Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-7135-945/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui M. M. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad vartojimo kredito sutartyje Nr. 0350618050986-87 ir vartojimo kredito sutartyje Nr. 0350618051163-87 numatytos 9,75 procentų dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja įstatymams, protingumo ir sąžiningumo principams, todėl teismo sprendimo dalis, kuria nepriteistos 320,98 Eur palūkanos, yra nepagrįsta ir neteisėta. Ginčo vartojimo kredito sutartys šalių pasirašytos 2006 m. kovo 16 d. ir 2006 m. kovo 29 d., jų sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo. Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį, kurio 3 dalis numato, jog vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Direktyvoje ir CK 6.887 straipsnyje nėra reglamentuotos metinės kredito grąžinimo normos ir palūkanų normos maksimalios ribos. Taigi vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vaitojimo kredito sutartį. Vartojimo kredito įstatymo, įsigaliojusio nuo 2011 m. balandžio 1 d., 21 straipsnyje numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų. Sprendžiant šalių ginčą, ar palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, yra teisėtas, minėtame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Visgi šio įstatymo nuostatos gali būti reikšmingos, vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami. Šioje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 10,96 procento ir 11,09 procento per metus, o tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį Vartojimo kredito įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra akivaizdžiai prieštaringas. Teismas sumažino ieškovės prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas, priskaičiuotas iki kreipimosi į teismą, kaip neprotingai dideles, tačiau priteisė vartojimo kredito sutartyse Nr. 0350618051163-87 ir Nr. 0350618050986-87 numatyto dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes šį ieškovės reikalavimą laikė teisėtu ir pagrįstu.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovas ir SEB bankas 2006 m. kovo 16 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 0350618050986-87 ir 2006 m. kovo 29 d. – vartojimo kardito sutartį Nr. 0350618051163-87, pagal kurių specialios dalies 2.4 punktus šalys susitarė, kad kredito gavėjas mokės 9,75 procento palūkanas nuo negrąžintos kredito dalies. Sutarčių 9 punktu nustatyta, kad kredito sutartis galioja tol, kol kredito gavėjas grąžins visą kreditą, sumokės palūkanas, sutartyje ir kainyne nustatytus mokesčius (b. l. 15–24). Kredito sutartis nutraukta. Pirmosios instancijos teismas apeliantės paskaičiuotas 641,96 Eur palūkanas sumažino iki 320,98 Eur, motyvuodamas tuo, kad ieškovė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, savo teisių negynė, nes reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo AB SEB bankas ieškovei perleido 2009 m. lapkričio 6 d. (palūkanos tuo metu sudarė 71,42 Eur), o ieškinį ieškovė pareiškė tik 2015 m. vasario 17 d.

Apeliantė ginčija būtent šią pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria teismas iš atsakovės ieškovės prašomą priteisti 641,96 Eur palūkanų sumą sumažino iki 320,98 Eur.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra akivaizdžiai prieštaringas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo sumažino ieškovei priteistinų palūkanų dydį.

Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, kompensuojamosios palūkanos). Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis. Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

Nagrinėjamu atveju šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; be to, gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai pareikšti nebuvo. Atsakovas, būdamas tinkamai informuotas apie procesą, užėmė pasyvią poziciją, bei civiliniame procese galiojant rungimosi principui nereiškė priešieškinio dėl kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo ar bent atsiliepimo į ieškinį. Taigi, teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius modifikuojant sutartį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sutartis yra vartojimo kredito sutartis. Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Ginčo vartojimo kredito sutartys šalių pasirašytos 2006 m. kovo 16 d. ir 2006 m. kovo 29 d. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta, jog ginčo kredito sutarčių sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Ji buvo priimta, siekiant suderinti valstybių narių įstatymus vartojimo kredito srityje, bendrojoje rinkoje sumažinti kredito davėjų konkurencijos iškraipymus ir padidinti vartotojų galimybes sudaryti vartojimo kredito sutartis kitose valstybėse narėse. Taip pat buvo siekta apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų kredito sąlygų. Pagal Direktyvos nuostatas vartotojas turi gauti tinkamą informaciją apie kredito suteikimo sąlygas bei kainą ir apie savo įsipareigojimus kredito įstaigai. Tokioje informacijoje turi būti nurodyta bendros kredito kainos metinė norma arba, jei tokios normos nustatyti negalima, bendra suma, kurią turi sumokėti vartotojas. Direktyvos 4 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad rašytinėje sutartyje nurodoma bendros kredito kainos metinė norma arba bent metinė palūkanų norma ir nuo sutarties sudarymo taikomi mokesčiai bei sąlygos, kuriems esant jie gali būti keičiami. Direktyva dėl minimalaus kreditavimo reglamentavimo suderinimo neužkirto kelio valstybėms narėms priimti griežtesnių nuostatų vartotojų teisių apsaugos srityje. Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Metinė kredito norma turėjo būti apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą metodiką. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nebuvo įtvirtinta nuostatų, numatančių, kad tam tikrą ribą viršijanti metinė kredito norma būtų preziumuojama kaip nesąžininga.

Iš byloje esančių vartojimo kredito sutarčių matyti, kad sutartyse nurodyta kredito suma litais, Sutartyje Nr. 0350618050986-87) nurodyta metinė palūkanų norma – 9,75 procento kredito sumos, bendra kredito kainos metinė norma – 11,09 procento, kredito administravimo mokestis –50 Lt, bendra kredito suma 5 000 Lt (1 448,1 Eur), o pagal sutartį Nr. 0350618051163-87 – metinė palūkanų norma – 9,75 procento kredito sumos, bendra kredito kainos metinė norma – 10,96 procento, kredito administravimo mokestis – 60 Lt, bendra kredito suma – 6 000 Lt (1 737,77 Eur).

Tiek Direktyvoje, tiek CK 6.887 straipsnyje be kitų reikalavimų nustatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma ir palūkanų norma, tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Esant nurodytoms metinei kredito grąžinimo normai ir palūkanų normai, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Aptartą situaciją palyginus su šiuo metu galiojančiu vartojimo kredito reglamentavimu Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. (dėl to šiam ginčui jis negali būti taikomas), pažymėtina, kad šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų. Sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Nagrinėjamoje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 11,09 ir 10,96 procento per metus. Toks dydis yra mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, pirmosios instancijos neturėjo teisinio pagrindo sumažinti šalių sutartyje nustatytas palūkanas, remdamasis tik faktine aplinkybe, jog ieškovė savo teises gynė neoperatyviai.

Pagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje prieštaringas, nes pelno palūkanas už laikotarpį iki bylos iškėlimo teismas sumažino kaip neprotingai dideles, o nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė kredito sutartyje numatyto dydžio.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, padidinant priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t. y. iki 641,96 Eur, priteistas 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojant nuo 641,96 Eur sumos (CPK 326 straipsnio 1 dalis 3 punktas). Proporcingai padidintinas ir žyminis mokestis iki 63 Eur (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Patenkinus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteistinas 20 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą už akių pakeisti – padidinti iš atsakovo M. M., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovei– uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, įmonės kodas 125164834, priteistas 320,98 Eur palūkanas iki 641,96 Eur, priteistas 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti nuo 2 110,39 Eur sumos, žyminį mokestį padidinti iki 63 Eur.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo M. M., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, įmonės kodas 125164834, 20 Eur už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.