Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos B. L. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-4165-842/2025 pagal pareiškėjos B. L. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8.1. Pareiškėja netinkamai aiškina Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Minėtos Pilietybės įstatymo nuostatos numato galimybę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kai Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nustato, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Praktikoje minėta aplinkybė yra konstatuojama išimtinai Migracijos departamento direktoriaus sprendimu, kuriuo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo procedūra yra sustabdoma, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu.

8.2. Pareiškėjos prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo jau yra išnagrinėtas ir priimtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas. Po šio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo pareiškėja nėra pateikusi naujo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir Migracijos departamentas nėra priėmęs tarpinio sprendimo, kuriuo būtų konstatuota, jog pateiktu? dokumentu? nėra pakankamai, todėl pareiškėjos prašomas nustatyti faktas neturi juridinės reikšmės. Pareiškėjos manymas, kad ji neprivalo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo dėl pilietybės neatkūrimo visų pirma apskųsti administracinės teisenos tvarka, kad įgytų teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, prieštarauja teisės aktams ir teismų praktikai (Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-199-866/2023).

8.3. Pareiškėjos pasirinktas elgesio modelis, kai ji neskundžia administracine tvarka dėl jos prašymo jau priimto sprendimo, tačiau kreipiasi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, traktuotinas kaip piktnaudžiavimas juridinio fakto institutu – pareiškėja siekia apeiti administracines procedūras, taip pat sprendimo apskundimo teismine tvarka procedūras.

8.4. Pirmosios instancijos teismas savo nutartyje pagrįstai konstatavo, kad „nesant pradėtos (ir nebaigtos) administracinės procedūros dėl pilietybės atkūrimo ir Lietuvos Respublikos migracijos departamento tarpinio procedūrinio sprendimo, jog pateiktų dokumentų nepakanka sprendimui priimti, nuo fakto, ar pareiškėjos senelis A. Š. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškėjos asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga nepriklauso. Taigi, prašomas nustatyti faktas nelaikytinas juridinę reikšmę turinčiu faktu CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta prasme“.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

10. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas nustato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai juos nustačius pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę.

11. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą, juridinę reikšmę turintys faktai nustatomi tik kai: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010).

12. Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo priima vidaus reikalų ministras. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikia vidaus reikalų ministrui siūlymus šiuo klausimu bei raštu praneša pareiškėjams, kurių prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo netenkinami, bei nurodo atsisakymo tenkinti prašymą motyvus (Pilietybės įstatymo 33 straipsnio 2, 6 punktai).

13. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

14. Įgyvendindama Pilietybės įstatymą Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įgaliojo atlikti Pilietybės įstatyme Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai paskirtas funkcijas ir patvirtino dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Aprašo 26 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas šį prašymą pateikusiam asmeniui išsiunčia pranešimą per MIGRIS (Lietuvos migracijos informacinę sistemą) ir nustato ne ilgesnį kaip vienų metų terminą reikiamiems duomenims ir (ar) dokumentams pateikti ar patikslinti. Šiuo atveju prašymo nagrinėjimo terminas sustabdomas iki sprendimui priimti reikiamų duomenų ir (ar) dokumentų priėmimo Migracijos departamente dienos. Aprašo 27 punkte nustatyta, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir nustatęs, kad surinktų dokumentų ir duomenų pakanka vidaus reikalų ministro sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priimti, ne vėliau kaip per 11 mėnesių nuo prašymų priėmimo pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Migracijos departamento teikimo gavimo dienos priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (neatkūrimo).

15. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad Pilietybės įstatymo nuostata, pagal kurią tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka, reiškia, kad asmens prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išnagrinėjusiai institucijai pripažinus, jog nėra pakankamai dokumentų tenkinti tokį prašymą, asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020, 17 dalis).

16. Nagrinėjamos bylos atveju aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-469/2025, suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės. Minėtos bylos atveju pareiškėja kreipėsi į teismą siekdama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos prosenelė iki 1940 m. buvo Lietuvos pilietė, su tikslu atkurti savo Lietuvos pilietybę. Suinteresuotas asmuo šioje byloje yra Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Pirmosios instancijos teismas nutraukė bylą remdamasis tuo, kad pareiškimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių ir nesilaikyta išankstinės prašymo nagrinėjimo tvarkos pagal Pilietybės įstatymą. Kasacinis teismas konstatavo, kad asmens teisė į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą turi būti įgyvendinama laikantis Pilietybės įstatyme ir lydinčiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos; civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, pilietybės atkūrimo tikslu teisme gali būti keliama tik esant Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintai sąlygai – valstybės įgaliotai institucijai pripažinus, kad nėra pakankamai šį faktą patvirtinančių dokumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-469/2025).

17. Kasacinis teismas minėtoje byloje, be kita ko, išaiškino, kad suinteresuotas asmuo, laikydamas, jog administracinės procedūros metu priimti viešojo administravimo institucijų sprendimai ar neveikimas pažeidžia jo teises, be kita ko, ir dėl to, kad nebuvo suteikta Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta galimybė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi teisę viešojo administravimo institucijų aktus (neveikimą) ginčyti administraciniame teisme. Kitoks įstatymo aiškinimas – kad juridinę reikšmę turintis faktas, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, gali būti nustatytas nepriklausomai nuo Pilietybės įstatyme įtvirtintos pilietybės atkūrimo procedūros, – neatitiktų įstatyme įtvirtintos Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo tvarkos ir suponuotų nesuderinamų administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų sprendimų riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-469/2025) .

18. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nepriėmė Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodyto sprendimo sustabdyti procedūrą ir suteikti pareiškėjai galimybę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinio fakto nustatymo teismine tvarka, o pateikė vidaus reikalų ministrui teikimą dėl klausimo sprendimo iš esmės. 2024 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės A. B. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėja neskundė nei Migracijos departamento veiksmų, nei vidaus reikalų ministro įsakymo, bet kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Susiklosčius tokiai situacijai, remiantis aktualia kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-469/2025), darytina išvada, kad pareiškėja nesilaikė įstatyme nustatytos teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo tvarkos, todėl byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Toks procesinis sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai iškelti bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pasikeitus aplinkybėms – jeigu administracinė procedūra dėl pilietybės atkūrimo būtų atnaujinta ar pradėta iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-469/2025).

19. Apeliantė nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analogišką faktinę situaciją išnagrinėjo vadovaudamasis PĮ 38 straipsnio 6 dalimi ir nenustatė pagrindo ginčą pripažinti nenagrinėtinu teisme ir bylą nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį atskirojo skundo argumentą, pažymi, kad aeliantės nurodytoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo ginčą tarp pareiškėjos A. T. ir Migracijos departamento dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, susijusio su Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimu. Pareiškėja siekė įrodyti, kad jos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, remdamasi įvairiais dokumentais iš užsienio ir Lietuvos institucijų. Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjos prašymą, o apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą paliko galioti. Nurodytoje byloje, skirtingai nei nagrinėjamoje, nebuvo keliamas ir nagrinėjamas teisės klausimas dėl Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalies aiškinimo ir taikymo, todėl atskirajame skunde nurodyta kasacinio teismo nutartis neturi precedentinės reikšmės nagrinėjamai bylai.

20. Dėl atskirojo skundo argumento, kad teismai plėtoja nuoseklią praktiką, priimdami nagrinėti pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo administracinei procedūrai pasibaigus Vidaus reikalų ministro įsakymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023; Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1488-562/2021; 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2343-577/2016; 2022 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2327-577/2022; 2022 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1195-861/2022), apeliacinės instancijos teismo atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktiką formuoja tas teismas, kuris yra paskutinė instancija atitinkamos kategorijos civilinėms byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-378/2025). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-469/2025, suformuluotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis.

21. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjos prašomas nustatyti faktas nelaikytinas juridinę reikšmę turinčiu faktu CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta prasme. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantei, kad tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Remiantis aktualia kasacinio teismo praktika darytina išvada, kad pagal Pilietybės įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, faktas, jog pareiškėjos prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, neabejotinai sukeltų teisinius padarinius – sudarytų pagrindą pareiškėjai atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-469/2025).

22. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

23. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo tvarką ir sąlygas. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.