- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-31
- Bylos Nr.
- A-143-776-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02077-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- UAB „Baltspeda International“
- Atsakovas
- Muitinės
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus teritorinei muitinei
- Kategorijos
- 10.6.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 10.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Baltspeda International“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Baltspeda International“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Baltspeda International“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2012 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 18KP-20-133; 2) atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, Muitinės departamentas) 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1A-138; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Mokestinių ginčų komisija) 2012 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. S-114(7-91/2012).
Pareiškėjas nurodė, kad pagal tranzito deklaraciją T1 MRN 09LTLUB000110D20F4 (2009 m. gegužės 4 d.) gabeno tranzitu ne Bendrijos prekę automobilį INFINITI M35 (kėbulo Nr. JNKAY01F86M250912). 2009 m. gegužės 5 d. šis automobilis buvo pateiktas muitiniam tikrinimui Panerių poste ir jam buvo įforminta bendroji deklaracija laikinam prekių saugojimui Nr. 090505VR50013002, kuri buvo užbaigta 2009 m. gegužės 5 d., įforminus IM BAD rinkinį Nr. 9VR50500105 ekonominį poveikį turinčiai sąlyginio neapmokestinimo laikino įvežimo perdirbti procedūrai. Laikino įvežimo perdirbti muitinės procedūra užbaigta 2010 m. spalio 7 d., įforminus reeksporto muitinės sankcionuotą veiksmą pagal MRN 10LTVR4000EK00ADB4. Tą pačią dieną paminėtam reeksportuojamam automobiliui įforminta tranzito procedūra pagal tranzito deklaraciją T1 MRN 10LTVR400011BB3960. Tranzito terminas, nurodytas šios deklaracijos „D“ langelyje, – 2010 m. spalio 15 d., paskirties muitinės įstaiga – Kybartų kelio postas (LT). Tranzito procedūra pagal MRN 10LTVR400011BB3960 2010 m. spalio 14 d. užbaigta Kybartų kelio poste. Pareiškėjas pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo sprendime nepagrįstai vadovaujasi Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus pateikta informacija apie atliekamą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-240-10 pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 200 straipsnio 1 dalį dėl galimo automobilio INFINITI M35 fiktyvaus išvežimo iš Europos Bendrijos muitų teritorijos. Nurodė, kad UAB „Baltspeda International“ pagal 2010 m. spalio 7 d. pažymą–sąskaitą faktūrą paminėtą automobilį pardavė Rusijos piliečiui M. P. (M. P.), kuris, įgijęs automobilio nuosavybės teises, įgijo ir pareigą išgabenti šį automobilį iš Lietuvos Respublikos teritorijos, t. y. užbaigti tranzito procedūrą. Todėl Rusijos Federacijos federalinės muitinės tarnybos Šiaurės vakarų muitinės valdybos Kaliningrado operatyvinės muitinės pranešimas, kad tariamai šis automobilis į Rusijos Federacijos teritoriją nebuvo įvežtas, įmonei jokios atsakomybės negali užtraukti, nes ji neturi nei teisinių, nei faktinių galimybių stebėti ir kontroliuoti tolimesnio transporto priemonės judėjimo. Be to, teisėtų lūkesčių principas reikalauja, jog subjektui, kuris atliko visus teisės aktų nustatytus veiksmus teisėtai ir sąžiningai, negali atsirasti atsakomybė dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų. Nurodė, kad trečiojo suinteresuoto asmens surinkta informacija yra prieštaringa, nes vieni įrodymai patvirtina tranzito procedūros pagal MRN 10LTVR400011BB3960 užbaigimą, kiti – automobilio neįvežimą į Rusijos Federacijos teritoriją. Tačiau Rusijos Federacijos kompetentingų institucijų pateiktas atsakymas nepaneigia automobilio tranzito fakto, nes nėra jokių duomenų, kad automobilis faktiškai liko Lietuvos muitų teritorijoje ir buvo naudojamas vidaus rinkoje. Aplinkybes, susijusias su ginčo automobilio išgabenimu iš Lietuvos Respublikos teritorijos, galėtų patvirtinti M. P. ir muitinės pareigūnai, kurie įformino tranzito procedūros užbaigimą, tačiau šio tyrimo metu jie nebuvo apklausti. Pažymėjo, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 200 straipsnį turėtų atsakyti į klausimą, ar buvo įvykdyta nusikalstama veika ir kas konkrečiai ją įvykdė. Tik tuo atveju, jei įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu bus konstatuotas veikos neteisėtumas ir atsakomybėn patraukti kalti asmenys, bus galima tranzito deklaraciją pripažinti negaliojančia ir konstatuoti atsiradusią mokestinę prievolę muitinei.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 37–39) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas, pagrįsdamas savo poziciją, nurodė, kad 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 92 straipsnyje nustatyta, jog tranzito procedūra baigiama, kai, vadovaujantis atlikimo tvarką reglamentuojančiomis nuostatomis, prekės ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalį, už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas. Jis atsako: a) už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties įstaigą, deramai prižiūrint, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės; b) už nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nepaisant 1 dalyje nustatytų tranzito procedūros vykdytojo prievolių, prekių vežėjas arba gavėjas, priėmęs prekes ir žinantis, kad jos gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, taip pat atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą. Taigi, įvertinus paminėtų teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad procedūros vykdytojas visais atvejais yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo. Be to, muitinės procedūros vykdytojas turi ir bendro pobūdžio pareigą nepažeisti su Bendrijos tranzito procedūra susijusių teisės aktų nuostatų, o tokias nuostatas pažeidus atsakomybė kyla būtent jam. Atsakovo nuomone, faktas, jog lengvasis automobilis INFINITI M35, kuriam buvo įforminta tranzito procedūra, nebuvo realiai pateiktas paskirties įstaigai, negali būti laikomas suderinamu su Bendrijos muitų teisės aktų reikalavimais ir jų nepažeidžiančiu. Pažymėjo, jog 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos), 366 straipsnyje numatyta, jog procedūros vykdytojas gali įrodyti, kad procedūra užbaigta iki deklaracijoje nurodyto termino, muitinei priimtinu būdu pateikdamas paskirties valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą, kuriuo identifikuojamos prekės ir kuriame nurodoma, kad jos buvo pateiktos paskirties įstaigai. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog Bendrijos tranzito procedūra taip pat laikoma užbaigta, jei vykdytojas muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų: a) trečiojoje šalyje išduotą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad prekėms įforminamas muitinės sankcionuotas veiksmas; b) trečiojoje šalyje išduotą ir šios šalies muitinės antspaudu patvirtintą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą atitinkamoje trečiojoje šalyje. Vietoje 2 dalyje paminėtų dokumentų galima pateikti jų kopijas arba fotokopijas, kurių tikrumą turi patvirtinti dokumentų originalus patvirtinusi institucija, atitinkamų trečiųjų šalių institucijos arba vienos iš valstybių narių institucijos. Pareiškėjas nepateikė muitinei paminėtame straipsnyje nurodytų įrodymų, patvirtinančių, jog prekė yra išvežta iš Bendrijos muitų teritorijos, o iš Rusijos Federacijos muitinės tarnybos 2011 m. balandžio 19 d. rašto Nr. 24-09/2199 bei Muitinės kriminalinės tarnybos pateiktos informacijos darytina išvada, kad tranzitu gabenta prekė per Kybartų pasienio postą į Rusijos Federaciją realiai nebuvo išgabenta. Pažymėjo, kad faktas, jog tranzitu gabentas lengvasis automobilis INFINITI M35 buvo parduotas Rusijos piliečiui, neeliminuoja pareiškėjo, kaip procedūros vykdytojo, atsakomybės už tinkamą tranzito procedūros užbaigimą. Tokios pat pozicijos laikosi ir Europos Teisingumo Teismas, kuris 2008 m. balandžio 3 d. sprendime byloje Nr. 230/06 konstatavo, kad muitinės teisės aktuose nenumatyta procedūros vykdytojo atsakomybės apribojimų (44 p.). Be to, Europos Teisingumo Teismas nurodė, kad procedūros vykdytojas, kaip Bendrijos išorinio tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo (48 p.). Tai, kad procedūros vykdytojas yra sąžiningas ir kad Bendrijos išorės tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo, taip pat negali pažeisti proporcingumo principo. Jeigu taip būtų, procedūros vykdytojas nebūtų taip įtikinamai skatinamas užtikrinti gerą tranzito operacijų vykdymą (49 p.). Taigi tranzito procedūros vykdytojas yra laikomas skolininku net ir tuo atveju, jei tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo. Šiuo atveju pats pareiškėjas turėjo deramai įvertinti riziką, ar tapdamas procedūros vykdytoju galės įvykdyti įsipareigojimus muitinei, susijusius su Bendrijos tranzito procedūra, ir nustatyta tvarka pateikti prekes ir atitinkamus dokumentus paskirties muitinės įstaigai. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį, importo skola muitinei atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes. Šio straipsnio 3 dalyje yra pateiktas skolininkų ratas, į kurį kaip asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su prekėms įformintos Bendrijos tranzito procedūros taikymu, patenka ir pareiškėjas (Bendrijos muitinės kodekso 203 str. 3 d. 4 įtr.). Europos Teisingumo Teismas bylose Nr. C-66/99, Nr. C-371/99, Nr. C-337/01, Nr. C-300/03, Nr. C-230/06 yra konstatavęs, kad importo skola muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes. Taip yra tuomet, kai prekių siunta, kuriai buvo įforminta išorinio Bendrijos tranzito procedūra, nebuvo pristatyta paskirties įstaigai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas, vykdydamas tranzito procedūrą, faktiškai nepristatė prekės į paskirties muitinės įstaigą, dėl to automobilis liko Bendrijos muitų teritorijoje. Paminėta situacija atitinka Europos Teisingumo Teismo suformuluotą prekių paėmimo iš muitinės priežiūros sąvoką, todėl remiantis paminėtu teisiniu reguliavimu pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje metu bus nustatoma, ar padaryta nusikalstama veika ir kas ją įvykdė. Teismų praktikoje, sprendžiant analogiškus ginčus, ne kartą pažymėta, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktų, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Todėl, nustačius prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktą, nesvarbu, ar baigtas, ar ne ikiteisminis tyrimas, privaloma apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 34–36) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti atsakovo pateiktame atsiliepime.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu (b. l. 61–65) atmetė pareiškėjo skundą.
Teismas nurodė, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 18KP-20-133, Muitinės departamento 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1A-138 ir Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. S-114(7-91/2012) pagrįstumo bei teisėtumo. Pažymėjo, jog, sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 18KP-20-133, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neginčijo mokesčių administratoriaus apskaičiavimų, kuriais jam nustatyta prievolė sumokėti 4 470 Lt muito, 10 326 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 1 564 Lt delspinigių ir 1 480 Lt dydžio baudą, matematinio teisingumo, o skundo reikalavimus grindė tuo, kad automobilis INFINITI M35 (kėbulo Nr. JNKAY01F86M250912) buvo parduotas M. P., kuris privalėjo užbaigti šio automobilio tranzito procedūrą, todėl pareiškėjui mokesčiai apskaičiuoti nepagrįstai. Teismas vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsniu, 96 straipsnio 1 dalies a, b punktais, taip pat Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 1, 2, 3 dalimis. Remdamasis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnyje įtvirtintų normų analize, teismas padarė išvadą, kad jokie kiti įrodymai, kurie neatitinka šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų taikymo požiūriu negali būti pripažinti tinkamais ta prasme, kad jais (ir tik jais) būtų galima remtis, pripažįstant, jog Bendrijos tranzito procedūra buvo užbaigta. Taigi, būdamas tranzito procedūros vykdytojas ir siekdamas patvirtinti, kad ši procedūra buvo užbaigta, pareiškėjas muitinei turėjo pateikti vieną iš šiame straipsnyje nurodytų dokumentų. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl tų aplinkybių, jog iki tranzito procedūros užbaigimo termino pabaigos (2010 m. spalio 15 d.) pareiškėjas muitinei nepateikė jokio dokumento, nurodyto Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnyje ir patvirtinančio, kad automobilis INFINITI M35 (kėbulo Nr. JNKAY01F86M250912) pagal tranzito deklaraciją MRN 10LTVR400011BB3960 buvo pateiktas trečiosios šalies muitinės įstaigai. Be to, Rusijos muitinės 2011 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 911-09/2199 nurodyta informacija patvirtina, kad šis automobilis į Rusijos muitinės teritoriją nebuvo įvežtas. Teismo nuomone, paminėtu dokumentu nėra pagrindo abejoti, kadangi jis gautas nustatyta tvarka. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi Rusijos muitinės 2011 m. balandžio 19 d. rašte nurodyta informacija, nes ji nėra paneigta jokiais byloje esančiais įrodymais. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad automobilio INFINITI M35 tranzito procedūra pagal Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnį nėra užbaigta. Atkreipė dėmesį, kad tai, jog nepateikus Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnyje nurodytų dokumentų tranzito procedūra laikytina neužbaigta, ne kartą pažymėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1279/2012, 2011 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2812/2011, 2012 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1226/2012 ir kt.). Europos Teisingumo Teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad tuo atveju, jeigu muitinės įstaigai nėra pateikiami prekių išvežimo dokumentai pasibaigus išvykimo įstaigos skirtam terminui, preziumuojama, kad atsiranda skola muitinei, o muitinės procedūros vykdytojas laikomas skolininku (2005 m. balandžio 14 d. sprendimas Komisija prieš Nyderlandus, byla Nr. C-460/02, sprendimas Komisija prieš Vokietiją, byla Nr. C-104/02 ir t. t.). Be to, Europos Teisingumo Teismas 2008 m. balandžio 3 d. sprendime (byla Nr. C-230/06, Militzer & Münch GmbH prieš Ministero delle Finanze) pažymėjo, kad tranzito procedūros vykdytojas yra laikomas skolininku net ir tuo atveju, jei tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo. Atsižvelgęs į paminėtuose teismų sprendimuose pateiktus išaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodyti motyvai, jog automobilis INFINITI M35 buvo perleistas M. P. ir šis asmuo, o ne pareiškėjas, turėtų atsakyti pagal Vilniaus teritorinės muitinės apskaičiuotas mokestines prievoles, nagrinėjamo ginčo atveju nėra reikšmingi. Be to, byloje esančiais įrodymais nustatytos visos esminės aplinkybės, lemiančios pareiškėjo skolos muitinei atsiradimą, todėl teismas konstatavo, kad šios administracinės bylos sustabdymas iki bus baigtas Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-240-10 dėl fiktyvaus tranzito procedūrų užbaigimo, priešingai negu teigė pareiškėjas, nėra tikslingas. Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas nusprendė, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2012 m. kovo 1 d. sprendime Nr. 18KP-20-133 faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, šis sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimai jį panaikinti, o taip pat panaikinti Muitinės departamento 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1A-138 ir Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. S-114(7-91/2012) atmestini.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 69–76) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kybartų kelio poste muitinės tranzito procedūra užbaigta 2010 m. spalio 14 d. Įvykdė visas deklaranto pareigas pagal tranzito deklaraciją MRN 10LTVR400011BB3960 ir įgyvendino Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Reikalavimas pateikti įrodymus, kad automobilis buvo įvežtas į Rusijos Federaciją, Kaliningrado sritį, yra nepagrįstas, nes Rusijos Federacija pagal deklaraciją nebuvo paskirties įstaiga. Po transporto priemonės perdavimo ir muitinės procedūrų užbaigimo Lietuvoje negalėjo kontroliuoti tolesnio automobilio įvežimo/išvežimo procedūrų ir tinkamo muitinės dokumentų užpildymo Kaliningrado srityje. Privalėjo tik užtikrinti transporto priemonės išvežimą iš Europos Bendrijos muitų teritorijos, tai buvo atlikta, automobiliui išvažiavus per Kybartų postą. Rusijos muitinės 2011 m. balandžio 19 d. raštas Nr. 911-09/2199 nepaneigia fakto, kad automobilis kirto Lietuvos Respublikos sieną ir buvo išgabentas iš Bendrijos muitų teritorijos. Neprivalo įrodinėti automobilio išvežimo iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos fakto, nes tinkamai įvykdė visus įsipareigojimus, susijusius su muitinio tranzito procedūros taikymu, ir dėl šios priežasties išnyko pareiga mokėti importo muitus.
2. Teismas negalėjo remtis vien Rusijos muitinės 2011 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 911-09/2199, kuriame nurodyta, jog paminėtas automobilis nebuvo įvežtas į Rusijos muitų teritoriją, ir nevertinti kitų byloje nurodytų aplinkybių bei pateiktų įrodymų – turėjo būti vertinama aplinkybių visuma (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 str. 6 d.). Teismas neatsižvelgė į tai, kad nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog transporto priemonė liko Bendrijos muitų teritorijoje, o mokestinės prievolės muitinei atsiradimas grindžiamas iš esmės vien tik Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus pateikta informacija apie vykdomą ikiteisminį tyrimą dėl fiktyviai užbaigtos tranzito procedūros pagal deklaraciją MRN 10LTVR400011BB3960, transporto priemonės neišvežus iš Bendrijos muitų teritorijos. Nėra duomenų, kad ikiteisminis tyrimas buvo baigtas, kad būtų iškelta baudžiamoji byla. Ikiteisminio tyrimo rezultatai (ir jo pagrindu iškeltos baudžiamosios bylos, jei tokia byla bus iškelta, rezultatai) gali turėti lemiamos reikšmės šios administracinės bylos teisingam išsprendimui. Teismas nesustabdė nagrinėjamos bylos. Byloje nebuvo išsamaus, visapusiško ir objektyvaus aplinkybių išnagrinėjimo. Tokie teismo veiksmai prieštarauja ir suformuotai administracinių teismų praktikai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-891/2009).
3. Byloje buvo iš esmės netinkamai aiškinama ir taikoma Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnio 1 dalis (ABTĮ 143 str.). ABTĮ 86 straipsnio 1, 2 dalių, 57 straipsnio 6 dalies pažeidimai yra esminiai. Dėl jų buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas, kuris naikintinas apeliacine tvarka (ABTĮ 142 str., 140 str. 1 d. 4 p.). Padaryti pažeidimai yra šiurkštūs ir esminiai, dėl jų proceso pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo. Ištaisyti šių pažeidimų apeliacinės instancijos teisme neįmanoma. Vadovaujantis ABTĮ 141 straipsnio 1, 2 punktais, apskųstą teismo sprendimą būtina panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 87–89) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad ginčo automobilis nebuvo pateiktas paskirties muitinės įstaigai, o žyma muitinės elektroninėje sistemoje MCC/ECN apie tranzito procedūros užbaigimą yra fiktyvi. Tai, kad prekė nebuvo pristatyta paskirties muitinės įstaigai, įrodo Rusijos Federacijos muitinės tarnybos 2011 m. balandžio 19 d. oficialus atsakymas Nr. 24-09/2199. Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 370 straipsnio 1 dalyje numatytas pranešimas nelaikomas 365 straipsnio 2 dalyje nurodyto procedūros užbaigimo įrodymu. Pareiškėjas nepateikė muitinei Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnyje nurodytų įrodymų, patvirtinančių, jog prekė yra išvežta iš Bendrijos muitų teritorijos. Nustatytos visos esminės aplinkybės, lemiančios pareiškėjo skolos muitinei atsiradimą, todėl administracinės bylos sustabdymas iki bus baigtas Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl fiktyvaus tranzito procedūrų užbaigimo nėra tikslingas. Pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 4 įtrauką ir pagrįstai jam įregistruota importo mokesčių skola muitinei.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 83–86) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad ginčo atveju transporto priemonė, kuri turėjo būti gabenama su paminėta tranzito deklaracija, nebuvo pateikta paskirties muitinės įstaigai, kaip reikalauja Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio nuostatos. Pagal paminėtą deklaraciją Rusijos Federacija negali būti muitinės paskirties įstaiga, bet yra prekę importuojanti šalis. Nustatyti, ar tranzito procedūra užbaigta, galima tik įvertinus muitinės surinktų įrodymų visumą. Po atlikto tyrimo, išaiškėjus naujoms aplinkybėms, muitinė pagrįstai pareikalavo pateikti dokumentus, numatytus Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 2 dalyje. Tokie įrodymai muitinei nebuvo pateikti. Vien įrašas kompiuterinėje sistemoje apie prekės pateikimą muitinės paskirties įstaigai neįrodo prekės pateikimo fakto. Apelianto argumentus apie tinkamą muitinės procedūros atlikimą paneigia muitinės institucijų surinkti įrodymai. Pareiškėjas yra tranzito procedūros vykdytojas, todėl yra atsakingas už prievolių, numatytų Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnyje, atlikimą ir mokestinių prievolių sumokėjimą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-521/2009. Nustatytos visos esminės aplinkybės, lemiančios bendrovės skolos muitinei atsiradimą, todėl šios administracinės bylos sustabdymas iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl fiktyvaus tranzito procedūrų užbaigimo nėra tikslingas. Pabrėžia, kad muitinė, apskaičiuodama mokestines prievoles ir skirdama baudą, griežtai laikėsi Europos Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų reikalavimų. Teismo sprendimas priimtas išnagrinėjus ir įvertinus visas aplinkybes ir įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje neginčijamai nustatytos šios Bendrijos muitinės kodekso bei Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų taikymo požiūriu bylai reikšmingos aplinkybės:
1) pagal 2009 m. gegužės 4 d. pareiškėjo įformintą deklaraciją MRN 09LTLUB000110D20F4 pareiškėjas vykdė krovinio (aukščiau paminėto automobilio INFINITI M35) laikino įvežimo perdirbti muitinės procedūrą (t. y. Bendrijos muitinės kodekso 96 str. taikymo prasme buvo šios procedūros vykdytojas) ir iki 2010 m. spalio 15 d. buvo įsipareigojęs (atsakingas) pristatyti nurodytą krovinį paskirties muitinės įstaigai – Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio postui;
2) nurodytas krovinys paties pareiškėjo nebuvo pristatytas minėtai paskirties muitinės įstaigai (pareiškėjo teigimu, tai padarė ir turėjo padaryti paminėtą automobilį iš jo pirkęs Rusijos Federacijos pilietis M. P., kuris, įsigydamas automobilį, įgijo ir pareigą išgabenti jį iš Bendrijos muitų teritorijos).
Išvardintos faktinės (pažymėtina, kad šalių nekvestionuojamos) bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, būdamas atsakingas už paminėtos muitinės procedūros tinkamą užbaigimą (nurodyto automobilio pristatymą paskirties muitinės įstaigai), šios savo pareigos neįvykdė taip, kaip tai nustatyta Bendrijos muitinės kodekso 92 ir 96 straipsniuose. Todėl muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio nuostatomis, pagrįstai užfiksavo skolos muitinei atsiradimo faktą bei pripažino, kad būtent pareiškėjas yra muitinės skolininkas. Pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodyti argumentai bei padarytos nuorodos į atitinkamą Europos Teisingumo Teismo formuojamą teismų praktiką kolegijos pripažinti pagrįstais ir teisingais.
Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų įrodymų, pagal jį tariamai patvirtinančių nurodytos išorinio tranzito procedūros užbaigimo faktą, kolegija pažymi, kad pareiškėjo pateikti įrodymai leistinumo aspektu neatitinka Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 2 dalyje (pažymėtina, kad baigtinio sąrašo pateikimo būdu) nustatytų įrodymų, patvirtinančių šios tranzito procedūros užbaigimo faktą. Priešingai, muitinės gauti ir pirmosios instancijos teismo aptarti įrodymai (Rusijos Federacijos muitinės tarnybos 2011-04-19 raštas Nr. 911-09/2199 bei Muitinės kriminalinės tarnybos pateikta informacija) šį faktą paneigia.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo skundžiami muitinės sprendimai teisės taikymo ir fakto nustatymo prasme yra teisingi ir pagrįsti.
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisingas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.).
Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Baltspeda International“apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.