Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Taip pat teismo posėdyje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 0,82 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Patirtą turtinę žalą pareiškėjas kildino iš to, jog patyrė išlaidas už 2 pašto ženklus, kuriuos panaudojo rašydamas raštus Alytaus PN ir Kalėjimų departamentui.

LAVL palatos, kamerų tipo patalpos ir kitos patalpos buvo įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus ir atitiko galiojančių Lietuvos higienos normų reikalavimus. Natūralus apšvietimas buvo užtikrinamas per kamerose esantį langą arba langus. Šviesiu paros metu, buvus pakankamam natūraliam apšvietimui, dieninis apšvietimas režiminio korpuso kamerų tipo patalpose buvo išjungiamas, tačiau pacientų prašymu, dieninė šviesa buvo paliekama. Gyvenamose patalpose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudarytos galimybės patalpas vėdintis, praveriant langą, taip pat buvo ventiliacinė vėdinimo šachta, kuri užtikrino oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Vasaros laikotarpiu vienas kameros lango rėmas buvo išimamas tam, kad būtų užtikrinamas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karšta patalpoje, žiemos metu lango rėmas buvo įdedamas tam, kad būtų užtikrinta šiluma patalpoje. Pastebėjo, kad nuteistųjų prašymu buvo išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Visose LAVL kamerų tipo palatose bei palatose oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitiko ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Nurodė, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5. punkto nuostatomis įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Taip pat, vadovaujantis šiuo punktu nebuvo numatyta, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Unitazo uždengimo nenumatė ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010. Pažymėjo, kad LAVL patalpos buvo remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidus Lietuvos higienos HN 76:2010 reikalavimų. Nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus LAVL palatinio sanitaro ar gydomojo skyriaus tvarkinio pareigose, pagal savo pareigybės aprašymus palaikė skyriaus patalpų švarą: vėdinti, plauti grindis ir langus, valyti dulkes ir kt., todėl pelėsis patalpose matytis negalėjo. Eksploatavimo taisyklių 16.9 punkte nurodyta, kad kamerose iš lauko ir vidinės pusės ant langų turi būti įrengiamos apsauginės grotos. Langas ir apsauginės grotos atitinka teisės aktų reikalavimus. Iš vidinės pusės įrengtos apsauginės grotos pritaikytos patalpų vėdinimui praveriant langą, todėl reikalavimas dėl saugios sveikatai gyvenamosios patalpos užtikrinimo nebuvo pažeistas. Minkštas inventorius buvo dezinfekuojamas dezinfekcijos kamerose, visi dezinfekcijos darbai buvo registruojami žurnale. Taip pat ne rečiau kaip kartą per savaitę pacientams buvo išduodama išskalbta patalynė. Pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nereglamentavo čiužinių ir kito minkštojo inventoriaus susidėvėjimo lygio. Čiužiniai, patalynė ir kita buvo atnaujinami ir/ar pakeičiami pagal susidėvėjimo lygį, atsižvelgiant į LAVL finansines galimybes. Ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba". Tokio pobūdžio darbai buvo atliekami kartą per mėnesį, o prireikus, ir dažniau. Visi atlikti darbai buvo registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlikdavo paskirti sanitarai. LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitiko Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ nuostatas ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai LAVL buvo registruojami nustatyta tvarka. LAVL pacientų apatinių ir viršutinių drabužių skalbimo bei džiovinimo tvarka buvo nustatyta Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, kurioje buvo nurodyta, kad skalbyklose turėjo būti skalbiami apatiniai ir viršutiniai drabužiai. Ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL Vilniaus padalinyje buvo sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone UAB „Rasa“. LAVL pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punkto nuostatomis - t.y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Šis grafikas atitinka ir ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus - laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pažymėjo, kad teisės aktai dušų skaičiaus nereglamentuoja, taip pat nenustato reikalavimo, jog dušinėse dušai būtų atitverti perdangomis. Taip pat LAVL turėjo Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690. Šis dokumentas įrodo, kad LAVL patalpos atitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti. Vilniaus visuomenės sveikatos centras periodiškai tikrindavo LAVL patalpas, nustatyti higienos normų pažeidimai buvo šalinami nurodytais terminais. Nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. LAVL Vilniaus padalinyje savo veiklos daugiau nebevykdo. Pareiškėjas buvimo LAVL metu dėl tariamai netinkamų laikymo sąlygų į įstaigos administraciją nesikreipė. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 3 500 Eur neturtinės žalos suma.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę LAVL laikotarpiu 2014 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. sausio 27 d. Atsižvelgiant į tai, jog pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis (b.l. 7, 59) pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiais nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. balandžio 22 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d., nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. ir nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. sausio 27 d., bei į tai, jog teismo posėdžio metu pareiškėjas atsisakė dalies reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. balandžio 22 d., šioje byloje vertintini aktualūs laikotarpiai nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d., nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. ir nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. sausio 27 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Iš bylos duomenų visumos (b.l. 7, 17, 18, 59) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d. buvo gydomas Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 8, kurios plotas 15,51 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 2,59 kv. m gyvenamojo ploto ir patalpoje Nr. 9, kurios plotas 15,51 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 2,59 kv. m gyvenamojo ploto. Laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas buvo gydomas Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 7, kurios plotas 15,51 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 2,59 kv. m gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. sausio 27 d. pareiškėjas buvo gydomas Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 9, kurios plotas 15,51 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 2,59 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL, 51 parą buvo pažeista jo teisė į teisės aktais numatytą 5,1 kv. m gyvenamąjį plotą (pareiškėjui trūko 2,51 kv. m gyvenamojo ploto). Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes LAVL veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Pareiškėjas skunde teigė, jog nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus patalpų apšvietimas, kamerose buvo drėgna, nuo sienų ir lubų buvo nutrupėjęs tinkas, nebuvo tinkamos ventiliacijos, kriauklė surūdijusi su metalo atplaišomis. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių paminėtus jo argumentus. Byloje nepateikta įrodymų - Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012-06-25 įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-10-28 įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu, surašytų pareiškėjo buvimo LAVL ar panašiu laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo kamerų apšvietimo, drėgmės, nuo sienų ir lubų buvo nutrupėjusio tinko, netinkamos ventiliacijos, surūdijusios kriauklės galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos netinkamo kamerų apšvietimo, drėgmės, nuo sienų ir lubų buvo nutrupėjusio tinko, netinkamos ventiliacijos, surūdijusios kriauklės laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, nes nebuvo atitvertas, todėl nebuvo užtikrinamas privatumas, nebuvo sėdimo klozeto. Eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas numato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atkreiptinas dėmesys, jog teisės aktai nustato, jog kamerose privalo būti įrengtas sėdimas klozetas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažeminimo lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos(toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.). Atsakovo atstovas konkrečių duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nepateikė. Nagrinėjamu atveju, atsakovo atstovui nepateikus į bylą duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą ir privatumo užtikrinimą pareiškėjui, skunde nurodytos aplinkybės laikomos nustatytomis.

Pareiškėjas teisės į privatumą pažeidimą sieja ir su tuo, kad duše nėra pertvarų. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 2 dalį, pataisos namuose vieni nuo kitų izoliuotai toje pačioje pataisos įstaigoje laikomi vyrai ir moterys. Būdamas LAVL dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su pertvaromis duše įrengimu, nenustato. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors su tuo susijusius pareiškėjo teisių pažeidimus.

Pareiškėjas taip pat prašo teismo priteisti 0,82 Eur turtinės žalos atlyginimą.