Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjai UAB „Vaivorykštė“, UAB „Tikroji vaivorykštė“, UAB „Masada“ kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintais skundais (IV t., b. l. 59–70, 111–115), prašydami: priteisti UAB „Vaivorykštė“ 9 401,15 Lt (2 722,76 Eur), UAB „Tikroji vaivorykštė“ 5 035,43 Lt (1 458,36 Eur), o UAB „Masada“ 2 045,23 Lt (592,34 Eur) turtinės žalos atlyginimą iš Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjų atstovas R. Š. paaiškino, jog UAB „Vaivorykštė“, UAB „Tikroji vaivorykštė“ ir UAB „Masada“ nuosavybės teise priklauso nekilnojamieji daiktai, nurodyti skunde. Šiaulių miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2010 m. lapkričio 25 d. priėmė sprendimą Nr. T-338, kuris įsigaliojo 2011 m. sausio 1 d. ir turėjo galioti iki 2013 m. gruodžio 31 d. Vėliau Taryba priėmė 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. T-154, kuriuo nusprendė sustabdyti 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą iki artimiausio Tarybos posėdžio. 2011 m. birželio 30 d. Taryba priėmė sprendimą Nr. T-178 ir pakeitė taikytinus koeficientus, lyginant juos su 2010 m. lapkričio 25 d. tarybos sprendimu. Visų pareiškėjų nekilnojamieji daiktai atitiko Tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendime nurodytus kriterijus, atitiko nekilnojamojo turto buvimo vietą, turto paskirtį. Siekdami sudaryti mokesčių lengvatų sutartis su Administracija pareiškėjai pateikė 2011 m. balandžio 26 d. prašymą bei sutarčiai sudaryti reikiamus dokumentus. Nepaisant kreipimosi, Administracija į juos neatsakė, buvo vilkinamas atsakymų pateikimas. Pareiškėjai 2011 m. gegužės 24 d. kreipėsi pakartotinai, prašydami sudaryti lengvatų sutartį, tačiau Administracija per 20 darbo dienų atsakymo nepateikė. Po kelių mėnesių pareiškėjai gavo atsakymą, kuriame buvo nurodyta, kad 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T-338 galiojimas buvo sustabdytas ir sutartys nesudaromos. Pareiškėjai su tokia pozicija nesutinka, nes atsakymas nepagrįstas. Pareiškėjai Administracijai teikė dokumentus, tačiau jie buvo nepriimami, nes nebuvo tą klausimą kuruojančio darbuotojo. Šias aplinkybes patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. spalio 6 d. nutartis, kurios pagrindu byla grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui. LVAT konstatavo, kad buvo pažeisti terminai atsakant į pareiškėjų užklausimus, Administracija ne laiku pateikė atsakymą, buvo atsakyta pavėluotai. Be to, LVAT konstatavo, jog Administracija neteisėtai atsisakė sudaryti sutartis. Sutartys dėl lengvatų su kitais juridiniais asmenimis buvo sudarytos tuo laikotarpiu, kada pareiškėjai kreipėsi į Administraciją. Informacija, kuri buvo laikraštyje „Šiaulių kraštas“, patvirtino, kad buvo sudarytos trys sutartys, taip pat ir su UAB „Šiaulių prekybos centras“, nors pastarasis neatitiko Tarybos sprendime nurodytų kriterijų. Taigi, Šiaulių miesto savivaldybė pareiškėjų kreipimąsi ignoravo, o su kitais asmenimis sutartis sudarė. Tuo Administracija pažeidė Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatas. Administracijos teiginys, esą ji negalėjo tokių sutarčių sudaryti, nepagrįstas, nes ji privalėjo vykdyti Tarybos sprendimus ir sudaryti sutartis su pareiškėjais. Pareiškėjams žala kilo dėl to, kad Šiaulių miesto savivaldybė nepagrįstai apskaičiavo, o pareiškėjai atitinkamai sumokėjo, mokestį už valstybinę žemę, kuris viršijo Tarybos sprendime nurodytus tarifus. Šiuo atveju yra visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos.