- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-18
- Bylos Nr.
- e2-78-943/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00505-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pamario metalo konstrukcijos“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-677-123/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pamario metalo konstrukcijos“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Pajūrio metalo konstrukcijos“ dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
I. Ginčo esmė
Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Pamario metalo konstrukcijos“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis ieškovės ir atsakovės BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ 2012 m. birželio 1 d. ir 2012 m. birželio 4 d. sudarytas statybos sutartis, taip pat – atsakovės ir UAB „Birių krovinių terminalas“ 2012 m. gegužės 24 d. sudarytą statybos sutartį ir šios sutarties šalimi (rangovu) pripažinti ieškovę. Ieškovė taip pat prašė patikslinti įmonės reikalavimą atsakovės bankroto byloje ir patvirtinti jį 421 399,86 Eur sumai. Pareikštų reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atsakovės trečios ir kitų eilių kreditorių reikalavimų tenkinimą. Ieškovė paaiškino, kad, atsakovės bankroto byloje pradėjus trečios ir kitų eilių kreditorių reikalavimų tenkinimą iki ieškovo pareikšto ieškinio išnagrinėjimo, būtų pažeisti ieškovės interesai. Gali susiklostyti situacija, kad, baigus bylos nagrinėjimą, atsakovė nebeturės turto ir negalės būti patenkintas ieškovės papildomas reikalavimas, patvirtintas teismo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 1 d. ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Teismas nurodė, kad stabdyti bankroto procedūras ir netenkinti kreditorinių reikalavimų nėra jokio įstatyminio pagrindo. Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nenumatyta kreditoriaus teisė reikalauti sustabdyti kreditorinių reikalavimų tenkinimą tikslu užsitikrinti savo kreditorinio reikalavimo patenkinimą. Ieškovės kreditorinis reikalavimas jau yra patvirtintas, o tikslinti kreditorinį reikalavimą galima ĮBĮ nustatyta tvarka. Be to, iš visų pinigų, kurie bus sugrąžinti į bendrovę, bus tenkinami kreditorių reikalavimai tik ĮBĮ nustatyta tvarka.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskirajame skunde ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad, jei bus priimtas apeliantui palankus teismo sprendimas, pasikeis atsakovės kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcija. Nesustabdžius kreditorių reikalavimų tenkinimo kyla reali grėsmė, kad apeliantės reikalavimas nebus patenkintas. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė prašo skundą atmesti ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime, atsikertant į atskirojo skundo argumentus, nurodoma, kad teisės aktuose nenumatyta apeliantės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė. Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą bankroto byloje laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pradinėje bylos iškėlimo stadijoje. Laikinosios apsaugos priemonės nėra būtinos, kadangi kreditorių reikalavimai tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės.Teismas, gavęs prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jį gali tenkinti tik nustatęs dviejų kumuliatyvaus pobūdžio sąlygų egzistavimą, t. y. tikėtiną pareikštų reikalavimų (ieškinio) pagrįstumą ir grėsmės, kad nesiėmus prašomų priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Neapolis“ prieš UAB „Andajas“, bylos Nr. 2-200-381/2015, ir joje nurodytą teismo praktiką). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra varžomos asmenų, prieš kuriuos jos nukreiptos, teisinė bei faktinė padėtis. Dėl to Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama būtinybė kiekvieną kartą, t. y. sprendžiant, ar taikyti prevencines priemones, užtikrinti bylos šalių interesų pusiausvyrą (CPK 145 straipsnio 2 dalis; žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB LITGRID prieš UAB „Saurama“, bylos Nr. e2-43-381/2015, ir joje nurodytą teismo praktiką). Priešingai, nei nurodyta skundžiamos teismo nutarties motyvuojamoje dalyje, laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra reglamentuotas baigtinio sąrašo principo pagrindu. Tai reiškia, kad teismas konkrečiu atveju gali taikyti priemones, kurios tiesiogiai neįvardijamos įstatymuose (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Įstatymų leidėjas yra suteikęs teisę teismui konkrečioje situacijoje – įvertinus jos specifiškumą, parinkti ir pritaikyti individualizuotas priemones, garantuojančias laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslų pasiekimą. Nagrinėjamu atveju apeliantas prašė pirmosios instancijos teismo laikinųjų apsaugos priemonių forma sustabdyti vienos iš atsakovo bankroto procedūrų stadijos vykdymą, t. y. trečios ir po jos einančių eilių kreditorių reikalavimų tenkinimą. Pagal ĮBĮ 35 straipsnio 2–4 dalis skiriamos trys bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės. Matyt, reikėtų laikyti, kad apeliantas omenyje turėjo tik trečios eilės, į kurią jis ir patenka, kreditorių reikalavimų tenkinimo laikiną sustabdymą. Tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas iš esmės yra galimas. Tačiau jos sukeliamos pasekmės – bankroto procedūrų sustabdymas, įpareigoja tokios priemonės taikymo prašantį asmenį pateikti teismui argumentus, kurie patvirtintų egzistuojant neabejotiną poreikį jo teisių gynimui suteikti prioritetą prieš vieną iš bankroto bylos tikslų, t. y. operatyvų bankroto procedūrų užbaigimą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Klaipėdos miesto savivaldybės administracija prieš UAB „TIS LT“ ir kt., bylos Nr. e2-1507-330/2015, ir joje nurodytą teismo praktiką). Šie išaiškinimai byloje yra reikšmingi tuo, kad apeliantė – siekdama ginčo konservacinės paskirties prevencinės priemonės taikymo – nepateikė pakankamai argumentų ir įrodymų, kurie suteiktų teisinį pagrindą tenkinti jos prašymą. Pirmiausia pažymėtina, kad iš apeliantės procesinių dokumentų (ieškinio, atskirojo skundo) turinio nėra aiškus turtinio reikalavimo dydžio apskaičiavimo mechanizmas. Tikėtino ieškinio pagrįstumo (prima facie) doktrinos požiūriu ieškovas ne tik turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti, kaip apskaičiuoja reiškiamą turtinį reikalavimą, bet taip pat nurodyti, koks ryšys jį sieja su konkrečiais atsakovo veiksmais. To nepadarius, teismas negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (šiuo klausimu plačiau mutatis mutandis žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Elgama-elektronika“ ir kt. prieš UAB „Instra“, bylos Nr. 2-1535/2013, ir joje nurodytą teismo praktiką). Aptarti ieškinio elementų trūkumai yra objektyvi kliūtis atsakovės bankroto procedūrų stabdymui laikinųjų apsaugos priemonių forma. Antra, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad būtų pradėtas atsakovės turto realizavimas, o kartu ir trečios eilės kreditorių reikalavimų tenkinimas. Taigi kol kas neegzistuoja ir apeliantės akcentuojamos grėsmės teismo sprendimo įvykdymo galimam pasunkėjimui arba pasidarymui nebeįmanomu. Be to, grėsmės, kaip antros sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, buvimą eliminuoja ir tai, kad remiantis ieškinio turiniu neįmanoma hipotetiškai pasverti, ar iš tiesų, patenkinus ieškinį, reikšmingai pasikeistų atsakovės trečios eilės kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcija. Trečia, atsakovės kreditorių, esančių toje pačioje eilėje kaip ir apeliantė, reikalavimų tenkinimo sustabdymas pagal nustatytas aplinkybes neatitiktų ir paties apeliantės interesų. Nurodytos bankroto procedūros stabdymas iš esmės neapibrėžtam laikui ne tik didintų atsakovės administravimo išlaidas, tačiau ir apeliantės bei kitų įmonės kreditorių nuostolius, patiriamus dėl neatgaunamų lėšų. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį pripažinti neteisėta ar / ir nepagrįsta bei panaikinti (CPK 328, 330 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.