- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-21
- Bylos Nr.
- e2S-2375-863/2024
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Lysionok
- Atsakovas
- D. A.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo (apelianto) D. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „Pusrytis“ ieškinį atsakovui D. A. dėl negrąžintos paskolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto mažoji bendrija „Pusrytis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui D. A., kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 6 800 Eur negrąžintos paskolos, 1 073,04 Eur palūkanų, paskaičiuotų nuo 2021 m. rugsėjo 29 d. iki 2023 m. liepos 27 d., 4 procentų dydžio metines sutartines palūkanas už naudojimąsi paskola, skaičiuojamas nuo 2023 m. liepos 28 d. iki visos paskolos grąžinimo dienos ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartimi patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis ir civilinė byla nutraukta.
Šalies argumentai
3. Ieškovė kreipėsi į teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą, kuriame nurodė kad atsakovas neatsiskaito su ieškove pagal teismo patvirtintą taikos sutartį, nuo 2023 m. lapkričio 13 d. iki prašymo patekimo teismui dienos atsakovas sumokėjo ieškovei tik 2 000 Eur ir daugiau nebeatliko nė vienos įmokos. Dėl nurodyto ieškovė prašė išduoti vykdomąjį raštą dėl 4 800 Eur skolos, 1 190 Eur palūkanų ir baudos išieškojimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo patenkino, t. y. nutarė išduoti vykdomąjį raštą ieškovei pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartimi patvirtintą taikos sutartį dėl 4 800 Eur (keturių tūkstančių aštuonių šimtų eurų) skolos, 1 190 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto devyniasdešimties eurų) palūkanų, 2 Eur delspinigių, skaičiuojamų už kiekvieną neatsiskaitymo dieną, delspinigius skaičiuojant nuo 2024 m. birželio 1 d. iki visiško atsiskaitymo dienos.
5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalių pasirašytos ir teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygos yra aiškios, nedviprasmiškos ir gali būti priverstinai vykdomos. Įvertinęs ieškovės kartu su patikslintu prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo pateiktą sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad atsakovas sumokėjo: 2024 m. liepos 10 d. – 1 000 Eur; 2024 m. liepos 22 d. – 1 000 Eur, iš viso atsakovas pagal taikos sutartį sumokėjo tik 2 000 Eur, teismas sprendė, kad atsakovas laiku pagal taikos sutarties 1 punktą neįvykdė taikos sutarties sąlygos, t. y. nesumokėjo likusios 4 800 Eur skolos ir 1 190 Eur palūkanų, todėl yra pagrindas išduoti vykdomąjį raštą dėl visos nesumokėtos sumos – 4 800 Eur skolos ir 1 190 Eur palūkanų, taip pat po 2 Eur delspinigių už kiekvieną neatsiskaitymo dieną, delspinigius skaičiuojant nuo 2024 m. birželio 1 d.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Atsakovas D. A. (toliau ir apeliantas, ir atsakovas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 9 d. nutartį ir vykdomojo rašto neišduoti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Po teismo nutarties, kuria buvo patvirtinta byloje sudaryta taikos sutartis įsiteisėjimo, stipriai pablogėjo atsakovo finansinė padėtis. Nepaisant to jis dėjo pastangas, kad galėtų ieškovei atlyginti bent dalį skolos, ką ir padarė atlygindamas 2 000 Eur. Mano, kad taikos sutarties sudarymo metu atsakingai neįvertino galimų rizikų dėl įsiskolinimo padengimo bei savo finansinės padėties ir jos galimo pablogėjimo, kontekste dėl įsiskolinimo padengimo per konkretų laikotarpį, kuris yra sąlyginai trumpas.
6.2. Nepaisant nurodytų aplinkybių, atsakovas supranta savo įsipareigojimus ir prisiima atsakomybę už jų vykdymą, tačiau tuo atveju, jei ginčijama nutartis įsiteisės, o ieškovė perduos vykdomąjį raštą vykdyti antstoliui, prie jau esamo įsipareigojimo prisidės ir vykdymo išlaidos, kurios apsunkins tiek jo finansinę padėtį, tiek galimybes kuo greičiau padengti įsiskolinimą. Mano, jog tokia situacija prieštarauja teisingumo principui, nes prioritetas turėtų būti teikiamas ne priverstiniam skolos išieškojimui, kurio metu atsiranda papildomos vykdymo išlaidos, o geranoriškam sprendimo vykdymui, kurį atsakovas pasiryžęs įgyvendinti ir šiuo metu intensyviai ieško finansinių galimybių kuo greičiau padengti aptariamą įsiskolinimą ir artimiausiu metu galės atlikti likusias įmokas bei įgyvendinti taikos sutartį.
6.3. Teismas neinformavo atsakovo apie tai, kad ieškovė pateikė prašymą išduoti vykdomąjį raštą ir nenustatė jam termino atsiliepimui į ieškovės prašymą pateikti. Apie vykdomojo rašto išdavimą atsakovas sužinojo tik po beveik savaitės po nutarties priėmimo. Tokiu būdu teismas nepagrįstai apribojo atsakovo teisę į teisminę gynybą ir teisę būti išklausytam. Todėl tokia nutartis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta.
Atsiliepimas
7. Ieškovė likviduojama dėl bankroto mažoji bendrija „Pusrytis“ pateiktu atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 9 d. nutartį, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Taikos sutartimi atsakovas įsipareigojo iki 2024 m. gegužės 31 d. pilnai atsiskaityti su ieškove, atsiskaitymo terminas atsakovą tenkino, taikos sutartį atsakovas pasirašė laisva valia ir tokiu būdu prisiėmė riziką dėl taikos sutarties įvykdymo, todėl atskirojo skundo argumentai, kad terminas padengti įsiskolinimą yra per trumpas, yra absoliučiai nepagrįsti. Atsakovas pripažįsta, kad sudarydamas taikos sutartį jis pats neįvertino galimų rizikų dėl įsiskolinimo padengimo, todėl taikos sutarties nevykdymas yra sąlygotas paties atsakovo veiksmų ir būtent atsakovui tenka taikos sutarties neįvykdymo rizika. Atsakovo finansinės padėties pablogėjimas nėra ir negali būti pagrindu nevykdyti įsiteisėjusios skundžiamos teismo nutarties, nes pagal tokį aiškinimą, kokį pateikia atsakovas, išieškojimas negalėtų būti pradėtas visų skolininkų atžvilgiu, kurių turtinė padėtis yra bloga.
Žemesnės instancijos teismas
7.2. Skundžiama teismo nutartimi vykdomasis raštas išduotas išnagrinėjus reikšmingas aplinkybes ir nustačius, kad atsakovas nevykdo įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties ir su ieškove pilnai neatsiskaitė, tai pripažįsta ir pats atsakovas. Atskiruoju skundu atsakovas patvirtino, kad jam yra aiškios ir suprantamos taikos sutarties sąlygos ir jis prisiima atsakomybę, tačiau prieštarauja, kad jo atsakomybė būtų realiai įgyvendinta, t. y. pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. Atsakovo atsakomybė nėra tik formalus pripažinimas, o sukelia teisines pasekmes, t. y. teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutarties, priverstinis vykdymas.
7.3. Nesutiktina su atsakovo argumentais dėl jo teisių į teisminę gynybą ir teisės būti išklausytam pažeidimo, nes civilinį procesą reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomos pareigos teismui informuoti kitą šalį apie gautą prašymą išduoti vykdomąjį raštą ir atitinkamai pareigos atsakovui pateikti atsiliepimą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl vykdomojo rašto pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-16102-1193/2023 patvirtintą taikos sutartį išdavimo.
10. Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 13 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį ir nutraukė bylą pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo.
11. Šalių sudaryta ir teismo patvirtinta taikos sutartimi atsakovas pripažino turimus skolinius įsipareigojimus ieškovei ir įsipareigojo sumokėti ieškovei 6 800 Eur skolą ir 1 190 Eur sutartines palūkanas, iš viso 7 990 Eur, ne vėliau kaip iki 2024 m. gegužės 31 d., pervedant į likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „Pusrytis“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Swedbank.
12. Šalys taip pat susitarė, kad atsakovui nesumokėjus ieškovei 7 990 Eur iki 2024 m. gegužės 31 d., atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovei 2 Eur (dviejų eurų) baudą už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną, skaičiuojant nuo 2024 m. birželio 1 d. iki visiško atsiskaitymo dienos.
13. Ieškovė, prašyme dėl vykdomojo rašto išdavimo, teismui nurodė, kad atsakovas tinkamai neįvykdė taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, iki kreipimosi į teismą dienos sumokėjo ieškovei tik 2 000 Eur sumą.
14. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į ieškovės prašyme nurodytas aplinkybes ir pateikto banko sąskaitos išrašo duomenis, skundžiama nutartimi išdavė ieškovei vykdomąjį raštą dėl 4 800 Eur skolos, 1 190 Eur kompensuojamų palūkanų ir 2 Eur per dieną dydžio delspinigių už laikotarpį nuo 2024 m. birželio 1 d. iki visiško atsiskaitymo dienos.
15. Apeliantas atskirajame skunde pripažįsta, kad neįvykdė taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, tačiau teigia intensyviai ieškantis finansinių galimybių kuo greičiau padengti aptariamą įsiskolinimą ir artimiausiu metu žada atlikti likusias įmokas bei įgyvendinti taikos sutartį. Mano, kad prioritetas turėtų būti teikiamas geranoriškam sprendimo vykdymui, o priverstinis skolos išieškojimas šiuo atveju neatitiktų teisingumo principo, nes prie jau esamų skolinių įsipareigojimų prisidės ir vykdymo išlaidos, kurios apsunkins tiek jo finansinę padėtį, tiek galimybes kuo greičiau padengti įsiskolinimą ieškovei. Be to, apeliantas teigia, jog nebuvo tinkamai informuotas apie prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo negarinėjimą, dėl ko buvo pažeista jo teisė būti išklausytam. Atsižvelgiant į tai, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismo nutartis dėl vykdomojo rašto išdavimo turi būti panaikinta.
16. Taikos sutartis yra šalių susitarimas, kuriuo jos tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau ir CK, 6.983 straipsnio 1 dalis). Sudarydamos taikos sutartį, šalys abipusiu sutarimu sulygsta dėl jos sąlygų, nustato savo teisių ir pareigų balansą. Tokia sutartimi realizuojamas šalių dispozityvumo principas, teisė įstatymo nustatytose ribose laisva valia disponuoti savo materialiosiomis ir proceso teisėmis. Šalys turi teisę užbaigti civilinę bylą taikos sutartimi bet kurioje proceso stadijoje (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 3 dalis).
17. Šalims ginčą išsprendus taikiai, tarpusavio nuolaidų būdu sudarius taikos sutartį bei teismui šią patvirtinus, sutartis įgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią (CK 6.985 straipsnio 1 dalis), tampa priverstinai vykdytinu dokumentu (CK 6.985 straipsnio 2 dalis).
18. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo principas, kuriuo vadovaujantis įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad nei vienas byloje dalyvaujantis asmuo dėl jokių priežasčių neturi teisės atsisakyti vykdyti įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą. Tuo atveju, jei įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas nevykdomas gera valia, pradedamas jo priverstinis vykdymas. Vadinasi, ir įsiteisėjusi teismo nutartis, kuria patvirtinama tarp bylos šalių sudaryta taikos sutartis bei nutraukiama civilinė byla, taip pat yra privaloma bylos šalims ir tokios nutarties nevykdymas negali būti pateisinamas dėl jokių priežasčių (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2194/2014).
19. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartimi buvo patvirtinta tarp bylos šalių sudaryta taikos sutartis bei nutraukta byla. Atsakovas neginčija, kad ši teismo nutartis nebuvo tinkamai įvykdyta, tai yra teismo nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje nustatytu terminu atsakovas nesumokėjo ieškovei 7 990 Eur įsiskolinimo, sumokėjęs 2 000 Eur įmoką, liko skolingas 5 990 Eur sumą (4 800 Eur skolos ir 1 190 Eur sutartinių palūkanų). Vadinasi, atsakovui gera valia nevykdant įsiteisėjusios teismo nutarties, Vilniaus miesto apylinkės teismas, nepažeisdamas įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo principo, pagrįstai skundžiama 2024 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi išdavė ieškovei vykdomąjį raštą.
20. Vertinant atskirojo skundo argumentus apie atsakovo finansinės būklės pablogėjimą, visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, jų tarpe ir dėl finansinės būklės pablogėjimo po nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo priėmimo, todėl, konstatuotina, jog atskirajame skunde nurodytos aplinkybės negali niekaip įtakoti ginčijamos nutarties teisėtumo, nes apeliantas neįvykdė įrodinėjimo pareigos. Kita vertus, taip pat pažymėtina, kad atsakovo atskirojo skundo argumentai apie jo prastą finansinę būklę, kuri neigiamai įtakoja jo galimybes vykdyti įsiteisėjusią teismo nutartį, patys savaime nesudaro pagrindo atleisti atsakovą nuo įsiteisėjusios teismo nutarties vykdymo, tačiau atsakovas, remdamasis šia aplinkybe, gali prašyti atidėti ar išdėstyti teismo nutarties vykdymą CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2194/2014, 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-654-370/2024 19 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
21. Skundžiamos nutarties teisėtumą apeliantas kvestionuoja ir tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme buvimu. Apelianto teigimu, teismas pažeidė proceso įstatymo normas, nes neinformavo apie rašytinio teismo posėdžio dėl vykdomojo rašto išdavimo nagrinėjimą, nesudarė sąlygų atsakovui pateikti atsiliepimą dėl pateikto prašymo ir tokiu būdu buvo pažeista atsakovo teisė būti išklausytam.
22. Teisingo ir tinkamo civilinio proceso idėja remiasi nuostata, jog teismo sprendimas gali būti priimtas tik išklausius abi proceso šalis. Tik abiejų šalių dalyvavimas sprendžiant ginčą, jų aktyvūs veiksmai, pateikiant teismui savo argumentus ir turimus įrodymus, gali lemti visapusišką bylos aplinkybių išnagrinėjimą ir ištyrimą. Tai leidžia išsiaiškinti materialiąją tiesą byloje. Tinkamo proceso, šalių lygiateisiškumo principų įgyvendinimui užtikrinti yra detaliai reglamentuojama teismo šaukimų, pranešimų ir kitokių procesinių dokumentų įteikimo šalims tvarka, šalims suteikiama teisė teismo posėdžio metu išdėstyti savo poziciją ir pan. Tačiau minėti principai bei teisės neturėtų būti suprantamos formaliai, nes reikalavimas išklausyti abi šalis nereiškia, kad procesas turi tęstis tol, kol viena ar abi šalys būtinai atvyks į teismo posėdį. Ne mažiau svarbūs proceso operatyvumo, ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti procesu, sąžiningos šalies interesų gynybos principai, kurie reikalauja, kad bylos nagrinėjimas nestovėtų vietoje, o ginčas būtų kuo greičiau išspręstas. Norint įgyvendinti anksčiau minėtus proceso koncentracijos, ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros principus bei pasiekti, kad nebūtų gaišinamas kitų proceso dalyvių laikas bei trikdomas teismo darbas, šalis privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis bei rūpintis proceso skatinimu, jo operatyvumu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-103-516/2016).
23. Pagal CPK 646 straipsnio 3 dalį, jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą. Šis prašymas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Teismui pripažinus, kad tai yra būtina, šioje dalyje nurodytas prašymas išduoti vykdomąjį raštą gali būti nagrinėjamas teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims, tačiau šių asmenų neatvykimas nekliudo teismui išspręsti vykdomojo rašto išdavimo klausimą. Teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti.
24. Iš civilinės bylos duomenų matyti, kad bylos šalims nebuvo pranešta apie rašytinio posėdžio datą, teismas prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo išnagrinėjo iš karto po prašymo priėmimo (tą pačią dieną). Taigi sutiktina su apelianto argumentais, jog jam nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl pateikto prašymo esmės. Tačiau pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju atsakovas, atskirajame skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teisme neturėjo galimybės atsiliepti dėl prašymo išduoti vykdomąjį raštą pagrįstumo bei nebuvo išklausytas šiuo klausimu, neįvardino jokių argumentų, kurie įrodytų, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo neteisėtai išduotas vykdomasis raštas. Priešingai, atskirajame skunde apeliantas pripažino neįvykdęs iš taikos sutarties jam kilusių įsipareigojimų. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip neįtakojančius skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir tuos atsakovo atskirojo skundo argumentus, kuriais keliamas klausimas dėl proceso teisės normų pažeidimo, nepagrįstai apribojus atsakovo teisę būti išklausytam, nes tokią savo teisę apeliantas iš esmės įgyvendino pasinaudodamas apeliacijos teise (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2194/2014).
25. Įvertinus civilinės bylos medžiagą, minėtas teisės normas, atskirojo skundo bei atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Dėl procesinės bylos baigties
26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias vykdomojo rašto išdavimą, todėl apelianto atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniai, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apelianto D. A. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.