Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. M. prašymą atnaujinti apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo padavimo terminą ir šio apeliacinio skundo priėmimo klausimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo V. M. procesinių reikalavimų laikymosi apeliacine tvarka skundžiant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu visų pirma pabrėžia, jog viena iš sudėtinių teisės į teisminę gynybą dalių yra dalyvaujančio byloje asmens galimybė apeliacine tvarka apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį, tačiau ši galimybė turi būti įgyvendinta per įstatymų nustatytą terminą. Taigi apeliacijos teisė, kaip ir bet kuri kita procesinė teisė, nėra absoliuti ir galimybė pasinaudoti ja yra ribojama laike.

Toks reguliavimas yra grindžiamas tuo, kad bylinėjimosi procesas negali trukti neapibrėžtą laiką. Atitinkamai šiuo tikslu, siekiant teisinio aiškumo, proceso koncentracijos bei ekonomiškumo, teisinių santykių stabilumo, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) yra įtvirtinti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai, inter alia teisės į apeliaciją įgyvendinimo terminai.

ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pažymėtina, kad keturiolikos dienų terminas apeliaciniam skundui paduoti įstatymų leidėjo nustatytas kaip pakankamas objektyviai įvertinus galimybę parengti tokį procesinį dokumentą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-143-53/2011). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog iš ABTĮ 127 straipsnio 1 dalies normos konstrukcijos matyti, kad ABTĮ apeliacinio skundo padavimo teismui termino eigos pradžią tiesiogiai sieja su pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo momentu, todėl numatytas keturiolikos dienų terminas apeliaciniam skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar šalis dalyvavo paskelbiant teismo sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-552-52/2012). Be to, pastebėtina, jog apeliacinio skundo padavimo teismui termino eiga negali būti skaičiuojama kitaip nei nustatyta ABTĮ, net ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo judėjimo laisvė yra apribota (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-287/2012, 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-552-52/2012).

Remiantis administracinės bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas siekia apskųsti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuris buvo paskelbtas 2015 m. kovo 26 d. (b. l. 74-79). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei vadovaujantis minėta ABTĮ 127 straipsnio 1 dalies norma, konstatuotina, kad paskutinė ABTĮ nustatyto termino diena šiam teismo sprendimui apskųsti buvo 2015 m. balandžio 9 d. Pirmą kartą pareiškėjo apeliacinis skundas, kuriame jis prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą, buvo paduotas 2015 m. balandžio 10 d. (b. l. 91), tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartimi (b. l. 94-95) buvo atsisakyta priimti apeliacinį skundą kaip pateiktą praleidus ABTĮ numatytą terminą ir išaiškinta procesinė teisė kreiptis dėl praleisto termino atnaujinimo. Pakartotinai apeliacinis skundas buvo pateiktas 2015 m. gegužės 18 d. Esant nurodytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad pareiškėjas praleido ABTĮ nustatytą terminą apeliaciniam skundui paduoti. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nėra pagrindo manyti, kad apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimo buvo pateiktas laiku, pažymi, jog šiuo atveju spręstinas klausimas dėl termino apeliaciniam skundui pateikti atnaujinimo, pareiškėjo nurodytas aplinkybes traktuojant kaip priežastis, susijusias su termino pateikti apeliacinį skundą praleidimu.

ABTĮ 127 straipsnio 2 dalis nustato, kad, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Iš nurodytos ABTĮ 127 straipsnio 2 dalies normos konstrukcijos matyti, kad pagrindinė procesinio termino atnaujinimo sąlyga yra svarbios priežastys, dėl kurių dalyvaujantis byloje asmuo šį terminą praleido. Tokiomis priežastimis pripažįstamos konkrečios faktinės aplinkybės, sudariusios kliūtis asmeniui nustatytu terminu tinkamai atlikti procesinį veiksmą, t. y. pateikti apeliacinį skundą.

Pastebėtina, jog sąvoka „svarbios priežastys“ yra vertinamoji, todėl kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas, ar suinteresuoto asmens nurodytos termino praleidimo priežastys yra svarbios, administracinis teismas privalo tirti asmens, suinteresuoto termino atnaujinimu, nurodytų aplinkybių visumą ir įvertinti jų svarbą, įvertinti jas faktinių aplinkybių kontekste, vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Teismų praktikoje sprendžiant klausimus dėl praleistų procesinių terminų atnaujinimo, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažintinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-444-48/2012). Be to, klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, esančiomis pagrindu jį atnaujinti, administracinis teismas turi spręsti atsižvelgdamas į procesinių terminų esmę, vadovaudamasis atitinkamu klausimu suformuota teismų praktika. Pažymėtina, kad termino atnaujinimas yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, įstatymų leidėjo yra palikta teismo diskrecijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-858-55/2013).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pareiškėjas pabrėžia, kad priimtą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą gavo vėliau, t. y. 2015 m. balandžio 2 d., o apeliacinį skundą teismui pateikė 2015 m. balandžio 10 d., t. y. per nurodytą keturiolikos dienų terminą.

Vertindama šiuos nurodytus pareiškėjo teiginius teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš administracinėje byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjo ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimas buvo skelbiamas pareiškėjui nedalyvaujant (b. l. 73), be to, pareiškėjo judėjimo laisvė nurodyto teismo sprendimo paskelbimo ir apeliacinio skundo padavimo teismui metu buvo apribota, nes jis buvo kalinamas, šis sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas 2015 m. kovo 26 d. (b. l. 80), buvo įteiktas 2015 m. balandžio 2 d. ir pareiškėjas pirmą kartą apeliacinį skundą dėl Viniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimo pateikė 2015 m. balandžio 10 d. (b. l. 91). Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, jog net ir pareiškėjui nedalyvavus teismo posėdyje teismo sprendimo nuorašą jis gavo nuo termino pateikti apeliacinį skundą atskaitos pradžios kaip jį numato ABTĮ ir atitinkamai jam nesutrumpėjo terminas apeliaciniam skundui pateikti.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendime buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminas, todėl laikytina, kad pareiškėjui buvo tinkamai išaiškinta, kaip jis gali įgyvendinti savo procesines teises, t. y. kad priimtas teismo sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka (b. l. 74-79). Šis nustatytas ABTĮ procesinis veiksmų atlikimo terminas įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus. Atitinkamai, pareiškėjas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo padavimo terminą, operatyviai gindamas jo pažeistas teises, turėjo pasirinkti jam priimtinus apdairaus ir rūpestingo elgesio variantus, t. y. pateikti apeliacinį skundą nustatytu terminu.

Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į pareiškėjo pateiktus duomenis matyti, kad pareiškėjas nepagrįstai uždelsė pateikti apeliacinį skundą ir iš esmės tokį delsimą grindžia suvokimu, kad apeliacinį skundą jis turėjo pateikti per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo gavimo, tačiau toks galimai klaidingas įsitikinimas nėra pateisinamas pareiškėjui aiškiai išaiškintos priimto teismo sprendimo apskundimo tvarkos kontekste (b. l. 74-79). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas nenurodė kitų aplinkybių, pateisinančių, kad mažai, bet vis dėlto praleistą terminą apeliaciniam skundui pateikti. Tuo tarpu aplinkybės, susijusios su pareiškėjo nepakankamu atidumu, taip pat savaime gali būti nelaikomos pagrindu atnaujinti praleistą terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-442-81/2011). Dėl nurodytų aplinkybių visumos nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą terminą apeliaciniam skundui pateikti.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog administracinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, laikydamiesi įstatymų nustatytų terminų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai uždelsė pateikti apeliacinį skundą, nesant tokio praleidimo laikotarpio pateisinančių svarbių aplinkybių. Toks pareiškėjo veikimas vertintinas kaip paties pareiškėjo subjektyviai pasirinktas elgesio modelis. Priešingas situacijos vertinimas leistų piktnaudžiauti administraciniu procesu motyvuojant klaidingai suprasta priimto teismo sprendimo apskundimo tvarka, kai tokia tvarka atskirai yra detaliai išaiškinama (b. l. 74-79).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą dėl subjektyvių, išimtinai nuo jo valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis to paties straipsnio 2 dalies taikymo kontekste. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą netenkinamas ir jo apeliacinį skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 134 str. 3 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 2 dalimi, 134 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. M. prašymo atnaujinti apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimo padavimo terminą netenkinti.

Atsisakyti priimti pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą ir jį su priedais grąžinti padavusiam asmeniui.

Nutartis neskundžiama.