- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-12
- Bylos Nr.
- 2A-2343-567/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Alvydas Barkauskas, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- R. S.
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.19.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-341-600/2012 pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
Ieškovas R. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti 600 kv.m žemės (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorį tarp Lietuvos Respublikos ir žemės naudotojo R. S. 1992-10-28 įvykusiu de facto ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 1991-03-01 potvarkiu Nr.536V „Dėl sklypų skyrimo tautodailininkų kūrybinėms dirbtuvėms statyti“ Kairėnuose, Vilniaus mieste, buvo paskirti žemės sklypai Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariams. Sklypas (duomenys neskelbtini) tuo metu buvo paskirtas V. S., tačiau pastarajai atsisakius, šis sklypas 1991-06-17 Tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyriaus tarybos susirinkime buvo paskirtas ieškovui. Šį faktą patvirtina ir 1991-10-10 ieškovo pirmosios įmokos kvitas, iš kurio matosi, kad ieškovas Lietuvos tautodailininkų kasoje įnešė 5300 rublių tikslinę įmoką „namų-dirbtuvių statyboms“. Ieškovas pažymėjo, jog nuo 1991 m. jis šiuo žemės sklypu naudojasi iki ieškinio pateikimo dienos. 1992-10-02 ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto valdybos Antakalnio seniūnijos valdybą su prašymu parduoti jam 0,06 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Visi reikalingi dokumentai buvo sutvarkyti. Ieškovas ir jo sutuoktinė sumokėjo 24810 investicinių čekių už perkamą sklypą. 1992-11-12 ieškovas sumokėjo 300 rublių valstybinį mokestį. Buvo parengti žemės sklypo įkainojimo aktas ir pirkimo - pardavimo sutarties projektas, kurį ieškovas pasirašė. Tokiu būdu ieškovas ir valstybės įgaliota institucija faktiškai sudarė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį, kuris nebuvo įformintas iki galo. 2009-10-08 ieškovas kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką, prašydamas įforminti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Ieškovui buvo pasiūlyta antrą kartą pirkti žemės sklypą per aukcioną, kadangi sklypas buvo paskirtas po 1992-02-07. Tokią datą nustatė LR Vyriausybė nutarimu Nr. 260, kuris buvo priimtas 1999-03-09, tai yra po faktiško ieškovo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo praėjus beveik 7 metams. Ieškovas mano, kad jo atžvilgiu šio nutarimo nuostatos galioti negali, kadangi veiksmai abiejų sandorio šalių buvo atlikti 1992 metais. Neatliktas vienas veiksmas – nebuvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad valstybinės žemės pardavimas yra specifinė procedūra, kuri gali būti vykdoma tik įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Gavusi asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį surašydavo sklypo įkainojimo aktą bei pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindindavo su šiais dokumentais pirkėją, o šis savo parašu patvirtindavo sutinkąs su sklypo įkainojimu ir pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis. Supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas pateikdavo šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai. Miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtindavo savo potvarkiu bei įpareigodavo miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Minėti darbai turėjo būti atlikti iki žemės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis turėjo būti tvirtinama notariškai ir per mėnesį pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje. Notarinės formos nesilaikymas darė pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo nurodomo žemės sklypo pirkimo-pardavimo procedūra nebuvo iki galo realizuota, šalys nesusitarė dėl pagrindinių sutarties sąlygų, nes valstybės įgaliota institucija nepriėmė potvarkio, kuriuo būtų leista parduoti ginčo žemės sklypą R. S.. Atsakovas teigia, jog nėra juridinio pagrindo pripažinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį sudaryta. Vilniaus miesto valdybai nesutikus parduoti žemės sklypą, su ieškovu buvo sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, todėl ieškovas nepagrįstai teigia, kad pirkimo-pardavimo sandoris įvyko de facto jam susipažinus su pirkimo-pardavimo sutarties projektu.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas priimti sprendimą, atsižvelgiant į galiojančių teisės aktų nuostatas. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog sandoris faktiškai įvyko, jam sumokėjus nustatytą sumą. Lietuvos Respublikos vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 buvo patvirtintos Žemės sklypų suteikimo nelygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės, kuriose buvo reglamentuojama visų institucijų, dalyvaujančių valstybinės žemės pardavimo procese, teisės ir pareigos bei atliekamos funkcijos. Taisyklėse buvo numatyta, kad miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina savo potvarkiu bei įpareigoja žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Šie darbai turėjo būti atlikti iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Trečiasis asmuo pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju žemės sklypas ieškovui pardavimui ne aukciono tvarka nebuvo skirtas, todėl ginčo dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis negali būti sudaroma (LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-02-13 sprendimu nusprendė: ieškinį tenkinti iš dalies ir įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per 4 mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti ieškovui R. S. Vilniaus miesto valdybos 1991-03-21 potvarkio Nr. 536V ir jį tikslinančio 1992-06-18 potvarkio Nr. 1178V pagrindu skirtą 0,06 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, Nekilnojamojo turto registre ir sudaryti su ieškovu minėto žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Už šio įpareigojimo neįvykdymą nurodytu terminu atsakovui skirtina 1000 Lt bauda; priteisti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškovo R. S. naudai 133 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos į valstybės biudžetą 13,51 Lt teismo pašto išlaidų. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto valdyba 1991-03-21 potvarkiu Nr. 536V „Dėl sklypų skyrimo tautodailininkų kūrybinėms dirbtuvėms statyti“ paskirstė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyriui skirtą sklypą Kairėnuose, kūrybinių dirbtuvių kompleksui projektuoti pagal jai pateiktą suderintą projektinę dokumentaciją ir remiantis Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto 1989-01-27 sprendimu Nr. 25 (b.l. 20-24). Minėto potvarkio 1.11 punktu žemės (duomenys neskelbtini), turintį apie 600 kv. m, pažymėtą pridedamoje miesto plano ištraukoje raudonomis linijomis ir skaičiais 19-22, buvo nutarta skirti V. S. (b.l. 21). Potvarkio 2 punkte nurodyta, kad sklypų įforminimą atliks Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius (b.l. 25). Priede prie 1991-06-17 įvykusio Vilniaus skyriaus tautodailininkų tarybos susirinkimo protokolo Nr. 2 patikslintame žemės sklypų, skirtų sklypų kūrybinėms dirbtuvėms statyti, sąraše, patvirtintame Vilniaus miesto valdybos 1992-06-18 potvarkiu Nr. 1178V, nurodytas ieškovas R. S., nurodant jam skirto (duomenys neskelbtini), potvarkio Nr. 1178V priedėlyje nurodant, kad skiriami sklypai individualiems gyvenamiesiems namams su kūrybinėmis dirbtuvėmis statyti (b.l. 18, 37-38). Ieškovas prašymą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) jam pardavimo parašė 1992-10-02 (b.l. 36), nors 1991-10-10 sumokėjo 5300 rublių mokestį už „namų-dirbtuvių statybas“ (b.l. 48), 1992-08-03 pasirašė sklypo raudonųjų linijų (sklypo ribų) pažymėjimo natūroje aktą (b.l. 44, 45), o 2008-08-06 sumokėjo 1108 rublių už sklypo raudonas linijas ir darbus (b.l. 28), buvo supažindintas su žemės sklypo įkainojimo aktu (b.l. 40) ir supažindintas su žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties projektu (b.l. 41), nurodant, kad parduodamo žemės sklypo kaina 46680 rublių, o 1992-10-27 gavęs Vilniaus miesto (rajono) valdybos avansinio mokėjimo pranešimą 1992-10-27 sumokėjo 12000 rublių, 1992-10-28 – 12810 rublių investiciniais čekiais (b.l. 39). 1992-10-02 prašymu ieškovas išreiškė valią pirkti žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina tiek iki prašymo, tiek po prašymo atlikti ieškovo veiksmai, vykdant Vilniaus miesto valdybos nurodymus, 1992-10-08 su ieškovu Vilniaus miesto valdyba sudarė sklypo (duomenys neskelbtini) žemės sklypo naudojimo (nuomos) sutartį (b.l. 42-43). Valstybinė žemė parduodama ar kitaip perleidžiama privačion nuosavybėn tik įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka. Ginčo santykių laikotarpiu, t.y. 1992 metais šiuos santykius reglamentavo Žemės reformos įstatymas, Žemės įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybės) 1992-02-07 nutarimas Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ (toliau - Nutarimas Nr. 89) bei nutarimu patvirtintos „Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka mietuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-11-18 nutarimu Nr. 473 „Dėl perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos bei išpirkimo tvarkos nustatymo patvirtinta Perkamos žemės, miško ar vandens telkinių nominalios kainos nustatymo metodika (toliau – Metodika). Pagal Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 (1992-06-21 - 1992-10-21 galiojusi redakcija) patvirtintų Taisyklių 6 punktą miesto (rajono) tarnyba, gavusi asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, ne vėliau kaip 1 mėnesį turėjo surašyti sklypo įkainojimo aktą bei jo pirkimo – pardavimo sutarties projektą ir supažindinti su šiais dokumentais pirkėją; žemės sklypo pirkėjas savo parašu patvirtindavo savo sutikimą su sklypo įkainojimu ir pirkimo – pardavimo sutarties sąlygomis. Jeigu pirkėjas su nustatytąja žemės sklypo kaina ar pirkimo – pardavimo sutarties sąlygomis nesutinka, jis per 10 dienų nuo supažindinimo su šiais dokumentais turėjo teisę kreiptis motyvuotu raštu į miesto (rajono) valdybą, kurie per 15 dienų privalėjo išnagrinėti pirkėjo pareiškimą ir duoti motyvuotą atsakymą. Taisyklių 8 punktu buvo numatyta, kad supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo – pardavimo sutarties projektu, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas turėjo pateikti šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai, kuri leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtino savo potvarkiu. Taisyklių 9 punkte nurodyta, kad miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise siųsdavo pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką, įpareigodavo miesto žemėtvarkininką duoti nurodymus atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą, šie darbai turėjo būti atlikti iki žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo. Laikotarpis nuo valdybos potvarkio priėmimo iki žemės sklypo pirkimo – padavimo sutarties pasirašymo negali būti ilgesnis nei vienas mėnuo (Taisyklių 9.2 p.). Pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo dienos turėjo sumokėti pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jei žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir atvykti su apmokėjimą patvirtinančiu dokumentu nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties (Taisyklių 10 p.). Teismas, įvertindamas visas šios bylos aplinkybes, konstatavo šias ginčo sprendimui reikšmingas aplinkybes – atsakovas nepaneigė ieškovų pateiktų rašytinių įrodymų, kad ieškovas turėjo teisę pagal 1992 metais galiojusius norminius aktus pirkimo – pardavimo būdu įsigyti jam skirtą ginčo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (LR CPK 12 str., 177 str. 3 d., 178 str.) bei atliko visus jam, kaip pirkėjui, numatytus įpareigojimus (išreiškė valią pirkti žemės sklypą, susipažino ir sutiko su žemės sklypo įkainojimo aktu bei žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sąlygomis, sumokėjo už sklypo raudonųjų linijų pažymėjimą, sumokėjo mokėjimo pranešime nurodytą sumą investiciniais čekiais), kad būtų galima įforminti valstybinės žemės sklypo pirkimo – padavimo sutartį, kurios sudarymui reikalingo leidimo valdyba nepriėmė apskritai, t.y. nebuvo sprendimo atsisakyti sudaryti/atsisakyti leisti parduoti prašomą žemės sklypą arba leisti parduoti žemės sklypą (CPK 178 str.). Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovas, nors aiškiai išreiškė savo valią – t.y. parašė prašymą pirkti žemės sklypą, ir atliko visus nuo jo kaip pirkėjo priklausius veiksmus, ieškovo reikalavimo tenkinti pripažįstant, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandoris įvyko 1992-10-28, negalima, nes žemės sklypas iki tos datos nebuvo įteisintas ir įformintas Vyriausybės nustatyta tvarka, prisilaikant minėtų taisyklių ir žemės reformos įstatymo nuostatų. Kadangi dėl ginčo žemės sklypo nebuvo priimtas joks valdybos sprendimas, nebuvo atlikti ir Taisyklių 9 punkte nurodyti veiksmai: nors žemės sklypo ribos buvo pažymėtos natūroje (nustatytos sklypo raudonosios linijos), tačiau nebuvo patikslinta kartografinė ir žemės kadastro medžiaga (9.2 p.). Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, turėdamas ne tik aiškiai išreikštą ieškovo valią pirkti ginčo žemės sklypą, bet ir tą valią patvirtinančius ieškovo atliktus veiksmus, bei nesant atsakovo vienokio ar kitokio sprendimo pateikto prašymo pagrindu, žemės sklypo pardavimas LR Vyriausybės nustatyta tvarka nėra įformintas, nėra sudaryta ir pasirašyta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis vien dėl tuo metu Vilniaus miesto (rajono) valdybos darbuotojų neveikimo, o tuo buvo grubiai pažeistos ieškovo teisės. Teismas konstatavo, jog dėl to, kad pažeidimai padaryti iš viešojo administravimo subjekto pusės, kuris nesilaikė teisės akte nustatyto reikalavimo jo kompetencijai priskirtą klausimą spręsti tam tikru būdu, t.y. veikė neteisėtai, o teisėtumo viešojo administravimo srityje užtikrinimas yra viešojo intereso sudėtinė dalis, todėl siekiant apginti pažeistas teises CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais, yra pagrindas įpareigoti atsakovą teismo nustatytu terminu pašalinti padarytus pažeidimus, trukdančius įforminti ginčo žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, ir per teismo nustatytą terminą sudaryti ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Minėtos teismo išvados nekeičia byloje esanti 1992-10-08 pasirašyta ginčo žemės sklypo nuomos sutartis, kadangi tiek ieškovo atlikti veiksmai, tiek atsakovo atlikti veiksmai patvirtina, kad buvo pradėta ir vykdoma valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo procedūra. Atsakovo teiginius dėl savavališko sklypo kainos sumokėjimo paneigia bylos medžiaga – Vilniaus miesto (rajono) valdybos 2002-10-27 mokėjimo pranešimas su jame atliktomis žymomis (b.l. 39), atsakovo teiginius dėl nenuoseklių ieškovo veiksmų sumokant už sklypo raudonąsias linijas, taip pat sumokėtą kainą už žemės sklypą bei prašymo pirkti žemės sklypą data buvo sąlygota paties atsakovo veiksmų, nesilaikant atsakovui kaip viešajam subjektui nutarimu Nr. 89 nustatytos tvarkos bei nustatytų terminų (LR CK 1.138 str. ).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundu argumentai
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo reikalavimo netenkinti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo priteisti to, ko ieškovas neprašė ar patenkinti kitu, negu ieškovo nurodytu faktiniu pagrindu. 2011-09-29 parengiamojo posėdžio metu ieškovas savo reikalavimą patikslino ir prašė teismo konstatuoti, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandoris tarp Lietuvos Respublikos ir R. S. buvo sudarytas 1992 m. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovo atstovas (ieškovo sūnus) P. S. patvirtino, kad nuo 1992 m., kai buvo sumokėti pinigai už žemės sklypą, jo tėvo manymu, jis buvo teisėtu 600 kv. m ploto žemės (duomenys neskelbtini), savininku ir minėtas sklypas priklauso R. S. nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad ieškinį tenkina iš dalies, faktiškai peržengė byloje pareikštą reikalavimą, tuo pažeisdamas LR CPK 265 str. 2 d. Tai lėmė netinkamą teisinio ginčo kvalifikavimą ir taikytinų materialinės teisės normų aiškinimą. Pirmosios instancijos teismo taikytų žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89, 8 p. buvo numatyta, kad leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtindavo savo potvarkiu miesto valdyba. Vilniaus apygardos teismas 2009-02-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-262/2009 nurodė, jog tik esant individualiam teisės aktui yra teisinis aktas pripažinti, kad yra vienos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties šalies - valstybės valia sudaryti tokią sutartį ir tik tuomet kitai susitariančiai šaliai, vykdžiusiai sutartinius įsipareigojimus, o valstybei veikiančiai per atstovus, vengiant įforminti sandorį notarine tvarka, atsirastų teisė, remiantis LR CK 1.93 str. 4 d. reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu. Pirmosios instancijos teismas neįvertino rašytinių įrodymų, patvirtinančių valstybės, kaip ginčo žemės sklypo savininko, išreikštos valios, o būtent Vilniaus miesto valdybos 1992-06-18 potvarkio Nr. 1178V „Dėl sklypų išnuomojimo tautodailininkų sąjungai individualiems gyvenamiesiems namams su kūrybinėmis dirbtuvėmis statyti“. Apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad 600 kv. m ploto valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini), ieškovui R. S. individualaus namo statybai buvo suteitas Vilniaus miesto valdybos 1992-06-18 potvarkiu, t.y. po 1992-02-07. Sprendimu įpareigodamas atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos sudaryti su ieškovu valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, teismas pažeidė Žemės įstatymo 10 str., numatantį, kad valstybinės žemės sklypai kitų asmenų nuosavybėn gali būti perleisti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį tik iš dalies, negalėjo priteisti visų bylinėjimosi išlaidų ir pašto išlaidų vien iš atsakovo, todėl pažeidė LR CPK 93 str. 2 d. nuostatas (LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimas Nr. 260).
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-13 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijos narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijoje bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių nuostatas, galiojusias ginčo santykių laikotarpiu. Vilniaus miesto valdybos 1992-06-18 potvarkiu Nr. 1178V „Dėl sklypų išnuomojimo tautodailininkų sąjungai individualiems gyvenamiesiems namams su kūrybinėmis dirbtuvėms statyti“ buvo nuspręsta išnuomoti R. S. 600 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Su R. S. šio potvarkiu pagrindu 1992-10-08 buvo sudaryta žemės sklypo naudojimo sutartis. Ieškovas pagal šią sutartį įsipareigojo pradėti individualią statybą per 1 m. ir baigti ją per 5 metus nuo projekto patvirtinimo dienos. Jeigu statytojas nevykdo šios sutarties sąlygų, ji laikoma nutraukta įstatymų nustatyta tvarka. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad ieškovas būtų įgyvendinęs valstybinės žemės nuomos sutarties sąlygas. Kaip teismo posėdžio metu tvirtino ieškovas, žemės sklypas nėra užstatytas, statyba nepradėta, todėl žemės sklypas laikytinas laisvu žemės sklypu. Apeliantas teigia, jog pagal minėtas taisykles, sprendžiant dėl valstybinio žemės sandorio, pirmiausia, reikėjo nustatyti, ar šalys atliko veiksmu, nukreiptus civilinėms teisėms ir pareigoms sukurti, pakeisti, panaikinti. Valstybinei žemei parduoti valstybei atstovaujanti institucija turėjo apibrėžti parduodamą valstybinį žemės sklypą, kaip pardavimo sutarties objektą - kadastrinį vienetą, nurodyti jo pardavimo kainą, tačiau valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo pagrindas buvo valstybės įgaliotos institucijos sprendimas, kuris turėjo būti priimtas imperatyviųjų teisės normų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju nors ir buvo pradėta ginčo valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo procedūra, ieškovas R. S. 1992-10-02 pateikė prašymą parduoti 600 kv. m ginčo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), buvo paruoštas žemės sklypo įkainavimo aktas ir pirkimo-pardavimo sutarties projektas. Ieškovas ir jo sutuoktinė už šį žemės sklypą sumokėjo investiciniais čekiais, tačiau procedūra nebuvo baigta, žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, kadangi valstybės įgaliota institucija nepriėmė potvarkio, leidžiančio ieškovui įsigyti ginčo žemės sklypo nuosavybės teise. Vyriausybės nustatyta tvarka ginčo žemės sklypas nebuvo įformintas, nebuvo sudaryta ir pasirašyta žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis ne dėl Vilniaus miesto valdybos darbuotojų neveikimo, bet dėl to, kad buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų (LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimų ir nuomos patvirtintos naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės).
Atsiliepimas
Ieškovas R. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, prašydamas juos atmesti, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-13 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sklypo skyrimo ir prašymo parduoti žemės sklypą laikotarpiu ginčo santykius reglamentavo Žemės kodeksas, Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1988-12-14 nutarimas Nr. 364 „Dėl individualinės statybos“, Lietuvos Respublikos vyriausybės 1991-07-12 nutarimas „Dėl individualios statybos“ Nr. 278, Žemės reformos įstatymas. 1991-06-17 įvykusiame tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyriaus tarybos susirinkime buvo patikslintas žemės sklypų, skirtų kūrybinėms dirbtuvėms statyti sąrašas, kuriame nurodytas ieškovas R. S., jam skirto (duomenys neskelbtini). Valstybei atstovaujanti institucija taip pat atliko jai, kaip pardavėjui, priskirtus veiksmus, tačiau ne visus – parengė pirkimo - pardavimo sutarties projektą, susipažino su pirkimo - pardavimo sutarties sąlygomis, pateikė ieškovui mokėjimo pranešimą, pažymėjo žemės sklypo raudonąsias linijas, priėmė iš ieškovo mokėjimus už žemės sklypo pirkimo dokumentų parengimą, už raudonųjų linijų nužymėjimą. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis įstatymais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Teismas įvykdo teisingumą įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka priimdamas sprendimą, t.y. išspręsdamas teisinį ginčą konkrečioje byloje. Tam, kad ginčas dėl teisės būtų išspręstas teisingai, svarbu, kad byloje dalyvaujantys asmenys tinkamai įgyvendintų savo teises bei įstatymų nustatytas pareigas. Asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinama pareiškiant ieškinį, tinkamai nurodant ieškinio dalyką (reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus). Vadinasi, ieškovas turi aiškiai suformuluoti savo reikalavimus, siekdamas, kad teisme būtų apgintos jo subjektinės teisės, atsižvelgiant ir į teisių gynimo būdus, nes teismas, pripažinęs reikalavimą apginti subjektinę teisę pagrįstu, turi užtikrinti sprendimo realų įgyvendinimą.
1) pripažinti 600 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorį tarp Lietuvos Respublikos ir žemės naudotojo R. S. 1992-10-28 įvykusiu de facto;
2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta, priimant teisingą sprendimą. Tai, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, nereiškia, kad dispozityvumo principas yra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. Netinkama šalis (netinkamas atsakovas) civiliniame procese gali būti suprantama kaip asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyvis.
Ieškinio reikalavimas pripažinti 600 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorį tarp Lietuvos Respublikos ir žemės naudotojo R. S. 1992-10-28 įvykusiu de facto yra tapatus reikalavimui teismine tvarka patvirtinti pirkimo-pardavimo sutartį arba ją pripažinti sudaryta 1992-10-28, todėl atskiro teisinio veiksmo įpareigoti pasirašyti pirkimo - pardavimo sutartį atlikti nereikia. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė termino ieškinio trūkumams šalinti, nes ieškinyje suformuluotus reikalavimus būtina patikslinti, įvardinant, kokių teisinių pasekmių siekia ieškovas pagal LR CK 1.93 str. 4 d., atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimu pripažinus sandorį galiojančiu, po to sandorio notarine tvarka įforminti nebereikia, nurodant tinkamą atsakovo procesinę padėtį.
Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas CPK 45 str. nustatyta tvarka neišsprendė šioje byloje tinkamo atsakovo procesinės padėties dėl reikalavimo patvirtinti 600 kv.m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorį tarp Lietuvos Respublikos ir žemės naudotojo R. S. 1992-10-28 įvykusiu, nes nepasiūlė ieškovui pagal šį reikalavimą įtraukti tinkamu atsakovu Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Vilniaus miesto savivaldybės, kuri 1992 metais vykdė žemės sklypų pirkimą-pardavimą. Ieškovas nėra išreiškęs nesutikimo CPK 45 str. tvarka netinkamą atsakovą pakeisti tinkama šalimi. Tokiu būdu tik ieškovui išreiškus nesutikimą dėl netinkamos šalies pakeitimo, pirmosios instancijos teismas galėjo nagrinėti bylą iš esmės. Tai, kad pirmosios instancijos teismas pagal CPK 45 str. nepasiūlė ieškovui keisti atsakovą į tinkamą šalį, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, yra esminis procesinis pažeidimas, nes jo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas ir tai yra kliūtis išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Ieškovui pasiūlius tik apeliacinėje instancijoje pakeisti atsakovą į tinkamą, nebūtų procesinės galimybės pasiūlyti ieškovui CPK 230 str. 1 d. tvarka patikslinti ieškinio reikalavimus tinkamai šaliai CPK 45 str. tvarka.
Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas turi būti grindžiamas faktais, patvirtinančiais asmens turimą teisę ar interesą, taip pat faktais, patvirtinančiais asmens teisės ar intereso pažeidimą arba ginčijimą. Tai yra ieškinio pagrindas, kurį būtina įrodyti, todėl ieškinyje nurodžius tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) bei ieškovui pa(si)rinkus teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką), kuris palankaus ieškovui teismo sprendimo priėmimo atveju būtų realiai įgyvendinamas. Tai reiškia, kad teismas neturi teisinio pagrindo už ieškovą suformuluoti ieškinio pagrindą arba dalyką, arba juos keisti.
Nagrinėjamu atveju teismas, įpareigodamas atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per 4 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti ieškovui R. S. Vilniaus miesto valdybos 1991-03-21 potvarkio Nr. 536V ir jį tikslinančio 1992-06-18 potvarkio Nr. 1178V pagrindu skirtą 0,06 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre ir už šio įpareigojimo neįvykdymą nurodytu terminu atsakovui skiriant 1000 Lt baudą, peržengė byloje pareikštus reikalavimus, nes byloje nėra pagrindo konstatuoti viešojo intereso buvimą, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo, kaip fizinio asmens teisių gynimas susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose dėl žemės sklypo, negali būti sutapatinamas su viešuoju interesu (CPK 265 str. 2 d.; 320 str.).
Tai, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, netenkindamas reikalavimo pripažinti 600 kv.m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorį tarp Lietuvos Respublikos ir žemės naudotojo R. S. 1992-10-28 įvykusiu de facto, neišsprendęs klausimo dėl atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės, įtraukimo į bylos nagrinėjimą, sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų - atsakovo Lietuvos Respublikos - materialiųjų teisių ir pareigų. Tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Šis procesinis pažeidimas (LR CPK 266 str.) sudaro teisinį pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visa apimtimi, perduodant bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam apylinkės teismui, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinėje instancijoje nėra galimas naujų atsakovų įtraukimas į procesą ir nėra galimybės pašalinti minėtą procesinį pažeidimą (CPK 327 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 d.), atsižvelgiant į tai, kad dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla.
Tai, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, ieškinį tenkindamas iš dalies ir nuspręsdamas įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per 4 mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškovu R. S. minėto žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, atsižvelgiant į tai, kad už 600 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), apmokėjo ne tik ieškovas 12810 investiciniais čekiais, bet ir jo sutuoktinė I. S. 12000 investiciniais čekiais (b.l. 46). Tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad bylos išsprendimas yra susijęs su trečiųjų asmenų teisėmis ir pareigomis, turėjo procesinę pareigą šį asmenį įtraukti į bylos nagrinėjimą teismo iniciatyva (LR CPK 47 str. 1 d.). Šis procesinis pažeidimas (LR CPK 266 str.) sudaro teisinį pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visa apimtimi, perduodant bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam apylinkės teismui, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinėje instancijoje nėra galimas naujų trečiųjų asmenų įtraukimas į procesą ir nėra galimybės pašalinti minėtą procesinį pažeidimą (CPK 327 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 d.), nes dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla. Kadangi šiuo atveju yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas naikintinas, grąžinant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti nurodytus procesinius pažeidimus, kurie negali būti pripažįstami formaliais pažeidimais, nes jie yra kliūtis išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 328 str.).
Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, nes skundžiamas sprendimas naikinamas visa apimtimi, ir tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, nagrinėtina byla (LR CK 1.5 str., CPK 2 str., 7 str., 8 str., 13 str., 41 str., 45 str. 177 str. - 179 str., 312 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kolegijos pirmininkė Neringa Švedienė