Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. G. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjas J. G. P. kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog A. J. (A. B.) P. buvo Lietuvos Respublikos pilietis laikotarpiu nuo 1936 m. iki 1938 m. bei juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjas J. G. P. yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis, būtent iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo J. G. P. pareiškimą. Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog A. J. (A. B.) P. buvo Lietuvos Respublikos pilietis nuo 1936 m. iki 1938 m., laikytinas nenagrinėtinu teisme civilinio proceso tvarka. Tokią išvadą padarė remdamasis CPK 1 straipsnio nuostatomis, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais 2005 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2005, pagal kuriuos pilietybės teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti šios srities viešosios teisės aktai bei CPK nepriskiria pilietybės teisinio santykio patvirtinimo ar tęstinumo klausimo nagrinėjimo teismui (CPK 1, 444 str.). Teismo sprendimas nėra pagrindas išduoti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir jo neatstoja, nes to nenumatyta Pilietybės įstatyme ar kitame pilietybės santykius reglamentuojančiame teisės akte ar CPK. Teismas nenagrinėtinu teisme civilinio proceso tvarka pripažino ir pareiškėjo prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis, kurį laikė išvestiniu pirmojo prašymo atžvilgiu.

Atskirojo skundo argumentai

Pareiškėjas J. G. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti 2016 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir priimti J. G. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:Apelianto pareiškimas atitinka CPK 444 straipsnio 1 dalyje, 445 straipsnyje nurodytas aplinkybes. Apeliantas ne kartą kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, tačiau dokumentai, kurie patvirtintų tai, kad apelianto tėvas A. J. P. buvo Lietuvos pilietis, neišliko.Teismas klaidingai kvalifikavo, jog juridinę reikšmę turintis faktas nėra nagrinėjamas civilinio proceso tvarka bendrosios kompetencijos teisme; juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai. Teismas neteisingai kvalifikavo, jog apeliantas kreipėsi į teismą dėl pilietybės atstatymo. Apeliantas neprašė atkurti apelianto ar jo tėvo pilietybę; juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas jam reikalingas tam, kad galėtų kreiptis į atitinkamas institucijas su prašymu dėl pilietybės atstatymo. Teismui atsisakius priimti apelianto prašymą, jis prarastų galimybę teikti prašymą dėl pilietybės atkūrimo pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 17 dalį. Pareiškimai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis, jau buvo nagrinėjami Vilniaus miesto apylinkės teisme.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Nagrinėjamu atveju kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.Šiuo atveju, pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, jog A. J. (A. B.) P. buvo Lietuvos Respublikos pilietis laikotarpiu nuo 1936 m. iki 1938 m. ir kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis, t.y. iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas. Pareiškime nurodyta, kad pareiškėjas siekia pasinaudoti Pilietybės įstatyme numatyta teise atkurti Lietuvos pilietybę.Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 2 straipsnio 17 dalyje numatyta teisė asmenims, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai arba yra šių asmenų palikuonys, atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Šio įstatymo 38 straipsnyje nustatyta tokios teisės įgyvendinimo tvarka, pagal kurią prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo paduodami vidaus reikalų ministrui per šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstaigas (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 1 dalis. Prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kitų dokumentų, turi būti pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis. Pagal šio straipsnio 4 dalį, - dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (5 dalis). Tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.Vadovaujantis paminėta įstatymo nuostata dėl galimybės nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pasisakoma ir administracinių teismų praktikoje. Pavyzdžiui Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-10807-580/2015, nagrinėdamas skundą dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sprendimo, kuriame buvo konstatuota, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, asmens senelio iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos Respublik?s pilietybę, todėl pareiškėja neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nurodė, jog pareiškėja turi galimybę kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Kaip minėta, šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, sprendė, jog pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas apskritai negali būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau išvardintomis tiek civilinio proceso, tiek pilietybės klausimus reglamentuojančiomis teisės normų nuostatomis, su tokiomis skundžiamos nutarties išvadomis nesutinka. Pilietybės įstatymas pareiškėjui suteikia galimybę kreiptis į teismą tuo atveju, jei jis neturi pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad atitinkamas asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, toks juridinę reikšmę turintis faktas, priešingai, nei nurodyta skundžiamoje nutartyje, gali būti nustatomas teismine tvarka.Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-202/2005 ir šios bylos aplinkybės skiriasi, todėl ja remtis nebuvo pagrindo. Minėtoje byloje pareiškėjui faktas, kad jo tėvas iki mirties buvo Lietuvos Respublikos pilietis, buvo reikalingas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu. Pažymėtina, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises turėjo būti pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas. Kasacinio teismo nagrinėtoje byloje būtent pareiškėjo tėvas buvo kreipęsis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau nepateikė Lietuvos Respublikos piliečio paso. Taigi, byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl prašymo pateikimo metu asmens turimos (išsaugotos) pilietybės. Sutiktina su atskirajame skunde nurodytu pastebėjimu, jog nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas neprašo atkurti apelianto ar jo tėvo pilietybę ir nesiekia teismo sprendimo, kurio pagrindu būtų išduotas pilietybę patvirtinantis dokumentas.Juridiniai faktai - tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010). Tais atvejais, kai teismas nustato, kad pareiškėjui jo prašomas nustatyti faktas nesukels teisinių pasekmių, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (LR CPK 137 str. 2 d. 1 p.), o jau iškeltą bylą privalo nutraukti (LR CPK 293 str. 1 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013 ir kt.).Pažymėtina, kad skundžiamoje nutartyje teismas neanalizavo prielaidų pareiškimo priėmimui pagal paminėtus CPK 444 – 445 straipsniuose įtvirtintus kriterijus, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimą, netinkamai pritaikė procesines teisės normas, dėl to apelianto atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas dėl pareiškimo priėmimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 puntu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.