Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-262/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-02-17
Bylos Nr.: 2A-262/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas
Ieškovas: D. S., A. S.
Atsakovas: Vilniaus apskrities viršininko administracijos

Kategorijos

30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
95.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-262/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 30.6; 45.1; 45.6; 95.3 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. vasario 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei,dalyvaujant: ieškovams D. S. , A. S. ir jų atstovui adv. Ryčiui Paškauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimo, kuriuo ieškovų ieškinys patenkintas visiškai, civilinėje byloje Nr. 2-2049-34/2008 pagal ieškovų D. S. ir A. S. ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai D. S. ir A. S. 2008 m. balandžio 25 d. ieškiniu atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (toliau tekste – VAVA) prašė pripažinti, kad 0,25 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 1992 m. rugsėjo 28 d., yra teisėta ir galiojanti bei pripažinti, kad D. S. ir A. S. minėtas žemės sklypas priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

Šalies argumentai

Ieškovai nurodė, kad jie pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimą Nr. 89 ,,Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ (toliau – Nutarimas Nr. 89), Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajone 1992 m. rugsėjo 28 d. potvarkiu Nr. 1333p nusipirko žemės sklypą, kurio plotas 0,25 ha, prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Pagal paruoštą perkamo žemės sklypo įkainojimo aktą, ieškovai 1992 m. rugsėjo 25 d. gavo mokėjimo pranešimą ir sumokėjo nustatytą kainą už perkamą žemės sklypą, pirkimo–pardavimo dokumentų rengimą ir nuosavybės teisės įforminimą. 1995 m. gegužės 10 d. buvo paruoštas žemės sklypo ribų planas, pagal kurį buvo atmatuotas minėtas žemės sklypas, įkalti riboženkliai. Nuo to laiko ieškovai faktiškai naudojo ir valdė šį žemės sklypą, mokėjo už jį mokesčius. 2005 m. ieškovams buvo pranešta, kad de jure jie nėra šio žemės sklypo savininkai, nors jį valdo daugiau kaip 10 metų, todėl galima teigti, kad yra visos aplinkybės įgyjamajai senačiai įrodyti. Ieškovai kreipėsi į VAVA, prašydami įteisinti jų nuosavybės teisę į minėtą sklypą, tačiau ji sklypą priskyrė laisvos valstybinės žemės fondui. Ieškovai pažymėjo, kad buvo atlikti visi Nutarime Nr. 89 numatyti veiksmai dėl nuosavybės perėjimo ieškovams, tik neįvykdyta viena sąlyga – nesudarytas sandoris įstatymo reikalaujama forma. Tai atsitiko dėl rajono žemėtvarkos tarnybos neveiklumo ir pareigų nevykdymo, kuri dėl nežinomų priežasčių vengė paruošti pirkimo–pardavimo sutartį, supažindinti su ja pirkėjus ir pasirašyti. Ieškovų įsitikinimu, pirkimo-pardavimo sutartis iš esmės buvo sudaryta, todėl prašo pripažinti tokį sandorį galiojančiu.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 14 d. sprendimu ieškovų D. S. ir A. S. ieškinį patenkino - patvirtino 0,25 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį tarp D. S. ir A. S. bei Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VAVA.

Sprendime nurodyta, kad Vilniaus rajono valdybos 1992 m. rugsėjo 28 d. potvarkiu Nr. 1333p ,,Dėl žemės sklypų privačios namų valdos pardavimo“ D. S. leista įsigyti privatinės nuosavybės teise 0,25 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Vilniaus rajono valdyba supažindino D. S. su žemės sklypo įkainojimo aktu, 1992 m. rugsėjo 25 d. surašė mokėjimo pranešimą, kuriame nurodė, jog žemės sklypo pagal įkainojimo aktą kaina – 1 645 rubliai, kad ieškovai ją turi sumokėti į Vilniaus rajono valdybos sąskaitą (113 rublių grynais, o 1 532 rublių investiciniais čekiais, taip pat 300 rublių valstybinį mokestį, 354 rublių už paslaugas). Ieškovai šias sumas sumokėjo 1992 m. rugsėjo 7 d. – 1992 m. rugsėjo 25 d. 1995 m. gegužės 10 d. buvo paruoštas ginčo žemės sklypo planas, kuris buvo įregistruotas Valstybinio žemėtvarkos instituto kartografijos skyriuje. Iš šio plano matyti, jog ginčo žemės sklypas ribojasi su ieškovams priklausančiu 0,12 ha ploto žemės sklypu. VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. kovo 7 d. informavo D. S. , jog ginčo žemės sklypas yra priskirtas laisvos valstybinės žemės fondui ir bus grąžinamas natūra piliečiams, turėjusiems žemę Pupojų kaime. Ginčo teisinių santykių metu galiojo 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas (toliau – ŽRĮ), taip pat Nutarimas Nr. 89, kuris pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550. ŽRĮ suformuluoti žemės sklypų pardavimo piliečiams teisiniai pagrindai, o Nutarime Nr. 89 nustatyta žemės sklypų pardavimo kaina ir jų pardavimo tvarka. Ieškovai atitiko Nutarimo Nr. 89 1.1.1. punkte apibrėžtus subjektiškumo požymius. Nutarimu Nr. 89 patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės (toliau – Taisyklės) reglamentavo naujų žemės sklypų įsigijimo privatinėn nuosavybėn tvarką. Byloje nėra duomenų, jog ieškovai būtų supažindinti su žemės sklypo pirkimo–pardavimo sąlygomis. D. S. pasirašytinai buvo supažindintas tik su žemės sklypo įkainojimo aktu. Vilniaus rajono valdyba 1992 m. rugsėjo 28 d. potvarkiu 1333 p leido ieškovui D. S. įsigyti privatinės nuosavybės teise 0,25 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Ieškovai 1992 m. rugsėjo 25 d. iš Vilniaus rajono valdybos gavo mokėjimo pranešimą, kuriame buvo nurodyta suma, kurią jie turi mokėti už ginčo sklypą, banko įstaigos pavadinimas ir sąskaitos numeris, tačiau pranešime nebuvo nurodyta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo vieta ir laikas. Ieškovai pagal Vilniaus rajono valdybos atsiųstą mokėjimo pranešimą už ginčo sklypą sumokėjo mokėjimo pranešime bei įkainojimo akte nurodytą kainą (1 645 rublių, taip pat 300 rublių valstybinį mokestį bei 354 rublių už dokumentų rengimą ir nuosavybės teisės įforminimą), todėl su jais per mėnesį turėjo būti sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovai negavo pranešimo atvykti sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, nors Taisyklių 9.2 punkte nurodyta, kad laikotarpis nuo valdybos potvarkio priėmimo iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo negali būti ilgesnis kaip vienas mėnuo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs tuo metu buvusį naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo teisinį reglamentavimą, nusprendė, kad valstybės, veikusios per atstovus – miestų ar rajonų valdybas, valia parduoti žemę asmeniui, atitinkančiam teisės aktuose nustatytus subjektiškumo kriterijus, išreiškiama leidimu, tvirtinamu savivaldybių administravimo subjekto priimamu individualiu teisės aktu – potvarkiu. Tik esant tokiam individualiam teisės aktui yra teisinis pagrindas pripažinti, kad yra vienos iš valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties šalies – valstybės valia sudaryti tokią sutartį ir tik tuomet kitai susitariančiai šaliai, vykdžiusiai sutartinius įsipareigojimus, o valstybei, veikiančiai per atstovus, vengiant įforminti sandorį notarine tvarka, atsirastų teisė, remiantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi (susiformavusiems teisiniams santykiams reguliuoti taikytina CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis) reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu. Valstybei atstovavęs savivaldybės administravimo subjektas - Vilniaus rajono valdyba individualiu aktu – 1992 m. rugsėjo 28 d. potvarkiu Nr. 1333p leido D. S. išsipirkti 0,25 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas įstatyme nustatyta tvarka ir terminais nuginčijo minėtą potvarkį ar ieškovai atsisakė įsigyti ginčo žemės sklypą. Priimdama potvarkį valstybė išreiškė valią sudaryti ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovai sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai ir laiku, todėl teismas nusprendė, jog kita sutarties šalis, parduodama žemės sklypą, pažeidė tuo metu galiojusio ŽRĮ bei Nutarimo Nr. 89 nuostatas, o žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis su ieškovais nebuvo sudaryta dėl Vilniaus rajono valdybos darbuotojų kaltės.

Teismo įsitikinimu, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Vilniaus rajono valdyba ir ieškovai pareiškė vieningą valią (ieškovai – pirkti, o Vilniaus rajono valdyba – parduoti žemės sklypą). Ieškovai įvykdė visus norminiuose aktuose nustatytus veiksmus, o atsakovas savo pareigos įforminti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį notarine tvarka neįvykdė, todėl teismas turi teisę pripažinti šį sandorį galiojančiu.

Šalies argumentai

Atsakovas VAVA apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Skunde rašoma:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai taikė ŽRĮ, Nutarimą Nr. 89. Teismas sprendime nurodydamas teisės aktus ir juose esančius reikalavimus valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti juos taikė nenuosekliai. Teismas neanalizavo aplinkybės, kad mokėjimo pranešimas yra 1992 m. rugsėjo 25 d., o Vilniaus rajono valdybos potvarkis priimtas 1992 m. rugsėjo 28 d. Ieškovai pinigus sumokėjo nesant tam pagrindo, todėl galiojusi valstybinės žemės privatizavimo procedūra buvo pažeista. Teismas, nurodydamas reikalavimus valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, nenurodė, kodėl kai kurių iš reikalavimų ginčo atveju galima nesilaikyti (valdybos potvarkyje nebuvo nurodyti nuosavybės teisės apribojimai, nenurodytas įgaliotas asmuo, kuris valstybės vardu pasirašys sutartį). Teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl VAVA argumento, jog nėra pateikto 0,25 ha žemės sklypo plano. Pripažinus valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį sudaryta, reikės ją įgyvendinti, o nėra aišku, kokioje konkrečioje vietoje yra 0,25 ha žemės sklypas. Teismas neanalizavo ir dėl namo, esančio žemės sklype. Teismas interpretavo teisės aktus, pritaikydamas juos konkrečiam atvejui su išlygom, pastebėdamas tik tuos reikalavimus, kurie atitinka faktines bylos aplinkybes, tačiau neaptardamas kitų, kurių ieškovai nesilaikė. Valstybinės žemės privatizavimo procedūros nesilaikymas galėjo sąlygoti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymą.Duomenų, kad 1992 metais ieškovai pateikė prašymą dėl ginčo žemės sklypo privatizavimo nėra. Ieškovai tik 2005 m. spalio 5 d. kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu dėl ginčo žemės sklypo privatizavimo, o jiems buvo atsakyta, kokie reikalavimai yra šiuo metu privatizuojamiems sklypams. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog buvo pateiktas kitas prašymas.Ieškovai nenurodė, kodėl dėl 1992 m. neatliktų veiksmų atsakovas turėtų būti VAVA. Teismas nurodė, kad ginčo žemės sklypą turėjo parduoti Vilniaus rajono valdyba, tačiau nenurodė, kokiu pagrindu VAVA yra atsakinga už jos veiksmus. Teismo sprendimas VAVA atžvilgiu yra nepagrįstas. Į bylą būtina įtraukti Vilniaus rajono valdybos teisių perėmėją – Vilniaus miesto savivaldybės administraciją. Tinkamu atsakovu turi būti Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kadangi už pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą 1992 metais buvo atsakinga Vilniaus rajono valdyba. Teismas nenagrinėjo aplinkybių dėl ginčo žemės sklypo statuso. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. kovo 7 d. rašte Nr. S20-396 nurodė, kad ginčo žemės sklypas priklauso laisvos žemės fondui ir bus grąžinamas natūra piliečiams turėjusiems žemę Pupojų kaime. Duomenų, kad žemės sklypas nėra perleistas kitiems asmenims, atkuriant nuosavybės teises, neišreikalauta, todėl teismo sprendimas gali pažeisti trečiųjų asmenų teises.

Atsiliepimu į atsakovo VAVA apeliacinį skundą ieškovai D. S. ir A. S. prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovai pažymi, kad:

Pinigai buvo sumokėti esant teisiniam pagrindui – 1992 m. rugsėjo 25 d. mokėjimo pranešimui, kuriuo ieškovai raginami sumokėti už perkamą žemės sklypą. Ieškovai atliko visus veiksmus, kurių reikalavo Vilniaus rajono valdyba. Pati Vilniaus rajono valdyba nenuosekliai taikė teisės aktus, dėl to nėra ieškovų kaltės. Be to, aplinkybė, jog pinigai sumokėti keliomis dienomis anksčiau, yra nereikšminga. Ieškovai pagrįstai tikėjosi, kad 1992 metų potvarkio pagrindu yra teisėti ginčo žemės sklypo savininkai, kad valstybės institucija atliko visus veiksmus, kuriuos turėjo atlikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Neįvykdžius pareigos įforminti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, teismas turi teisę pripažinti šį sandorį galiojančiu. Ieškovai prie ieškinio pridėjo žemės sklypo ribų planą. Apelianto argumentai, kad teismas nepasisakė dėl žemės sklypo ribų plano, yra nepagrįsti. Be to, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus žemės sklypo planas nebuvo privalomas dokumentas sudarant žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad 1992 metais nebuvo pateiktas prašymas dėl žemės sklypo privatizavimo. VAVA nesuabejojo, kad prašymas buvo pateiktas nei susirašinėjimo su ja metu, nei pirmosios instancijos teisme.Apeliantas neteisingai vertina savo pareigą atstovauti valstybę ginčo santykiuose. VAVA perėmė funkcijas iš Vilniaus rajono valdybos ir veikia kaip valstybės atstovas santykiuose su fiziniais asmenimis dėl valstybinės žemės pirkimo, analogiškai kaip 1992 metais tokiuose santykiuose valstybę atstovavo miesto (rajono) valdybos. VAVA pirmosios instancijos teisme nereiškė abejonių, kad yra netinkama šalis. VAVA privalėjo pateikti įrodymus, jeigu tokie yra, kad žemės sklypas yra priskirtas laisvos valstybinės žemės fondui, tačiau tokio klausimo pirmosios instancijos teisme ji nekėlė. Be to, žemės sklypo priskyrimas laisvos žemės fondui negalimas, nes ieškovai yra teisėti šio žemės sklypo savininkai. Apelianto motyvas, kad nėra aišku, kur yra žemės sklypas, prieštarauja apelianto motyvui, jog žemės sklypas priskirtas laisvos žemės fondui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje apeliacijoje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patvirtinta 0,25 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis tarp D. S. ir A. S. bei Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VAVA, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Šis klausimas spręstinas vadovaujantis apelianto (atsakovo) skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Pasak ieškovų, jie atliko visus teisės aktuose numatytus veiksmus, kurių pagrindu siekė įgyti nuosavybę, tačiau dėl žemėtvarkos tarnybos kaltės, už kurios veiksmus šiuo metu atsako VAVA, nebuvo paruošta pirkimo-pardavimo sutartis, todėl jie prašo pripažinti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktą.

Ginčo teisinių santykių metu galiojo 1991 m. liepos 25 d. redakcijos ŽRĮ, LR Vyriausybės Nutarimas Nr. 89 (pastarasis - iki 1993 m. liepos 27 d.) bei šiuo nutarimu patvirtintos Taisyklės. Nurodyti teisės aktai numatė atitinkamas pareigas tiek asmenims, šių aktų pagrindu siekiantiems įgyti teisę į privatinę žemės nuosavybę, tiek atitinkamoms Lietuvos Respubliką atstovaujančioms institucijoms šiuose teisiniuose santykiuose.

Byloje nekyla ginčas dėl to, kad ieškovai atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus asmenims, siekiantiems įgyti teisę į privatinę žemės nuosavybę, tai yra, ieškovai atitiko subjektiškumo reikalavimus (ŽRĮ 6 str. 1 ir 3 d., Nutarimo Nr. 89 1.1.1. p.). Minėti teisės aktai taip pat nustatė, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pageidaujantys įsigyti žemės ūkinei ir kitai veiklai, prašymus pateikia vietos apylinkės, kurioje yra sklypas, Agrarinės reformos tarnybai (ŽRĮ 18 str. 1 d.), kad parduodant (nuomojant) valstybinę žemę ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodininkystės reikmėms, valstybei atstovauja atitinkamo miesto (rajono) valdyba (Nutarimo Nr. 89 2.1 p.). Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo (toliau – AVĮ) 10 straipsnio nuostatos numato, kad apskrities viršininkas tvarko laisvos valstybinės žemės fondą, išskyrus žemę, perduotą valdyti savivaldybių institucijoms; įgyvendina žemės reformą; parduoda ar kitaip perleidžia privačion nuosavybėn valstybinę žemę; atstovauja valstybei paveldint žemę pagal įstatymus ar testamentą ir perleidžiant privačią žemę valstybės nuosavybėn (Įstatymo 10 str. 1, 2, 8 p.). Apskrities viršininkas jam priskirtoms funkcijoms įgyvendinti formuoja administraciją ir jai vadovauja (Įstatymo 18 str. 1 d.). Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija nesutinka su apelianto motyvais, kad skundžiamas teismo sprendimas atsakovo VAVA atžvilgiu yra nepagrįstas, nes VAVA esąs netinkamas atsakovas byloje. Kadangi VAVA perėmė aukščiau išvardintas žemės tvarkymo funkcijas iš Vilniaus rajono valdybos ir veikia kaip valstybės atstovas santykiuose su kitais asmenimis dėl valstybinės žemės pirkimo tokiais pagrindais, kokiais tokiuose santykiuose anksčiau valstybę atstovaudavo miestų (rajonų) valdybos, nėra pagrindo sutikti su apelianto motyvais, jog į bylą buvo būtina įtraukti Vilniaus rajono valdybos teisių perėmėją – Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kuri, pasak apelianto, būtų tinkamas atsakovas byloje. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2007 m. gruodžio 17 d. raštu Nr. A63-7310-(25669) (4.4.-90-4) nurodė, kad klausimą, kuris yra iškilęs šioje byloje, turi spręsti VAVA (b. l. 78). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2007, taip pat pažymėta, kad valstybei atstovaujanti institucija – iki Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 įsigaliojimo - savivaldybės valdyba, kaip sutarties šalies įgaliotas atstovas, turėjo pareigą, kylančią iš sutarties, kontroliuoti, ar yra vykdoma sutartis, ir imtis priemonių užkirsti kelią teisės pažeidimams; po šio nutarimo įsigaliojimo – apskrities valdytojas, vėliau apskrities viršininko administracija, kaip institucija, Vyriausybės nutarimu įgijusi valstybės atstovo tokiuose santykiuose teisinį statusą, turėjo pareigą, kylančią iš sutarties ir įstatymo - vykdyti valstybinę žemės naudojimo kontrolę (1994 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. I-707 redakcijos AVĮ 9 str. 4 p., 12 str. 10 p.). Kasacinio teismo nutartyje minimas LR Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ pakeitė prieš tai galiojusį 1993 m. liepos 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, kuris pakeitė byloje minimą Nutarimą Nr. 89, galiojusį tuo metu, kai buvo sprendžiami teisės į ginčo žemės sklypo nuosavybę klausimai. Šių motyvų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai bylą sprendė atsakovo VAVA atžvilgiu.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismas netinkamai taikė ŽRĮ, taip pat Nutarimą Nr. 89. Iš bylos medžiagos matyti, kad įkainojimo aktu 0,25 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kaina nustatyta 1 645 rublių. Su šiuo aktu buvo supažindintas D. S. (b. l. 19, 42). D. S. mokėjimo pranešimu buvo įpareigotas sumokėti nurodytas sumas už perkamą žemės sklypą (1992 m. rugsėjo 25 d.) (b. l. 5, 29), kurias sumokėjo pagal byloje pateiktus kvitus (b. l. 6-9, 30-33), taip pat buvo nurašyti jo investiciniai čekiai (b. l. 10, 34) (ŽRĮ 8 str. 1, 3 d., Nutarimo Nr. 89 4.1., 4.1.1., 7.7 p.). Vyriausybės įgaliotinio 1992 m. rugsėjo 28 d. potvarkiu Nr. 1333p „Dėl žemės sklypų privačios namų valdos pardavimo“ buvo nuspręsta parduoti žemės sklypus privačioms namų valdoms, tarp jų Mickūnų apylinkėje pagal priedėlį Nr. 4 - D. S. 0,25 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 20-21, 43-44).

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad ieškovai pinigus sumokėjo nesant tam pagrindo, todėl esą galiojusi valstybinės žemės privatizavimo procedūra buvo pažeista. Pinigai buvo sumokėti gavus minėtą mokėjimo pranešimą (b. l. 5, 29). Tuo metu galiojusios Taisyklės reglamentavo naudojamų žemės sklypų pardavimą bei naujų žemės sklypų įsigijimą privatinėn nuosavybėn ne konkurso tvarka. Miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtino savo potvarkiu (Taisyklių 8 p.). Šiuo atveju toks potvarkis buvo priimtas (b. l. 20-21, 43-44), o tai reiškia, kad miesto (rajono) valdyba leido įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise ieškovams. Miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise: siunčia pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, banko įstaigos pavadinimą ir sąskaitos numerį, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką; įpareigoja žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą (Taisyklių 9, 9.1., 9.2., 15 p.). Aplinkybė, kad mokėjimo pranešimas yra datuojamas 1992 m. rugsėjo 25 d., o Vilniaus rajono valdybos potvarkis priimtas trimis dienomis vėliau, yra teisiškai nereikšminga esant galiojančiam ir nenuginčytam 1992 m. rugsėjo 28 d. potvarkiui Nr. 1333p. Ieškovai savo pareigas įvykdė tinkamai, o nurodytos aplinkybės patvirtina šalių valią ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį (b. l. 6-9, 30-33, 10, 34) (Taisyklių 10 p.).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovai būtų supažindinti su žemės sklypo pirkimo-pardavimo sąlygomis (Taisyklių 8, 15.4 p.). Iš bylos medžiagos matyti, kad D. S. buvo pasirašytinai supažindintas tik su žemės sklypo įkainojimo aktu (b. l. 19, 42). Leidimo įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise potvarkio turinį numato Taisyklių 8.1.-8.4. punktų nuostatos (potvarkyje turi būti nurodyta: parduodamo žemės sklypo vieta ir dydis; sklypo kaina; nuosavybės teisės apribojimai, suderinti su pirkėju žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projekte; asmuo, įgaliotas miesto (rajono) valdybos vardu pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį). Tai, jog 1992 m. rugsėjo 28 d. potvarkyje Nr. 1333p, kuriuo leista D. S. įsigyti 0,25 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nebuvo nurodyti nuosavybės teisės apribojimai, nenurodytas įgaliotas asmuo, kuris valstybės vardu pasirašys sutartį, yra susiję su valstybės įgaliotų institucijų pareiga laikytis jiems nustatytų formaliųjų reikalavimų rengiant ir priimant atitinkamus procesinius sprendimus (dokumentus). Tokių veiksmų nelėmė ieškovų elgesys. Šiuo atveju minėtų reikalavimų nenurodymas potvarkyje nedaro jo negaliojančiu, taip pat negali būti pakankamu teisiniu pagrindu riboti ieškovų teises į nuosavybės įgyvendinimą jiems įvykdžius visas teisės aktų nustatytas pareigas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto motyvais, kad nėra pateikto 0,25 ha žemės sklypo plano, kad nėra aišku, kokioje konkrečioje vietoje yra 0,25 ha žemės sklypas. Ieškovai prie ieškinio pateikė D. S. namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų planą (b. l. 14, 38). Iš ginčo žemės sklypo plano matyti, kad ginčo žemės sklypas betarpiškai ribojasi su ieškovams priklausančiu 0,12 ha ploto žemės sklypu (žr., b. l. 14, 38). Iš VĮ Registrų centro 2008 m. balandžio 23 d. duomenų matyti, kad 0,12 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (teritorija: (duomenys neskelbtini)) įgytas valstybinės žemės sklypo 1994 m. balandžio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2-2544; gyvenamasis namas yra nebaigtas statyti (Statybos inspekcijos tarnybos 2008 m. balandžio 10 d. pažyma Nr. (101)11.1-414; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. gegužės 8 d. leidimas Nr. GN/464/07-0430 vykdyti statybos darbus) (b. l. 24-25, 12-13, 36-37). Aplinkybės dėl ginčo žemės sklypo plano buvo nagrinėtos pirmosios instancijos teismo posėdyje (žr., b. l. 60-62). Be to, atsiliepime į skundą ieškovai pagrįstai nurodė, kad pagal Nutarimu Nr. 89 patvirtintų taisyklių 9.2. punktą miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, įpareigoja miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą (b. l. 74-77), o iš bylos įrodymų matyti, kad Valstybinio žemėtvarkos instituto Kartografijos skyriuje 1995 m. gegužės 10 d. įvestos į kompiuterį sklypų koordinatės, grafiškai patikrintos sklypų ribos, paskaičiuoti plotai (b. l. 17-18, 41).

Teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo sutikti su apelianto motyvais, kad ieškovai esą tik 2005 m. spalio 5 d. kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu dėl ginčo žemės sklypo privatizavimo, o 1992 metais jie nebuvo pateikę prašymo įgyti ginčo žemės sklypą pirkimo būdu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal bylos medžiagą galima teigti, jog tokios abejonės atsakovui kilo tik rašant apeliacinį skundą. Atsikirtimo į ieškinio reikalavimus aplinkybės apie tai, kad 1992 metais esą nebuvo pateiktas ieškovų prašymas, nenurodytos nei VAVA 2005 m. spalio 17 d. rašte Nr. 31/05/20-3576, adresuotame ieškovams (b. l. 11, 35), nei pirmosios instancijos teisme (b. l. 49-51, 60-62), todėl šiuo atveju taikytinas CPK 306 straipsnio 2 dalies ribojimas apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Be to, 1992 metais galiojusių teisės aktų pagrindu ieškovų pateikti įrodymai (mokėjimo pranešimas D. S. , jo pagrindu atlikti mokėjimai, žemės sklypo įkainojimo aktas, 1992 m. rugsėjo 28 d. Vyriausybės įgaliotinio potvarkis Nr. 1333p) sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad ieškovai 1992 metais kreipėsi su atitinkamu prašymu dėl ginčo žemės sklypo privatizavimo, o kaip jau pažymėta, Vyriausybės įgaliotinio 1992 m. rugsėjo 28 d. potvarkis Nr. 1333p, įtvirtinantis leidimą pirkti ginčo žemės sklypą, nėra nuginčytas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto nurodytomis aplinkybėmis dėl ginčo žemės sklypo statuso. Kaip jau minėta, pagal AVĮ 10 straipsnio 2 punkto nuostatas apskrities viršininkas tvarko laisvos valstybinės žemės fondą, todėl VAVA, pateikdama apeliacinį skundą ir jį grįsdama aplinkybe, jog žemės sklypas priklauso laisvos žemės fondui, taip pat darydama prielaidą, jog sklypas gal jau priklauso kitiems asmenims, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Nors VAVA 2008 m. kovo 7 d. rašte Nr. S20-396 nurodė, kad ginčo žemės sklypas priklauso laisvos žemės fondui ir bus grąžinamas natūra piliečiams, turėjusiems žemę Pupojų kaime, tačiau ji jau 2005 m. spalio 5 d. žinojo, jog dėl ginčo žemės sklypo yra priimtas Vyriausybės įgaliotinio 1992 m. rugsėjo 28 d. potvarkis Nr. 1333p. Nuo šio potvarkio priėmimo, ieškovams įvykdžius tuo metu galiojusių teisės aktų nustatytus reikalavimus, o valstybės institucijoms be pagrindo neatlikus jiems nustatytų funkcijų dėl pirkimo-pardavimo sutarties įforminimo, ieškovai turėjo ir turi teisę į šį žemės sklypą.

Iš bylos įrodymų matyti, kad D. S. mokėjimo pranešime nebuvo nurodyta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo data (b. l. 5, 29), o tai prieštarauja Taisyklių 9.1 punkto nuostatoms. Ieškovai sumokėjo mokėjimo pranešime nurodytas sumas, todėl su jais per vieną mėnesį turėjo būti sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, bet jie negavo pranešimo atvykti ją sudaryti (Taisyklių 9.2., 10 p. nuostatos). Vyriausybės įgaliotiniui 1992 m. rugsėjo 28 d. priėmus potvarkį Nr. 1333p buvo išreikšta valstybės valia per teisės aktų nustatytą subjektą sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį su ieškovais. Pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių pagrindu pagrįstai ir teisingai sprendė, kad vienai sutarties šaliai, vengiančiai įforminti sandorį notarine tvarka, yra pagrindas pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalies, 6.309 straipsnio 3 dalies nuostatas (vadovaujantis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindais) kitos šalies prašymu pripažinti sandorį galiojančiu. Šie argumentai taip pat atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (pvz., 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2006). Pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytos būtinos sąlygos, pagal kurias teismas gali pripažinti sandorį galiojančiu: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Šios normos taikymui svarbu tai, jog būtų akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Be to, reikia išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, tai yra, ar tokia sutartis ne tik dėl notarinės formos nesilaikymo, bet ir dėl kitų įstatymuose nurodytų aplinkybių negalės būti pripažinta galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2008). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas teisės aktų nustatytas terminais ir tvarka būtų nuginčijęs Vyriausybės įgaliotinio 1992 m. rugsėjo 28 d. potvarkį Nr. 1333p, kuriuo leista D. S. išsipirkti 0,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Kaip jau minėta aukščiau, ieškovai jiems teisės aktų nustatytus įpareigojimus įvykdė laiku ir tinkamai, todėl valstybės institucijos, tuo metu buvusios atsakingos už valstybinės žemės sklypo pardavimą, nesilaikė ŽRĮ, Nutarimo Nr. 89 bei juo patvirtintų Taisyklių nuostatų ir be pagrindo nesudarė su ieškovais 0,25 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties. Apelianto išdėstyti motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo pagrįstų išvadų, jog Vilniaus rajono valdyba ir ieškovai išreiškė suderintą valią dėl ginčijamo žemės sklypo pirkimo-pardavimo, todėl ieškovams įvykdžius teisės aktuose nustatytus veiksmus, o atsakovui neįvykdžius pareigos įforminti sutartį notarine tvarka, egzistuoja teisinis pagrindas šį sandorį pripažinti galiojančiu. Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų galima teigti, jog prašoma pripažinti galiojančia pirkimo-pardavimo sutartis prieštarautų imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, tai yra, kad tokia sutartis ne tik dėl privalomos formos nesilaikymo, bet ir dėl kitų įstatymuose nurodytų aplinkybių negalėtų būti pripažinta galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti. Teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.). Netenkinant apelianto (atsakovo) apeliacinio skundo iš jo ieškovams priteistinos advokato atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93, 98, 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 200 Lt (du šimtus litų) advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme D. S. ir A. S. .

Teisėjai Alė BukavinienėKonstantinas GurinasGintaras Pečiulis