- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-26
- Bylos Nr.
- I-3536-171/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01888-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjui V. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, kuriai atstovauja Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ir Laisvės atėmimo vietų ligoninė, dėl žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), kuriame prašo: 1) iš Valstybės, kurią atstovauja Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K) priteisti 90 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2008-07-31 iki 2011-04-01; 2) iš Valstybės, kurią atstovauja Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau – Ligoninė) priteisti 10 000 Lt neturinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010-05-20 iki 2010-06-02.
Nurodė, kad Lukiškių TI-K ir Ligoninėje buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, t. y. nepakankamas gyvenamasis plotas, ribojamas socialinis ryšys su artimaisiais, gyvenimo sąlygos žalojančios sveikatą, per mažai laiko pasivaikščiojimams gryname ore, antisanitarinės sąlygos, nepatogumas.
Paaiškino, kad nuo 2008-07-31 tam tikrais laikotarpiais iki 2011-04-01 buvo kaliniams Lukiškių TI-K kamerose Nr. 104, 106, 110, 119, 137, 157, 180, 192. Kalinimo Lukiškių TI-K metu buvo pažeistos jo subjektinės teisės, pagal tuo metu galiojusius / galiojančius įstatymus, būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau 5 kv. m., o nuo 2010-05-11, 3,6 kv.m. gyvenamojo ploto. Kameros Nr. 104, 106, 110, 119 yra priskirtos karantino sąlygoms atvykusiems į įstaigą, kurių plotas sudaro nuo 7,31 iki 7,48 kv. m. ploto. Karantino kamerose yra dvi 3 aukštų lovos, unitazas, praustuvė ir geležinė lentyna, pritvirtinta prie sienos priešais unitazą. Be pareiškėjo kameroje buvo laikoma nuo 3 iki 5 asmenų, kurie kartu su savimi turėjo savo asmeninius daiktus. Tokiais įstaigos veiksmais buvo piktybiškai pažeidinėjamos kalinimo sąlygas reguliuojančios teisės normos, o jis sistemingai kankinamas. Be to jis buvo laikomas nuo 1 iki 4 valandų antisanitarinėmis sąlygomis. Kalinimo kitose kamerose (Nr. 137, 157,180, 192) metu taip pat buvo kankinamas, nes kamerose stovi aukštos lovos, praustuvė, unitazas ir stalas su dviem pritvirtintomis kėdėmis, geležinė lentyna pritvirtinta prieš unitazą. Abiem atvejais minėtose kamerose sąlygos neatitiko nustatyto minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui 5 kv. m., o nuo 2011-05-11, 3,6 kv. m. Visose kamerose lovos buvo 2 arba 3 aukštų, lipti miegoti į dviejų ar trijų aukštų lovas kildavo nepatogumų, nes nebuvo kopėtėlių ar kitų pagalbinių priemonių. Be to, lovos buvo be atitvarų, apsaugančių nuo iškritimo, todėl bijodavo iškristi. Pareiškėjas neišsimiegodavo, nes įkalinimo įstaiga nesirūpino pašalinti nepatogumų, t. y. duoti pareiškėjui baldus (lovą), atitinkančius jo fizinius duomenis, t. y. jo ūgis 204 cm. Visą laiką turėdavo miegoti susirietęs, todėl skaudėdavo stuburą, sąnarius. Lukiškių TI-K nėra atskiros patalpos, nėra nei šalinimo sistemos viskas viename kambaryje. Kameroje nebuvo galimybės būnant tualete atsitverti ar užsidaryti, todėl jį galėjo stebėti pareigūnai ir kiti kalinamieji. Tai sukeldavo nepatogumų, atsirasdavo nepasitikėjimo jausmas bei pažeminimas. Duše nebuvo išduotos individualios plaušinės ar kempinės, muilas. Dušo patalpos taip pat antisanitarinės būklės. Lubos ir sienos pajuodusios, apaugusios pelėsiais. Pakabų ar atskirų patalpų persirengimui nebuvo. Duše įrengti du purkštuvai, per 15 minučių reikėdavo ir pareiškėjui, ir dar trims asmenims spėti per nurodytą laiką išsimaudyti. Lukiškių TI-K išduodamas patalynės inventorius visiškai neatitiko higienos normos reikalavimų, nes lovos čiužinys, antklodė buvo be užvalkalų, be to skalbiniai išduodami šlapi ir blogo kvapo. Pareiškėjas negalėjo išsimiegoti ir pailsėti. Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai taip pat neatitiko higienos normos reikalavimų, nes nuolat buvo prišiukšlinti, todėl vienos valandos pasivaikščiojimas prilygdavo kankinimui. Lukiškių TI-K nesudarytos sąlygos išsiskalbti rūbų, nebuvo kur jų džiovinti. Kamerose pilna parazitų, naktimis lakstė pelės ir tarakonai. Pareiškėjui buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai, dėl to nutrūko jo socialiniai ryšiai, socialinė integracija tapo daug sudėtingesnė. Nė karto jam nebuvo leista išvykti į namus. Maisto energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, nors pareiškėjo svoris buvo 100 kg, o ūgis, kaip minėta anksčiau, 204 cm. Be to, pareiškėjas kasdien sportavo. Langas kameroje buvo vienintelis ventiliacijos šaltinis, kuris neatsidarydavo. Dėl įkalinimo įstaigos išorinių sienų aukščio prie lango beveik nebuvo vėjo. Vienam mėnesiui gaudavo vieną tualetinio popieriaus ruloną, kurio ilgis apie 15 metrų. Popieriaus kokybė buvo labai prasta. Popieriaus ruloniuko užtekdavo penkioms dienoms.
Laikotarpiu nuo 2010-05-20 iki 2010-06-02 buvo laikomas Ligoninėje, kameroje Nr.25. Minėtos kameros plotas apie 20 kv.m. ploto, tuo metu buvo 14 lovų, todėl kartu teko gydytis su dar 13 asmenų. Pareiškėjo kalinimo metu buvo pažeistos teisės į jam priklausantį minimalų plotą – ne mažiau 3,6 kv. m. Pareiškėjui atvykus į Ligoninę, nebuvo išduotos higienos priemonės, t. y. muilas, dantų pasta, dantų šepetėlis, vienkartiniai skutimosi peiliukai, tualetinis popierius, plaušinė, todėl jis patyrė didelius nepatogumus. Iš pareiškėjo buvo atimti asmeniniai rūbai, vietoj jų duota suplyšusi ir maža pižama. Ligoninėje išduodamas patalynės inventorius visiškai neatitiko higienos normos reikalavimų, nes lovos čiužinys, antklodė buvo be užvalkalų, o išduodami buvo šlapi ir blogo kvapo. Išduodamos patalynės komplektą sudarė 1 paklodė, 1 pagalvės užvalkaliukas ir vienas 30x40 cm dydžio rankšluostis visam kūnui, čiužinys, antklodė ir paklodė., dėl to pareiškėjas negalėjo pailsėti ir išsimiegoti. Kameroje, kurios plotas 20 kv.m., buvo dar septynios dviejų aukštų lovos, stalas, geležinė lentyna, pritvirtinta prie sienos šalia tualeto. Tualete nebuvo unitazo, buvo tik skylė grindyse. Tualetas buvo bendroje patalpoje su gyvenamuoju plotu. Ligoninės kameroje Nr. 25 atskiros patalpos sanitariniam mazgui nebuvo, nebuvo nei oro šalinimo sistemos. Šioje kameroje taip pat nebuvo unitazo, o tik skylė grindyse. Kameroje nebuvo galimybės tualete atsitverti ar užsidaryti, jį nuolat stebėjo pareigūnai/pareigūnės.Tai sukeldavo nepatogumų ir nepasitikėjimą savimi, asmenybės pažeminimą. Lovos buvo surūdijusios, labai blogos būklės. Į antrą lovos aukštą užlipti ir nulipti buvo pavojinga, nes nebuvo kopėtėlių, o nulipant tekdavo šokti ant grindų iš 1,5 metro aukščio ir tai sukeldavo didelius nepatogumus. Dviaukštės lovos buvo be apsauginių atitvarų, todėl miegant buvo didelė tikimybė iškristi ant grindų. Kameros sienos ir lubos pajuodusios ir apaugusios pelėsiais, grindyse suskilęs betonas. Dirbtinis apšvietimas, pareiškėjo manymu, buvo per mažas. Duše nebuvo purkštukų, tik iš vamzdžių bėgantis vanduo. Dušo patalpa buvo avarinės ir antisanitarinės būklės, nes sienos, lubos apaugusios grybais ir pajuodusios. Keramikinės plytelės suskilinėjusios ir nutrupėjusios. Dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę ir tik 15 minučių.
Pažymėjo, kad nurodytos gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K ir Ligoninėje prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 21 straipsniui bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsniui. Nurodytos gyvenimo sąlygos žemina elementarų žmogaus orumą, pareiškėjui sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą. Todėl pagal CK 6.272 straipsnį jam turi būti atlyginta neturtinė žala.
Paaiškino, kad į teismą negalėjo kreiptis anksčiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą. Todėl iki šiol yra susipažinęs su ja tik iš nuogirdų. Nei prancūzų, nei anglų kalbų nemoka. Kadangi šie nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismo posėdyje skundą palaikė ir prašė jį patenkinti. Papildomai paaiškino, kad pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 1.134 straipsnį jo reikalavimui dėl neturtinės teisės t.y. teisės į orumo pažeidimą gynimui ieškinio senaties terminai netaikomi.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 30–32). Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo 2008-07-31 iki 2009-04-20. Pareiškėjas teismui skundą parašė 2014-03-24, o žalos atlyginimo prašo už laikotarpį nuo 2008-07-31 iki 2011-04-01 už tariamai padarytus pažeidimus kalint Lukiškių TI-K. Atsižvelgdama į tai, atsakovė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra - 954 asmenys. Šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, ir atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po 1 žmogų (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis). Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė - suėmimas pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Dėl nurodytų aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Pažymėjo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 - 6.249 straipsniuose. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 62).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ligoninė atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti (b. l. 36–39).
Nurodė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas vienintelį kartą nuo 2010-05-20 iki 2010-06-02 Bendrojo skyriaus 25 (21,25 m², 10 lovų) kamerų tipo palatoje.
Paaiškino, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos, vienam asmeniui, galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Ligoninė privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis. Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/arba keičiamas. Visus atsiradusius defektus Ligoninės Ūkio skyriaus darbuotojai šalina minimaliausiais terminais. Ligoninės patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami Ligoninėje nustatyta tvarka, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010).
HN 76:2010 taikoma naujai rekonstruojamiems arba naujai statomiems laisvės atėmimo vietų pastatams, todėl sanitariniam mazgui įrengimui netaikoma, nes veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Paaiškino, kad Ligoninės kamerų tipo palatos Nr. 25 sanitarinio mazgo sienelė (atitvaras) buvo 1,5 m. ir atitiko higienos normos reikalavimus. Vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nuostatomis, nėra numatyta, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Unitazo uždengimo nenumato ir HN 76:2010.
Pažymėjo, kad Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011-06-07 išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375 (Naujas 2013 m. liepos 29 d. Nr. (12-6)12.12-690). Šie dokumentai įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas. Dėl skalbinių skalbimo Ligoninė yra ir buvo sudariusi sutartį skalbimo paslaugoms atlikti. Ligoninėje esantis minkštas inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kameroje. Visi dezinfekcijos darbai registruojami žurnale.
Ligoninėje pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 258 punkto nuostatomis, t. y. „Ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu“. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, Ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Šis grafikas atitinka ir HN 76:2010 68 punkto reikalavimus, t. y. „Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę“. Pažymėjo, kad HN 76:2010 dušų ir purkštukų skaičiaus nereglamentuoja.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindę priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 10 000 Lt ieškinio suma.
Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Ligoninės atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 63).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas byloje kelia ginčą dėl neturtinės žalos priteisimo, kurią jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2008-07-31 iki 2011-04-01 ir Ligoninėje laikotarpiu nuo 2010-05-20 iki 2010-06-02.
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2008-07-31 iki 2009-04-20 (b. l. 30–32, 33–34, 47–49), o Ligoninėje nuo 2010-05-20 iki 2010-06-02 (b. l. 36–39, 43)
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovai Lukiškių TI-K ir Ligoninė atsiliepimuose prašė taikyti trejų metų senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl ginčijamais laikotarpiais padarytos neturtinės žalos atlyginimo, nes į teismą su skundu kreipėsi tik 2014-03-24.
Byloje yra aktualus ieškinio senaties termino taikymas, todėl ginčo teisiniams santykiams svarbus CK reglamentavimas, kurio 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015).
Pareiškėjas, remdamasis CK 1.134 straipsniu, nurodė, kad šiuo atveju netaikytina ieškinio senatis, kadangi ji nėra taikoma asmeninių neturtinių teisių pažeidimams. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, kaip jau buvo minėta, CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tuo tarpu CK 1.134 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis netaikoma: 1) iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus; 2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas; 3) kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams. Taigi iš įvardinto teisinio reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, tuo tarpu reiškiamam turtiniam reikalavimui, pvz., kaip šiuo atveju atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma ir ji yra numatyta CK 1.125 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. adm. b. A858-1493/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiame kontekste taip pat yra išaiškinęs, kad ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 straipsnis, 1.134 straipsnio 1 punktas), tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.134 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).
Pareiškėjas į teismą kreipėsi su 2014-03-24 skundu (b. l. 1–8) praleidęs taikytiną trejų metų senaties terminą. Byloje nustatyta, kad atsakovės atstovai reikalauja taikyti ieškinio senatį. Teismas pažymi, kad 2015 m. vasario mėnesį pareiškėjui buvo įteikti atsakovės atstovų atsiliepimai (b. l. 67, 69), kuriuose prašoma taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas nei skunde, nei posėdžio metu nenurodė svarbių aplinkybių egzistavimo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Pareiškėjo argumentai, kad į teismą negalėjo kreiptis anksčiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl iki šiol yra susipažinęs su jais tik iš nuogirdų, be to, nei prancūzų, nei anglų kalbų nemoka, todėl ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos, atmestini. Kaip antai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A461-575/2015).
Pažymėtina, kad išplėstinė LAT teisėjų kolegija nurodė, kad iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (1964 m. CK 93 straipsnio 1 punktas; 2000 m. CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.134 straipsnio 1 punktas) (Civilinė byla Nr. 3K-7-2/2008).
Atsižvelgus į suformuotą teismų praktiką nagrinėjamoje byloje taikytina ieškinio senatis.
Atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir tai, kad ginčo šalys raštu reikalauja taikyti ieškinio senatį, taip pat į tai, kad teismas nenustatė jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių pareiškėjui laiku ginti savo teises, teismas taiko trejų metų ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimams priteisti laikotarpiais nuo 2008-07-31 iki 2009-04-20 ir nuo 2010-05-20 ir 2010-06-02 jam padarytą neturtinę žalą. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl pareiškėjo skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. M. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.