Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. G. ir A. P. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-278-832/2011 pagal ieškovės R. Ž. ieškinį atsakovams A. P., D. G., O. S., trečiajam asmeniui Klaipėdos miesto 8-jo notarų biuro notarei B. V., dėl dovanojimo sutarties pripažinimo pirkimo-pardavimo sutartimi ir pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo bei sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teigti, kad šioje byloje nagrinėtas ginčo 2006-12-22 dovanojimo sandoris iš tiesų buvo apsimestinis, atsakovų įsitikinimu, galima būtų tik tada, jeigu byloje būtų kokių nors įrodymų apie tai, kad šio sandorio sudarymo metu, prieš jį arba po jo apeliantas D. G., už jam padovanotą žemės sklypą būtų kaip nors M. P. atsilyginęs. Šiuo atveju byloje ir turėtų būti įrodyta, kad tą pačią dieną į M. P. sąskaitą banke įnešti 49 000,- Lt iš tiesų yra ne jo paties namuose laikyti pinigai, kurie tik atsitiktinai tą pačią dieną buvo įnešti į sąskaitą, o būtent pinigai, atsakovo D. G., atsivežti į (duomenys neskelbtini) bei tikrai perduoti grynais M. P. į rankas. Tačiau tokių įrodymų, patvirtinančių minėtus faktus, byloje apskritai nėra. Pagal gautus banko sąskaitų išrašus yra nustatytas tik jokios teisinės reikšmės šiuo atveju neturintis M. P. sąskaitos papildymo 49 000,- Lt pinigų suma faktas, iš kurio ieškovė ir darė išvadą, jog ginčo žemės sklypo dalį M. P. ne padovanojo, o pardavė.Šioje byloje būtent ieškovė R. Ž. turėjo teismui įrodyti, jog M. P. D. G., ne padovanojo ginčo žemės sklypą, bet pardavė, bei tie 49 000,- Lt, kuriuos jis tą pačią dieną įnešė į savo sąskaitą banke, buvo ne jo, o gauti iš D. G. už žemės sklypą. Tačiau, visų šių aplinkybių, kurios buvo teisiškai reikšmingos sprendžiant ieškinio pagrįstumą, ieškovė absoliučiai niekuo negalėjo pagrįsti ir nepagrindė.Apeliantų įsitikinimu, faktai, kad tiek M. P. turėjo, tiek ir apeliantai turėjo vienodą suinteresuotumą bylos baigtimi, kad atsakovus visus byloje atstovauja tas pats advokatas, be to, kad atsakovai artimai tebebendrauja ir dabartiniu metu, aiškiai parodo, kad M. P. ir D. G. artimai bendravome, susitikinėjome ir leidome laisvalaikį, o kadangi, kaip yra byloje taip pat paaiškinta, M. P. šiuo atveju neturėjo jokio pasirinkimo, t.y. ieškovė taip pat neatlygintinai reikalavo sklypą atiduoti ieškovei, yra visiškai logiška, jog dėl įtemptų santykių su ieškove M. P. apsisprendė geriau savo sklypą dovanoti D. G.. Ir šie atsakovų aiškinimai pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo paneigti.Skundžiamame sprendime teismas nemotyvavo, kodėl yra pripažintina negaliojanti ir 2007-02-27 ginčo sklypo dovanojimo sutartis, sudaryta tarp D. G. ir O. S., be to, neaišku net kodėl, ginčo 2006-12-22 sutartį pripažinęs negaliojančia, teismas toliau teigia, jog ši sutartis esą yra pripažintina pirkimo - pardavimo sutartimi, ir esą pirkėjo teisės ir pareigos kažkodėl perkeltinos ieškovei.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

LR CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdami su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai. Byloje nėra jokių įrodymų, kad teismas nebūtų įvertinęs visų bylos aplinkybių ir dėl jų nepasisakęs. Vadovaujantis teismų praktika, sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M., J. S., S. S. v. G. S., A. N., bylos Nr. 3K-7-288/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v. R. M., G. M., bylos Nr. 3K-3-491/2009; kt.).

Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotojam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Esminis dovanojimo sutarties požymis yra tas, kad tai yra neatlygintinas sandoris. Do­va­no­to­jas tur­tą ar tur­ti­nę tei­sę (rei­ka­la­vi­mą) ap­do­va­no­ta­jam per­duo­da nuo­sa­vy­bės tei­se ar­ba at­lei­džia ap­do­va­no­tą­jį nuo tur­ti­nės pa­rei­gos do­va­no­to­jui ar tre­čia­jam as­me­niui ne­at­ly­gin­ti­nai. CK 6.466 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi, jeigu jos šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles. Taigi, sudaryta sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinai sąlygai – jos neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris, ir, jeigu tikrasis (pridengtasis) susitarimas atitinka įstatymus, taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės. Sudarytai sutarčiai kvalifikuoti kaip dovanojimo sutarčiai būtina nustatyti, jog tikroji šalių valia buvo perduoti ir atitinkamai priimti turtą ar turtinę teisę neatlygintinai. Šiuo atveju nesvarbu, kokiais motyvais remdamasis dovanotojas suteikia dovaną kitai šaliai, svarbu, kad jo valia buvo perduoti turtą nereikalaujant, kad apdovanotasis pateiktų turtinio pobūdžio patenkinimą. Kita vertus, vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertina byloje surinktų įrodymų visumą – dovanotojas M. P. žemės sklypo dalį perleido visiškai svetimam asmeniui – atsakovui D. G., M. P. atsiliepimas į pareikštą ieškinį, kur yra nurodyta, kad žemės sklypo dalį M. P. jau buvo pažadėjęs parduoti kitam asmeniui, kas rodo jo norą parduoti žemės sklypą, t. y. sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį (I t., b. l. 38), D. G. parodymai, kad jis buvo išreiškęs norą pirkti žemę (64 b. l., t. II), 2007-02-14 pirkimo-pardavimo sutartis, kuria atsakovas D. G. įsigijo 955/2185 dalis žemės sklypo; 2007-05-30 pirkimo-pardavimo sutartis, kuria atsakovas įsigijo 137/2185 dalis žemės sklypo, kurią 2007-08-16 dovanojimo sutartimi perleido „(duomenys neskelbtini)“ (I t., b. l. 6-11), kurios vienas iš akcininkų jis yra, dovanotojo M. P. motyvą ir tikslą parduoti žemę, kuri jam, gyvenančiame kitame mieste nebuvo reikalinga, patvirtino liudytoja, jo sesuo L. P., nurodydama, kad brolis sakė, jog pardavė žemę už 50 000,00 Lt ir kad su ja atsiskaitys, kai baigsis teismai su R. Ž.. Kaip byloje nustatyta, M. P. žemės nereikėjo, ją paveldėjęs norėjo parduoti, kad atsilygintų savo seseriai L. P., kuri atsisakė viso savo motinos Z. P. palikimo jo naudai. Tikrąją dovanotojo M. P. valią perleisti atlygintinai savo turtą rodo ir didelės pinigų sumos (49000,00 Lt) įnešimas į sąskaitą dovanojimo sutarties dieną (I t., b. l. 121), ir po to sekantis 6000,00 Lt pinigų išėmimas iš sąskaitos kelių dienų laikotarpyje, prieštaringi atsakovės A. P. parodymai apie piniginių lėšų panaudojimą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia buvo sudaryti žemės pirkimo-pardavimo sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai padarė išvadą, jog tarp M. P. ir D. G. 2006-12-22 pasirašyta dovanojimo sutartis buvo apsimestinis sandoris, dėl ko teismas dovanojimo sutartį pripažino negaliojančia, o fiktyvią 2006-12-22 dovanojimo sutartį teisėtai ir pagrįstai pripažino pirkimo-pardavimo sutartimi.

Nustačius, kad buvo sudarytas apsimestinis sandoris, taikytinos teisės normos, reglamentuojančios tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų sudarė ir vykdo. Kadangi iš tikrųjų buvo sudarytas ne dovanojimo, o pirkimo–pardavimo sandoris, ką pagrįstai ir nustatė pirmosios instancijos teismas, o sandorio objektas yra turto, keliems asmenims priklausančio bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalis, tai bendraturtis turi teisę reikalauti, kad jam būtų perkeltos šio sandorio pirkėjo teisės ir pareigos (CK 1.87 straipsnio 2 dalis, 4.79 straipsnio 3 dalis).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliantų nurodytais motyvais jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantų lygiomis dalimis priteistinos ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str., 93 str.)

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Nustatyti, jog 2011-07-05 sprendime priteistos solidariai bylinėjimosi išlaidos ieškovei R. Ž. priteisiamos po 2692,- Lt iš atsakovų D. G., A. P. ir O. S..

Priteisti iš atsakovų D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas – (duomenys neskelbtini)) ir A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas – (duomenys neskelbtini)) ieškovei R. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas – (duomenys neskelbtini)) po 500,00 Lt išlaidų, susijusių su advokato pagalba apeliacinės instancijos teisme.