Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Rimvydo Norkaus, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Mituva“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1391-555/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Schüco Lietuva“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Mituva“ dėl prievolių pagal laidavimo sutartį vykdymo. Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Mituvos langai“ (šiuo metu išregistruotas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 1.73 straipsnį ir dėl to netinkamai vertino pateiktą laidavimo sutartį. Šalys sutarties 5 straipsnyje susitarė dėl papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų, tai yra pasirašymo kiekviename sutarties lape, tačiau iš ieškovo pateiktos laidavimo sutarties matyti, kad šių reikalavimų nebuvo laikomasi, arba šių reikalavimų buvo laikomasi, tačiau ieškovas, siekdamas pasipelnyti, galimai suklastojo sutarties pirmame ir antrame lapuose esantį tekstą. Dėl šių priežasčių darytina išvada, jog sandoris yra nesudarytas ir atsakovui, kaip laiduotojui, nekyla prievolė padengti skolininko įsiskolinimo.Teismas netinkamai aiškino, kad šalių susitarimas dėl pasirašymo kiekviename sutarties lape nėra papildomas reikalavimas CK 1.73 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo prasme. Ši teisės norma nenumato išsamaus sąrašo papildomų rašytinės sandorių formos reikalavimų. Atsakovas nesutinka, jog tokiu papildomu reikalavimu gali būti tik tam tikrų asmenų pasirašymas kiekviename lape. Kadangi pirmuosiuose sutarties lapuose nėra parašų, darytina išvada, jog sutartis galėjo būti nesąžiningai pakeista ir tai patvirtina faktas, jog suma, už kurią pirminėje laidavimo sutartyje laidavo atsakovas, buvo 146 586,50 Lt. Šią sumą skolininkas ieškovui sumokėjo. Teismas neteisingai aiškino ir taikė laidavimą reglamentuojančias teisės normas ir neatskleidė bylos esmės. Teismas byloje neatsakė į klausimą, ar laidavimas buvo terminuotas ar neterminuotas. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatytinas neterminuotas laidavimas. Sutartis dėl laidavimo buvo sudaryta 2005 m. gegužės 9 d. Per dvejus metus ieškinys laiduotojui nebuvo pareikštas, todėl laidavimas pasibaigė 2007 m. gegužės 9 d., tai yra praėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos. 2005 m. gruodžio 29 d., taigi jau po laidavimo sutarties sudarymo, tarp ieškovo bei trečiojo asmens buvo sudaryta sutartis dėl medžiagų statybinių konstrukcijų iš plastiko gamybai pardavimo. Tos sutarties pagrindu trečiajam asmeniui ieškovas suteikė prekinį kreditą, kurio limitas iki 300 000 litų, todėl ir susidarė ieškovo reikalaujamas 184 880,87 Lt įsiskolinimas. Atsakovas nelaidavo ir negalėjo laiduoti už atsiskaitymą pagal minėtą sutartį ir jos pagrindu išrašytas sąskaitas, todėl negali atsakyti už skolą, susidariusią nuo 2009 m. spalio 12 d. iki 2010 m. spalio 13 d. Ieškovui bei trečiajam asmeniui sudarius šią sutartį be atsakovo sutikimo, laiduotojo atsakomybė padidėjo, todėl laidavimas baigėsi atsiradus nepalankioms laiduotojui pasekmėms (CK 6.87 str. 4 p.). Teismas netinkamai aiškino ieškovo ir trečiojo asmens 2005 m. gruodžio 29 d. sutarties sąlygas bei pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles. Atsakovas už šią sutartį, pagal kurią susidarė ieškovo nurodytas trečiojo asmens įsiskolinimas, nelaidavo ir neprisiėmė jokios atsakomybės, o visa trečiojo asmens skola susidarė vykdant šią sutartį. Ieškovas klaidino atsakovą sudarant laidavimo sutartį, nurodydamas, jog sudarius tiekimo sutartį, atsakomybė bus apdrausta Vokietijos bendrovėje ir laidavimas pasibaigs. Kai buvo pasirašyta nauja 2005 m. gruodžio 29 d. tiekimo sutartis ir pagal ją vykdomas prekių tiekimas, laidavimo sutartyje buvo nurodyta 146 5686,50 Lt skola, kuri yra grąžinta. Pagal sutarčių aiškinimo taisykles, nustatytas CK 6.193 straipsnyje, darytina išvada, kad ginčo atveju nesusitarta dėl laidavimo galiojimo iki visiško prievolės įvykdymo ir atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju buvo laiduota neterminuotam laikui, ieškovui suteiktas laidavimas baigėsi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje esančių faktinių duomenų analizės pagrindu vertintina, ar Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys, yra pagrįstas ir teisėtas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2005 m. gegužės 9 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. 01/2005.05, pagal kurią atsakovas (laiduotojas) įsipareigojo atsakyti ieškovui (kreditoriui) visu savo turtu, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, įskaitant ir pajamomis ar kitu turtu, gautinu ateityje, jeigu UAB „Mituvos langai“ tinkamai ir laiku neįvykdys visos savo prievolės grąžinti ieškovui visą skolininko skolą, atsiradusią pagal ieškovo jau išrašytas sąskaitas, bei sąskaitas, kurios bus išrašytos ateityje už skolininkui parduodamas prekes (UAB „Mituvos langai“ kreditorinio įsiskolinimo likutis 2005 m. gegužės 9 d. sudaro 146 586,50 Lt). Neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius skolos grąžinimo prievolę, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Pagal sutartį nustatyta maksimali laidavimo suma - 300 000 Lt (laidavimo sutarties 1 straipsnis, 2 straipsnio 1 ir 2 dalys). Laidavimo sutarties 3 straipsnio 1 dalis numatė, jog sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško šios sutarties 1 straipsnyje nurodytų prievolių įvykdymo (1 t., 8-11 b. l.). Nuo 2009 m. spalio 12 d. iki 2010 m. spalio 13 d. trečiasis asmuo (skolininkas) UAB „Mituvos langai“ iš ieškovo įsigijo prekių už 184 880,87 Lt, tačiau už prekes neatsiskaitė. Atsakovas (laiduotojas), kaip solidarus bendraskolis, minėtos sumos ieškovui taip pat nesumokėjo, todėl ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos pagal pirmiau minėtą laidavimo sutartį priteisimo.

Byloje taip pat nustatyta, jog trečiajam asmeniui UAB „Mituvos langai“ Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartimi iškelta bankroto byla, o Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi patvirtintas ieškovo 184 880,87 Lt finansinis reikalavimas UAB „Mituvos langai“ bankroto byloje (1 t., 159, 162 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, tai yra priteisė ieškovui iš atsakovo 184 880,87 Lt skolos bei 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. lapkričio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bet netenkino reikalavimo dėl palūkanų už termino įvykdyti prievolę priteisimo. Apeliacinį skundą pateikęs atsakovas UAB „Mituva“ nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovo ieškinys tenkintas. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos duomenis, skundžiamą teismo sprendimą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo ieškinio reikalavimo dalį dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo.

Dėl CK 1.73 straipsnio 3 dalies taikymo

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nors šalių sudarytos laidavimo sutarties 5 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šalys pasirašo kiekviename sutarties lape, tačiau tokio sutarties formos reikalavimo teismas nelaikė papildomu CK 1.73 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo prasme. Teismo įsitikinimu, sąlyga kiekvieną sutarties lapą pasirašyti šaliai yra CK 1.76 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios rašytinių sutarčių pasirašymo taisyklės vykdymas (CK 2.132 straipsnis). Atsakovas skunde tokiai teismo pozicijai prieštarauja ir teigia, jog šalių susitarimas dėl pasirašymo kiekviename lape laikytinas papildomu rašytinės sandorio formos reikalavimu. Teisėjų kolegija nepripažįsta esant pagrindą šią laidavimo sutartį laikyti nesudarytu sandoriu dėl papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų nesilaikymo.

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne. Šis principas taip pat reiškia, kad sudaroma sutartis turi atitikti sutarties šalių valią, tai yra negalima versti asmenį sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatyme ar savanoriškame įsipareigojime sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Sutarties laisvės principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą bei turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. CK 6.192 straipsnyje nustatyta, kad sutarties formai taikomos CK 1.71-1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti raštu, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams. Vienas iš tokių atvejų yra laidavimo sutartis, kurios formą reglamentuoja CK 6.79 straipsnis, nustatantis, kad laidavimo sutartis turi būti rašytinė. Atsižvelgiant į tai pabrėžtina, kad bylos medžiaga patvirtina, jog ginčo laidavimo sutartis yra rašytinė. Sutartis atsakovo pasirašyta ant trečiojo (paskutiniojo) sutarties lapo, kuriame aiškiai nurodoma, kad atsakovas yra laiduotojas. Nagrinėjamu atveju ginčo laidavimo sutarties šalys susitarė, kad jos pasirašo kiekviename sutarties lape (laidavimo sutarties 5 straipsnis 5 dalis). Taigi atsakovas, pasirašydamas ant paskutiniojo (trečiojo) sutarties lapo, kuriame atsakovas nurodytas kaip laiduotojas, sutiko su šio sutarties lapo turiniu. Atsakovas nurodo, jog sudarant laidavimo sutartį arba nebuvo laikomasi reikalavimo pasirašyti kiekviename sutarties lape, arba šių reikalavimų buvo laikomasi, tačiau ieškovas, siekdamas pasipelnyti, galimai suklastojo sutarties pirmame ir antrame lapuose esantį tekstą. Taigi atsakovas, iš esmės neneigia fakto, jog laidavimo sutartį su ieškovu sudarė, tačiau teigia, jog pirmieji laidavimo sutarties lapai gali būti suklastoti.

CK 1.73 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų (tam tikrų asmenų parašų buvimas, dokumento antspaudavimas, specialios formos dokumento surašymas ir t. t.) bei numatyti tokių papildomų reikalavimų nesilaikymo teisines pasekmes. Kai šalys šių reikalavimų nesilaiko, sandoris laikomas nesudarytu, jeigu šalių susitarimu nenustatyta ko kita. Iš sutarties 5 straipsnio 5 dalies matyti, kad atsakovo akcentuojamas reikalavimas dėl sutarties šalių pasirašymo kiekviename sutarties lape yra numatytas, tačiau pasekmės, kilsiančios nesant visuose laidavimo sutarties lapuose sandorio šalių parašų, nėra aptartos. Kadangi sutarties šalys nenustatė, jog sutartis galioja tik pasirašius kiekvieną sutarties lapą, šalims pasirašius paskutiniame sutarties lape, kur aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog sutartį pasirašo ieškovas ir atsakovas (juridinių asmenų generaliniai direktoriai) ir parašai patvirtinti abiejų juridinių asmenų, kaip sandorio šalių, antspaudais, laikytinas nepagrįstu atsakovo skundo argumentas, esą sutartis laikytina nesudaryta (CK 1.73 str. 3 d.). Be to, pažymėtina, jog atsakovas 2010 m. spalio 8 d. atsiliepime į ieškovo (kreditoriaus) pranešimą iš esmės pripažino savo pareigą kaip laiduotojas, skolininkui nevykdant įsipareigojimų grąžinti ieškovui visą skolą, atsiradusią pagal kreditoriaus jau išrašytas sąskaitas bei sąskaitas, kurios buvo išrašytos ateityje už skolininkui parduotas prekes (1 t., b. l. 12).

Atkreiptinas dėmesys, kad laidavimo sutarties 5 straipsnio 5 dalyje (be jau paminėtos sąlygos pasirašyti kiekvieną sutarties lapą) nurodyta, kad ši sutartis surašyta dviem originaliais egzemplioriais lietuvių kalba, po vieną kiekvienai šaliai. Tai reiškia, kad atsakovas, nesutikdamas su ieškovo į bylą pateiktais pirmajame ir antrajame laidavimo sutarties lapuose išdėstytu sutarties turiniu (tekstu), privalėjo pateikti savąjį sutarties egzempliorių, tačiau to nepadarė (CPK 178 str.). Atsakovui neneigiant, jog jis pasirašė paskutinįjį sutarties lapą, tačiau samprotaujant, kad ieškovas pateikė galbūt suklastotus sutarties pirmąjį ir antrąjį lapus, kuriuose esą papildomai nurodoma apie laiduotojo įsipareigojimus pagal skolininko būsimas prievoles, tačiau nepateikiant to sutarties egzemplioriaus, kuriuo turėtų disponuoti pats atsakovas, toks atsakovo elgesys gali būti vertinamas kaip nepateisinamas nesidomėjimas sudaromu sandoriu. Teisėjų kolegijos nuomone, būdamas apdairus, rūpestingas ir atidus, atsakovas privalėjo domėtis savo teisėmis ir pareigomis bei išsaugoti jam tenkantį sutarties egzempliorių, kuri buvo galima pateikti teismui, siekiant įrodyti savo atsikirtimus dėl ieškinio. Atsakovas, teigdamas, jog jam nebuvo įteiktas vienas iš dviejų laidavimo sutarties egzempliorių, būdamas juridiniu asmeniu, kuriam keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, ir kuris turi pareigą tvarkyti savo turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją (CK 2.4 str. 3 d. ir 2.74 str. 3 d. nuostatos), nepateikė įrodymų, jog jis kreipėsi į ieškovą, kad būtų pateiktas atsakovui priklausantis sutarties egzempliorius, kad kokiu nors būdu fiksavo sutarties egzemplioriaus praradimą, jei toks egzempliorius buvo prarastas, ir pan. Pažymėtina, jog atsakovas pripažįsta, jog laidavo už atitinkamo dydžio piniginės prievolės įvykdymą, tuo patvirtindamas, jog laidavimo sutartį jis laiko sudaryta. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo šalių pasirašytą laidavimo sutartį laikyti nesudarytu sandoriu.

Dėl laidavimo pabaigos

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė laidavimą reglamentuojančias teisės normas ir neatskleidė bylos esmės. Pasak apelianto, teismas byloje neatsakė į klausimą, ar laidavimas buvo terminuotas ar neterminuotas. Teisėjų kolegija, įvertinusi laidavimo sutarties nuostatas, laidavimą reglamentuojančias CK nuostatas, su šiuo atsakovo argumentu neturi pagrindo sutikti, nes iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas vertino ieškovo ir atsakovo sudarytą laidavimo sutartį, sprendė dėl laidavimo pabaigos ir padarė teisingas išvadas šiais klausimais, tai yra jog nagrinėjamu atveju ieškovas nėra praradęs teisės reikalauti laiduotojo solidariosios atsakomybės.

Bendroji taisyklė, nustatanti laidavimo pabaigą, įtvirtinta CK 6.87 str. 1 d. – laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinama prievolė. Tai atitinka laidavimo, kaip akcesorinės prievolės pobūdį, reiškiantį, kad laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Tačiau tam tikrais atvejais laidavimas gali baigtis ir anksčiau, pagrindinei prievolei dar galiojant. Priklausomai nuo to, kokia yra laidavimo rūšis (terminuotas ar neterminuotas laidavimas), įstatyme nustatyti kitokie laidavimo pabaigos pagrindai (CK 6.88, 6.89 str.). Tai, kokia atsakovo suteikto laidavimo rūšis yra nagrinėjamu atveju, nustatytina aiškinant ginčijamos sutarties sąlygas vadovaujantis CK įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004).

CK 6.88 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Nagrinėjamu atveju atsakovas įsipareigojo skolininkui neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius savo prievolės ieškovui, atsakyti ieškovui kaip solidariąją prievolę turintis skolininkas, be to, šalys laidavimo sutartyje numatė, jog laidavimo sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško prievolių įvykdymo.

Laidavimo sutarties turinys rodo, kad jos įvykdymas nebuvo apibrėžtas konkrečiu terminu, todėl nėra pagrindo šią sutartį laikyti terminuota. Vertinant pirmiau nurodytas laidavimo sutarties nuostatas darytina išvada, jog šalys iš esmės susitarė dėl neterminuoto laidavimo. Šalių civilinius teisinius santykius kvalifikavus kaip neterminuotą laidavimą, jo pabaigai nustatyti turi būti taikomas CK 6.89 straipsnis, kuriame reglamentuojama neterminuoto laidavimo pabaiga. Pagal CK 6.89 straipsnio 1 dalį, kai laiduojama nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško prievolių įvykdymo (šiuo atveju skolos už prekes sumokėjimo), tai CK nustatyti laidavimo pabaigos terminai netaikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009). Tai reiškia, kad laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa užtikrinta prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Tokia sutartyje nustatyta laidavimo sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, str. 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovo, kaip laiduotojo, prisiimta prievolė galioja tol, kol bus įvykdyta visa laidavimu užtikrinta prievolė (įvykdyti trečiojo asmens įsipareigojimai ieškovui, tai yra sumokėta skola pagal jau išrašytas sąskaitas už parduotas prekes bei pagal sąskaitas, kurios bus trečiajam asmeniui išrašytos ateityje už parduodamas prekes). Trečiasis asmuo savo įsipareigojimų ieškovui neįvykdė, ką liudija patvirtintas ieškovo kreditorinis reikalavimas trečiojo asmens bankroto byloje. Todėl vertinant šias aplinkybes ir minėtas laidavimo sutarties nuostatas darytina išvada, jog užtikrintos prievolės pagal ieškovo ir trečiojo asmens tarpusavio įsipareigojimus nepasibaigė, o kartu nepasibaigė ir laidavimo sutarties galiojimas. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog laidavimo sutarties šalys susitarė, kad laidavimas galios iki bus įvykdytos prievolės, kylančios iš ieškovo ir trečiojo asmens tarpusavio įsipareigojimų. Dėl to nėra pagrindo sutikti su argumentais dėl laidavimo prievolės pabaigos. Pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prisiimtų prievolių, pareiga jas įvykdyti atsiranda laiduotojui, o kreditorius įgyja teisę reikalauti prievolės įvykdymo ne tik iš skolininko, bet ir iš laiduotojo (CK 6.76 str. 1 d., 6.81 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju buvo laiduota neterminuotam laikui ir ginčijamoje sutartyje susitarta dėl laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo argumentu, jog laiduotojo prievolė pasibaigė praėjus dvejiems metus nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos.

Atsakovas skunde taip pat nurodo, kad 2005 m. gruodžio 29 d., tai yra po laidavimo sutarties sudarymo, tarp ieškovo bei trečiojo asmens buvo sudaryta sutartis dėl medžiagų statybinių konstrukcijų iš plastiko gamybai pardavimo. Šios sutarties pagrindu trečiajam asmeniui ieškovas suteikė prekinį kreditą, kurio limitas buvo iki 300 000 litų, todėl ir susidarė ieškovo reikalaujamas 184 880,87 Lt įsiskolinimas. Pasak atsakovo, jis nelaidavo ir negalėjo laiduoti už atsiskaitymą pagal minėtą ieškovo ir trečiojo asmens sutartį ir jos pagrindu išrašytas sąskaitas, todėl negali atsakyti už skolą, susidariusią nuo 2009 m. spalio 12 d. iki 2010 m. spalio 13 d., kad ieškovui bei trečiajam asmeniui sudarius šią sutartį be atsakovo sutikimo, laiduotojo atsakomybė padidėjo, todėl laidavimas baigėsi atsiradus nepalankioms laiduotojui pasekmėms (CK 6.87 str. 4 d.).

Pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Šioje normoje yra nustatytos sąlygos, kada laidavimas baigiasi, ir jų taikymo išimtis. Laidavimo pasibaigimo sąlygos: 1) prievolės pasikeitimas iš esmės ir 2) prievolės iš esmės pasikeitimo rezultato nepalankumas laiduotojui. Pastaroji sąlyga veikia nesant laiduotojo sutikimo, o nepalankios sąlygos neapibrėžtos baigtiniu sąrašu. Iš normatyvinės nuostatos aišku, kad viena iš nepalankių pasekmių reiškimosi formų yra laiduotojo atsakomybės padidėjimas. Kitaip pasireiškiančias nepalankias laiduotojui pasekmes kiekvienu konkrečiu atveju turi apsvarstyti teismas ir nuspręsti, ar jos sudarytų pagrindą laidavimui pasibaigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Įvertinus laiduotojo prisiimtus įsipareigojimus pagal aptariamos laidavimo sutarties 1 straipsnį, 2005 m. gruodžio 29 d. ieškovo ir trečiojo asmens sudarytos sutarties esmę, jos sudarymo tikslą, ieškovo ir trečiojo asmens, ieškovo ir laiduotojo ketinimus sudarant sutartis (CK 6.193 str.), konstatuotina, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo išvadai, jog yra iš esmės pasikeitusi prievolė be laiduotojo sutikimo, jog dėl ieškovo ir trečiojo asmens sudarytos 2009 m. gruodžio 29 d. sutarties laiduotojui padidėjo atsakomybė ar atsirado kitokios nepalankios pasekmės. Laidavimo sutarties dalykas yra laiduotojo atsakomybė ieškovui už skolininką tuo atveju, jei skolininkas neįvykdys arba netinkamai įvykdys savo prievolę grąžinti kreditoriui visą skolininko skolą, atsiradusią pagal kreditoriaus jau išrašytas sąskaitas bei pagal sąskaitas, kurios bus išrašytos ateityje už skolininkui parduodamas prekes. Laidavimo sutartyje laiduotojo prievolė nebuvo susieta du konkrečia ieškovo ir trečiojo asmens sudaryta sutartimi, o buvo susieta su skola, atsiradusia pagal ieškovo trečiajam asmeniui jau išrašytas sąskaitas, taip pat su būsima skola pagal sąskaitas, kurios bus išrašytos ateityje. Be to, 2005 m. gruodžio 29 d. sutartyje numatyta, jog bendrovė (ieškovas) parduoda klientui (trečiajam asmeniui) medžiagas statybinių konstrukcijų iš plastiko gamybai, kad bendrovė suteikia klientui prekinio kredito limitą 45 dienų iki 300 000 Lt (1 t., 14-15 b. l.), o pagal laidavimo sutartį, kaip jau minėta, nustatyta maksimali laidavimo suma buvo taip pat lygi 300 000 Lt. Ieškovas pagal laidavimo sutartį nereikalauja daugiau, nei nustatyta maksimali laidavimo suma. Taigi nors atsakovas apeliaciniame skunde ir nurodo, kad jis laidavimo sutartimi nebuvo sutikęs laiduoti pagal 2005 m. gruodžio 29 d. sutartį, tačiau laidavimo sutartyje numatė, jog laidavimo sutartis galioja iki visiško sutarties 1 straipsnyje nurodytų prievolių įvykdymo, o sutarties 1 straipsnyje numatyta, kad atsakovas įsipareigojo atsakyti ieškovui (kreditoriui) visu savo turtu, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, įskaitant ir pajamomis ar kitu turtu, gautinu ateityje, jeigu skolininkas UAB „Mituvos langai“ tinkamai ir laiku neįvykdys visos savo prievolės grąžinti ieškovui visą skolininko skolą, atsiradusią pagal ieškovo jau išrašytas sąskaitas, bei sąskaitas, kurios bus išrašytos ateityje už skolininkui parduodamas prekes. Aplinkybė, jog skola susidarė nuo 2009 m. spalio 12 d. iki 2010 m. spalio 13 d. skolininkui UAB „Mituvos langai“ iš ieškovo įsigijus prekių už 184 880,87 Lt pagal 2005 m. gruodžio 29 d. tarp ieškovo ir trečiojo asmens sudarytą sutartį, nesudaro pagrindo daryti išvadą apie tai, kad iš esmės pasikeitė prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėjo jo atsakomybė arba atsirado kitos laiduotojui nepalankios pasekmės. Kaip jau pažymėta, atsakovas laidavo už visas, tiek esančias, tiek ateityje galinčias atsirasti skolas ieškovui už prekes, apribojant laidavimą maksimalia 300 000 Lt suma. Bet koks trečiojo asmens prekių iš ieškovo pirkimas, įskaitant pirkimą pagal 2005 m. gruodžio 29 d. ieškovo ir trečiojo asmens sudarytą sutartį, negali būti laikomas nepalankia atsakovui aplinkybe, nes tokią aplinkybę atsakovas numatė sudarydamas laidavimo sutartį, jos galėjo tikėtis ir iš anksto prisiėmė visą su tuo susijusią riziką, tenkančią atsakovui, kaip laiduotojui.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos ginčijamo teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimo dalį dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.