- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-07
- Bylos Nr.
- AS-602-540-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01545-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Stasys Gagys, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės „LITHUN“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo akcinės bendrovės „LITHUN“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „LITHUN“ skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas akcinė bendrovė „LITHUN“ (toliau – ir pareiškėjas; AB „LITHUN“) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas; VMI) 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (23.19-08)-322-264, kuriuo buvo nuspręsta nepripažinti pareiškėjo mokestinių nepriemokų beviltiškomis, ir įpareigoti atsakovą visas pareiškėjo mokestines nepriemokas, susidariusias iki 2011 m. liepos 11 d., pripažinti beviltiškomis.
Pareiškėjas taip pat teismo prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti jo mokestinių nepriemokų, susidariusių iki 2011 m. liepos 11 d., priverstinio išieškojimo procedūras iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Tvirtino, kad nesustabdžius išieškojimo ir vykdant priverstinio išieškojimo veiksmus yra paralyžiuojama jo veikla – jis negali dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, užtikrinančiuose pagrindinę jo veiklos pajamų dalį, veiklai būtino turto (gamybos priemonių) areštai ir priverstinis realizavimas atima galimybes generuoti net ir minimaliam bendrovės palaikymui būtinas pajamas. Pridūrė, jog pareiškėjui nutraukus veiklą ir išvaržius turtą, teismo sprendimo vykdymas ne tik pasunkėtų, bet ir nepataisomai būtų pažeistos jo nuosavybės teisės, kurių gynimo ir siekiama teikiant šį skundą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 22 d. nutartimi, be kita ko, pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.
Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsniu ir pažymėjo, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą pareiškėjas sieja su finansinių nuostolių bendrovei galimu atsiradimu. Nurodė, jog tokie pareiškėjo nurodyti motyvai negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ABTĮ 71 straipsnio prasme. Pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė taikoma, siekiant garantuoti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų skundžiamo akto padarinių. Nurodė ir tai, jog pagal ABTĮ 92 straipsnį, skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, todėl svarbu nustatyti, ar nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, išnagrinėjus administracinę bylą galėtų būti įmanoma atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo akto priėmimo. Konstatavo, jog nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas neturi esminės įtakos teismo sprendimo dėl skundžiamo administracinio akto panaikinimo įvykdymui. Pridūrė, jog kitų aplinkybių, leidžiančių teigti, kad neužtikrinus skundo reikalavimo, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas, pareiškėjas nenurodė, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmestinas.
III.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 55 – 58), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. 1-3452-95/2012 dalį, kuria atmestas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – sustabdyti AB „LITHUN“ mokestinių nepriemokų, susidariusių iki 2011 m. liepos 11 d., priverstinio išieškojimo procedūras iki įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje.
Atskirajame skunde nurodo, jog teismas nepasisakė dėl to, kad teisme ginčijantis dėl mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis, šios mokestinės nepriemokos bus išieškotos priverstinai, t. y. faktiškai pasibaigs (remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalimi), todėl vien teismo sprendimas panaikinti administracinį aktą, kuriuo atsisakyta nepriemokas pripažinti beviltiškomis, neatkurs pažeistų pareiškėjo teisių ir interesų. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad valstybės institucijų neteisėtas neveikimas jau yra padaręs esminę žalą pareiškėjo veiklai dar iki skundo pateikimo, o atsakovo veiksmai iki šiol ir skundžiamo akto argumentai patvirtina, kad nepaisydamas protingumo ir teisingumo principų bei gresiančios didelės žalos pareiškėjo veiklai jis ir teisminio nagrinėjimo metu sieks ginčo objektu esančių nepriemokų priverstinio išieškojimo. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimis administracinėse bylose Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005 bei pažymi, jog šio teismo praktikoje sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, vertinamas ne tik formalus ginčijamo administracinio akto panaikinimo, bet ir realaus ir veiksmingo pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimo ir apgynimo galimybės viename administraciniame procese klausimas. Priduria, jog ūkio subjektams bylinėjantis dėl prievolės mokėti baudas pagal viešojo administravimo subjektų sprendimus, LVAT yra pripažinęs, kad ginčo sumų išieškojimas, kol vyksta teisminis ginčas dėl jų pagrindo, atimtų būtinas apyvartines lėšas ir sukeltų pasekmes, dėl kurių pašalinimo kiltų naujų teisinių ginčų ir tai yra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (remiasi LVAT nutartimi administracinėje byloje AS-438-354/2009). Mano, jog ši LVAT praktika mutatis mutandis turėtų būti taikoma ir nagrinėjamoje byloje. Tikina, jog vien pats mokestinės nepriemokos dydis (15 553 037,87 Lt) rodo, kad priverstinio išieškojimo veiksmais jam būtų padaryta esminė žala – būtų prarastas turtas ir pajamos, dėl ko apskritai nutrūktų bendrovės veikla. Pabrėžia, jog žalą ir mokestinių nepriemokų atsiradimą lėmė ir pačios valstybės institucijų neteisėti veiksmai, nepervedant arba pervedant netinkamai biudžetų ir fondų asignavimus asignavimų valdytojams, kurie neišgalėjo apmokėti už pareiškėjo suteiktas paslaugas, nevykdant reikalavimų įskaityti priešpriešinius reikalavimus ir pan. Teigia, jog valstybė negali nepaisyti savo pačios prisiimtų įsipareigojimų (remiasi Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimu), todėl atsižvelgiant į tai, kad ginčo nepriemokos yra valstybės nevykdomų įsipareigojimų rezultatas, priverstinis jų išieškojimas būtų nepateisinamas ir neteisingas.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodo, jog apelianto prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra nepagrįstas, nes priverstinio išieškojimo veiksmai iš AB „LITHUN“ turto šiuo metu jau yra sustabdyti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, numatančia, jog teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Pažymi, jog Vilniaus apygardos teisme 2011 m. rugpjūčio 26 d. yra priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos AB „LITHUN“ iškėlimo, todėl antstolis yra sustabdęs vykdomąją bylą pagal išieškotojo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktą vykdomąjį dokumentą, ką patvirtina pridedamas antstolio patvarkymas. Todėl, atsakovo nuomone, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės ir nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių. Pažymi ir tai, jog valstybės institucijų neteisėtas neveikimas jau yra padaręs esminę žalą AB „LITHUN“ veiklai. Šiuo aspektu nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 6 d. sprendimu, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patvirtino, atmetė AB „LITHUN“ reikštą reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos Respublikos bei Vilniaus miesto savivaldybės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamos bylos dalykas – reikalavimo užtikrinimo priemonių – mokestinių nepriemokų, susidariusių pareiškėjo atžvilgiu iki 2011 m. liepos 11 d., priverstinio išieškojimo procedūrų sustabdymo taikymas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nusprendė, kad byloje nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija turi įvertinti, ar pagrįstai teismas atsisakė taikyti pareiškėjų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.
Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.), atsižvelgiant į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso. Be to, asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.
Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia tuo, jog priverstinis mokestinių nepriemokų išieškojimas, neišnagrinėjus ginčo iš esmės, lemtų bendrovės turto ir pajamų praradimą, kas savo ruožtu sąlygotų jos veiklos nutraukimą bei padarytų iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimą neįmanoma, taip pat teigdamas, jog dėl mokestinių nepriemokų, kurias atsakovas siekia išieškoti, susidarymo yra kaltos pačios valstybinės institucijos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs (bylos Nr. AS858-440/2010, AS858-13/2011), jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti neabejotinai patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais.
Taigi, kaip matyti iš nurodytos administracinių teismų praktikos, subjektas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir tokį savo prašymą grįsdamas finansinių sunkumų grėsme, privalo pateikti akivaizdžius tokios grėsmės įrodymus. Kitaip tariant, byloje turi būti pateikti įrodymai, kad tokia grėsmė objektyviai egzistuoja. Nagrinėjamu atveju pastebėtina, jog pareiškėjas, nors ir grįsdamas savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tuo, jog bus prarandamas bendrovės turtas ir pajamos, iš viso nepateikė jokių duomenų, pvz. finansinės atskaitomybės dokumentų, galinčių įrodyti jo teiginį. Nesant minėtų duomenų, galinčių indikuoti bendrovės finansinę padėtį, jos apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus ir pan., nėra galimybės ir įvertinti mokestinių nepriemokų priverstinio išieškojimo pasekmes bendrovės veiklai. Tuo tarpu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, remiantis vien pareiškėjo prielaidomis ar teiginiu, jog mokestinių nepriemokų, kuriais siekiama išieškoti, dydis (15 553 037,87 Lt) per se lems bendrovės žlugimą, nėra pagrįsta, nes minėta suma yra santykinis dydis, todėl negali būti vertinama atsietai nuo viso bendrovės turto ar gaunamų pajamų apie kuriuos, kaip minėta, pareiškėjas duomenų nepateikė. Pridurtina ir tai, jog, kaip matyti iš bylos duomenų ir ko neneigia pats pareiškėjas, ginčai dėl mokestinių nepriemokų tęsiasi ne vienerius metus, kas suteikia papildomą pagrindą teisėjų kolegijai kritiškai vertinti jo objektyviais duomenimis nepagrįstą versiją apie tai, jog priverstinis mokestinių nepriemokų išieškojimas nulems verslo pabaigą, nes apie jų buvimą pareiškėjas žinojo ilgą laiko tarpą.
Taip pat pažymėtina, jog teisėjų kolegijos nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui konkrečioje byloje nėra aktualūs tie pareiškėjo teiginiai, jog dėl pareiškėjo mokestinių nepriemokų, kurias siekiama priverstinai išieškoti, susidarymo kaltos valstybinės institucijos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tikslas – užtikrinti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba netaptų negalimas, o teiginiai, kuriais kvestionuojama, kas yra kaltas dėl mokestinių nepriemokų susidarymo, taigi, kurie iš esmės yra sutelkti į ginčo esmę, nesisieja su minėto procesinio klausimo tinkamu išsprendimu.
Pabrėžtina ir tai, jog, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (bylos Nr. AS442-267/2009, AS146-338/2009), skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodoma teismų praktika.
Tuo tarpu atsakant į atsakovo atsiliepime iškeltą argumentą, jog priverstinio išieškojimo veiksmai iš AB „LITHUN“ turto šiuo metu jau bet kuriuo atveju yra sustabdyti antstolio patvarkymu, remiantis Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, be kita ko, numatančia, kad teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, pastebėtina, jog toks teiginys nėra tikslus. Atkreiptinas dėmesys, jog patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą (LITEKO) matyti, kad nors pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo AB „LITHUN“ pagal ieškovo Valstybinės socialinio fondo valdybos ieškinį Vilniaus apygardos teisme ir buvo priimtas, 2012 m. gegužės 11 d. Vilniaus apygardos nutartimi tarp minėtų šalių buvo patvirtinta taikos sutartis, o civilinė byla nutraukta (žr. civilinę bylą Nr. Nr. 2-922-262/2012). Taigi, dabartiniais duomenimis klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra išspręstas, t. y. ji AB „LITHUN“ nėra iškelta ir kliūčių išieškojimui nebėra, nes jis pagal to paties Įmonių bankroto įstatymo straipsnio nuostatas atsisakius įmonei iškelti bankroto bylą yra atnaujinamas.
Remiantis aptartais argumentais, įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, keliamo ginčo pobūdį, byloje esančius duomenis, negalima daryti išvados, kad yra pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi pagrįstai nusprendė nesiimti priemonių reikalavimui užtikrinti.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo akcinės bendrovės „LITHUN“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.