Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjai uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vaivorykštė“, „Tikroji vaivorykštė“ ir „Masada“ (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2012 m. vasario 6 d. teismui pateikė skundą, prašydami iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė), atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), priteisti: 1) UAB „Vaivorykštė“ – 2 722,76 Eur, UAB „Tikroji vaivorykštė“ – 1 458,36 Eur, UAB „Masada“ – 592,34 Eur turtinei žalai atlyginti, 2) kiekvienam pareiškėjui – po 5 proc. palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3) bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjai paaiškino, kad jie nuosavybės teisėmis valdė nekilnojamuosius daiktus, taip pat nuomojo valstybinę žemę, patekusius į teritoriją, apibrėžtą Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-338 „Dėl teritorijos, kurioje reguliuojama ekonominė plėtra, mokesčių koregavimo koeficientų nustatymo bei jų taikymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. T-338). Taryba 2011 m. gegužės 26 d. priėmė sprendimą Nr. T-154 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T-338 „Dėl teritorijos, kurioje reguliuojama ekonominė plėtra, mokesčių koregavimo koeficientų nustatymo bei jų taikymo“ galiojimo sustabdymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. T-154), kuriuo sprendimo Nr. T-338 galiojimą sustabdė iki artimiausio Tarybos posėdžio, o 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T-178 „Dėl mokesčių koregavimo koeficientų nustatymo bei jų taikymo Šiaulių miesto bulvare bei jo prieigose siekiant skatinti verslo plėtrą“ (toliau – ir sprendimas Nr. T-178) pakeitė sprendimu Nr. T-338 nustatytus nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų koregavimo koeficientus (toliau – ir koregavimo koeficientai). Pareiškėjai tvirtino, kad jie atitiko šiais Tarybos sprendimais nustatytus kriterijus, todėl 2011 m. balandžio 26 d. kreipėsi į Administraciją dėl mokesčių lengvatų taikymo sutarčių sudarymo. Administracija atsakydavo ne į kiekvieną jų kreipimąsi, todėl pareiškėjai buvo priversti su prašymais kreiptis kelis kartus. Administracija su jais mokesčių lengvatų taikymo sutarčių nesudarė ir 2011 m. spalio 4 d. raštu Nr. S-2776-11 UAB „Tikroji vaivorykštė“ bei 2011 m. spalio 7 d. raštu Nr. 2818-11 UAB „Vaivorykštė“ pranešė, kad neturėjo pareigos su jomis sudaryti sutartis, o į UAB „Masada“ kreipimąsi išvis nebuvo atsakyta. Pareiškėjai nurodė, kad jų patirtą turtinę žalą sudarė skirtumas tarp kiekvieno iš jų sumokėto nekilnojamojo turto mokesčio bei nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir pagal sprendimu Nr. T-338 nustatytus koreguotus koeficientus mokėtinų šių mokesčių, pateikė kiekvieno pareiškėjo patirtos turtinės žalos apskaičiavimą. Administracijos neteisėti veiksmai, kuriais buvo padaryta turtinė žala, pasireiškė tuo, kad Administracija, pažeisdama Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, nepagrįstai atsisakė su jais sudaryti mokesčių lengvatų taikymo sutartis. Teismo posėdžių metu pareiškėjų atstovas akcentavo, kad pareiškėjai visiškai atitiko sprendimuose Nr. T-338 ir Nr. T-178 nustatytus kriterijus, prie 2011 m. balandžio 26 d. parengtų prašymų pridėjo visus reikiamus dokumentus, todėl Administracija nepagrįstai netenkino jų prašymų sudaryti mokesčių lengvatų taikymo sutartis. Administracija turėjo tokią pareigą, kadangi, pagal Vietos savivaldos įstatymą, vietos savivaldybės administracijai pavesta vykdyti vietos savivaldybės tarybos priimtus sprendimus. Be to, Administracija arba visai neatsakydavo į pareiškėjų pasikreipimus, arba vilkindavo į juos atsakyti.Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė, atstovaujama Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.Atsakovas, išdėstydamas faktines aplinkybes apie 2011 m. balandžio 26 d. - 2011 m. rugsėjo 6 d. laikotarpiu iš pareiškėjų gautų prašymų nagrinėjimo eigą, jiems parengtus atsakymus, tvirtino, kad pareiškėjai buvo tinkamai informuoti apie priežastis, dėl kurių su jais nesudarytos mokesčių lengvatų taikymo sutartys. Pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą buvo nemotyvuotas, o teiginiai, jog vietos savivaldybės subjektai veikė netinkamai, buvo deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pareiškėjai neskundė mokesčių lengvatų taikymo srityje priimtų sprendimų, o jų sumokėti mokesčiai apskaičiuoti tinkamai, remiantis galiojančiais Tarybos sprendimais.Teismo posėdžių metu atsakovo atstovė akcentavo, kad Administracija pareiškėjams pranešė apie priežastis, dėl kurių su jais nebuvo sudarytos mokesčių lengvatų taikymo sutartys. Atsižvelgusi į tai, kad su pareiškėjais minėtos sutartys nebuvo sudarytos, atsakovo atstovė nurodė, kad Administracija nevertino, ar pareiškėjai, pagal jų pateiktus duomenis, atitiko Tarybos sprendimais nustatytus kriterijus.