Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokurorės Almos Mikalauskienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Civilinis ieškinys dėl turtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad smurtaudamas artimoje aplinkoje sukėlė fizinį skausmą savo šeimos narei, tai yra, 2021 m. balandžio 17 d. apie 00.40 val. (duomenys neskelbtini), savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,59 promilių neblaivumas), konflikto metu su savo sugyventine R. B., tyčia ranka sudavė vieną smūgį jai į veido sritį, o R. B. bandant pasišalinti iš kambario, sugriebęs jai už rankų riešų, o vėliau ir už kojų virš kulkšnių, jas spaudė, tokiais savo veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai R. B. fizinį skausmą, bei dėl poodinės kraujosruvos dešinės akies vokų - skruosto srityje, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Pirmosios instancijos teismo konstatuota, kad byloje neįrodyti objektyvieji A. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai – pavojinga veika ir subjektyvusis požymis – tyčinė kaltė.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Apeliaciniu skundu prokurorė A. Mikalauskienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2022 m. sausio 6 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: A. R. pripažinti kaltu, įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir skirti 6 mėnesius viešųjų darbų, kas mėnesį neatlygintinai išdirbant po 40 valandų nemokamų darbų visuomenės labui. Tenkinti R. B. civilinį ieškinį 109,07 Eur turtinei žalai atlyginti ir priteisti iš kaltinamojo A. R..

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintasis A. R. ir jo gynėjas advokatas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokurorės A. Mikalauskienės apeliacinis skundas tenkinamas. Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2022 m. sausio 6 d. nuosprendis, kuriuo A. R. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

7. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Įstatyme nedetalizuojama, kokiais konkrečiai veiksmais turi pasireikšti mušimas ar kitoks smurtavimas. Baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu, kad būtų nustatyti šiame straipsnyje nurodyti padariniai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia ir šios veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam buvo sukeltas minėtoje normoje nurodyti padariniai. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką padarė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui.

8. Fizinį skausmą įrodyti yra komplikuota, nes fizinis skausmas, visų pirma, yra labai individualus – kiekvienas žmogus fizinį skausmą jaučia savaip. Fizinis skausmas nėra nustatomas teismo medicinos specialistų, kurie dažniausiai tiesiog vertina patį poveikį žmogaus kūnui ir daro tik tikimybines išvadas, kad vienas ar kitas poveikis gali būti skausmingas ar ne. Sudėtingą fizinio skausmo įrodinėjimą lemia ir baudžiamųjų bylų, susijusių su smurtu artimoje aplinkoje, specifika. Tokio pobūdžio bylų ypatumas tas, jog dažniausiai smurtaujama aplinkoje, kurioje būna tik kaltininkas ir nukentėjusysis, o pašalinių smurto liudytojų nebūna. Todėl svarbią reikšmę tokiose bylose įgyja ne tik tiesioginiai (pačių konflikto dalyvių parodymai), tačiau ir netiesioginiai įrodymai (pvz., parodymai asmenų, kuriems nukentėjusysis pasakojo apie konfliktą), ypač atvejais, kai nukentėjusiajam sukeliamas tik fizinis skausmas, nepadarant jam sunkesnių sužalojimų.

9. BK 2 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatanti, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

10. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu A. R. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Nurodo, kad teismas, vertindamas dėl šios veikos byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK 20 straipsnio nuostatas, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas ir byloje priėmė neteisingą procesinį sprendimą.

11. Byloje esančių duomenų vertinimas ir jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-589/2006, Nr. 2K-440/2010, Nr. 2K-309/2011).

12. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi byloje esančius įrodymus, pritariant apeliacinio skundo argumentams, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius įrodymus pažeidė BK 20 straipsnio nuostatas dėl įrodymų vertinimo, vertino byloje esančius įrodymus atsietai, nenuosekliai, nelygino visumos byloje esančių duomenų ir skundžiamu nuosprendžiu A. R. nepagrįstai išteisino pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

13. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad išteisintasis A. R. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino, dėstydamas savo įvykių versiją, kad R. B. buvo paėmusi seifo raktus, dėl ko buvo piktas, prašė atiduoti juos. R. B. jam trenkė į veidą ir į petį, laikė ją suėmęs už rankų, kad nesimuštų. Rankas paleido, jos buvo įtemptos, ji pati sau sudavė į veidą. Tada spyrė iš kojos ir pataikė jam į gerklę. Liko ant lovos sėdėti, nes pradėjo springti, o R. B. išbėgo. R. B. išėjo iš kambario, o jis pas brolį. Ikiteisminio tyrimo metu nepasakojo, nes tada kalbėjo apie kitą dieną (2 t. b. l. 47-48, 158-162). Jau šioje vietoje kaltinamojo A. R. parodymai, kad jis liko sėdėti ant lovos, iš dalies paneigiami liudytojo A. B. parodymais, kuris parodė, kad matė kaip R. B. išbėgo iš namo šaukdamasi pagalbos, o jai iš paskos išbėgo ir A. R..

14. Aukštesniojo teismo vertinimu, esminė aplinkybė, nulėmusi pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio priėmimą, buvo netinkamas nukentėjusiosios parodymų vertinimas visų nusikaltimo aplinkybių bei bylos medžiagos visumoje. Šioje byloje vertinant ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus nukentėjusios R. B. parodymus reikšmės turi ne tik šių parodymų nuoseklumas ar nenuoseklumas, tačiau visos byloje nustatytos aplinkybės, sukuriančios individualų nagrinėjamos situacijos foną. Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji nors ir nekardinaliai pakeitė savo parodymus, tačiau būtent dėl svarbiausio kaltinimo elemento – smūgio sudavimo į veidą, nurodė priešingus parodymus tiems, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu, nurodydama, kad galimai ji pati sau sudavė į veidą. Dėl šio pokyčio apygardos teismas nukentėjusiosios parodymus vertina bylos aplinkybių kontekste. Be to, esant pateiktoms dviem skirtingoms nukentėjusiosios įvykių versijoms, vadovautis vien teisme duotais kaltinamąjį teisinančiais nukentėjusiosios R. B. parodymais, yra neobjektyvu.

15. Kaip matyti, nukentėjusioji R. B. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad A. R. prašė seifo raktų, ji pradėjo A. R. stumdyti, jis suėmė ją už rankų. Norėjo išsilaisvinti, skaudėjo rankas. Pajuto skausmą veido srityje. Galvoja, kad pati sau sudavė. Ištraukė rankas, dar jam įspyrė, A. R. dar buvo sučiupęs kojas. Išsilaisvinus išlipo iš lovos ir išbėgo į lauką. Paskambino dukrai, ji iškvietė policiją. Dukrai pasakė, kad A. R. ją sumušė. Įvykio metu atrodė kitaip, buvo stresas. Pagarsinus R. B. parodymus ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2021 m. balandžio 22 d. apklausos metu davė ne visai tokius parodymus kaip buvo. Iš pradžių taip atrodė, taip ir sakė. Už melagingų parodymų davimą įspėta. Keisti parodymų niekas neprašė. Dabar sako taip kaip buvo. Dabar civilinio ieškinio nebereiškia, kas buvo tas buvo, atleidžia (2 t. b. l. 168-170). Tuo tarpu apklausta ikiteisminio tyrimo metu R. B. parodė, kad 2021 m. balandžio 7 d. 00.40 val. pabudo, nes sugyventinis priėjęs prie jos pradėjo šaukti, reikalavo atiduoti seifo raktus, ji neatidavė, po to, kažkurios rankos delnu ar kumščiu smogė vieną smūgį į dešinį skruostą. Po suduoto smūgio bandė skambinti 112, tačiau jis neleido, laikė už rankų, išsivadavo, bandė bėgti iš lovos, tuomet A. R. sugriebė už kojų. Kai paleido, išbėgo į lauką ir paskambino dukrai, kad iškviestų policiją (1 t. b. l. 60-61). Papildomai apklausta parodė, kad sužalojimas paakyje matėsi ilgą laiką, o skausmą dešiniame paakyje jaučia iki šiol (1 t. b. l. 72-73).

16. Ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiosios parodymus patvirtina ikiteisminio tyrimo metu, t. y., iš karto po įvykio, užfiksuota baudžiamosios bylos medžiaga: 2021 m. balandžio 17 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksuota, kad smurtą patyrusio asmens būsena – didelis susijaudinimas ir akivaizdi baimė, pažymėta sužalojimo vieta veide (1 t. b. l. 8-11); 2021 m. balandžio 17 d. asmens apžiūros protokole užfiksuota, kad ant R. B. dešinio skruosto matyti kraujosruva (1 t. b. l. 25-28); kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota vaizdo ir garso įrašymo įrangos apžiūra, iš kurios matyti, kad pareigūnui paklausus R. B. kas nutiko, nurodo, kad ji miegojo, A. R. ją prikėlė reikalaudamas raktų nuo seifo, ji nedavė ir jis jai trenkė (nuo dešinės veido pusės patraukia pridėtą plastikinį maišelį ir kaire ranka paliečia dešinę veido pusę) (1 t. b. l. 52-56).

17. Liudytoja E. Ž. parodė, kad paskambino mama, pasakė, kad ją sužalojo A. R., prašė iškviesti policiją, mama verkė. Būdama namuose iškvietė policiją ir nuvažiavo pas ją. Mama buvo terasoje ir verkė. Ant veido prie akies matėsi sumušimo žymė. Sakė, kad sudavė dėl raktų. Ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą. Veidą šaldė, gal dėl skausmo (2 t. b. l. 193-195).

18. Šiuos duomenis patvirtina ir nei su įvykiu, nei su vienu iš proceso dalyvių, nesusijusių liudytojų parodymai pirmosios instancijos teisme. Liudytojas R. T., tyrėjas, parodė, kad paklausus R. B. dėl mėlynės ant veido, ji nurodė, kad jai sudavė A. R.. Po pirmo įvykio tokios mėlynės nebuvo ant R. B. veido (2 t. b. l. 158-162). Liudytojas A. Š., vyriausiasis patrulis, parodė, kad nukentėjusiajai ant veido buvo sumušimo žymės. R. B. nurodė, kad konflikto metu sugyventinis ar sutuoktinis sudavė. Ant veido buvo užsidėjusi kažką, gal šaldė. Duktė sakė, kad paskambino mama, pasakė, kad sumušta. Nukentėjusioji buvo susijaudinusi, bet kalbėjo adekvačiai ir aiškiai. Abejonių nekilo, kad nukentėjo artimoje aplinkoje. Nukentėjusiajai turėjo skaudėti (2 t. b. l. 193-195). Liudytojas J. B. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad buvo apie 23.30 val., pradėjo loti šuo. Buvo sutemę. Išgirdo šaukiančią moterį. Išbėgo R. B., iš paskos atsidarė durys ir išėjo A. R.. R. B. nubėgo už ūkinio pastato. Su A. R. nekalbėjo, R. B. sakė, kad mušė. Moteris šaukė „gelbėkite, padėkite“. Ar ką sakė A. R., nežino. R. B. sakė, kad ne pirmas kartas, kai A. R. smurtauja prieš ją (2 t. b. l. 158-162).

19. Atkreiptinas dėmesys ir į liudytojos A. S., vyriausiosios tyrėjos, parodymus pirmosios instancijos teisme, kuri parodė, kad apklausos metu nukentėjusioji R. B. davė nuoseklius parodymus. Nei vienos apklausos metu nenurodė, kad ji buvo kitaip sužalota. Nukentėjusiąją matė po įvykio praėjus kelioms dienoms. Sužalotas paakys matėsi. Atliko akistatą. Kiekvienas proceso dalyvis laikėsi savo duotų parodymų. Nukentėjusioji papildomos apklausos metu nurodė, kad buvo suduota į veidą, po to paimta už rankų ir kojų. Nurodė, kad kai atėjo A. R., ji gulėjo lovoje (3 t. b. l. 2-11).

20. Pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas R. R., pagarsinus jo duotus parodymus, parodė, kad kieme sutiko R. B. su dukra. R. B. verkė, buvo nubėgęs tušas, ant veido buvo užsidėjusi šlapią rankšluostį, ar kažką šalto, nežino. Buvo blaivi, ji turbūt negeria. Patinimas šviežias. R. B. prie akies buvo gumbelis, menkas sumušimas. R. B. klausė, kas sumušė, sakė, kad A. R.. Brolis sakė, kad laikė R. B. už rankų, jos išslydo ir ji pati sau trenkė (2 t. b. l. 158-162).

21. Nors nuteistasis A. R. viso proceso metu neigė įvykio metu atlikęs smurtinius veiksmus prieš R. B., nors nukentėjusioji apklausiama pirmosios instancijos teisme ir nebebuvo tokia kategoriška dėl smūgio sudavimo aplinkybių, nurodydama, kad tai gal ji pati sau susidavė, tačiau išanalizavusi bylos medžiagą ir atsižvelgdama į tai, jog smurtas pasireiškė artimoje aplinkoje – namuose neblaivus sugyventinis tyčia ranka sudavė smūgį į veido sritį fiziškai silpnesnei nukentėjusiajai, po ko sugriebęs už rankų riešų, o vėliau ir už kojų virš kulkšnių, spaudė, tokiais savo veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai R. B. fizinį skausmą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog A. R. kaltė įrodyta patikimais liudytojų E. Ž. (nukentėjusiosios dukros), J. B. (kaimyno), R. T., A. Š., A. S. (policijos pareigūnų) parodymais bei rašytinėje bylos medžiagoje užfiksuotais duomenimis. Teisėjų kolegijos nuomone, toks A. R. smurtinis veiksmas – smūgis į veidą, bei rankų riešų ir kojų kulkšnių spaudimas moteriai ir be specialistų vertinimo objektyviai yra skausmingas. O be to, A. R. atlikti neteisėti smurtiniai veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu, įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu (valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje nurodyta, kad dėl poodinės kraujosruvos dešinės akies vokų skruosto srityje, R. B. nustatytas kūno sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t. b. l. 33)).

22. Pažymėtina tai, kad tyrimo metu nenustatytas nukentėjusiosios siekis pakenkti A. R., taip pat nenustatyta, kad nukentėjusioji būtų davusi melagingus parodymus, svarbu ir tai, kad ir apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nepripažino davusi melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, neneigė, kad vyko fizinis kontaktas tarp jos ir A. R., kad jis laikė jos rankas ir kojas, kad jai skaudėjo, tačiau dėl smūgio į veidą galvoja, kad susidavė sau pati. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vien tai, jog nukentėjusioji teismo metu suabejojo, kad smūgį į veidą jai sudavė A. R., neįrodo, kad A. R. prieš ją nesmurtavo. Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. R. būdamas neblaivus užsipuolė nukentėjusiąją, vykusio konflikto metu sudavė nukentėjusiajai į veidą, bei siekdamas ją sulaikyti, laikė už rankų riešų ir kojų, taip nukentėjusiajai sukeldamas ne tik fizinį skausmą, bet ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Aukštesniojo teismo vertinimu, A. R. atliktų veiksmų pavojingumas įrodo jo kaltę dėl šio BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto tyčinio nusikaltimo žmogaus sveikatai padarymo.

Dėl bausmės.

23. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi, teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, Nr. 2K-28/2012, Nr. 2K-316/2014).

24. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje nustatyta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, Nr. 2K-115/2009 ir kt.).

25. Už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmes, t. y., viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.

26. A. R. padarė vieną nesunkų baigtą nusikaltimą veikdamas tiesiogine tyčia. Iki nagrinėjamoje byloje inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo A. R. buvo teistas, tačiau teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka, tačiau atsižvelgiama į tai, kad visi nusižengimai už kelių eismo taisyklių pažeidimus ir nesusiję su šioje byloje nagrinėtu fizinio smurto naudojimu, dirbantis (2 t. b. l. 6-20). Atsakomybę lengvinančių aplinkybių, padarant šią nusikalstamą veiką, nenustatyta. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus ir tai neabejotinai turėjo įtakos kaltinamojo veiksmams (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju leidžia daryti išvadą, kad A. R. atžvilgiu BK 41 straipsnyje numatyti tikslai bus pasiekti, o teisingumo principas bus įgyvendintas, jam paskiriant BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, jo dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje numatytas vidurkis (BK 48 straipsnio 2 dalis). Skirti sankcijoje numatytus viešuosius darbus – teismas neturi teisinio pagrindo, kadangi A. R. nepripažįsta kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo, nėra galimybės gauti A. R. sutikimo dėl aptariamos bausmės skyrimo (BK 46 straipsnio 1 dalis). Skiriama bausmė – laisvės apribojimas, kolegijos nuomone, kaip jau minėta, padės įgyvendinti bausmės paskirtį.

27. Atsižvelgiant į tai, kad A. R. dirba, paskyrus laisvės apribojimo bausmę intensyvi priežiūra jam neskiriama, tačiau vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi skirtina BK 71 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė.

28. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais į A. R. bausmę įskaitytinas laikino sulaikymo laikas nuo 2021 m. balandžio 17 d. 1.13 val. iki 2021 m. balandžio 17 d. 12.45 val., 1 para, ją prilyginant 2 laisvės apribojimo dienoms (2 t. b. l. 34, 39).

29. Kardomosios priemonės: rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios (2 t. b. l. 71–72, 81-82), naikintinos.

Civilinis ieškinys, kiti klausimai.

30. Nukentėjusioji R. B. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį 109,07 Eur turtinei ir 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t. b. l. 81), tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme civilinio ieškinio atsisakė (2 t. b. l. 168-170).

31. Pirmosios instancijos teismas išteisindamas A. R., civilinį ieškinį paliko nenagrinėtu. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, A. R. pripažįstant kaltu, į tai, kad nukentėjusioji atsisakė civilinio ieškinio, procesas dalyje dėl nukentėjusiosios R. B. civilinio ieškinio nutrauktinas (BPK 107 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 2 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokurorės Almos Mikalauskienės apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2022 m. sausio 6 d. nuosprendį, kuriuo A. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį ir priimti naują nuosprendį.

A. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje ir skirti jam bausmę – laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalimi, 71 straipsniu, A. R. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65, 66 straipsniais, į A. R. atliktą bausmę įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2021 m. balandžio 17 d. 1.13 val. iki 2021 m. balandžio 17 d. 12.45 val., 1 parą, laikant, kad A. R. yra atlikęs 2 laisvės apribojimo dienas.

Kardomąsias priemones - rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 107 straipsniu, procesą dalyje dėl nukentėjusiosios R. B. civilinio ieškinio, nutraukti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 3 (tris) kompaktinius diskus su garso ir vaizdo įrašais, palikti saugoti byloje.

Šis teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.