Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atstovėms I. P. ir D. G., atsakovo atstovams advokatams M. N. ir S. K., viešame teismo posėdyje žodine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę byla pagal ieškovo UAB “Būsto paskolų draudimas” ieškinį atsakovui Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių dėl įgyto turto priteisimo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

2008-09-09 D. K. ir Nordea Bank AB sudarė būsto kredito sutartį, buto pirkimui ir remontui, kurios pagrindu gautų pinigų grąžinimas buvo apdraustas ieškovo bendrovėje (užtikrinimui įkeistas minėtas perkamas butas. Kredito gavėjas nevykdė įsipareigojimu, todėl buvo nutraukta kredito sutartis. Ieškovo bendrovė išmokėjo 90 516,11 Eur draudimo išmoką, tačiau vėliau paaiškėjo, kad 2010-07-02 Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūra surašė kaltinamąjį aktą dėl draudėjo galimai atliktų nusikalstamų veikų, kuriame nurodė, jog draudėjas, siekdamas gauti iš banko būsto kreditą, pateikė melagingus duomenis apie savo darbovietę ir gaunamas pajamas, o būtent - draudėjas suklastojo 2008-09-01 paraišką būsto kreditui bei 2008-09-17 prašymą sudaryti draudimo sutartį, nurodydamas juose melagingus duomenis, kad nuo 2005 m. dirba Norvegijos bendrovėje „Waco Isolering A/S“ ir kad jo mėnesinės pajamos yra apie 5 000 Lt. Kaltinamojo akto pagrindu Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. liepos mėn. iškėlė baudžiamąją bylą dėl draudėjo nusikalstamų veikų, kurioje draudėjas pripažintas kaltu. 2011-10-25 ieškovas perėmė iš banko hipotekos į butą reikalavimą į draudėją. Ieškovas įregistravo hipotekos pakeitimus. Ieškovas kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo reikalavo: (i) pripažinti draudimo sutartį negaliojančia, kaip sudarytą apgaulės įtakoje CK 1.91 str. pagrindu, o šį reikalavimą patenkinus, (ii) taikyti restituciją ir įpareigoti Banką grąžinti ieškovui jo išmokėtą 90 516,11 EUR dydžio draudimo išmoką. Žemesnių instancijų teismai ieškinio netenkino, kol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) 2016-05-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016 ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, t.y. draudimo sutartį pripažino negaliojančia, tačiau atsisakė taikyti restituciją grąžinant ieškovui šio Bankui išmokėtą draudimo išmoką. Tokį sprendimą kasacinis teismas motyvavo tuo, kad sandorio negaliojimo aplinkybė negali būti panaudota prieš sąžiningą Banką (CK 1.91 str. 7 d.).

Motyvuojamoji dalis

Atsakovas triplike prašė atmesti ieškinį. Nurodė, kad CK 6.237 str. įtvirtintas teisių gynimo pagrindas savo esme yra subsidiarus. Tačiau, be pagrindo įgyto turto išreikalavimo instituto subsidiarumu negali būti remiamasi tuo atveju, kai buvo visos restitucijos taikymo sąlygos ir teismas vis vien atsisakė taikyti restituciją pagal CK 1.91 str. 7 d. LAT atsisakė taikyti restituciją grąžinant ieškovui banko išmokėtą draudimo išmoką ir aiškiai motyvavo būtent CK 1.91 str. 7 d., o ne aplinkybe, jog ginčo santykiai buvo vertinami draudimo sutarties sudarymo metu. Nagrinėjamu atveju - draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia metu visos restitucijos taikymo sąlygos ir galimybės egzistavo, o pritaikius restituciją būtų buvę pilnai patenkinti ieškovo ieškiniu keliami reikalavimai, tačiau kasacinis teismas, vadovaudamasis CK 1.91 str. 7 d., atsisakė taikyti restituciją tokiu būdu galutinai išspręsdamas draudimo išmokos išreikalavimo iš banko klausimą. Nesant galimybės konkrečioje byloje taikyti restituciją be pagrindo įgyto turto išreikalavimo instituto taikymo galimybė turėtų būti išsprendžiama toje pačioje byloje, kurioje konkretus sandoris būtų pripažintas negaliojančiu. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, jog net ir esant teisiniam pagrindui išreikalauti iš banko draudimo išmoką taikant be pagrindo įgyto turto išreikalavimo institutą draudimo išmokos išreikalavimu būtų turėjęs pasirūpinti bylą dėl draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia išnagrinėjęs teismas. Draudimo išmoka bankui buvo išmokėta vadovaujantis draudimo sutartimi bei draudimo taisyklėmis, kurios abi draudimo išmokos išmokėjimo metu galiojo ir patvirtino draudimo išmokos išmokėjimą. Jokios papildomos sumos bankui nebuvo sumokėtos. Dėl to nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog draudimo išmoka suteikė nepagrįstą piniginį pranašumą bankui. Priešingai nei teigia ieškovas, kasacinis teismas 2016-­05-12 nutartimi aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė dėl bankui išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo ieškovui konstatuodamas, kad šiuo konkrečiu atveju restitucija yra negalima pagal CK 1.91 str. 7 d. Nagrinėjamu atveju - nėra pagrindo draudimo išmoką išreikalauti. Atitinkamai, nėra jokio pagrindo priteisti palūkanas iš banko už naudojimąsi teisėtai ir pagrįstai gauta draudimo išmoka.

Ieškinys atmestinas.

Tiek iš šios bylos medžiagos, tiek iš prejudicinę reikšmę šalių ginčui nagrinėti turinčios kitos civilinės bylos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-12 išnagrinėtos kasacine tvarka (3K-3-268/2016, e.b.l. 65-76, 1 t.) matyti, kad šalis – ieškovą UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir atsakovą Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantį per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (banką), siejo sutartiniai teisiniai santykiai, kilę iš 2005-05-30 šalių, vadovaujantis LR Vyriausybės 1998-06-18 nutarimu Nr.739 „Dėl būsto paskolų draudimo bendrovės“, sudarytos Bendradarbiavimo sutarties (e.b.l.77-84 1 t.) dėl būsto kreditų draudimo vadovaujantis Bendrovės (ieškovo) Būsto kreditų draudimo taisyklėmis Nr.004.

Minima sutartimi (su pakeitimais) ieškovas UAB „Būsto paskolų draudimas“ įsipareigojo drausti būsto kreditus, vadovaudamasis draudimo taisyklėmis, būsto kredito draudimo sutartimi užtikrinti viso negrąžinto kredito arba jo dalies draudimo taisyklių 13 p. nurodytais atvejais grąžinimą, palūkanų už draudimo taisyklių 47.2 p. nustatytą terminą grąžinimą (2.1, 2.2.1, 2.2.2 p.p.). Bankas Sutartimi įsipareigojo supažindinti būsto kredito gavėją su draudimo taisyklėmis, įteikti jam draudimo taisyklių kopiją, surinkti ir teikti ieškovui su būsto kreditu susijusius dokumentus, reikalingus išankstiniam sutikimui ir/ar draudimo sutarčiai sudaryti, užtikrinti, kad būsto kredito gavėjo anketoje surinkta informacija yra tiksli ir teisinga, t.y. atitinka kredito gavėjo pateiktus dokumentus ir duomenis ir yra atitinkamai įvertinta. Šalys susitarė, kad bankas neatsako už tai, kad ieškovui pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija, jei tokią informaciją bankui pateikė būsto kredito gavėjas, išskyrus atvejus, kai vadovaujantis būsto kredito gavėjo pateiktais dokumentais buvo galima padaryti išvadą, kad bankui buvo pateikta aiškiai ir žinomai melaginga ar klaidinga informacija. Bankas taip pat įsipareigojo iš būsto kredito gavėjo pareikalauti pateikti būsto kredito draudimo įmokos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą, įsitikinti, kad jis sumokėjo visą draudimo liudijime (polise) nurodytą jo lėšomis mokėtiną draudimo įmoką; iki draudimo sutarties sudarymo sužinojęs apie anketoje nurodytų duomenų ar informacijos pasikeitimą informuoti apie pasikeitimus ieškovą ir kt. Be to, Sutarties 14 p. bankas įsipareigojo gavęs informaciją apie įvykius, susijusius su draudimo rizikos padidėjimu, per 10 darbo dienų privalomai informuoti apie tai ieškovą, be kita ko informuoti ieškovą, jei būsto kredito gavėjas pateikė bankui aiškiai ir žinomai melagingą ar klaidinančią informaciją, susijusią su būsto kreditu (Sutarties 14.4. p.).

Šalys taip pat susitarė, jog būsto kredito gavėjui pažeidžiant sutartį ir per nustatytą terminą atitinkamai pažeidimų nepašalinus, bankas įsipareigoja nustatytais terminais nutraukti kredito sutartį ir pateikti ieškovui UAB „Būsto paskolų draudimas“ pareiškimą apie draudiminį įvykį ir paraišką draudimo išmokai gauti. Ieškovas savo ruožtu įsipareigojo per 10 d. nuo visų dokumentų gavimo dienos atlikti draudiminio įvykio tyrimą, surašyti aktą, priimti sprendimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir apie tai raštu informuoti banką ir būsto kredito gavėją.

2008-09-09 tarp atsakovo (banko) ir D. K. buvo sudaryta būsto kreditavimo sutartis. Ieškovo ir atsakovo Bendradarbiavimo sutarties (su pakeitimais ir papildymais), tarpininkaujant bankui (atsakovui), ieškovas UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir kredito gavėjas D. K. 2008-08-19 d. sudarė būsto paskolos draudimo sutartį, kurioje kaip naudos gavėjas nurodytas atsakovas – bankas. Ši Draudimo sutartis buvo sudaryta Draudimo taisyklių, draudėjo prašymo ir 2008 m. rugsėjo 9 d. banko su D. K. sudarytos būsto kreditavimo sutarties pagrindu. Remiantis Reikalavimų draudėjui 18.3.1 p. būsto kreditavimo sutarčiai sudaryti bankui buvo būtinas ieškovo išankstinis sutikimas sudaryti Draudimo sutartį. Tuo tikslu bankas ieškovui pateikė reikalingus dokumentus – 2008-09-17 d. draudėjo užpildytą prašymą sudaryti draudimo sutartį, draudėjo anketą, dokumentus apie draudėjo gaunamas pajamas, įkeičiamo turto rinkos vertės nustatymo pažymą. Ieškovas bankui suteikė išankstinį sutikimą dėl draudimo sutarties, 2008-09-19 d. kredito gavėjui buvo išduotas draudimo liudijimas (Draudimo taisyklių 26.1, 26.2 p.p.).

Įvykiai vystėsi chronologiškai taip. D. K. pradėjus pažeidinėti kredito sutartį, 2009-04-17 bankas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį. Atsakovas pateikė ieškovui 2009-05-14 dienos pranešimą apie draudžiamąjį įvykį (draudėjo negrąžintą kreditą).

2009-07-17 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl draudėjo D. K. dokumentų suklastojimo, 2010-03-20 atsakovas informavo apie savo ieškinio D. K. sumą ikiteisminio tyrimo organus (e.b.l. 106, 1 t.).

2010-04-29 ieškovas UAB „Būsto paskolų draudimas“ priėmė sprendimą išmokėti atsakovui Nordea Bank AB bankui 88.069,74 Eur draudimo išmoką. Nuo 2010-11-10 iki 2011-10-10 ieškovas išmokėjo bankui 90.516,11 Eur draudimo išmoką su palūkanomis.

Dar 2010-07-02 D. K. buvo surašytas kaltinamasis aktas dėl dokumentų suklastojimo (e.b.l. 114-119, 1 t.), o 2011-10-13 Klaipėdos miesto apylinkės teisme baudžiamojoje byloje Nr.1-20-606/2011 priimtas apkaltinamasis nuosprendis D. K. (e.b.l. 120-123, 1 t.), kuris įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismo 2012-01-12 nutartimi išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka (1A-91-360/2012, e.bl. 124-127, 1 t.). Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais baudžiamojoje byloje konstatuota, kad D. K., užpildydamas prašymą sudaryti Draudimo sutartį, įrašė jame tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbovietę (suklastojo tikrą dokumentą) ir padėjo pagaminti netikrus dokumentus – darbo sutartį su Norvegijos bendrove ir pažymą apie darbo užmokestį, bei, pateikęs šiuos dokumentus su tikrovės neatitinkančiais duomenimis, apgaule gavo kreditą pagal 2008 m. rugsėjo 9 d. kreditavimo sutartį. Atsakovas prisipažino kaltu padaręs šias nusikalstamas veikas.

2011-10-25 pagal reikalavimo perleidimo sutartį atsakovas perleido ieškovui teisę į hipoteką.

2012-05-02 ieškovas pateikė prašymą dėl sutartinės hipotekos pakeitimo 2011-10-25 reikalavimo perleidimo sutarties Nr.SUT-2856 pagrindu (b.l. 203, 1 t.), o 2012-12-13 ieškovo prašymu buvo atliktas Vilniaus miesto 41 notarų biuro vykdomasis įrašas Nr.6-3170VZ dėl 451.514,89 Lt skolos išieškojimo iš D. K. parduodant skolininkui priklausantį įkeistą turtą. Ieškovo vykdomąjį įrašą pateikė vykdyti antstoliui A. S., tačiau 2013-03-18 jis pateikė antstoliui prašymą dėl vykdomosios bylos sustabdymo, nurodo, kad vykdymo veiksmai iki šiol yra sustabdyti, D. K. turtas nerealizuotas.

2013-06-20 ieškovas raštu kreipėsi į atsakovą dėl 88.069,74 Eur draudimo išmokos grąžinimo, tačiau atsakovas (bankas) grąžinti draudimo išmoką atsisakė, Todėl 2013-09-23 ieškovas UAB „Būsto paskolų draudimas“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl draudimo sutarties, sudarytos su D. K. nuginčijimo ir draudimo išmokos priteisimo (Liteko duomenimis, civilinė byla Nr. 2-714-513/2014). Nors Klaipėdos apygardos teismas 2014-04-04 d. nutartimi ieškovo ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas sprendimą paliko nepakeistą, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino 2008-09-19 draudimo sutartį Nr.BPD 045045 negaliojančia.

Minimoje byloje apeliacinės instancijos teismas analizavo ieškovo valios sudaryti Draudimo sutartį formavimosi procesą ir padarė išvadą, kad ieškovo valios susiformavimą tiesiogiai nulėmė ne tik atsakovo D. K. nusikalstamai apgaulingi ir nesąžiningi veiksmai, konstatuoti teismo nuosprendyje, bet ir ieškovo neatidus, neprofesionalus, neprotingas veikimas, apsiribojant vien draudimo įmokos gavimu. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, pripažinęs, jog ieškovė buvo apgauta atsakovo D. K., nepripažino Draudimo sutarties negaliojančia, kaip sudarytos dėl apgaulės. Nurodė, nors pareiga įvertinti draudėjo pateiktų duomenų ir dokumentų teisingumą, atlikti draudėjo rizikos įvertinimą, remiantis Bendradarbiavimo sutarties (5.3 p.) ir Draudimo taisyklių (26.1, 26.2 p.p.) nuostatomis, iš tiesų tenka ieškovui, tačiau draudimo rizikai įvertinti ir draudimo sutarčiai sudaryti reikalingus dokumentus ir informaciją jam turi pareigą pateikti draudėjas, kuris atsako už prašyme pateiktų duomenų teisingumą (Draudimo taisyklių 21, 23 p.p.). Draudėjo D. K. atsakomybė už prašyme pateiktų duomenų teisingumą įtvirtinta ir CK 6.990 str. 2 d.), o CK 6.993 str. nustatyta, kad, prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui; esminėmis aplinkybėmis, apie kurias draudėjas privalo informuoti draudiką, pripažįstamos aplinkybės, nurodytos standartinėse draudimo sutarties sąlygose (draudimo rūšies taisyklėse), taip pat aplinkybės, apie kurias draudikas raštu prašė draudėjo suteikti informaciją; jeigu po draudimo sutarties sudarymo nustatoma, kad draudėjas suteikė draudikui žinomai melagingą informaciją apie aplinkybes, numatytas šio straipsnio 1 dalyje, tai draudikas turi teisę reikalauti pripažinti draudimo sutartį negaliojančia, išskyrus atvejus, kai aplinkybės, kurias draudėjas nuslėpė, išnyko iki draudiminio įvykio ar neturėjo įtakos draudiminiam įvykiui. Draudimo taisyklių 23 p. nustatyta, kad jeigu po draudimo sutarties sudarymo nustatoma, kad draudėjas pateikė draudikui žinomai melagingą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudimo rizikai įvertinti, tai draudikas turi teisę reikalauti pripažinti draudimo sutartį negaliojančia. Duomenys apie atsakovo D. K. darbovietę, pajamas ir juos patvirtinantys dokumentai laikytini turinčiais esminę įtaką draudimo rizikai įvertinti. Reikalavimų draudėjui II skyriuje nustatyta, kad draudėju gali būti asmuo, gaunantis reguliarias ir pakankamas pajamas (4 punktas), kuriam kas mėnesį įvykdžius finansinius įsipareigojimus, turi likti nustatyta pinigų suma (6.2 punktas), išdėstytos kitos su pajamomis susijusios sąlygos.

Minėta, kad pagal Draudimo taisyklių ir CK nuostatas už prašyme nurodytų duomenų teisingumą atsako draudėjas. Nors pagal Draudimo taisyklių 24 p. prieš sudarydamas draudimo sutartį draudikas turi teisę tikrinti draudėjo pateiktų dokumentų ir duomenų teisingumą bei atsisakyti sudaryti draudimo sutartį, nurodydamas atsisakymo priežastis, tačiau ši nuostata savaime neteikia pagrindo konstatuoti, kad ieškovas netinkamai įvykdė pareigą išanalizuoti informaciją, reikalingą draudimo rizikai įvertinti. Ieškovas neprivalėjo reikalauti iš draudėjo pateikti papildomus duomenis ar rinkti juos pats, nenustatęs, kad jų trūksta. Skundžiamame sprendime apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tiek ieškovui, tiek bankui nebuvo akivaizdus atsakovo D. K. pateiktų duomenų melagingumas ir klaidingumas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad draudėjo pateiktų tų pačių duomenų ir dokumentų, kurių neatitikties tikrovei ir suklastojimo faktas paaiškėjo vėliau, pagrindu bankas išdavė kreditą, taigi taip pat jais vadovavosi.

Nurodytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad ginčo sandoris buvo kitos sandorio šalies – atsakovo – nesąžiningų veiksmų rezultatas. Ieškovas buvo tyčia suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nepripažinti Draudimo sutarties negaliojančia, kaip sudarytos dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad būsto paskolų draudimo specifika yra ta, kad draudimo sutartis sudaroma trečiojo asmens, t. y. banko, interesais, kaip ir nagrinėjamu atveju. CK 1.91 str. 7 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis. Nagrinėjamoje byloje teismo konstatuota, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog bankas Draudimo sutarties sudarymo metu buvo nesąžiningas. Priešingai, paties banko veiksmai suteikiant kreditą atsakovui tikrovės neatitinkančių duomenų pagrindu rodo, kad bankas šiuos duomenis laikė teisingais ir pakankamais. Duomenų, kad Draudimo sutarties sudarymo metu bankas būtų disponavęs informacija apie tai, kad atsakovo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, nėra. Taigi nėra pagrindo teigti, kad trečiasis asmuo (bankas) būtų panaudojęs apgaulę tam, kad ieškovė sudarytų Draudimo sutartį. Dėl nurodytų priežasčių nagrinėjamu atveju restitucija netaikytina.

Teisėjų kolegija taip pat nurodė, jog kasatorės - ieškovo UAB „Būsto paskolų draudimas“ argumentas, kad teismas nepagrįstai neįvertino banko nesąžiningumo kreipimosi dėl draudimo išmokos gavimo, išmokos mokėjimo laikotarpiu, po išmokos išmokėjimo, teisiškai nepagrįsti, nes šiuo atveju, esant pareikštam ieškovo reikalavimui pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.91 str. pagrindu, esminę reikšmę turi banko veiksmų kvalifikavimas Draudimo sutarties sudarymo, ne jos vykdymo metu. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas disponavo teise pasirinkti jai priimtiną pažeistų teisių gynimo būdą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje nesprendžiamas klausimas dėl Bendradarbiavimo sutartimi banko prisiimtų įsipareigojimų tinkamo vykdymo (nustatytų, inter alia, 7.8 p.), todėl banko (ne)sąžiningumo klausimas ieškovo Draudimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo laikotarpiu nėra šios bylos dalykas.

Pareikšdamas naują ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo iš atsakovo – banko, ieškovas UAB „Būsto paskolų draudimas“ nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nevertino banko nesąžiningumo Bendradarbiavimo sutarties pažeidimo kontekste, ir Draudimo sutarties vykdymo kontekste, o būtent tai, kad prieš pateikdamas paraišką draudimo išmokai gauti bankas jau žinojo apie būsto kredito gavėjo D. K. galimai suklastotus dokumentus, nes bankas elektroniniu laišku užklausė Norvegijos įmonės, kurioje D. K. nurodė dirbęs, apie darbo santykius ir gavo atsakymą, jog toks asmuo pas juos nedirba. Ieškovas teigė, jog žinodamas šią informaciją bankas buvo nesąžiningas abiejų sutarčių vykdymo eigoje, nes nuslėpė minėtą reikšmingą informaciją nuo ieškovo ir taip gavo išmoką, aktyviai dalyvavo ikiteisminiame tyrime ir baudžiamos bylos nagrinėjime. Ieškovas nurodė, kad žinodamas šią informaciją jis draudimo išmokos būtų nemokėjęs ir anksčiau būtų pradėjęs bylą dėl draudimo sutarties nuginčijimo. Kaip jau nurodyta, šiais argumentais ieškovas prašė priteisti jam iš banko draudimo išmoką kaip be pagrindo įgytą turtą, nes tas pagrindas – kuris buvo, o būtent - su kredito gavėju (draudėju) D. K. buvusi sudaryta kredito draudimo sutartis Lietuvos Aukščiausiam Teismui pripažinus ją negaliojančia, išnyko. Ieškovas tvirtina, kad draudimo sutarčiai esant pripažintai negaliojančia nuo sudarymo momento, kito pagrindo bankui turėti ieškovo išmokėtą draudimo išmoką nebeliko. Teismo vertinimu, tokie ieškovo argumentai teisiškai nėra pagrįsti.

Minėta, kad draudimo išmoką ieškovas atsakovui išmokėjo draudėjo D. K. ir draudiko – ieškovo UAB „Būsto paskolų draudimas“ sudarytos Draudimo sutarties pagrindu iki jos nuginčijimo. Prejudicinę reikšmę turinčioje byloje teismų buvo konstatuota, jog pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis ir dokumentus D. K. apgavo ir suklaidino tiek ieškovą, tiek atsakovą. Taigi, Draudimo sutartis, kuri buvo pagrindu draudimo išmokai sumokėti, negaliojančia buvo pripažinta būtent CK 1.91 str. pagrindu – tai yra dėl apgaulės. Minimo kodekso straipsnio 1 d. nustato, jog toks sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį ir tokiu atveju antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o kai to negalima grąžinti, – atlyginti to vertę pinigais; be to, kaltoji šalis turi atlyginti nukentėjusiajam visas turėtas išlaidas (restitucija). Taigi, analizuojama teisės norma šiuo atveju įtvirtina visišką sutarties šalies – draudėjo D. K. atsakomybę ir jo pareigą atlyginti draudimui (ieškovui) žalą.

Minėta, kad minimo kodekso straipsnio 7 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis. Taigi, sutiktina su atsakovo argumentais, jog ieškovo Draudimo sutarties nuginčijimas teisme šiuo pagrindu – dėl apgaulės reiškia, kad sąžiningu teismų pripažintas trečiasis asmuo – bankas, kurio naudai draudimo sutartis buvo sudaryta, įstatymo yra apsaugotas nuo jam neigiamų padarinių, nes sandorio nuginčijimas šiuo atveju įstatymo leidėjo valia negali būti panaudotas prieš jį, o minimo kodekso numatytų išimčių nenustatyta.

Teismo vertinimu, įstatyme įtvirtintos sąžiningo trečiojo asmens (atsakovo) apsaugos negalima apeiti kitu civilinės teisės institutu – be pagrindo įgyto turto grąžinimo institutu (CK 6.237 str. – 6.242 str.), priešingu atveju minima teisės norma prarastų savo prasmę.

Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai reglamentuojami CK 6.237-6.242 str. normomis. Jų įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar to asmens sąskaita gavo kitokios naudos. Dėl šios priežasties, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas tiesiog kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Šiame kontekste subsidiarumas reiškia, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais gynybos būdais arba jos apginamos ne visiškai. Dėl tokios nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo savybės, kaip vienos šio instituto taikymo sąlygos, nuosekliai pasisakyta kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012, 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006; kt.).

Teismo vertinimu, esant CK 1.91 str. 7 dalyje įtvirtintai atsakovo apsaugai nuo neigiamų padarinių pripažinus sutartį negaliojančia dėl apgaulės, ieškovas gali apginti savo teises kitu įstatyme numatytu būdu – reikalaudamas, jog nuostolius atlygintų nesąžininga kredito draudimo sutarties šalis – D. K..

Pažymėtina, kad LR Vyriausybės 1998-06-18 d. nutarimo Nr. 739 „Dėl Būsto paskolų draudimo bendrovės“ 2.1.1 p. redakcijoje, galiojusioje ginčo draudimo sutarties sudarymo metu, buvo nustatyta, kad ieškovas UAB „Būsto paskolų draudimas“ draudžia su ja bendradarbiavimo sutartis pasirašiusių Lietuvos Respublikoje nustatytąja tvarka įregistruotų bankų ar kitų kredito įstaigų kreditus, skirtus būstui pirkti, statyti, rekonstruoti, remontuoti ar žemės sklypui pirkti ir būstui statyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad minimoje Koncepcijoje nustatyti tikslai padidinti būsto paskolų prieinamumą buvo pasiekti pašalinus kliūtis šiems tikslams – teisės aktais ir jų pagrindu sudarytomis bendradarbiavimo sutartimis su bankais sukūrus būsto paskolos prieinamumą padidinusią sistemą, kuri sudarė galimybes gyventojams, gaunantiems reguliarias pajamas, bet negalintiems sukaupti ar neturintiems pradinio įnašo bankui, įsigyti būstą su mažesniu pradiniu įnašu ar be jo. Ši sistema veikia tokiu principu: 1) apdraudžiant būsto paskolą, užtikrinama, kad kredito gavėjui jos negrąžinat, draudikas visiškai padengs skolą; 2) draudikui, sumokėjusiam draudimo išmoką garantuota reali subrogacijos teisės įgyvendinimo galimybė, nes bankai, gavę draudimo išmoką, privalo perleisti draudikui už paskolą įgyto būsto hipotekos teises (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis, Taisyklių 64 p.), kas šiuo atveju ir buvo padaryta, ieškovas perėmė skolininko D. K. būsto įkaito teisę ir pradėjo išieškojimą. Ieškovas pradėdamas šią bylą, sąmoningai sustabdė jo naudai pradėtą išieškojimą vykdymo procese pagal vykdomąjį įrašą, tai yra savo teisėmis nesinaudojo, o pasinaudoti gali.

Ieškovas nurodo, kad jo turto sumažėjimą įrodo jo draudimo išmokos pervedimas atsakovui, tačiau ieškovas neįrodė, kad jis negali to sumažėjimo kompensuoti realizuodamas perimtą hipoteką įkeistą D. K. turtą.

Ieškovas tvirtina, kad gavęs draudimo išmoką bankas nepagrįstai praturtėjo, tačiau praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl prievolės vykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įvertinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika (CK 6.242 str. 3 d.).

Teismas sutinka su atsakovo argumentais, jog aplinkybė, kad pateikdamas prašymą išmokėti draudimo išmoką, bankas žinojo apie galimą D. K. dokumentų suklastojimą, šios bylos nagrinėjimo kontekste nėra esminė, kadangi šį aplinkybė materialinio teisinio sutarties šalių ir sąžiningo trečiojo asmens santykio kvalifikavimo, kai sandoris pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės, šiuo atveju nepakeistų.

Teismo vertinimu, nėra pagrindo priteisti draudimo išmoką ieškovui iš atsakovo ir kitu pagrindu, teismas tokių pagrindų nenustatė.

Ieškovas teigė, kad atsakovas buvo nesąžiningas sutarčių vykdymo metu, kad bankas pažeidė bendradarbiavimo sutartį, neinformavo ieškovo apie galimą D. K. dokumentų klastojimą, tačiau, teismo vertinimu, ieškovas neįrodė vienos iš sutartinei atsakomybei kilti įstatymo nustatytų būtinųjų sąlygų, o būtent žalos atsiradimo (CK 249 str.). Į teismo formuluotus klausimus ieškovas nurodė, kad nežino už kokią kainą bus (gali būti) realizuotas įkeistas D. K. turtas, todėl teismas sprendžia, jog žalos dėl jo įvardijamo sutarties pažeidimo ieškovas neįrodė. Dėl šios priežasties teismas neanalizuoja kitų civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų buvimo.

Kiti ieškovo argumentai ginčui spręsti nėra aktualūs, todėl teismas dėl jų nepasisako. Išdėstytais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).

Atsakovas pateikė duomenis apie jo patirtas 8.912,12 Eur bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidas (e.bl. priedo b.l. 149-154, 2 t.). Pašto išlaidos byloje nesusidarė.

Atmetus ieškinį iš ieškovo atsakovo naudai priteistinos pagrįsta 4.460,00 Eur dalis bylinėjimosi išlaidų už atstovavimą teisme (CPK 93 str.), teismas sumažina priteistiną išlaidų sumą pusiau, kadangi byla nėra sudėtinga, posėdžių trukmė nėra didelė, išimtinai nebuvo pagrįstas ir dviejų advokatų atstovavimo teisme būtinybė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

nusprendė:

Ieškovo ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo UAB „Būsto paskolų draudimas“ 4.460,00 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovo Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančios per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.