Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-11-22 · Administracinė byla Nr. I-3452-95/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-11-22
Bylos Nr.
I-3452-95/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01545-2012-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liuda Arlauskienė
Pareiškėjas
AB „Lithun“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Advokatai
Ramūnas Konstrauksas
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3452-95/2012(Proceso Nr. 3-61-3-01545-2012-3)Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 8.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Ramūnui Konstrauksui ir Daliui Gedvilui, atsakovės atstovui M. S. (M. S.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos AB „Lithun“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja AB „Lithun“ (toliau – ir pareiškėja, bendrovė, įmonė) su skundu (b. l. 1-14) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI, Inspekcija) 2012-04-27 sprendimą Nr.(23.19-08)-322-264 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VMI visas pareiškėjos mokestines nepriemokas, susidariusias iki 2011-07-11, pripažinti beviltiškomis.

Skunde nurodė, kad Sprendimu Inspekcija atsisakė tenkinti dalį bendrovės prašymo, pasisakydama tik dėl dalies prašyme nurodytų motyvų, iš esmės nespręsdama jame išdėstytų reikalavimo motyvų dėl nepriemokų susidarymo priežasčių (neteisėtų veiksmų) ir konkrečiai neapibrėždama (neidentifikuodama) mokestinių nepriemokų, kurių atžvilgiu priėmė ginčijamą Sprendimą. Pareiškėjos vertinimu, atsakovė, pažeisdama Viešojo administravimo įstatymo 8 str., Sprendime ir jo pagrindu esančioje Išvadoje nenurodė, kada ir kokiu pagrindu atsiradusių mokestinių nepriemokų atžvilgiu yra priimtas Sprendimas. Tokiu būdu Sprendimu buvo nesuformuluotos įmonės teisės ir pareigos konkrečių nepriemokų atžvilgiu ir apribota jos teisė ginčyti administracinį aktą teisme. Pažymėjo, kad bendrovės prašyme išdėstytos, įsiteisėjusių teismų nustatytos ir bylose surinktais įrodymais pagrįstos aplinkybės, patvirtinančios susidariusių nepriemokų ryšį su valstybės institucijų neteisėtais veiksmais, Spendime neįvertintos. Kadangi atsakovė netyrė ir nevertino minėtų teisiškai reikšmingų aplinkybių, liko neįvertinti ir teisinį pareiškėjos prašymo pagrindą sudarantys motyvai dėl teisingumo, protingumo principams ir konstituciniam teisinės valstybės siekiui prieštaraujančio ir įmonės nuosavybės teises pažeidžiančio priemokų išieškojimo. Tvirtino, kad pareiškėjos mokestinės nepriemokos yra tiesioginė tiek mokesčio administratoriaus, tiek iš valstybės (savivaldybės) biudžeto finansuojamų subjektų deliktų – neteisėtų veiksmų bei neveikimo – pasekmė. Taigi mokestinės nepriemokos išieškojimas iš pareiškėjos prieštarautų teisingumo bei protingumo principams, yra netikslingas socialiniu požiūriu, todėl mokestinė nepriemoka turėtų būti pripažinta beviltiška. Pareiškėjai neteisėtais valstybės ir savivaldybės institucijų veiksmais padaryta žala yra jos reikalavimas valstybei (savivaldybei). Pabrėžė, kad tai pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-06-28 sprendimu. Valstybė atsako ne tik už savo institucijų, tinkamai nevykdžiusių joms pavestų funkcijų ir nebendradarbiavusių tarpusavyje veiksmus (neveikimą), bet ir už privačių vienetų, kuriems buvo pavestos valstybės funkcijos, veiksmus (neveikimą) vykdant šias funkcijas (Europos žmogaus teisių teismo 1983-11-23 sprendimas Van der Mussele v. Belgija, taip pat 2007-11-13 sprendimas). Akcentavo, kad bendrovė mokestinių nepriemokų negali geranoriškai įvykdyti, nes galimybė jas įvykdyti tiesiogiai priklauso (priklausė) nuo galimybės laisvai disponuoti savo turtu, inter alia, reikalavimais dėl asignavimų valdytojų neįvykdytų prievolių (neteisėtai neįskaityti priešpriešiniai reikalavimai), sąskaitose esančiomis lėšomis ir prarastomis darbo priemonėmis, o taip pat reikalavimu dėl daugiau negu 149 mln. Lt negauto pelno. Bendrovė negalėjo ir negali padengti mokestinių nepriemokų dėl neteisėtų pačios valstybės (savivaldybės) institucijų veiksmų. Įstatymas nereikalauja neįmanomų dalykų (Ad impossibilia lex non cogit). Pareiškėjos įsitikinimu, vietos mokesčių administratorius privalo priimti sprendimą visas jos mokestines nepriemokas pripažinti beviltiškomis, įskaitant šiame skunde nurodytus priešpriešinius reikalavimus dėl 149 229 549,98 Lt turtinės žalos atlyginimo ir mokestinių nepriemokų, susidariusių iki prašymo pateikimo dienos (2011-07-11), nes šių mokestinių nepriemokų išieškojimas yra netikslingas socialiniu ir ekonominiu požiūriu, jis prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, pažeistų nuosavybės teises. Kadangi

Motyvuojamoji dalis

Sprendime nėra išnagrinėti įmonės skundo motyvai, todėl jis nėra pagrįstas nustatytais faktais ir iš jo nėra aišku, kokių (kada ir kokiu pagrindu susidariusių) nepriemokų atžvilgiu ir kodėl yra priimtas toks sprendimas.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos AB „Lithun“skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 77-81) nurodė, kad bendrovė prašyme prašė pripažinti beviltiškomis visas jos mokestines nepriemokas, susidariusias iki 2011-07-11, įskaitant šiame prašyme nurodytus priešpriešinius reikalavimus dėl 149 229 549,98 Lt turtinės žalos atlyginimo ir mokestinių nepriemokų, susidariusių iki šio prašymo pateikimo dienos. Atsakovė pažymėjo, kad ji nesutinka, kad Sprendimu buvo apribota bendrovės teisė ginčyti administracinį aktą teisme, nes buvo nesuformuluotos jos teisės ir pareigos konkrečių nepriemokų atžvilgiu. Pažymėjo, kad Sprendime nurodyta, jog nuspręsta nepripažinti 15 553 037,87 Lt mokestinės nepriemokos beviltiška ir pareiškėja pasinaudojo savo teise apskųsti Sprendimą teismui. Tvirtino, kad pareiškėjai, teikiant prašymą pripažint mokestines nepriemokas beviltiškomis, buvo žinoma, kad jos reikalavimas dėl 149 229 549,98 L turtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Pareiškėja 2009 m. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurio vienas iš reikalavimų buvo priteisti iš Lietuvos Respublikos bei Vilniaus miesto savivaldybės solidariai 149 29 549,98 Lt turtinės žalos bei 5 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009-04-06 sprendimu šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, reikalaudama atlyginti Lietuvos Respublikos bei Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojų padarytą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, remiasi tik samprotavimais bei prielaidomis, kad ji nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog Lietuvos Respublikos bei Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojai elgėsi neteisėtai, ir kad ji dėl to patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą, teismui konstatavus, kad ji neįrodė priežastinio ryšio tarp pareiškėjos nurodomos neteisėtos atsakovių veikos ir atsiradusios jai žalos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-502/2012). Taigi, pateikdama prašymą ir prašydamas pripažinti beviltiškomis visas mokestinės nepriemokas, įskaitant šiame prašyme nurodytus priešpriešinius reikalavimus dėl 149 229 549,98 Lt turtinės žalos atlyginimo ir mokestinių nepriemokų, susidariusių iki šio prašymo pateikimo dienos, žinojo, kad 149 229 549,98 Lt turtinės žalos suma jam nėra priteista ir įskaityti mokestinę nepriemoką šia suma nėra pagrindo. Kitų dokumentų, patvirtinančių apie valstybinių institucijų įsiskolinimus bendrovei, pareiškėja nepateikė. Akcentavo, kad mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vertino, ar yra MAĮ numatyti pagrindai pripažinti jos mokestinę nepriemoką beviltiška. Atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs baigtinį sąrašą, kada mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu yra pripažintina beviltiška. Taisyklių 3 p. taip pat nurodyta, kad beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kuri atirinka MAĮ 113 str. 1 d. išdėstytus pagrindus. Pabrėžė, kad vertinant, ar yra pagrindas pripažinti pareiškėjos mokestinę nepriemoką beviltiška pagal MAĮ 113 str. 1 d. 1 p. (nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidūs), buvo vertinti bendrovės 2010 metų balanso, VĮ „:Registrų centras“ 2012-04-26 išrašų ir VĮ „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašo duomenys. Nustačius, kad pareiškėjos turimo turto vertė leidžia daryti prielaidą, kad yra galimybė išieškoti bent dalį mokestinės nepriemokos, konstatuota, kad nėra pagrindo pripažinti mokestinę nepriemoką pagal MAĮ 113 str. 1 d. 1 p. Taip pat konstatuota, kad nėra pagrindo pripažinti nepriemoką pagal MAĮ 113 str. 1 d. 2 p., nes įvertinus mokestinės nepriemokos dydį ir galimas priverstinio išieškojimo išlaidas, jos akivaizdžiai mažesnės už susidariusią mokestinę nepriemoką. Pažymėjo, kad pagal MAĮ 113 str. 1 d. 2 p., mokestinė nepriemoka pripažįstama beviltiška, atsižvelgiant į priverstinio išieškojimo išlaidas, apskaičiuotas VMI viršininko įsakymu patvirtinta Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo išlaidų apskaičiavimo metodika. Neišieškomos tos nepriemokos, kurių išieškojimas nėra tikslingas ekonominiu požiūriu, t. y. konkrečios mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo išlaidos yra didesnės už pačią nepriemoką, o MAĮ 113 str. 1 d. 3 p. nurodytos mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas netaikomas juridiniams asmenims, todėl Inspekcija jo ir nevertino. Taigi mano, kad nėra pagrindo pripažinti bendrovės mokestinę nepriemoką beviltiška pagal MAĮ 113 str. 1 d. 1-3 p., be to, pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių apie valstybinių institucijų įsiskolinimus jai. Atsakovės nuomone, ji pagrįstai netenkino bendrovės prašymo ir priėmė Sprendimą nepripažinti jos mokestinės nepriemokos beviltiška.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas netenkintinas.

Vadovaujantis ABTĮ 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 str. 1 d. nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI, Inspekcija) 2012-04-27 sprendimo Nr.(23.19-08)-322-264 „Nepripažinti mokestinės nepriemokos beviltiška“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pareiškėjos mokestines nepriemokas pripažinti beviltiškomis (b. l. 31-32, 82-83).

Taigi nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra Sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas, o ginčo objektas – mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindai ir sąlygos.

ABTĮ 3 str. 2 d. nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2011-07-11 su prašymu „Dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška“ (toliau – ir Prašymas) kreipėsi į VMI ir prašė: 1) visas AB „Lithun“ mokestines nepriemokas, susidariusias iki 2011-07-11, pripažinti beviltiškomis; 2) sustabdyti (nepradėti) mokestinių nepriemokų, susidariusių iki 2011-07-11, priverstinio išieškojimo procedūras; 3) atleisti nuo baudų ir delspinigių sumų, priskaičiuotų iki 2011-07-11 (b. l. 18-30, 84-96).

Atsakovė, išnagrinėjusi minėtą bendrovės Prašymą, Sprendimu nepripažino jos mokestinės nepriemokos beviltiška (b. l. 31-32, 82-83). Sprendime nurodyta, jis priimtas remiantis 2012-04-27 Išvada Nr. (23.23-08)-326-25340 „Dėl AB „Lithun“ mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška“ (toliau – ir Išvada) (b. l. 33-36, 97-100).

Kaip matyti iš Išvados turinio, atsakovė, joje nurodė, kad atleidimo nuo baudų ir delspinigių klausimą nagrinėja Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir šiuo klausimu bus priimtas atskiras sprendimas, o atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja prašė atleisti nuo baudų ir delspinigių sumų priskaičiuotų iki 2011-07-11, Išvadoje vertino 15 553 037,87 Lt mokesčių nepriemokos pripažinimo beviltiška. Taigi, išnagrinėjusi minėtą pareiškėjos Prašymą, be kita ko, nustačiusi, kad bendrovės turtas 2010 m. balanso duomenimis, sudaro 19 351 567,00 Lt, ilgalaikis turtas – 5 291 703,00 Lt, trumpalaikis turtas sudaro 14 059 864,00 Lt, iš jo atsargos – 408 903,00 Lt, per vienerius metus gautinos sumos – 13 624 511,00 Lt, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 26 450,00 Lt, įmonė nepateikė dokumentų įrodančių, kad jos turimas turtas yra nelikvidus (b. l. 102-165), vadovaudamasi MAĮ 113 str. 1 d. 1, 2 ir 3 p. nuostatomis bei Mokesčių mokėtojų mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, jos revizavimo bei apskaitos taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004-05-21 įsakymu Nr.VA-92 (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007-10-05 įsakymo Nr,VA-65 redakcija) 7.1, 7.2 ir 7.3 p., pasiūlė bendrovės 15 553 037,87 Lt mokestinę nepriemoką (12 016,67 Lt mokesčio už aplinkos teršimą, 4 993 696,97 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio, 1 940 097,82 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 424 277,42 Lt kelių mokesčio, 704 414,00 Lt nekilnojamojo turto mokesčio, 62 670,00 Lt pelno mokesčio, 3 295,00 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokos, 7 408 244,99 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 4 325,00 Lt socialinio mokesčio), susidariusią iki 2011-07-11, nepripažinti beviltiška bei nepriskirti prie nepriemokų, kurioms neteikiama priverstinio išieškojimo pirmenybė ir į kurią neatsižvelgiama planuojant biudžeto pajamas.

Byloje nustatyta ir tai, kad VMI 2012-05-08 raštu Nr. (23.1.08)-RNA-20280 „Dėl prašymo“ informavo pareiškėją, jog dėl prašymo sustabdyti (nepradėti) mokestinių nepriemokų, susidariusių iki 2011-07-11, priverstinio išieškojimo procedūras, mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai gali būti stabdomi tik esant MAĮ 110 str. nurodytiems pagrindams (b. l. 101). Teismas atkreipia dėmesį, kad įsiteisėjusia LVAT 2012-09-07 nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-602-540/2012 buvo pripažinta, kad nėra jokio įstatyminio pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti pareiškėjos mokestinių nepriemokų, susidariusių iki 2011-07-11, priverstinio išieškojimo procedūras (b. l. 71-75).

Kaip minėta, pareiškėja nesutinka su Sprendimu, laiko jį neteisėtu bei nepagrįstu, motyvuodamas tuo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 str. individualiam aktui keliamų reikalavimų, jis nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, kad bendrovė negalėjo ir negali padengti mokestinių nepriemokų dėl neteisėtų pačios valstybės (savivaldybės) institucijų veiksmų, vietos mokesčių administratorius privalo priimti sprendimą visas jos mokestines nepriemokas pripažinti beviltiškomis, įskaitant šiame skunde nurodytus priešpriešinius reikalavimus dėl 149 229 549,98 Lt turtinės žalos atlyginimo ir mokestinių nepriemokų, susidariusių iki prašymo pateikimo dienos (2011-07-11), nes šių mokestinių nepriemokų išieškojimas yra netikslingas socialiniu ir ekonominiu požiūriu, jis prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, pažeistų nuosavybės teises. Be kita ko, iš Sprendimo nėra aišku, kokių (kada ir kokiu pagrindu susidariusių) nepriemokų atžvilgiu ir kodėl yra priimtas toks sprendimas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ), Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, jos revizavimo bei apskaitos taisyklės, patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004-05-12 įsakymu Nr.VA-92 (toliau – ir Taisyklės) bei kiti teisės aktai, susiję su jų įgyvendinimu.

VAĮ 8 str. nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.

MAĮ 2 str. 18 d. nustatyta, kad mokestinė nepriemoka – mokesčio nepriemoka ir mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėtos su mokesčiu susijusios sumos. Šio įstatymo 66 str. 1 d. reglamentuojama, kad vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Pagal įstatymo 73 str. 1 d., priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi.

MAĮ 113 str. 1 d. nustatyta, kad mokesčių administratorius gali pripažinti beviltiška tą mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus) (MAĮ 113 str. 1 d. 1 p.); priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už nepriemoką (MAĮ 113 str. 1 d. 2 p.); netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, nes sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalus, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis (MAĮ 113 str. 1 d. 3 p.).

Taisyklių 3 p. nustatyta, kad beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kuri atitinka MAĮ 113 str. 1 d. išdėstytus pagrindus.

Taigi nurodytų teisės normų sisteminė analizė suponuoja teismui, kad įstatymų leidėjas expressis verbis yra nustatęs baigtinį sąrašą, kada mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu yra pripažintina beviltiška. Inter alia, teismas pažymi, kad atsakovė teisingai pareiškėjos atžvilgiu netaikė MAĮ 113 str. 1 d. 3 p., nes jis yra taikomas tik fiziniams asmenims, ginčo atveju – pareiškėjos atžvilgiu netaikytinas, nes bendrovė yra juridinis asmuo.

ABTĮ 57 str. nustatyta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teismas pažymi, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Taigi, objektyvi ir visapusiška faktinių bylos aplinkybių analizė teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad vertinti kitaip bylos aplinkybes, kaip jas įvertino centrinis mokesčių administratorius, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Teismo vertinimu, atsakovė teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos atžvilgiu taikė MAĮ 113 str. 1 d. 1 ir 2 p. Bylos rašytinių įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėja turi turto, kad jis nėra likvidus bendrovė nei teismui, nei mokesčių administratoriui prejudicinę reikšmę turinčių rašytinių įrodymų nepateikė. Pareiškėjos mokestinės nepriemokos dydis ir galimo priverstinio išieškojimo išlaidos yra akivaizdžiai mažesnės už susidariusią mokestinę nepriemoką. Teismo nuomone, VMI išsamiai atsakė į visus bendrovės Prašyme keltus klausimus bei priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ 8 str. reikalavimus. Sprendime aiškiai ir konkrečiai yra nurodyti mokesčiai ir jų sumos. Kaip minėta, pagal MAĮ 66 str. 1 d., priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, todėl visiškai yra nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad atsakovė nenurodė, kada ir kokiu pagrindu susidariusių, nepriemokų atžvilgiu ir kodėl yra priimtas toks Sprendimas.

Dėl įrodymų rinkimo, jų vertinimo bei įrodinėjimo naštos (onus probandi) paskirstymo LVAT 2006-08-02 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 53 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). Tačiau ABTĮ 57 str. suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma.

Todėl, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs bylos rašytinių įrodymų visumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Atsakovė tinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, procedūrinių pažeidimų nepadarė. Sprendimas atitinka VAĮ 8 str. individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, jis pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, jį priėmė kompetentingas subjektas, pasirašytas ir patvirtintas atspaudu. Teismas sprendžia, kad Sprendimo nurodytais ir kitais motyvais, vadovaujantis ABTĮ 89 str. nuostatomis, naikinti ir įpareigoti VMI visas pareiškėjos mokestines nepriemokas, susidariusias iki 2011-07-11, pripažinti beviltiškomis, nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas akcentuoja, kad jis nepasisako dėl kitų pareiškėjos skundo argumentų, t. y. priešpriešinių reikalavimų dėl 149 229 549,98 Lt turtinės žalos atlyginimo, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009-04-06 sprendimu šį pareiškėjos reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą, o LVAT bendrovės apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismui konstatavo, kad pareiškėja neįrodė priežastinio ryšio tarp pareiškėjos nurodomos neteisėtos atsakovų veikos ir atsiradusios jai žalos (LVAT 2010-06-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-502/2010) (Administracinė byla Nr. I-711-561/2009; X t., b. l. 185-204).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,

nusprendė:

pareiškėjos AB „Lithun“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liuda Arlauskienė