jog K. M. pripažino, kad laiku neįnešė į įmonės kasą sumokėtų pinigų -60 000Lt, jis nepripažino tik LR BK 222 str. 1d. numatytų pasekmių, dėl padarytos veikos gailėjosi, be to, pinigus į įmonės sąskaitą įnešė 2009-04-01 ir tai apylinkės teismas pagrįstai laikė aktyviąja atgaila. Skunde nurodytos aplinkybės dėl pažeisto objekto apibūdina veikos pavojingumo pobūdį, todėl negali būti pripažintos atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į šias aplinkybes bei tinkamai įvertino jų reikšmę bausmės individualizavimo procese, tačiau Kauno rajono apylinkės teismas nepagrįstai vertindamas asmenybę nurodė, jog K. M. teistumas išnykęs. Iš bylos duomenų matyti, jog K. M. 2007-03-30 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas už padarymą nusikaltimo, numatyto LR BK 284 str. 1d.- 16 MGL dydžio bauda už nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl teistumas skaičiuojamas vadovaujantis LR BK 97 str. 3 dalies 3p. nuostatomis (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija.) ir veikos padarymo metu jis išnykęs nebuvo.

LR BK 61 str. 2 d. įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. To paties straipsnio 4 d. nustatyta, jog jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Pirmosios instancijos teismas tiek parinkdamas bausmės rūšį, tiek ir nustatydamas bausmės dydį teisėjų kolegijos manymu šių taisyklių nepažeidė, tinkamai įvertino anksčiau aptartų aplinkybių visumą, kiekvienos iš jų reikšmę nustatant bausmės dydį ir pagrįstai skyrė baudos, numatytos už tokios rūšies nusikaltimus, vidurkį. Teisėjų kolegijos manymu, net ir įvertinus tai, kad teismas neteisingai nustatė teistumo aplinkybę, atsižvelgiant į kitas aplinkybes, į faktinį veikos pavojingumą, į tai, kad pinigai įnešti vėliau, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, skirtoji bausmė nėra aiškiai per švelni, yra būtina ir pakankama pasiekti bausmės tikslus, todėl ją keisti nėra teisinio pagrindo. Tai, kad nuteistasis bylinėjasi civilinio proceso tvarka ir pripažįstama jo kaip civilinio sandorio šalies kaltė, teisėjų kolegijos manymu negali būti vertinama kaip asmenybę neigiamai charakterizuojanti aplinkybė skiriant bausmę už konkrečią nusikalstamą veiką, todėl apeliantų prašymas skirti nuteistajam griežtesnę bausmę netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį ar naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nukentėjusiųjų V. A. ir R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė teisėja Regina CemnolonskienėTeisėjai: Evaldas GražysKęstutis Dargužis