- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-13
- Bylos Nr.
- 2A-467-278/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė (pirm.), Birutė Valiulienė (pran.), Ramunė Čeknienė
- Ieškovas
- R. K., R.
- Atsakovas
- I. P.
- Trečiasis asmuo
- Utenos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Jonaitienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-80-839/2010 pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovei I. P., trečiajam asmeniui Utenos rajono 3-ojo notarų biuro notarei N. K. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B. Valiulienės pranešimą apie bylą, šalių paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė nurodė, kad 2004 m. žiemą apsigyveno tėvų namuose, Pakalnių k., Utenos r.. Nurodė, jog 2006-06-02 mirus motinai P. B., ji faktiškai pradėjo valdyti motinos turtą, nes prižiūrėjo namų aplinką, dirbo visus būtinus žemės ūkio darbus, disponavo ir naudojosi tėvų namuose esančiais daiktais, tačiau į notarą dėl paveldėjimo nesikreipė. 2006-10-22 mirė tėvas A. B., tačiau tik 2009 m. birželio mėn. sužinojo, jog visą turtą tėvas testamentu paliko jos seseriai I. P.. Mano, jog tėvas testamentu galėjo atsakovei palikti tik jam priklausančią turto dalį. Teigia, jog nėra praleidusi senaties termino ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą, nes apie tai, kad jai priklausanti motinos palikimo dalis priklauso I. P. sužinojo gaudama dokumentus dėl iškeldinimo. Prašė teismą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 2006-06-02 mirus P. B., ji priėmė motinai priklausiusį turtą pradėdama faktiškai jį valdyti bei pripažinti negaliojančiu 2007-03-07 atsakovei I. P. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, dalyje dėl 1/6 dalies žemės sklypo, 1/6 dalies gyvenamojo namo, 1/6 dalies tvarto, 1/6 dalies lauko virtuvės, 1/6 dalies stoginės, 1/6 dalies kitų kiemo statinių (kanalizacijos šulinio, lauko tualeto), esančių Sodybų g. 2, Pakalnių k., Leliūnų sen., Utenos r. sav., 1/6 dalies žemės sklypo, esančio Krylių k., Utenos raj., 1/6 dalies žemės sklypo, esančio Pakalnių k., Utenos r., ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė tėvų namuose Sodybų g. 2, Pakalnių k., apsigyveno 2004 m. pabaigoje, antstoliui iškeldinus ją iš nuosavybės teise turėto būsto, tačiau įrodymų, kuo ieškovė prisidėjo prie tėvų namų priežiūros, prievolių, susijusių su namu žemės sklypais, vykdymo iki palikėjos mirties byloje nėra pateikta. Teismas darė išvadą jog duomenų, kad ieškovė mokėjo mokesčius už tėvus, prižiūrėjo namus, darė valgyti, taip pat nėra. Konstatavo, jog 2006-06-02 mirus motinai P. B. dėl palikimo į Utenos rajono 3-ojo notarų biurą niekas nesikreipė, o 2006-09-19 šalių tėvas A. B. surašė Oficialųjį testamentą, kuriuo visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko dukrai I. P., kuri paveldėjo žemės sklypus bei gyvenamą namą ir kitus pastatus, esančius Pakalnių k., Sodybų g., Utenos r.. Teismas darė išvadą, kad po motinos mirties ieškovė tęsė naudojimąsi likusiu turtu, pradėtą iki palikėjos mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės, o įstatyme nenurodyta, kad palikimas gali būti priimtas tylėjimu ar neveikimu (CK 5.51 str.). Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji išreiškė valią priimti motinos palikimą būtent per 3 mėnesių laikotarpį nuo motinos mirties momento, o jos elgesio po motinos mirties negalima vertinti kaip paveldėto turto savininko. Vien tai, kad ieškovė iki ir po motinos mirties gyveno namų valdoje, atsižvelgiant į jos apsigyvenimo aplinkybes bei elgesį gyvenant ir įvertinant, jog po palikėjos mirties namų valdoje liko gyventi palikėjos sutuoktinis, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti faktinį palikimo priėmimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ieškovės teiginius, kad turtas faktiškai buvo pasidalintas ir tai reiškia faktinį tenkančios palikimo dalies priėmimą, kaip nepagrįstus. Nurodė, kad įstatyme nustatytas draudimas priimti palikimą iš dalies, su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą. Įrodymų, kad buvo priimta dalis ar visas likęs turtas, byloje nepateikta. Teismas darė išvadą, jog konstatavus kad ieškovė palikimo nepriėmė faktiškai pradėdama jį valdyti, nėra jokio pagrindo tenkinti reikalavimo dėl dalies 2007-03-07 paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą, išduoto atsakovei I. P., pripažinimo negaliojančiu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė R. K. prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2010-04-01 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir taikė materialinės teisės normas. Mano, jog teismas netinkamai vertino liudytojų D. V., L. K., L. J., S. B., E. R., V. Z., J. I. parodymus. Teigia, jog visi šie liudytojai patvirtino faktą, kad po motinos mirties ji gyveno ir iki šios dienos gyvena tėvų namuose, naudojasi visais jame esančiais daiktais, dirbo visus namų ruošos ir ūkio darbus, be to, motinai priklausančiame gyvenamajame name ir ūkiniuose pastatuose laikė savo baldus, 2006 m. rugpjūtį tėvui išvykus į ligoninę ji viena liko sodyboje ir toliau tvarkė visą namų ūkį. Apeliantės manymu, teismas be pagrindo padarė išvadą, kad toks naudojimasis turtu nesukuria nuosavybės teisės. Taip pat teismas netinkamai vertino ir atsakovės I. P. bei liudytojos M. P. parodymus, nes tiek atsakovė, tiek ši liudytoja teisme pripažino, kad po motinos mirties ji faktiškai palikimą buvo priėmusi, kadangi buvo užėmusi virtuvę ir antrąjį namo aukštą, o tėvas A. B. gyveno atskirame kambaryje. Nurodo, jog pripažinęs faktą, kad po motinos mirties naudojosi ir tvarkėsi motinos gyvenamajame name, ūkiniuose pastatuose, disponavo namų ūkio produkcija, teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 5.50 str. 2 d., 5.51 str. nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė I. P. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovė tėvų namuose apsigyveno laikinai, tačiau prasidėjo barniai, fizinis smurtas ir tai turėjo įtakos tėvų sveikatai. Nurodo, kad po motinos mirties ieškovė jokia forma neišreiškė pretenzijų į palikimą ir savalaikiai neginčijo jai išduoto paveldėjimo teisės liudijimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Civilinio kodekso (toliau CK) 5.50 straipsnio 2 dalis nustato, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Įgyvendindamas savo teisę į palikimą įpėdinis palikimo priėmimo veiksmus turi atlikti per 3 (tris) mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Praleidus šį terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus įpėdinis praranda paveldėjimo teisę. Įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti gali pratęsti teismas, jeigu jis pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pasibaigus šiam terminui palikimas gali būti priimtas nesikreipiant į teismą tik tuo atveju, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai (CK 5.57 str.). Nagrinėjamoje byloje ieškovė R. K. nurodo, kad po motinos P. B. mirties (2006-06-03) ji faktiškai priėmusi palikimą pradėdama jį valdyti. Iš bylos dokumentų matyti, kad mirus P. B., liko trys įstatyminiai įpėdiniai – vyras ir dvi dukterys, kurių nei vienas įstatymo nustatytu 3 mėn. terminu notarui pareiškimo apie palikimo priėmimą nepadavė. CK 5.51 straipsnio 1 dalis nustato, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu. Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Valdymu laikomas faktinis daikto turėjimas savo žinioje. Minėto straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis faktiškai valdo palikimą, kai paveldimą turtą naudoja, juo disponuoja, jį prižiūri, moka mokesčius, kreipiasi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir sudaryti palikimo apyrašą arba kai įpėdinis kreipiasi į teismą, kad šis paskirtų palikimo administratorių. Kadangi palikimo negalima priimti dalimis, įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar kokį daiktą, laikomas priėmusiu palikimą. Asmuo, kuris savo reikalavimus grindžia palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad pradėjo šį turtą valdyti kaip savo, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teises į paveldimą turtą. Be to, vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, atsižvelgtina į turto, sudarančio palikimą, pobūdį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad palikimą po motinos mirties sudarė ½ dalis gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų bei žemės sklypai. Tais atvejais, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.). Faktišku pradėjimu valdyti paveldėtą turtą teisminėje praktikoje pripažįstami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamoje būklėje. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovė R. K. tėvų namuose, esančiuose Pakalnių k., Utenos r. apsigyveno 2004 m., iš varžytynių pardavus jai priklausantį butą Utenos m.. Tai, kad ieškovė apsigyveno tėvų namuose, atsivežė savo baldus, teismui patvirtino antstolis L. J.. Aplinkybę, kad ieškovė gyveno ir gyvena tėvams priklausančiuose namuose pirmosios instancijos teismui patvirtino ir liudyt. A. S., V. Z., L. K., A. I., S. B. ir kt., šios aplinkybės neneigia ir atsakovė (b.l. 122-124, 150). Vienok, iš ieškovė paaiškinimų matyti, jog tėvų namuose ji apsigyveno prieš tėvų valią, nes antstoliui išvykus, prasidėjo nesutarimai su tėvais, kurie nenorėjo, kad ji gyventų kartu. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ieškovės paaiškinimai, kad ji dėl konfliktų pas tėvus nesigamindavo maisto, maitinosi miesto kavinėse, kurį laiką gyveno pas dukterį bei liudyt. A. I., E. R., nurodę, kad tarp ieškovės ir tėvų kildavo konfliktai (b.l. 103, 123, 150). Iš šalių paaiškinimų matyti, kad, 2006-06-03 mirus motinai, R. K. ir toliau gyveno tėvų namuose, nepaneigti ir jos teiginiai, kad 2006 m. rugpjūčio mėn., tėvui gydantis ligoninėje, ji tvarkė visą namų ūkį. Byloje apklausti liudyt. A. S., S. B. nurodė, jog matydavo ieškovę ravint daržus, tačiau kuriuo metu tai vyko, iki motinos mirties, jai mirus ar kilus ginčams tarp šalių dėl paveldėjimo, liudytojai nenurodė. Nors ieškovė gyveno tėvų namuose, tačiau pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog atsiradus palikimui ieškovė kaip savininkė būtų rūpinusis namo priežiūra ar kitu turtu. Iėškovė nurodė, kad gyvendama tėvų namuose naudojosi savo baldais, kitais daiktais. Iš byloje esančių AB „Rytų skirstomieji tinklai“, UAB „Utenos vandenys“ pateiktų duomenų matyti, kad mokesčius po P. B. mirties mokėjo ieškovės tėvas, kuris rūpinosi ir kuru, ką pripažįsta ir ieškovė. Be to, pirmosios instancijos teismui ieškovė nurodė, kad namai buvo tėvo vardu, todėl ji supratusi, kad jis ir susitvarkė paveldėjimo dokumentus. Nors R. K. teigia, kad ji negali sunkiai dirbti, tačiau ieškovė nepaneigė ir apeliacinės instancijos teisme atsakovės nurodytų teiginių, kad nei po motinos mirties, nei šiuo metu ieškovė neprižiūri pastatų ir jais nesirūpina (b.l. 21, 22, 102-103). Aukščiau paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog neginčijamų duomenų, kad R. K. po motinos mirties turtą faktiškai pradėjo valdyti, kaip paveldėto turto savininkė, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikta (CPK 178 str.). Esant minėtoms aplinkybėms darytina išvada, kad po sutuoktinės mirties visą P. B. priklausantį turtą paveldėjo, pradėdamas jį valdyti, ieškovės tėvas A. B.. Minėtas aplinkybes, liudytojų parodymus įvertino ir pirmosios instancijos teismas bei konstatavęs, kad ieškovė neįrodė, jog ji priėmė motinos palikimą pradėdama jį valdyti, darė pagrįstą išvadą, kad nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą bei naikinti atsakovei išduotą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą nėra pagrindo. Be to, iš bylos dokumentų matyti, kad paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas į visą A. B. mirties dieną priklausiusį turtą, tame tarpe ir į sutuoktinei P. B. iki mirties priklausiusio turto dalį, I. P. yra išduotas 2007-03-07 (b.l. 58-62). CK 5.8 straipsnis nustato, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Ieškovė nurodo, kad minėto vienerių metų termino ji nepraleido, nes apie išduotą paveldėjimo teisės liudijimą atsakovei ji sužinojo tik gavusi I. P. ieškinį dėl iškeldinimo, 2009 m. birželio mėn.. Iš Lietuvos Teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad ieškinys dėl R. K. iškeldinimo iš buto Utenos rajono apylinkės teismui buvo paduotas 2009-04-27, o atsiliepimas į ieškinį iš R. K. teisme gautas 2009-05-13 (b.l.174). Tačiau nors R. K. ieškinys dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu teisme yra priimtas 2009-08-26, tačiau kolegija kritiškai vertina ieškovės teiginius, kad apie I. P. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ji sužinojo tik 2009 m. ir nepraleido vienerių metų termino paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti. Iš atsakovės paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad apie tai, jog A. B. visą turimą turtą testamentu paliko I. P., ieškovę R. K. ji informavusi 206-10-22 mirus tėvui, jo laidotuvių metu. Be to, kad R. K. privalo išsikelti iš namų, esančių Pakalnių k., Utenos r., kurie po tėvų mirties yra I. P. nuosavybė, ieškovę ji informavusi Utenos rajono 4-o notarų biuro notarės išsiųstu 2007-04-02 pareiškimu. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis pareiškimas bei Lietuvos pašto kvitas, patvirtinantys minėto pareiškimo-įspėjimo išsikelti iki 2007-04-23 iš gyvenamojo namo išsiuntimą ieškovei R. K. (b.l. 27-28). Iš pirmosios instancijos teisme ieškovės R. K. duotų paaiškinimų matyti, kad 2007 m. balandžio mėn. sesuo ją „keldino“ bei iš tolo yra parodžiusi „kažkokius popierius“, kas leidžia daryti išvadą, jog apie tai, kad atsakovė I. P. paveldėjo tėvams priklausiusį turtą, ieškovė sužinojo 2007 m. pavasarį. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovė yra praleidusi ir terminą paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti.
Kadangi ieškovė neįrodė, jog ji po motinos mirties faktiškai, kaip savininkė pradėjo valdyti P. B. palikimą, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą bei panaikinti paveldėjimo teisės liudijimo nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismui ieškovė nepateikė naujų įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, todėl naikinti sprendimą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės R. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 6,75 Lt (šešis Lt 75 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai (įmokos kodas 5660).