Panevėžio apygardos teismo sprendimas

2015-06-03 · Civilinė byla Nr. 2A-293-280/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-03
Bylos Nr.
2A-293-280/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Laimutė Sankauskaitė (pran.), Laimantas Misiūnas, Zina Mickevičiūtė
Ieškovas
AB „Lietuvos draudimas“
Atsakovas
D. Š.
Trečiasis asmuo
S. Š.
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-293-280/2015

Kristina Serdiukienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05719-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija: 121.14; 121.21 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 3 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,

kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno, Zinos Mickevičiūtės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4214-911/2014 pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui D. Š., trečiajam asmeniui S. Š. dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 29 013,40 Lt žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 870 Lt žyminį mokestį ir 128,74 Lt dokumentų išvertimo išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2012-04-06 Didžiojoje Britanijoje eismo įvykio metu buvo sužalotas asmuo ir sugadinta jam priklausanti transporto priemonė. Avarija įvyko dėl transporto priemonės VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo S. Š. kaltės. Minėtos transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“. Transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį sudarė atsakovas D. Š.. 2012-04-06 įvykusios avarijos metu padarytai žalai atlyginti ieškovas draudimo sutarties pagrindu išmokėjo 20 858,99 Lt dydžio draudimo išmoką už transporto priemonės sugadinimus ir 37 167,81 Lt draudimo išmoką už asmens sužalojimus. 2011-08-02 buvo sudaryta transporto priemonės VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis. Draudimo įmoka už draudiminę apsaugą apskaičiuojama atsižvelgiant į draudimo sutartyje numatytas aplinkybes, įtakojančias rizikos laipsnį. Draudimo sutartyje numatyta rizikos laipsnį įtakojanti aplinkybė – transporto priemonė nebus naudojama valstybėse, kuriose eismas vyksta kairiąją kelio puse. Jei transporto priemonė bus naudojama valstybėje, kurioje eismas vyksta kairiąją kelio puse, draudėjas turi sumokėti didesnę draudimo įmoką, nes tikimybė įvykti eismo įvykiui yra didesnė. Atsakovas neinformavo ieškovo apie padidėjusią draudimo riziką, t.y. apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos draudimo įmokos paskaičiavimui. Remiantis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 2 d., LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 62 punktu, LR Draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimo „Dėl standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartie sąlygų patvirtinimo“ 38 punktu, ieškovas prašo iš atsakovo priteisti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos – 29 013,40 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo D. Š. 14 506,70 Lt (4201,43 Eur) žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą 14 506,70 Lt (4201,43 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2013-08-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 313,37 Lt (90,76 Eur) bylinėjimosi išlaidas ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ naudai, priteisė iš AB „Lietuvos draudimas“, įmonės kodas 110051834, 37,50 Lt (trisdešimt septynių litų 50 centų) (10,86 Eur) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas į valstybės biudžetą, priteisė iš atsakovo D. Š. 37,50 Lt (10,86 Eur) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas į valstybės biudžetą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.5.2.6 punktą, kuriame numatytas draudimas vairuoti transporto priemonę valstybėse, kuriose eismas vyksta kairiąja kelio puse, ir draudimo sutarties liudijimo nuostatą, jog draudimo apsauga suteikiama Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Kipre, konstatavo, jog ieškovas išduodamas draudimo sutarties pagrindu liudijimą nenurodė tiksliai, aiškiai ir nedviprasmiškai, kad transporto priemonė nebus naudojama valstybėje, kurioje eismas vyksta kairiąją kelio puse. Teismas pažymėjo, kad ieškovas yra pelno siekiantis juridinis asmuo ir teikia profesionalias draudimo paslaugas, todėl jo kaip draudiko pareiga užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą, jų sąžiningumą. Standartines draudimo sutarties sąlygas atsakovui pateikė ieškovas AB „Lietuvos draudimas“, o sutarties sąlyga, kad automobilis nebus naudojamas valstybėse, kuriose eismas vyksta kairiąja kelio puse, yra standartinė sutarties sąlyga. Teismas pripažino, kad egzistuoja abiejų šalių abipusis neatidumas ir nerūpestingumas – ieškovo netikslus ir dviprasmiškas nurodymas draudimo sutarties liudijime dėl draudiminės apsaugos suteikimo šalyse, kuriose eismas vyksta kairiąja kelio puse, o atsakovo - galimai draudimo sutarties neperskaitymas, neįsigilinimas į jos sąlygas bei apribojimus. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas prašomos priteisti žalos dydį mažinti 50 procentų, kas teismo nuomone, atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Dėl šių priežasčių iš atsakovo D. Š. ieškovui ASB „Lietuvos draudimas“ priteistas 14 506,70 Lt žalos atlyginimas. Teismas taip pat laikė neįrodytus ieškovo argumentus, jog automobilį vairavo asmuo, kurio darbo ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra už Lietuvos Respublikos ribų.

Šalies argumentai

Atsakovas D. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-12-15 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atmesti, arba, panaikinus ginčijamą sprendimą, bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantas nurodė, kad teismas pažeidė procesines ir materialines teisės normas, neteisingai vertino įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas. Atsakovas pabrėžė, jog draudimo apsauga galioja visoje Europos Sąjungos teritorijoje, todėl transporto priemonės eksploatavimas Didžiojoje Britanijoje apie tai iš anksto neinformavus draudiko negali būti laikoma aplinkybe, kuri tiesiogiai padidina riziką žalos atsiradimui. Byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad atsakovas, sudarydamas draudimo sutartį, patvirtino, kad transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos Respublikoje, todėl negalima spręsti, kad atsakovas turėjo pareigą pranešti draudikui apie transporto priemonės panaudojimą už LR ribų. Ieškovui neįrodžius draudimo sutarties pažeidimo, atsakovui nekyla pareiga atlyginti jo patirtų nuostolių. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl nebuvo konstatuota atsakovo teisumo prezumpcija, kodėl nebuvo dviprasmiškos sutarties sąlygos aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Apeliantas nurodė, kad nagrinėjamai situacijai netinka nei vienas iš LR Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str., reglamentuojančio draudiko teisę reikalauti draudėją sugrąžinti išmokėtas sumas, punktas. Atsakovas D. Š. atsiliepimu prašo ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti.

Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-12-15 sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties nuostatos privalo tiksliai ir glaustai atsispindėti įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime, kadangi tokios prievolės įstatymas nenustatom, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas, teikdamas tokios formos draudimo liudijimą draudėjui, buvo neatidus ir nerūpestingas. Sprendime padaryta nepagrįsta išvada, kad draudimo sutarties nuostatos, numatančios draudimo rizikos įvertinimą, išreikštos neaiškiai ir nesuprantamai, t. y. jos neapibrėžtos ir nesąžiningos. Byloje nustatyta, kad atsakovui buvo suteikta galimybė susipažinti su įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis, tačiau dėl savo nerūpestingumo ir neatidumo jis šia galimybe nepasinaudojo. Nagrinėjama sąlyga dėl draudimo rizikos padidėjimo nebuvo siurprizinė. Jeigu atsakovas būtų pateikęs informaciją, kad transporto priemonė bus naudojama Didžiojoje Britanijoje, draudimo rizikos vertintojai būtų perskaičiavę draudimo įmokos dydį ir vietoje atsakovo sumokėtos 268 Lt metinės draudimo įmokos būtų tekę mokėti 2 562 Lt. Neinformavimas apie tokį draudimo rizikos pasikeitimą yra laikomas esminiu draudimo sutarties pažeidimu. Naudojant transporto priemonę valstybėje, kurioje eismas vyksta kairiąja kelio puse, rizika įvykti eismo įvykiui yra ženkliai didesnė, ką atspindi ir draudimo įmokos skirtumai. Atsakovas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, dėl ko jo sumokėta 268 Lt draudimo įmoka tapo neproporcinga ieškovo įsipareigojimams, todėl atsakovas privalo grąžinti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos.

Atsiliepimas

Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą bei prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti iš atsakovo ieškovui bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje sprendžiama situacija ne dėl draudimo apsaugos galiojimo ar negaliojimo, o dėl draudimo riziką numatančios draudimo sutarties sąlygos pažeidimo. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad draudimo sutarties nuostatos, numatančios draudimo rizikos įvertinimą, jam išreikštos neaiškiai ir nesuprantamai. Ieškovas savo reikalavimą grindžia TPVCAPDĮ 22 straipsniu bei Taisyklių 62.2 punktu, kuriuose numatyta, jog draudikas turi teisę reikalauti draudimo sutartyje numatytų sąlygų ir neinformavo draudiko apie draudimo sutarties sąlygų pasikeitimą. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, jog teismas skundžiamame sprendime nepateikė šalių atsikirtimų ir paaiškinimų santraukos, kadangi teismo sprendimo aprašomojoje dalyje pateikė tiek atsakovo, tiek jo atstovo atsikirtimus ir paaiškinimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovas D. Š. 2011-08-02 sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 03/188942261, kurios pagrindu buvo apdrausta transporto priemonės VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė dėl tretiesiems asmenims eismo įvykio metu padarytos žalos (T. 1, b. l. 10-11). 2012-04-06 Didžiojoje Britanijoje įvyko eismo įvykis, kurio kaltininku nurodytas automobilio VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas S. Š. (T. 1, b. l. 12). AB „Lietuvos draudimas“, remdamasis žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, užsienio valstybės draudimo įmonei išmokėjo 20 858,99 Lt dydžio žalos atlyginimą - už transporto priemonės sugadinimus ir 37 167,81 Lt išmoką už asmens sužalojimus (T. 1, b. l.14-31). Ieškovas ieškiniu prašo priteisti 50 proc. išmokėtų draudimo išmokų, reikalavimą grįsdamas aplinkybe, jog atsakovas nepranešė apie padidėjusią draudimo riziką – automobilio eksploatavimą Didžiojoje Britanijoje.

Įvertinus šalių apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad ginčas kilo dėl 2011-08-02 įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 03/188942261 1.5.2.6. ir 1.5.3. punktuose numatytų sąlygų aiškinimo. Minėtos sutarties 1.5.2.6. p. šalys susitarė, jog transporto priemonė nebus naudojama valstybėse, kuriose eismas vyksta kairiąja kelio puse, o 1.5.3 p. be kita ko numatė, jog draudimo rizikai padidėjus dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjas ar apdraustasis draudikui apie rizikos padidėjimą turi pranešti ne vėliau kaip per 3 darbo dienas. Draudėjui ar jo atstovui nuslėpus svarbią informaciją, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. dėl draudiminio įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos. Ieškovas ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas draudiko neinformavo apie tai, kad automobilis bus naudojamas Didžiojoje Britanijoje, taip pažeisdamas draudimo sutarties nuostatas, todėl privalo grąžinti 50 proc. AB „Lietuvos draudimas“ išmokėto žalos atlyginimo.

Pažymėtina, kad tiek Lietuvos Respublikos įstatymai, tiek ES teisės aktai nustato, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi vienos draudimo įmokos pagrindu draudimo apsauga transporto priemonę vairuojantiems asmenims suteikiama kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Kaip matyti iš bylos duomenų, AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimą, t. y. pripažino eismo įvykį esant draudiminiu, o pagal Lietuvos Respublikoje sudarytą draudimo sutartį draudimo apsauga galiojo ir Didžiojoje Britanijoje, tačiau kelia klausimą dėl draudimo rizikos padidėjimo. Pagal CK 6.1010 straipsnio 1 dalį draudimo rizika laikoma padidėjusia tada, kai atsiranda ar pasikeičia draudimo sutartyje aptartos aplinkybės, apie kurių egzistavimą draudimo sutarties sudarymo metu draudikas nežinojo ir apie kurias draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus sužinojo. Draudiko teisė dėl draudimo rizikos pasikeitimo reikalauti papildomos draudimo įmokos įtvirtinta CK 6.1010 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamos bylos atveju tarp draudiko ir draudėjo sudarytų sutarčių pagrindu draudimo įmoka buvo apskaičiuota, atsižvelgiant į tai, kokioje teritorijoje bus naudojama transporto priemonė: šalys susitarė, kad transporto priemonė nebus naudojama valstybėse, kuriose eismas vyksta kairiąja puse, o jos naudojimą tokiose valstybėse apibrėžė kaip riziką didinantį veiksnį, lemiantį draudėjo pareigą už draudiko prisiimamą didesnę riziką sumokėti papildomą draudimo įmoką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnyje numatyta, jog valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje Bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse; ir tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Įgyvendinant minėtą direktyvą, ši norma perkelta į TPVCAPDĮ 10 str. 1 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015 m. kovo 26 d. priimtame prejudiciniame sprendime Litaksa (byla Nr. C-556/13) konstatavo, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Sąjungos teritorijoje (prejudicinio sprendimo 30 punktas). Taigi, ESTT nurodė, jog toks draudimo įmokų dydžių diferencijavimas pažeidžia ES teisę. ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje Europos Sąjungos teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms.

Ieškovas savo reikalavimą grindžia šalių sudaryta sutartimi ir nacionalinės teisės nuostatomis, t. y. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią tais atvejais, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkte nurodyta: jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamos bylos atveju papildomos draudimo įmokos reikalavimas pasikeitus apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijai nėra suderinamas su ES teise, o transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis negali įvesti ribojimo apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos atžvilgiu, darytina pagrįsta išvada, kad papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali būti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, todėl draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos laikytinas nepagrįstu.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ES ir LR teisės aktuose įtvirtintas teisės normas, t. y. direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnį bei TPVCAPDĮ 10 str. 1 d., todėl priėmė nepagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies. Atsižvelgus į tai, kad draudikas neturėjo teisės diferencijuoti įmokų dydžio ir draudimo rizikos priklausomai nuo valstybės narės, kurioje transporto priemonė eksploatuojama, konstatuotina, kad ieškinio reikalavimai priteisti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos bei palūkanas yra nepagrįsti, todėl sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas AB „Lietuvos draudmas“ ieškinį atmesti.

Sprendimą panaikinus ir priėmus naują sprendimą, turėtų būti perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Atsakovas D. Š. pirmosios instancijos teisme nurodė patyręs 2 000 Lt advokato pagalbos išlaidų (T. 1, b. l. 56-58). Ieškinys atmestas visiškai, o nurodytos išlaidos neviršija Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytų ribų, yra pagrįstos, todėl priteisiamos iš ieškovo atsakovo D. Š. naudai (CPK 88 str., 98 str.). Nagrinėjant bylą pirmąja instancija, valstybė taip pat turėjo 75 Lt (21,72 EUR) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios priteistinos iš ieškovo į valstybės biudžetą.

Apeliantas D. Š. prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nurodytas išimtis. Apeliantas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Apeliantas turėjo galimybę pateikti visus norimus įrodymus ir nurodyti esmines aplinkybes iki bylos nagrinėjimo dienos, teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 322 str.), todėl apelianto prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies antruoju punktu,

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atmesti.

Priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“ (į. k. 110051834) 579,24 € advokato pagalbos išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, D. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai, 21,72 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidas į valstybės biudžetą, pinigus sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos FM, įmonės kodas 188659752, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 banke ,,Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Teisėjai Zina MickevičiūtėLaimantas MisiūnasLaimutė Sankauskaitė