Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Ž. atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-74-835/2015 pagal ieškovės V. Ž. ieškinį atsakovui A. Ž. ir šio atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, nepilnamečių vaikų išlaikymo priteisimo, jų gyvenamosios vietos nustatymo, neturtinės žalos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Alytaus rajono apylinkės teisme nuo 2013-09-11 nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės V. Ž. ieškinį atsakovui A. Ž. ir pastarojo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, nepilnamečių vaikų išlaikymo priteisimo, jų gyvenamosios vietos nustatymo, neturtinės žalos priteisimo.

Šioje byloje 2014 m. gruodžio 3 d. priimta nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismas iš dalies patenkino atsakovo A. Ž. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, areštavo ieškovei V. Ž. priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, leisdamas ieškovei areštuotu turtu naudotis pagal paskirtį, bet uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti.

2015-02-23 ieškovė pateikė teismui prašymą įpareigoti atsakovą A. Ž. per trijų dienų terminą įmokėti į Alytaus rajono apylinkės teismo depozitinę sąskaitą 19114,92 Eur (66000,00 Lt) arba šiai sumai pateikti banko garantiją jos nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimui, o atsakovui A. Ž. per nustatytą terminą neįmokėjus į teismo depozitinę sąskaitą 19114,92 Eur (66000,00 Lt) arba nepateikus šiai sumai banko garantijos, per tris darbo dienas nuo termino pabaigos dienos panaikinti 2014-12-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-74-835/2015 taikytas laikinąsias apsaugos priemones – ieškovei priklausančių kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų areštą. Nurodė, kad dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto arešto, ieškovė negalėjo įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų pagal 2009-05-28 avansinio mokėjimo sutartį ir 2009-06-08 susitarimą dėl sutarties sąlygų papildymo, mano, kad dėl to ieškovė patirs nuostolius.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą motyvai

Pirma, teismas tik formaliai tyrė ieškovės su prašymu dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo pateiktų naujų įrodymų 2009-05-28 Avansinio mokėjimo sutarties, 2009-06-08 susitarimo dėl sutarties sąlygų papildymo ir 2015-01-15 ieškovės tėvų prašymo dėl avanso grąžinimo turinį ir pateikimo aplinkybes, todėl nepagrįstai sprendė apie ieškovės prognozuojamus nuostolius dėl atsakovo iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – ieškovės turto arešto. Aplinkybes ir įrodymus apie ieškovės turimus turtinius įsipareigojimus tėvams ieškovė nurodė ir pateikė tik teikdama prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Šių įrodymų anksčiau ji neteikė byloje, nors privalėjo tai daryti. 2009-05-28 Avansinio mokėjimo sutartyje ir 2009-06-08 susitarime dėl sutarties sąlygų papildymo įtvirtintos nuostatos leidžia daryti prielaidą, jog šiuose dokumentuose aptarti santykiai realiai tarp ieškovės ir jos tėvų neegzistuoja: 1) nors sutartis vadinama „Avansinio mokėjimo“, o ieškovės tėvų jai sumokėta 17 377.20 EUR suma avansu, tačiau ten pat ši suma laikoma galutine suma, mokėtina už ieškovės parduodamus statinius; 2) ieškovė nepateikia jokių paaiškinimų, kokios buvo kliūtys įvykdyti įsipareigojimus pagal šią sutartį iki arešto pritaikymo; 3)pagal sutarčių teisės praktiką, įsipareigojimas parduoti nekilnojamąjį turtą negali būti taip atitolęs laiko atžvilgiu nuo pinigų sumokėjimo momento (šiuo atveju net 6,5 metų), o ypač kai sumokama visa parduotino turto kaina (nors ir vadinama avansu); 4) įprastinėje praktikoje tarp artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų tokio dydžio sankcijos, kaip 1737,72 EUR bauda, už sutarties nevykdymą yra nenumatomos; 5) ieškovei vos 15 dienų pavėlavus tėvams įvykdyti prievolę – parduoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, tėvai nereikalauja prievolę įvykdyti tokiu būdu, kaip buvo susitarta, t.y. parduoti turtą, tačiau prašo grąžinti sumokėtą „avansą“ ir baudą. Galiausiai, apie minėtos sutarties fiktyvumą, o tuo pačiu ir apie galimai iš šios sutarties kilsiančius nuostolius, leidžia spręsti viešai skelbiami duomenys apie ieškovės tėvų deklaruotą turtą - 2009 m. deklaracijoje jie nenurodė, jog turi paskolintų ir nesusigrąžintų lėšų.

Antra, skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta, nes ieškovė neįrodė nei vienos nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto sąlygų, t. y. kad ji patyrė nuostolius ar yra tikėtina, kad nuostoliai bus patirti ateityje, kad jų realus išieškojimas gali būti apsunkintas, bei, kad nuostolių atsiradimas tiesiogiai susijęs su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Visų pirma, nuostoliais, kurie galėtų atsirasti dėl 2009-05-28 Avansinio mokėjimo sutarties ir 2009-06-08 susitarimo neįvykdymo, jeigu ieškovės tėvai kreiptųsi į teismą su piniginiu reikalavimu, galėtų būti laikoma tik 1737,72 EUR (6 000 Lt.) bauda. Tuo tarpu grąžintina 17 377,20 EUR (60 000 Lt.) suma yra ne nuostoliai, o pagal sutartį gauta pinigų suma, kurią ieškovei nepardavus turto tėvams, jiems grąžintina kaip gauta be pagrindo. Antra, ieškovei neįvykdžius įsipareigojimų pagal sutartį, t.y. nepardavus tėvams turto, nuostoliai galėtų kilti nebent ieškovės tėvams. Trečia, teismas skundžiamojoje nutartyje nepasisakė, kad realus ieškovės nuostolių išieškojimas iš atsakovo būtų apsunkintas, jeigu nebūtų užtikrintas galimas ieškovės nuostolių atlyginimas. Ketvirta, pirmosios instancijos teismas nenustatė jog ieškovės nuostoliai atsirado (ar ateityje atsiras) būtent dėl arešto jos asmeniniam nekilnojamajam turtui pritaikymo. Kadangi ieškovė savo prievolės tėvams pagal Avansinio mokėjimo sutartį ir susitarimą neįvykdė daugiau kaip per 6 metus dar iki jos turto areštavimo, neatmetama galimybė, jog ieškovė prievolės parduoti savo asmeninį turtą tėvams galėjo neįvykdyti dėl šiam turtui nustatytos hipotekos (ieškovės tėvo prievolės įvykdymo užtikrinimui) , kurios galiojimo laikas šiuo metu nėra pasibaigęs. Ieškovė, turėjo procesinę pareigą pateikti teismui rašytinius įrodymus apie tai, jog ji kreipėsi į BAB banką „Snoras“, kurio naudai įkeistas ieškovės asmeninis turtas, dėl galimybės parduoti įkeistą turtą ir kad bankas tam neprieštaravo. Tokių įrodymų byloje nesant, laikytina, jog teismas nenustatė tiesioginio priežastinio ryšio tarp galimų ieškovės nuostolių ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, todėl priėmė nepagristą nutartį.

Trečia, teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino, jog terminas, per kurį būtina įmokėti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, turi būti realus. Atsižvelgiant į tai, jog bylos duomenimis atsakovas piniginių santaupų neturi, jo pajamos prasidėjus skyrybų procesui yra sumažėjusios, atsakovas patyrė nemažų bylinėjimosi išlaidų, didžiąja dalimi prisideda prie 2 nepilnamečių vaikų išlaikymo (ieškovė moka po 57,92 EUR/mėn. laikino išlaikymo), atsakovo turtinė padėtis nėra gera, todėl teismo įpareigojimas įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 17 377, 20 EUR per 7 dienas, yra neprotingas ir nepagrįstas, kurio atsakovas negalėtų įvykdyti.

Ketvirta, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, privalėjo svarstyti tiek ieškovės galimus veiksmus siekiant išvengti tikėtinų nuostolių (pvz. ar ieškovė negali susitarti su savo tėvais dėl kito prievolių įvykdymo termino, ar neturi galimybės gauti paskolos būsimų nuostolių padengimui ir pan. ), tiek ir atsakovo realias galimybes per labai trumpą laiko tarpą gauti 19 114,92 EUR sumą ar pateikti nuostolių atlyginimui užtikrinti banko garantiją. Skundžiamos nutarties priėmimas, atsakovo nuomone, yra kraštutinė procesinė priemonė, priimta neatsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes.

Penkta, skundžiama nutartis naikintina ir dėl to, kad teismas neįvertino, jog įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo atsakovo priešieškinis būtų atmestas, ieškovei bet kokiu atveju išliktų teisė reikalauti, kad atsakovas atlygintų nuostolius, kuriuos jai padarė atsakovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (LR CPK 146 str. 2d.).

I. V. Ž. pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog atsakovo skundas yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas dėl šių priežasčių:

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

CPK 146 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo, pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Ši teisės norma yra nukreipta į ieškovo bei atsakovo interesų ir procesinių jų tarpusavio poveikio priemonių pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo principo užtikrinimą. Taikydamas šią normą, Lietuvos apeliacinis teismas yra aiškinęs, kad civiliniame procese vyraujantis šalių lygiateisiškumo principas (CPK 17 str.) lemia tai, kad teismui ieškovo prašymu pritaikius atsakovui jo teisių apribojimus ir suvaržymus, t. y. laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d.), pastarasis pagal CPK 146 straipsnio 1 dalies nuostatas gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Tačiau vien aplinkybė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro teisinių prielaidų taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, jeigu teismas nenustato šio instituto taikymo sąlygų, taigi asmenims, kurių atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos, tokio prašymo pateikimo atveju tenka pareiga pagrįsti tiek dėl jo atžvilgiu taikytų ribojimų galinčius atsirasti nuostolius, tiek ir jų preliminarų dydį. Pažymėtina, kad būtent toks nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo sureguliavimas labiausiai atitinka ir šalių procesinių teisių lygybės principą, nes ir ieškovui, prašančiam laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu taikymo, tenka pareiga preliminariai pagrįsti tiek savo ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, tiek ir grėsmės, kad jo naudai priimtas sprendimas gali likti neįvykdytas, buvimą, pateikiant atitinkamus įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-709-464/2015).

Byloje nustatyta, kad Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d. priimta nutartimi iš dalies patenkino atsakovo A. Ž. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir jo pareikštų reikalavimų užtikrinimui areštavo ieškovei V. Ž. priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti.

Ieškovei pareiškus prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo Alytaus rajono apylinkės teismas įpareigojo atsakovą A. Ž. per 7 dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos įnešti į Alytaus rajono apylinkės teismo depozitinę sąskaitą 19 114,92 Eur sumą ieškovės nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimui. Teismas, tenkindamas ieškovės prašymą, įvertino, kad atsakovo prašymu 2014-12-03 nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – areštavus ieškovei V. Ž. priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, leidžiant ieškovei areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį, bet uždraudžiant visu areštuotu turtu disponuoti – ieškovė prarado galimybes vykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagal 2009-05-28 avansinio mokėjimo sutartį ir 2009-06-08 susitarimą dėl sutarties sąlygų papildymo dėl ko ieškovei iškilo reali grėsmė patirti nuostolius. Avansinio mokėjimo sutarties 3.3. punktu gyvenamojo namo ir kitų statinių dalies pirkimo - pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta, pasirašyta ir patvirtinta notaro iki 2015-01-01 dienos, tačiau, kadangi 2014-12-03 teismo nutartimi buvo areštuotas ieškovei priklausantis turtas, pirkimo–pardavimo sutartis iki 2015-01-01 dienos sudaryta nebuvo; 2)neįvykdžius sutarties, kyla sutarties neįvykdymo pasekmės, numatytos sutarties 3.5. punkte. t. y. atsirado prievolė A. Ž. ir V. Ž. grąžinti 17377,20 Eur (60000,00 Lt) avansą ir sumokėti 1737,72 Eur (6000,00 Lt) baudą; 3) 2015-01-15 prašymu A. Ž. ir V. Ž. ieškovei pareiškė reikalavimą grąžinti jų sumokėtą avansą bei sumokėti sutartyje numatytą 1737,72 Eur (6000,00 Lt) baudą.

Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad Alytaus rajono apylinkės teismas pagrįstai, kaip tą numato CPK 146 straipsnis, įpareigojo atsakovą, kurio prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – ieškovei priklausančio turto areštas, pateikti ieškovės nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. I. V. Ž. pateikė įrodymus apie nuostolius, kuriuos ji, negalėdama vykdyti prisiimtų įsipareigojimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, gali patirti. Šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su tokiu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

Atsakovas, teigdamas, kad ieškovė nepagrindė jos nurodytų nuostolių dydžio, apeliacinės instancijos teismo nuomone, atskirajame skunde nepagrįstai teigia, jog ieškovei neatsiranda pareigų vykdant 2009-05-28 Avansinio mokėjimo sutartį, 2009-06-08 susitarimą dėl sutarties sąlygų papildymo ir 2015-01-15 ieškovės tėvų prašymą dėl avanso grąžinimo. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad paminėti sandoriai yra negaliojantys, o kreditorių reikalavimas grąžinti avansą ir sumokėti baudą nepagrįstas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai vertino, kad ieškovė pagrindė galimus nuostolius. Negalima sutikti ir su apelianto teiginiais, kad nuostoliais laikytina tik sutartimi numatyta bauda, kadangi iš ieškovės reikalaujama grąžinti pinigus, kurių ieškovė realiai neturi, nes gautus pinigus yra panaudojusi, kaip pati aiškina, gyvenant santuokoje su atsakovu turtui įgyti.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės atsiliepime nurodytais argumentais, kad teismas, nagrinėdamas prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, neprivalėjo svarstyti atsakovo nurodomų faktinių aplinkybių dėl ieškovės galimybės susitarti dėl kito prievolių įvykdymo termino, dėl atsakovo turtinės padėties, kad ieškovė turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, ji savo nuožiūra turi galimybę pasirinkti savo teisių gynimo būdą ir tam neturi įtakos atsakovo samprotavimai ir pasiūlymai apie jos teisių gynimo galimybes.

Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartis yra iš esmės pagrįsta, jos naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Kadangi apskųstoji pirmosios instancijos teismo nutartis yra iš esmės pagrįsta, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ir atsakovo nuomonę, kad gali būti nustatytas ir ilgesnis terminas aptariamų nuostolių užtikrinimo garantijai pateikti, tik patikslina, per kokį laiko tarpą atsakovas privalo įnešti į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą 19 114,92 Eur sumą, arba gali šiai sumai pateikti banko garantiją.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Patikslinti, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartimi nustatytą 19114,92 Eur sumą įmokėti į šio teismo depozitinę sąskaitą arba pateikti banko garantiją atsakovas A. Ž. privalo iki 2015 m. liepos 22 d.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.