Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos L. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, L. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė pilnai palaikė pareiškimą. Iš esmės pakartojo pareiškime nurodytas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Pareiškėjos atstovės paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 26 d. mirė pareiškėjos L. M. tėvas A. G.. A. G. mirties dieną nuosavybės teise priklausė žemės sklypas, kurio bendras plotas 2.3800 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) A. G. (duomenys neskelbtini) testamentu, patvirtintu Vilniaus rajono 4-ojo notaro biuro notarės V. P., notarinio registro Nr. 3331, šį nekilnojamąjį turtą paliko savo vaikaičiui L. M.. Iš Valstybės įmonės „Registrų centras“ Testamentų registro 2017-05-15 išrašo matyti, kad Testamentų registre nėra įregistruotų palikėjo (testatoriaus, t. y. A. G.) palikimo priėmimo faktų.

Mirus fiziniam asmeniui, atsiranda paveldėjimo teisiniai santykiai. Jeigu fizinis asmuo savo turto arba jo dalies nepalieka testamentu, tada atsiranda paveldėjimas pagal įstatymą, kada įpėdiniais ipso jure pagal įstatyme nustatytą eilę tampa asmenys, turintys tokią teisę palikimo atsiradimo momentu (CK 5.2 straipsnio 1, 2 dalys, 5.11-5.14 straipsniai). Palikimą galima priimti ir pagal testamentą (CK 5.2 straipsnio 1 dalys). Kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybei, juridiniams asmenims (CK 5.19 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju palikėjas A. G., kuris mirė (duomenys neskelbtini), buvo sudaręs testamentą, tačiau jo vaikaitis L. M. palikimo nepriėmė. Todėl pareiškėja L. M. yra pirmosios eilės įstatyminė įpėdinė (CK 5.11 str. 1 d. 1 p.). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi šį priimti. Palikimo priėmimas yra aktyvūs valiniai įpėdinio veiksmai, kuriais įpėdinis išreiškia savo valią įgyti nuosavybės teisę į visą palikimą, o esant įpėdinių daugetui – į įpėdiniui tenkančią visą jo palikimo dalį sudarantį turtą (t. y. turtą, turtines teises, pareigas ir kai kurias asmenines neturtines palikėjo teises). Taigi palikimo priėmimu pripažįstamas įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais sutikimą ir siekį įgyti visas teises į palikimą ir prisiėmimą visų pareigų, kylančių ar galinčių kilti iš palikimo. Įstatymo nustatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Tačiau, jeigu įpėdinis palikimo nurodytais būdais nepriėmė, įstatymo įtvirtintas dar vienas, lygiavertis paminėtiems, palikimo priėmimo būdas – palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti (CK 5.50 straipsnio 2 dalis, 5.51 straipsnis). Pažymėtina, kad palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, nes tai yra asmens (įpėdinio) veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti civilines teises ir pareigas, t. y. įgyti nuosavybės teises į palikėjui priklausiusį turtą (turtines teises, pareigas ir kai kurias asmenines neturtines teises) (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Įstatyme tiesiogiai nustatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, jeigu jis juo rūpinasi kaip savo (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius ir pan.) (CK 5.51 straipsnio 1 dalis). Kadangi palikimo negalima priimti dalimis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis), tai įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą (CK 5.51 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti, atvejis yra individualus, todėl, sprendžiant, ar įpėdinis, paėmęs tam tikrą ar kelis palikėjo kilnojamuosius daiktus, priėmė palikimą ar ne, teismui reikia įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, konkretaus įpėdinio elgesį, jam šį daiktą ar daiktus paėmus, kitų įpėdinių požiūrį ir vertinimą dėl atitinkamų daiktų paėmimo, kilnojamųjų daiktų paėmimo aplinkybes ir pan. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ne kiekvienu atveju kokio nors daikto paėmimas reiškia ir palikimo priėmimą. Taip palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, asmeninių dokumentų, laiškų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų, šeimos suvenyrų ir relikvijų pasidalijimas tarp įpėdinių arba šių daiktų perdavimas vienam iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2008; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2010; kt.). Aptartoje teismų praktikoje akcentuotini du esminiai momentai, kuriais remiantis pripažintina, kad palikimo priėmimo teisinių santykių neatsirado. Pirma, potencialus įpėdinis (t. y. asmuo, priklausantis šaukiamai paveldėti įpėdinių eilei arba esantis testamentinis įpėdinis, nepasinaudojęs teise priimti palikimą) pasiima iš esmės nedidelės vertės palikėjo asmeninio naudojimo daiktus arba šeimos suvenyrus ir (ar) relikvijas, ir, antra, tuos daiktus jis pasiima, nesant dėl to įpėdinių ginčo ir šiems su tokiu palikėjo daiktų padalijimu sutinkant. Tuo tarpu, jeigu tam tikrus palikėjui priklausiusius asmeninio naudojimo paskirties daiktus vienas iš įpėdinių pasiima esant ginčui dėl šių daiktų pasidalijimo tarp įpėdinių ir (ar) vienas įpėdinis, turėdamas tam objektyvią galimybę (pvz., gyvenęs kartu su palikėju) kliudo kitam (kitiems) įpėdiniui (įpėdiniams) priimti palikimą, faktiškai pradedant turtą valdyti, nustačius nurodytas aplinkybes, nebelieka pagrindo konstatuoti, kad atitinkamas įpėdinis nesiekė palikimo priimti. Priešingai, aktyvus įpėdinio elgesys, nukreiptas į palikimo masę sudarančių tam tikrų, nors ir palikėjo asmeninio naudojimo daiktų, valdymą bei kito įpėdinio objektyviai išreikštas kliudymas ir nesutikimas su siekiančio priimti palikimą įpėdinio veiksmais, sudaro pagrindą pripažinti, kad įpėdinis, kuriam trukdyta priimti palikimą, palikimą priėmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2011).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos tėvas turėjo nekilnojamąjį turtą. Teismui nepateikta jokių įrodymų, kad pareiškėja būtų įgijusi aktyviais veiksmais, faktiškai pradėjusi valdyti kokias nors A. G. turtines teises, pareigas, asmenines neturtines teises ar kitą turtą. Pareiškime nurodoma, kad po tėvo mirties pareiškėja pradėjo faktiškai valdyti visus esančius tėvo daiktus, tačiau nėra konkrečiai nurodyta kokius būtent tėvo daiktus pareiškėja pradėjo faktiškai valdyti. Kaip minėta aukščiau, bei atsižvelgiant į išdėstytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pareiškėjos nurodymas, jog ji pradėjo valdyti visus tėvo daiktus, nelaikytinas palikimo priėmimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nagrinėjant šios kategorijas bylas, būtina išsiaiškinti koks turtas paveldimas įstatyminių ar testamentinių įpėdinių ir koks priskirtinas prie namų apstatymo daiktų ir apyvokos reikmenų, nes šie pagal CK 5.14 straipsnį nepaveldimi, o pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu kokia yra jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006). Teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėja priėmė A. G., mirusio 2013 m. lapkričio 26 d., palikimą, pradėjusi jį faktiškai valdyti.

Teismas kritiškai vertina pareiškėjos pateiktą 2013-12-15 Panaudos sutartį, pagal kurią L. M. leido neatlygintinai naudotis M. S. žemės sklypu unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini). LR CK 6.632 straipsnyje nustatyta, kad perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys. Kai nustatyta byloje, A. G. mirė (duomenys neskelbtini), o žemės sklypo panaudos sutartis neva sudaryta 2013-12-15, t. y. praėjus 20 dienų po A. G. mirties. Kaip pareiškime nurodo pati pareiškėja, jai buvo žinoma, kad tėvas aukščiau minėtą žemės sklypą testamentu paliko savo vaikaičiui L. M.. Byloje taip pat nustatyta, jog L. M. palikimo po A. G. nepriėmė. Teismu nepateikta jokių įrodymų, kad A. G. buvo įgaliojęs pareiškėją L. M. sudaryti jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo panaudos sutartį. Iš to teismas daro išvadą, kad pareiškėja L. M., nebūdama aukščiau minėto sklypo savininkė, neturėdama savininko įgaliojimo, neturėjo teisės sudaryti žemės sklypo panaudos sutartį. Be to, nekilnojamojo daikto panaudos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre (CK 6.478 straipsnio 2 dalis, 6.629 straipsnio 2 dalis). Nors panaudos sutartyje nurodoma, kad panaudos sutartis sudaroma penkeriems metams, teismui nepateikta įrodymų, kad ji nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad teismui net nepateikta įrodymų, kad už aukščiau minėtą žemės sklypą buvo mokami nustatyti privalomi mokesčiai.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip buvo nurodyta pirmiau, palikimo priėmimo pradėjus faktiškai turtą valdyti faktas gali būti nustatomas atsižvelgiant į aktyvius įpėdinio veiksmus, vertinant visą bylos medžiagą, o teismas ypatingosios teisenos bylose turi būti aktyvus ir siekti nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Tokiomis aplinkybėmis vien vieno iš suinteresuotų asmenų – pareiškėjos – išsakytas fakto pripažinimas ir suinteresuoto asmens L. M. lakoniškas atsiliepimas nėra pakankami, kad būtų galima konstatuoti juridinę reikšmę turintį faktą. Be to, pažymėtina, kad šalies tam tikro fakto pripažinimas nėra teismui privalomas; teismas gali pripažinti atitinkamą faktą nustatytu tik įsitikinęs, jog šalies fakto pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra jos pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą (CPK 187 straipsnio 2 dalis). Taigi, net ir esant suinteresuoto asmens M. M. faktų pripažinimui, teismas ypatingosios teisenos bylose turi vertinti visą bylos medžiagą pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta pateikti teismui papildomus įrodymus, pagrindžiančius pareiškime nurodytas aplinkybes, tačiau pareiškėja šia galimybe nepasinaudojo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, taikydamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog L. M. priėmė A. G., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą, pradėjusi faktiškai jį valdyti, todėl pareiškėjos L. M. pareiškimas atmestinas (CPK 444 str. 2 d. 8 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.