- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-04
- Bylos Nr.
- 1A-74-606/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-30383-2018-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas, Edita Lapinskienė, Regina Bertašienė
- Nukentėjusysis
- V. Z.
- Nuteistasis
- E. V.
Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-74-606/2019
Teisėja Irena Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30383-2018-1
2019 m. balandžio 4 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Reginos Bertašienės, Savinijaus Katausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. V., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2018 m. birželio 26 d. iki 2018 m. birželio 27 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. E. V. nuteistas už tai, kad 2018 m. birželio 17 d., apie 4 val., atėjęs pas sugyventinę V. Z. į namus, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, smurtaudamas, suėmęs rankomis už viršutinių rūbų, pargriovė ant žemės V. Z. ir spyrė ne mažiau kaip šešis kartus į galvą bei veidą, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. V. prašo jį išteisinti, motyvuodamas tuo, kad jis su V. Z. nėra sugyventiniai, yra tik pažįstami. Apelianto teigimu, jis neprisimena, kas įvyko įvykio dieną, tačiau neigia vartojęs smurtą prieš V. Z.. Nurodo, kad pati V. Z. dėl įvykio kreipėsi tik po savaitės laiko, dėl fizinio skausmo sukėlimo į medikus nesikreipė. Teismas patikėjo V. Z. tvirtinimu, kad jis buvo apsvaigęs nuo narkotikų ir alkoholio, spardė ją, tačiau nė vienas kaimynas negirdėjo triukšmo, negalėjo paliudyti, kad jis neva visiems sakęs, jog užmuš V. Z.. Apelianto teigimu, V. Z. serga sunkia onkologine liga, ji pati nesivaldo ir šmeižia jį. Teismas, nuteisdamas jį, rėmėsi tik tuo, kad jis anksčiau buvo teistas už panašius nusikaltimus.
Žemesnės instancijos teismas
3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63/2008, 2K-398/2009 ir kitos).
6. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. V. tvirtina, kad jis su V. Z. nėra sugyventiniai, be to, neigia vartojęs smurtą prieš V. Z..
7. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
8. Iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo E. V. parodymų nustatyta, kad, jo teigimu, nukentėjusioji V. Z. visada piktindavosi juo, kviesdavo policiją, kai jis išgerdavo. E. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje įvykio aplinkybių neprisiminė, nes įvykio metu buvo neblaivus. Jo nuomone, jeigu jis būtų V. Z. spardęs, jai būtų buvusios mėlynės, ji būtų ėjusi į polikliniką. Tačiau kartu pripažino, kad galėjo būti taip, kaip yra nurodžiusi V. Z., ir kaip yra surašyta kaltinamajame akte (b. l. 121).
9. Nukentėjusioji V. Z. į teisiamąjį posėdį neatvyko dėl ligos, prašė baudžiamąją bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (b. l. 99, 100), todėl teisiamajame posėdyje, proceso dalyviams neprieštaraujant, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti nukentėjusiosios V. Z. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 121).
9.1. Iš pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuotų ir teisiamajame posėdyje ištirtų nukentėjusiosios V. Z. parodymų nustatyta, kad įvykio naktį E. V. grįžo namo, ji atrakino jam buto duris. E. V., būdamas neblaivus, galbūt apsvaigęs ir nuo narkotinių medžiagų, pradėjo ją įžeidinėti, keikti necenzūriniais žodžiais. Norėdama išvengti konflikto, ji ketino iš namų išeiti, tačiau jis pargriovė ją ant grindų, spyrė jai tris kartus į galvą ir tris kartus į veidą. Nukentėjusioji V. Z. taip pat parodė, kad E. V. atėmė iš jos telefoną, kad neiškviestų policijos, ir užsirakino kartu su ja. Vėliau E. V. pradėjo sakyti kaimynams, miestelio pardavėjoms, draugams, kad ją vis tiek užmuš, dėl to ji bijo ir prašė pradėti ikiteisminį tyrimą (b. l. 8–9).
9.2. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji V. Z. apklausta kaip liudytoja papildomai, parodė analogiškas aplinkybes, t. y. analogiškai parodė, kad kai E. V. būna neblaivus, pasidaro agresyvus, pradeda smurtauti. 2018 m. birželio 17 d., apie 4 val., E. V. grįžus namo neblaiviam, jai atrakinus buto duris, jis pradėjo kabinėtis, įžeidinėti, grasinti. Ji norėjo išeiti į kiemą ir pasėdėti kieme, kol E. V. užmigs. E. V., pamatęs, jog ji ima telefoną, griebė už rūbų ir pargriovė ant grindų. Pargriovęs spyrė tris kartus į galvą ir tris kartus į veidą, šaukė, kad užmuš. Po to liepė keltis. Ji sunkiai atsikėlė, nes skaudėjo nugarą, kurią susidaužė griūdama ant žemės. Tada prašė E. V., kad nebemuštų, apramino jį ir jis nuėjo miegoti. Nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, ji į medikus nesikreipė. Į policiją nesikreipė taip pat, nes E. V. pagrasino, kad nebandytų kreiptis. Į policiją kreipėsi vėliau, nes nusprendė nutraukti bet kokius santykius, jo nebeįsileisti į savo butą (b. l. 31–32).
9.3. Apeliaciniame teismo posėdyje tam, kad būtų patikrinti byloje esantys įrodymai, buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą ir į posėdį iškviesti bei apklausti nukentėjusiąją V. Z. (b. l. 150). Apeliaciniame teismo posėdyje, praėjus po įvykio daugiau kaip aštuoniems mėnesiams, nukentėjusioji V. Z. patvirtino, kad įvykio naktį nuteistasis E. V. grįžo namo neblaivus, ji atrakino buto duris ir, nenorėdama, jog kiltų konfliktas, norėjo išeiti iš namų, tačiau E. V. atėmė iš jos telefoną, užrakino duris, koridoriuje griebė ją ir tėškė ant žemės, spardė jai į galvą. Ji šaukėsi kaimynų pagalbos, bet niekas nesikišo, nes jo bijo. Nukentėjusioji V. Z. iš karto po įvykio niekur nesikreipė, nes jis visą laiką grasindavo, nuolat sakydavo, kad jeigu bandys kreiptis į policiją, tai turi žinoti, jog jam geriau sėdėti kalėjime, nei būti laisvėje. Santykiai su E. V. buvo košmariški. Nukentėjusioji V. Z. bijo jo ir dabar, bet vaikai liepė kreiptis į policiją (b. l. 155–156).
9.4. Iš aptartų ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiosios V. Z. parodymų, kuriuos patvirtino ir apeliaciniame teismo posėdyje, nustatyta, kad ji nuosekliai ir išsamiai parodė įvykio aplinkybes, konkrečiai nurodė įvykio laiką, kaip ir kiek smūgių, į kurią kūno vietą jai buvo suduota. Nagrinėjamu atveju nėra net menkiausios abejonės dėl to, kad nuteistasis E. V. suduodamas nukentėjusiajai net šešis smūgius į galvą, iš jų net tris smūgius į veidą, sukėlė jai fizinį skausmą. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio smūgiai koja į gyvybiškai pavojingą kūno dalį – galvą – sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet potencialiai galėjo sukelti ir sunkesnes pasekmes. Netikėti nukentėjusiosios V. Z. nuosekliais ir konkrečiais parodymais nėra pagrindo ir dėl to, kad ji davė parodymus būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir prisiekusi sakyti tiesą, o nuteistasis E. V. kaip įtariamasis, vėliau – kaltinamasis, atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, priesaikos sakyti tiesą nebuvo saistomas. Įstatymas jam suteikia teisę parodymus naudoti kaip gynimosi priemonę. Pažymėtina, kad bylos duomenimis nenustatyta, kad nukentėjusioji V. Z. turėjo ar turi kokį nors pagrindą nuteistąjį apkalbėti, t. y. duoti melagingus parodymus. Priešingai, jeigu, kaip nuteistasis E. V. teigė apeliaciniame skunde, nukentėjusioji V. Z. būtų pati nesivaldanti ir linkusi jį apšmeižti, neabejotinai bet koks sukeltas konfliktas jai būtų priežastis iš karto kreiptis į policiją. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusioji V. Z. iš karto po patirto smurto nei į policiją, nei medikus nesikreipė dėl objektyvių priežasčių. Nukentėjusioji nuo pat pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aiškiai parodė, kad įvykio metu nuteistasis E. V. atėmė iš jos telefoną, kad neiškviestų policijos, užsirakino kartu su ja, taip pat ji bijojo ir nuteistojo E. V. grasinimų. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusioji V. Z. patvirtino, kad ji šaukėsi kaimynų pagalbos, tačiau kaimynai nesikiša, nes taip pat bijo nuteistojo E. V., o E. V. jai nuolat tvirtina, kad jam geriau sėdėti kalėjime. Aplinkybę, jog tiek nukentėjusiajai, tiek ir kaimynams buvo pagrindo bijoti nuteistojo E. V. kaip agresyvaus ir neprognozuojamo asmens, linkusio smurtauti, patvirtina ankstesni įsiteisėję Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 14 d., 2017 m. lapkričio 13 d., 2017 m. lapkričio 30 d. baudžiamieji įsakymai, kuriais jis pripažintas kaltu ir nuteistas už grasinimus nužudyti nukentėjusiąją V. Z., už jai sukeltą fizinį skausmą (b. l. 126–127, 128–129, 130–131). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusioji V. Z. patvirtino, kad ji bijo nuteistojo E. V. ir iki šiol, tačiau kreipėsi į policiją, siekdama nutraukti su juo bet kokius santykius, bijodama, kad jos neužmuštų, liepiama ir vaikų. Kaip jau buvo minėta, aptartais įsiteisėjusiais teismo baudžiamaisiais įsakymais objektyviai nustatyta, kad nuteistasis E. V. prieš nukentėjusiąją V. Z. ne tik smurtavo fiziškai, bet ir grasino ją nužudyti, buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. Kartu pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde nuteistasis E. V. neigė įvykio dieną smurtavęs prieš V. Z., tačiau pats sau prieštaraudamas nurodė, kad jis dėl girtumo nieko net neprisiminė. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje nuteistasis E. V. iš esmės ir pats pripažino, kad galbūt galėjo smurtauti prieš nukentėjusiąją, bet dėl girtumo neprisiminė, kad būtų spardęs ją, prižadėjo daugiau nesiartinti prie jos (b. l. 52, 121).
10. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įrodymų visuma pakankama E. V. padarytai nusikalstamai veikai atskleisti ir jo kaltei, dėl nukentėjusiajai V. Z. sukelto fizinio skausmo, įrodyti.
11. Skundžiamu nuosprendžiu E. V. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už fizinio skausmo sukėlimą V. Z. kaip šeimos nariui. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. V. ginčija aplinkybę, kad jis su V. Z. buvo sugyventiniai.
12. Už fizinio skausmo sukėlimą artimajam giminaičiui ar šeimos nariui baudžiama pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Pagal BK 248 straipsnio 2 dalį baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių srityje šeima laikomi ne tik sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), bet ir kartu gyvenantys sutuoktinių tėvai (įtėviai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat asmenys, bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos. Pagal BPK 38 straipsnį asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo CK nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai.
13. Teismų praktikoje sprendžiant klausimą, ar nukentėjusysis laikytinas traukiamojo baudžiamojon atsakomybėn šeimos nariu, vadovaujamasi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais. <...> Šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vieno kitam, o vien tik faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vieno į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius.
14. Kartu pažymėtina, kad vien tokios aplinkybės, jog asmenys dažnai pykosi (konfliktavo) ir susipykę atskirais laikotarpiais gyveno atskirai, savaime nepaneigia jų partnerystės. Minėtos aplinkybės atskleidžia ne šeiminių ar nešeiminių santykių turinį, o gyvenimo būdą, kuris lygiai taip pat pasitaiko ir tarp įregistruotoje santuokoje gyvenančių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235-222/2016, 2K-301-139/2016 ir kt.).
15. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis E. V. tvirtina, kad jis su V. Z. nebuvo sugyventiniai, tačiau iš ikiteisminio tyrimo metu duotų kaip įtariamojo E. V. parodymų nustatyta, kad jis dėl neblaivumo neprisimindamas įvykio aplinkybių, kartu parodė, jog jeigu V. Z. ką nors padarė, dėl to nuoširdžiai gailisi bei prižadėjo nutraukti su ja bet kokius santykius (b. l. 52). Aplinkybė, jog nuteistasis prižadėjo nutraukti su nukentėjusiąja V. Z. bet kokius santykius, nepaneigia to, kad V. Z. ir E. V. atitinkami santykiai siejo. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nuteistasis E. V. ir V. Z. buvo sugyventiniai, rėmėsi įsiteisėjusiais Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 14 d., 2017 m. lapkričio 13 d., 2017 m. lapkričio 30 d. baudžiamaisiais įsakymais, kuriuose aiškiai nustatyta, kad nuteistasis E. V. ir V. Z. buvo sugyventiniai. Nagrinėjamu atveju nusikalstama veika, už kurią E. V. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padaryta po teismo baudžiamųjų įsakymų priėmimo, todėl būtina nustatyti, ar nuteistojo E. V. ir V. Z. santykiai buvo kaip sugyventinių ir šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu.
15.1. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje nuteistasis E. V. pats patvirtino, kad nepaisant to, jog dėl jo kaltės, nes jis vartojo alkoholį, su V. Z. kažkurį laiką negyveno, vėliau, iki tol, kol V. Z. parašė pareiškimą, gyveno kartu ir toliau (b. l. 122). Šiuo atveju tai, jog nuteistasis E. V. ir nukentėjusioji V. Z. buvo susipykę, kažkurį laikotarpį galbūt gyveno atskirai, savaime nepaneigia jų, kaip sugyventinių statuso, kuris buvo konstatuotas įsiteisėjusiuose teismo baudžiamuosiuose įsakymuose, ir nusikalstamos veikos, už kurios padarymą E. V. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, metu. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja nukentėjusioji V. Z. nežinojo, kaip tiksliai apibūdinti E. V. statusą – ar kaip draugo, ar kaip sugyventinio, tačiau jos parodymų turinys patvirtina, kad jie gyveno kartu. Nukentėjusioji parodė, kad, kai E. V. būdavo blaivus, būdavo normalus žmogus, tačiau yra apsisprendusi nutraukti su E. V. bet kokius santykius, jo nebeįsileisti (b. l. 31–32). Logiška, kad jeigu asmenų jokie bendri interesai ir artimi santykiai nesietų, asmenys tiesiog nebesutiktų, bei nereikėtų mąstyti ir apie kokių nors santykių nutraukimą. Pažymėtina, kad nukentėjusioji V. Z. parodė, jog E. V. turėjo kur gyventi (b. l. 31–32), todėl akivaizdu, kad jam gyventi pas V. Z., jei jų nebūtų sieję artimi santykiai, tiesiog nebūtų buvę jokio reikalo. Juolab, nukentėjusiajai V. Z. nebūtų buvę jokio reikalo gyventi su E. V., kai šis ne vieną kartą prieš ją smurtavo. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusioji V. Z. ir pati aiškiai patvirtino, kad ji su E. V. gyveno kaip sugyventiniai. Iš jos parodymų turinio matyti, kad įvykio naktį E. V. atėjo pas ją taip pat ne kaip svečias, bet būtent grįžo namo. Nuteistasis E. V. įsidarbindavo, bet dirbdavo labai trumpai, jis norėjo, kad ji jį išlaikytų, ir V. Z. jį išlaikė (b. l. 156). Pažymėtina, kad šeimos santykių nepaneigia tai, kad bendrai gyvenantis asmuo niekur nedirba ar negauna pajamų, todėl neįneša savo finansinio indėlio į bendrą namų biudžetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487/2013 ir kt.). Iš nukentėjusiosios V. Z. parodymų nustatyta, kad E. V. vaikščiojo po landynes, gerdavo, tačiau ji vis tiek su juo gyveno, stengėsi nuteistajam E. V. padėti, norėjo, kad jis negertų, kad abu galėtų gyventi normalų gyvenimą (b. l. 156).
15.2. Nagrinėjamu atveju nustatytos ir aptartos aplinkybės visiškai paneigia nuteistojo E. V. apeliacinio skundo argumentą, kad jis su nukentėjusiąja V. Z. buvo tik pažįstami. Tiek iš paties nuteistojo E. V., tiek ir iš nukentėjusiosios V. Z. parodymų akivaizdu, kad jie nebuvo tik viename bute kartu gyvenantys asmenys. Iš nukentėjusiosios V. Z. parodymų visumos aiškiai nustatyta, kad konfliktai tarp jos ir nuteistojo E. V., E. V. smurto vartojimas prieš ją, būdavo, kai E. V. grįždavo neblaivus, t. y. nukentėjusioji V. Z. su nuteistuoju E. V. alkoholio nevartojo, jis jau grįždavo namo, būdamas neblaivus. Tai, jog visos problemos kildavo dėl to, kad jis vartojo alkoholį, teisiamajame posėdyje nepaneigė ir nuteistasis E. V. (b. l. 122). Todėl nėra net menkiausios abejonės, kad jeigu E. V. su V. Z. būtų buvę tik pažįstami, nukentėjusioji V. Z. nebūtų gyvenusi su juo viename bute, jį išlaikiusi, juolab, nakties metu nebūtų įsileidusi neblaivaus E. V. į butą, o pati tam, kad E. V. nesukeltų konflikto, būtų norėjusi išeiti į kiemą. Akivaizdu, kad nukentėjusioji V. Z. elgėsi su nuteistuoju E. V. tikrai ne kaip su pažįstamu, o kaip su šeimos nariu, juos siejo emocinis ryšys, ji norėjo būti supratinga, kentė jo netinkamą elgesį, stengėsi nuteistajam padėti, kad jis nebegertų, kad abu galėtų gyventi normalų gyvenimą, jį išlaikė. Ir tokios nustatytos aplinkybės visiškai nepaneigia to, kad tarp nukentėjusiosios V. Z. ir nuteistojo E. V. buvo susiklostę santykiai, priskirtini būtent šeimos santykiams. Todėl nuteistojo E. V. nusikalstama veika kvalifikuota ir skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, t. y. už fizinio skausmo sukėlimą savo šeimos nariui, teisingai ir pagrįstai.
16. Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nuteistojo E. V. apeliacinį skundą atmesti.