Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2015-10-20 · Civilinė byla Nr. 2-34613-872/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-20
Bylos Nr.
2-34613-872/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-27137-2015-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Fausta Vitkienė
Atsakovas
E. B.
Ieškovas
AB „Lietuvos draudimas“
Kategorijos
  • 3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.5.39.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-34613-872/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27137-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 3.2.6.1, 2.5.39.2.5.5
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 20 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Fausta Vitkienė,sekretoriaujant Gintarei Jusčiūtei,dalyvaujant ieškovo atstovei Margaritai Šalkauskienei,atsakovei E. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei E. B. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas pateikė ieškinį teismui, kuriame prašė priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 796,03 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, patirtas bylinėjimos išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad 2013-06-14 Anglijoje, Londone įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadinta G. M. priklausanti transporto priemonė Peugeot 206, valst. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės VW LR 35, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo R. L. kaltės. Transporto priemonė VW LR 35, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo naudojama šalyje, kurioje eismas vyksta kairiąja kelio puse. Transporto priemonės VW LR 35, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovo, draudėja – atsakovė E. B.. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu ieškovas atlygino padarytą žalą, išmokėdamas 1592,06 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovas ir atsakovė, 2013-04-02 sudarydami transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį susitarė, kad transporto priemonė nebus naudojama valstybėse, kuriose eismas vyksta kairiąja kelio puse, tačiau atsakovė pažeidė šį sutarties reikalavimą. Todėl ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakovė grąžintų iki 50 proc. išmokėtos išmokos. Ieškovas prašo priteisti regreso teise iš atsakovės 796,03 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame su ieškovo reikalavimu nesutiko. Nurodė, jog dėl įvykusio eismo įvykio kaltu buvo pripažintas jos automobilį vairavęs R. L., kuris nežinojo apie minimą siurprizinę sutarties sąlygą. Apie eismo įvykį draudikui buvo pranešta tinkamai ir laiku. 2014-09-03 draudikas atsiuntė pranešimą, kuriame pareikalavo per 15 dienų pervesti į ieškovo sąskaitą 50 proc. nuostolių. Ieškovui buvo pranešta, kad ji automobilio nevairavusi ir jokio eismo įvykio nepadariusi, todėl draudikas nesąžiningai reikalauja iš jos net 50 proc. išmokėtos sumos.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, jog ieškovas ir atsakovė 2013-04-02 sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta atsakovei priklausanti transporto priemonė VW LR 35, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Draudimo sutarties galiojimo laikotarpis nuo 2013-04-05 iki 2014-04-04 (b.l. 7-8). Nustatyta, jog galiojant draudimo sutarčiai, 2013-06-14 Anglijoje, Londone įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadinta G. M. priklausanti transporto priemonė Peugeot 206, valst. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės VW LR 35, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo R. L. kaltės (b. l. 9-14). Pažymėtina, jog pagal G. M. parodymus, esančius byloje, eismo įvykis įvyko ne dėl kairiosios kelio pusės vairavimo ypatumų. Paaiškinimuose nurodyta, jog eismas judėjo lėtai, vėliau dėl kamščio sustojo. Transporto priemonė VW LR 35, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojama R. L., trenkėsi į G. M. priklausančios transporto priemonės galinę dalį (b.l. 10-14). Ieškovas atlygino Royal and Sun Alliance draudimo kompanijai transporto priemonei Peugeot 206, valst. (duomenys neskelbtini) padarytą žalą – 1592,06 Eur (5497,06 Lt) dydžio draudimo išmoką (b. l. 19-20).

Ieškovo teigimu, pagal LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam autoavarijoje asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją ar apdraustąjį, jei draudėjas ar apdraustasis nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje ar įstatymuose nustatytas pareigas. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr. 795 dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo 56 p. numatyta, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos sumos dalį, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai, draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Atsakovė, prieš leisdama eksploatuoti automobilį Anglijoje, privalėjo apie tai informuoti ieškovą, o ieškovas, atsižvelgdamas į naujai paaiškėjusias aplinkybes, turėjo teisę reikalauti apdrausti padidėjusią draudimo riziką. Kadangi atsakovė apie padidėjusią draudimo riziką ieškovo neinformavo, todėl turi atlyginti 50 proc. ieškovo patirtos žalos.

Atsakovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus. Teigė, jog automobilį leido vairuoti pažįstamam asmeniui, kuris taip pat nežinojo apie tokią sutarties sąlygą. Tvirtino, jog ieškovas nepagrįstai prašo priteisti maksimalią sumą - 50 proc. dydžio žalos atlyginimą.

Byloje nustatyta, jog Draudimo sutarties 1.5.2 ir 1.5.2.6 punktais šalys susitarė, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama valstybėse, kuriose eismas vyksta kairiąja kelio puse (Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje, Airijoje bei Kipre) (b.l. 7-8). Tarp šalių nėra ginčo, jog iš karto po eismo įvykio atsakovė informavo draudiką apie įvykusį eismo įvykį Anglijoje, Londone. Atsakovė nesutiko su sutarties sąlyga dėl rizikos padidėjimo bei ieškovo reikalavimu priteisti iš jos 50 proc. išmokėtos žalos dydžio išmoką, teigdama, jog jai ši sąlyga nebuvo tinkamai išaiškinta, jai ši sąlyga buvo siurprizinė. Ji teigė, jog sutartis buvo sudaryta telefonu, dėl sutarties sąlygų derėjosi jos sutuoktinis.

Atsakovės argumentas dėl minimos sutarties sąlygos pripažinimo siurprizine laikytinas nepagrįstu, kadangi byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų netinkamai supažindinta su draudimo sutarties sąlygomis ar duomenų apie tai, kad ši sąlyga jai paaiškėjusi tik tada, kai iškilo žalos atlyginimo klausimas (CPK 178, 185 str.).

Pažymėtina, kad tiek Lietuvos Respublikos įstatymai, tiek ES teisės aktai nustato, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi vienos draudimo įmokos pagrindu draudimo apsauga transporto priemonę vairuojantiems asmenims suteikiama kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Kaip matyti iš bylos duomenų, AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimą, t. y. pripažino eismo įvykį esant draudiminiu, o pagal Lietuvos Respublikoje sudarytą draudimo sutartį draudimo apsauga galiojo ir Didžiojoje Britanijoje, tačiau ieškovas kelia klausimą dėl draudimo rizikos padidėjimo. Pagal CK 6.1010 straipsnio 1 dalį draudimo rizika laikoma padidėjusia tada, kai atsiranda ar pasikeičia draudimo sutartyje aptartos aplinkybės, apie kurių egzistavimą draudimo sutarties sudarymo metu draudikas nežinojo ir apie kurias draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus sužinojo. Draudiko teisė dėl draudimo rizikos pasikeitimo reikalauti papildomos draudimo įmokos įtvirtinta CK 6.1010 straipsnio 2 dalyje.

Nagrinėjamos bylos atveju tarp ieškovo ir atsakovės sudarytos sutarties pagrindu draudimo įmoka buvo apskaičiuota, atsižvelgiant į tai, kokioje teritorijoje bus naudojama transporto priemonė: šalys susitarė, kad transporto priemonė nebus naudojama valstybėse, kuriose eismas vyksta kairiąja puse, o jos naudojimą tokiose valstybėse apibrėžė kaip riziką didinantį veiksnį, lemiantį draudėjo pareigą už draudiko prisiimamą didesnę riziką sumokėti papildomą draudimo įmoką.

Pažymėtina, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnyje numatyta, jog valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje Bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse; ir tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Įgyvendinant minėtą direktyvą, ši norma perkelta į TPVCAPDĮ 10 str. 1 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015 m. kovo 26 d. priimtame prejudiciniame sprendime Litaksa (byla Nr. C-556/13) konstatavo, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Sąjungos teritorijoje (prejudicinio sprendimo 30 punktas). Taigi, ESTT nurodė, jog toks draudimo įmokų dydžių diferencijavimas pažeidžia Europos Sąjungos teisę. Europos Sąjungos teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje Europos Sąjungos teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-05-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015;Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-10-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-969/2015, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-06-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-293-280/2015).

Ieškovas savo reikalavimą grindžia šalių sudaryta sutartimi ir nacionalinės teisės nuostatomis, t. y. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią tais atvejais, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkte nurodyta: jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos bylos atveju papildomos draudimo įmokos reikalavimas pasikeitus apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijai nėra suderinamas su Europos Sąjungos teise, o transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis negali įvesti ribojimo apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos atžvilgiu, darytina išvada, kad papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali būti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, todėl ieškovo reikalavimas atsakovei grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos laikytinas nepagrįstu. Kadangi ieškovas neturėjo teisės diferencijuoti įmokų dydžio ir draudimo rizikos priklausomai nuo valstybės narės, kurioje transporto priemonė eksploatuojama, konstatuotina, kad ieškovo ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, t.y. 796,03 Eur yra nepagrįstas, todėl atmestinas (CPK 178, 185 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 260-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Fausta Vitkienė